Subdialects of the Kaunas environs in manuscript sources

Esta obra está bajo una Licencia Creative Commons Atribución 4.0 Internacional.

Kaũno apylinkių plote, priklausančiame Kaũno rajono teritorijai, kalbama ir vakarų aukštaičių kauniškių, ir šiauliškių šnektomis (Girdenis, Zinkevičius 1966, 139–147; Zinkevičius 1969, 365–380) (žr. 1 pav.).

1 pav
Kaũno apylinkių šnektos Zigmo Zinkevičiaus ir Alekso Girdenio lietuvių tarmių klasifikacijoje¹

Kauniškių šnekta kalbama didesnėje Kaũno rajono dalyje. Ji apima 11 Lietuvių kalbos atlase (toliau – LKA) išskirtų gyvenamųjų punktų ir jų apylinkių: Čẽkiškę (LKA 469), Vareikónius (LKA 470), Vi kiją (LKA 495), Muniškiùs (LKA 496), Zapýškį (LKA 515), Kaniūkùs (LKA 516), karmelava (LKA 517), Póderiškius (LKA 533), Armãliškes (LKA 534), Garliãvą (LKA 552), Márgininkus (LKA 553)². Šiauliškių šnektos ypatybių galima išgirsti Vandžiógalos (LKA 471) ir dalyje Vareikónių (LKA 470) apylinkių (LKA I, žml. Nr. 1).

Vakarų aukštaičiai kauniškiai tradiciškai nurodomi kaip geriausiai iš visų aukštaičių skiriantys ilguosius ir trumpuosius balsius, neatitraukiantys kirčio nuo žodžio galūnės. Būdami artimiausi bendrinei kalbai, jie dialektologų vertinami kaip „palyginti vienodi“ (Zinkevičius 1966: 15; 2006: 167–171). Beveik nepakitęs šnektos plotas išryškėja ir iš geolingvistinio lietuvių tarmių klasifikacijų sugretinimo (Geržotaitė 2016, 81–91, 125–131). Galbūt todėl tarmėtyrininkų darbuose iki šiol mažiau atsižvelgta į tarminį kauniškių susiskaidymą, kurį rodo Lietuvių kalbos atlaso žemėlapiai (LKA II, žml. Nr. 1, 9, 10, 11, 15, 18, 19, 20, 28, 29, 30, 32, 34, 36, 38, 41, 45, 47, 48, 49, 53, 54, 56, 57, 64, 66, 72, 83, 84, 85, 108, 109).

Šiauliškių šnektos atstovai išsiskiria tuo, kad atitraukia kirtį, trumpina nekirčiuotus ilguosius ir ilgina kirčiuotus trumpuosius balsius (Zinkevičius 1966, 15; 2006, 203–205). Dėl savo geografinės padėties ši šnekta patyrė stiprią kaimyninių šnektų įtaką. Vertindami kalbos ypatybes, dialektologai šiauliškius iki šiol įvardija kaip pereiginius (Aliūkaitė, Bakšienė et al. 2014, 156–157). Suintensyvėję tradicinių tarmių tarpusavio, jų ir bendrinės kalbos ar (ir) kitų kalbų sąveikos procesai, tikėtina, lėmė tai, kad pastaraisiais metais pagausėjo šiauliškių, ypač pakraštinių, šnektų tyrimų. Išsamiai ištirtas vakarų aukštaičių šiauliškių ir kauniškių paribys ties Bãbtais (Geržotaitė 2016, 91, 125–131; 2017, 1290–1299; Judžentytė 2017, 1300–1309), pietinių šiauliškių šnektos ties Kėdáiniais ir Jõnava (Karaś 2002; Kazlauskaitė 2008, 600–609; Geržotaitė 2012, 156–174; Mikulėnienė 2018, 1–12; 2018a, 11–25; Mikulėnienė, Pacevičiūtė 2019, 41–58), šiauliškių ir rytų aukštaičių panevėžiškių pakraštys ties Ramýgala (Meiliūnaitė 2016, 1278–1284; Geržotaitė 2017a, 167–195; Čepaitienė 2018, 44–75).

Gauti rezultatai išryškino ne tik vakarų aukštaičius šiauliškius ir pietines jų šnektas kaip pereigines ir periferines (apie šias sąvokas plačiau žr. Mikulėnienė 2018b, 133–142). Jie parodė, kad tokiomis laikytinos šnektos, tikėtina, galėjo tęstis gerokai platesniu ruožu ir siekti minėtą Kaũno rajono teritoriją. Joje, tyrėjų teigimu, greta vakarų aukštaičių kauniškių ir šiauliškių šnektų kai kuriose vietovėse (Čẽkiškės, Vilkijõs, Babtu Vandziógalos Karmelavos) funkcionuoja ir vietinis lenkų kalbos variantas (Karaś 2002; 2016, 1–24; Karaś, Rutkowska et al. 2001; Rutkovska 2014, 216–227; 2016, 1–11; Zielińska 2002; Sawaniewska-Mochowa, Zielińska 2005, 69–85; Mikulėnienė 2018, 1–12; 2018a, 11–25; Mikulėnienė, Pacevičiūtė 2019, 41–58; Geržotaitė, Meiliūnaitė 2014, XIV žemėlapis ir komentaras)³.

Taigi šio straipsnio t i kslas – remiantis rankraštiniais šaltiniais ir juos papildančia publikuota medžiaga, aptarti prie dabartinių vakarų aukštaičių kauniškių (didžioji ploto dalis) ir šiauliškių priskirtų Kaũno apylinkių šnektų kaitą.

Uždaviniai : 1) aptarti Kaũno apylinkių šnektų skiriamuosius ir būdinguosius požymius lietuvių tarmių klasifikacijose; 2) atlikti gretinamąją XX a. 6–8-ojo dešimtmečių rankraštiniuose ir spausdintuose šių šnektų tekstuose fiksuotų ir LKA II žemėlapiuose (LKA II 33–34, 37–38, 45–47, 49–50, 53, 56–60, 88–89, 101–102, 123–125, žml. Nr. 15, 18–19, 28, 29, 30, 32, 34, 38, 41, 72, 85, 105) kartografuotų skiriamųjų ir būdingųjų kalbinių ypatybių analizę ir 3) apibendrinti gautus rezultatus.

Tiriamąją medžiagą daugiausia sudaro senieji ekspedicijų metu Kaũno apylinkių šnektų plote surinkti kalbiniai duomenys – Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugomi XX a. antrosios pusės rankraščiai, tarmių garso įrašai.

Punkto rankraštinį aprašą sudaro tirtos vietovės, šnektos kalbinių ypatybių ir pateikėjų pristatymas, transkribuoti tekstai (žr. 2–3 pav.).

2–3 pav
Rankraštinio Čẽkiškės punkto aprašo pavyzdys (Pupkis 1962, 17, 33)

Archyve saugoma dvylika aprašų iš vienuolikos punktų (žr. Rankraštinių ir spausdintų šaltinių sąrašą)⁴, devyni garso įrašai iš penkių punktų (žr. Garsinių šaltinių sąrašą). Šiuos šaltinius papildo publikuoti XX a. 6–9-ojo dešimtmečių Kaũno apylinkių šnektų tekstai (LKT; LT II; ATT II, žr. Rankraštinių ir spausdintų šaltinių sąrašą).

Johanas Taedelmanas yra pasiūlęs trinarę tarminių požymių tipologiją (Taeldeman 2005, 233–248). Fonetines ypatybes jis skirsto į pirmines, antrines ir tretines. Lietuvių dialektologijoje šis skirstymas koreliuoja su skiriamaisiais, būdingaisiais ir blankiaisiais tarmių ir patarmių bruožais (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014, 46–47; Mikulėnienė 2019, 56). Skiriamosiomis ir būdingosiomis ypatybėmis lengviausia atpažinti vienos ar kitos šnektos atstovą (žr. Geržotaitė, Mikulėnienė 2014, I žemėlapį ir komentarą; Mikulėnienė 2018c, 46–49; 2019, 56).

Toks tarminių požymių skirstymas yra sąlygiškas – vienas ir tas pats požymis gali būti vertinamas skirtingai (žr. Geržotaitė, Mikulėnienė 2014, I žemėlapį ir komentarą). Vienoje tarmių klasifikacijoje jis gali būti laikomas šnektos (ų) skiriamuoju, o kitoje – tik būdinguoju.

Kaũno rajono teritorija kelioms šnektoms būdingomis ypatybėmis išsiskyrė visose lietuvių tarmių klasifikacijose: (aukštaičių) vakariečių pietiečių ir rytiečių pirmųjų pietiečių XIX a. pabaigos Antano Baranausko (Baranovskij 1898, 49–51; Geržotaitė 2015, 145; 2016, 45) (žr. 4 pav.)⁵, aukštaičių vakariečių (veliuoniečių, pietiečių) ir aukštaičių viduriečių XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Antano Salio (Salys 1933; Geržotaitė 2016, 85) (žr. 5 pav.), vakarų aukštaičių kauniškių ir šiauliškių XX a. septintajame dešimtmetyje Zigmo Zinkevičiaus ir Alekso Girdenio (Girdenis, Zinkevičius 1966, 139–147; Zinkevičius 1969, 365–380) (žr. 1 pav.).

4 pav
Kauno apylinkių šnektos Antano Baranausko tarmių skirstyme⁶

5 pav
Kauno apylinkių šnektos patikslintoje Antano Salio tarmių klasifikacijoje (Geržotaitė 2016: 85)⁷

Kaip aukštaičiai, šių šnektų atstovai, turėjo tarti nepakitusius ie, uo, kaip vakarų aukštaičiai (arba aukštaičiai vakariečiai) – dvigarsius an, am, en, em ir buvusius nosinius balsius ą, ę (Baranovskij 1898, 57–58, 60–61; dar žr. Alminauskis 1930, 73; Salys 1946, 13–14, 50–55; 1992, 30, 102–114; Geržotaitė 2015, 151; 2016, 48–49, 85).

Šias šnektas diferencijuojantys požymiai sutampa tik senosiose tarmių klasifikacijose. Tiek Baranausko vakariečius pietiečius ir rytiečius pirmuosius pietiečius (Baranovskij 1898, 51–52)⁸, tiek Salio aukštaičius vakariečius ir aukštaičius viduriečius (Salys 1946, 53; 1992, 109–110) skyrė tik priebalsio . tarimas. Pirmieji iš jų šį priebalsį turėjo tarti minkštai, o antrieji jį kietinti (žr. lentelę).

Lentelė
Kaũno apylinkių šnektų tarminiai požymiai lietuvių tarmių klasifikacijų požiūriu

Daliai jų – Baranausko vakariečiams pietiečiams ir Salio aukštaičiams vakariečiams veliuoniečiams – buvo būdinga dar ir tai, kad vietoj žodžio galo ilgųjų balsių ₑ .· čia (t. y. (Veliuonõs (LKA 468), Čẽkiškės ir Vilkijõs apylinkėse) tarti i, u (Baranovskij 1898, 62; Salys 1946, 50; 1992, 80)¹⁰.

Zinkevičiaus ir Girdenio klasifikacijoje vakarų aukštaičiai kauniškiai ir šiauliškiai išskirti remiantis kitais požymiais (Girdenis, Zinkevičius 1966, 139–147; Zinkevičius 1969, 365–380). Kauniškių šnektoje, išskyrus šiaurinius veliuoniškius (Čẽkiškės, Vareikónių, Vilkijõs ir kt. apylinkes), klasifikacijos autorių teigimu, nekirčiuoti ilgieji ir kirčiuoti trumpieji balsiai turėtų būti išlaikyti, kirtis neatitraukiamas, o šiauliškių – nekirčiuoti ilgieji balsiai turėtų būti trumpinami, o kirčiuoti trumpieji ilginami, kirtis kai kuriais atvejais atitraukiamas.

Šios dvi ypatybės išryškina ir tam tikrus sunkumus, su kuriais susidurta XX a. antrojoje pusėje skiriant šiauliškius ir kauniškius. Nevienodas . tarimas, panašiai kaip ir kirčio (ne)atitraukimas, Zinkevičiaus pateiktame ir kitų dialektologų sudarytuose žemėlapiuose atskiriantis kauniškius ir šiauliškius, kaip diferencinis tarminis požymis nepasirinktas (Zinkevičius 1966, 158, žemėl. Nr. 35; dar plg. LKA II 33–34, 45–47, žml. Nr. 15, 28). Nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimu ir kirčiuotų trumpųjų ilginimu, Zinkevičiaus ir kitų autorių pateiktų žemėlapių duomenimis, turėjo pasižymėti ne tik šiauliškiai, bet ir dalis kauniskiu apie Cekiske (Zinkevičius 1966, 66, 73, 74, 109, žml. Nr. 19, 29, 36, 46; dar plg. LKA II 37–38, 46–47, 54–55, 59–60, žml. Nr. 19, 29, 36, 41).

Nekirčiuotų galūninių e .· atliepimo i, u arealas Zinkevičiaus ir LKA II žemėlapiuose yra gerokai mažesnis, matyt, todėl šis požymis kauniškių ir šiauliškių šnektose yra tik būdingasis (Zinkevičius 1966, 72, 74, žml. Nr. 32, 42; LKA II 49–50, 56–57, žml. 32, 38).

Taigi Baranausko ir Salio klasifikacijose Kaũno apylinkių šnektas skyręs požymis, Zinkevičiaus ir Girdenio skirstyme nurodytas kaip joms būdingasis. Ir priešingai, senųjų klasifikacijų požiūriu, tikėtina, pakankamai ryškiais nagrinėjamose šnektose nelaikyti požymiai XX a. antrojoje pusėje nurodyti kaip diferenciniai.

Gretinamoji nagrinėjamąjį plotą tarmių klasifikacijose diferencijuojančių ir jam būdingųjų požymių, užfiksuotų Lietuvių kalbos atlasui surinktoje rankraštinėje tarmių medžiagoje ir jos pagrindu sudarytuose žemėlapiuose, analizė rodo, kad vakarinė jo dalis (Čẽkiškės, Vareikónių¹¹, Vilkijõs ir Zapýškio punktai), galima teigti, buvusi vienalytiškesnė.

Priebalsis . (skiriamasis vakarinių ir rytinių šnektų Baranausko ir Salio tarmių klasifikacijose požymis) čia beveik nekietintas, pvz.: k'aule ‘kiaulę’¹² (Pupkis 1962, 37), neléidu ‘neleido’ (Pupkis 1962, 37), gulek ‘gulėk’ (Pupkis 1962, 41), nasle ‘našlė’ (S. V., g. 1929 m., Čẽkiškė), žõl'ės ‘žolės’ (dgs. V.) (Kardelytė, Jonaitytė 1954 (1), 9), l' k'a ‘lekia’ (Kardelytė, Jonaitytė 1954a (1), 13), gal' s'im ‘galėsime’ (Kardelytė, Jonaitytė 1954a (1), 13), d' d'el'ė ‘didelė’ (Kardelytė, Jonaitytė 1954a (1), 15) (dar plg. geležin'ùs ‘geležinius’ (LKT, 185), k'åũle ‘kiaulę’ (ATT II 175). Vienas kitas . kietinimo atvejis išgirstas tik apie Vareikónius ir Vi kiją, pvz.: gelazi.n us ‘geležinius’ (Morkūnas 1963 (1), 10), láisk ‘leisk’ (Morkūnas 1963 (1), 21), suknelàs ‘sukneles’ (Morkūnas 1963 (2), 5), ii.láido ‘įleido’ (Morkūnas 1963 (2), 7), lã·sina ‘lesina’ (P. A., g. 1910 m., Vilkijà), gelažũ· ‘geležų’ (P. A., g. 1910 m., Vilkijà)¹³. Šios apylinkės LKA II žemėlapiuose taip pat išsiskiria dvejopu šio priebalsio tarimu (žr. LKA II 33–34, 37, 45–47, 53, 88–89, 101–102, žml. Nr. 15, 18, 28, 30, 34, 72, 85).

Kirtis šioje dalyje, kaip ir būdinga tradiciniams vakarų aukštaičiams kauniškiams, vieno iš tyrėjų žodžiais tariant, yra „iš esmės neatitraukiamas“ (Pupkis 1962: 21). Nedėsningo jo atitraukimo atvejų užfiksuota apie Vareikónius, kurie, kaip matyti iš LKA II žemėlapio (LKA II 123–125, žml. Nr. 105), patenka į kirtį atitraukiančių šnektų plotą, pvz.: žiẽves‘žievès’ (Morkūnas 1963 (1), 10), vieta ‘vietà’ (Morkūnas 1963 (1), 17), (Morkūnas 1963 (1), 23), nera ‘nėrà’ (Morkūnas 1963 (1), 8), plũ·gus ‘plūgùs’ (Morkūnas 1963 (1), 8). Viena kita forma su atitrauktu kirčiu dar išgirsta apie Čẽkiškę, kurioje šis reiškinys, LKA II žemėlapio duomenimis, nežymėtas kaip būdingas, pvz.: añtri ‘antri´ (Pupkis 1962, 55), blõgi ‘blogi´(Pupkis 1962, 107), kviec´us ‘kviečiùs’ (V. V., g. 1934 m., Čẽkiškė).

Prieškirtinių ilgųjų .·, .·, .· tarimas, priešingai nei rodo LKA II žemėlapiuose kartografuoti duomenys (LKA II 46–47, 59–60, žml. Nr. 29, 41), fiksuotas beveik nepakitęs, pvz.: sukre timas ‘sukrėtimas’ (ATT II, 197), kru∙và ‘krūva’ (ATT II, 198). Išgirsti reti šių balsių, iš jų ypač .·, .·, neišlaikymo atvejai, tarmių medžiagą Čẽkiškėje rinkusiojo teigimu, šių apylinkių tarmei nėra būdingi, laikytini sporadiniais arba pavartoti dėl kitų tarmių įtakos (Pupkis 1962: 15), pvz.: sunùs ‘sūnus’ (Pupkis 1962: 33), pagribáut' ‘pagrybaut’ (Pupkis 1962, 37), skurà ‘skūra’ (Pupkis 1962, 45)¹⁴. Kitur, pavyzdžiui, apie Vareikónius, Kazio Morkūno teigimu (Morkūnas 1963 (1), 6), prieškirtiniai ilgieji balsiai buvę trumpesni už kirčiuotuosius, o kartais tarti ir visai trumpai, pvz.: skri.nẽle. ‘skrynelę’ (Morkūnas 1963 (1), 8), gru.dũ· ‘grūdų’ (Morkūnas 1963 (1), 9), grudẽlˈai ‘grūdeliai’.

Kirčiuoti trumpieji i, ušioje šnektų ploto dalyje, panašiai kaip ir tradicinėse šiauliškių šnektose, rankraštinių šaltinių duomenimis, dažniau pailgėję iki pusilgių, pvz.: ‘batukais’ (Pupkis 1962, 51), maz´u.ki ‘mažiukė’ (Pupkis 1962: 67), vadi.nosi ‘vadinosi’ (V. V., g. 1934 m., Čẽkiškė), bu.vo ‘buvo’ (Morkūnas 1963 (1), 9), kepu.re. ‘kepurę’ (Morkūnas 1963 (1), 12), pasodi.no ‘pasodino’ (Morkūnas 1963 (1), 21), maz´u.ka ‘mažiuką’ (P. A., g. 1910 m., Vilkijà), ‘ožiukas’ (P. A., g. 1910 m., Vilkijà), vezi.ma ‘vežimą’ (P. A., g. 1910 m., Vilkijà), n'ebùvo ‘nebuvo’ (Kardelytė, Jonaitytė 1954a (1), 11), karvùte ‘karvutę’ (J. G., g. 1897 m., Zapýškis)¹⁵. Šie duomenys sutampa ir su LKA II žemėlapyje kartografuotaisiais (žr. LKA II 37–38, žml. Nr. 19).

Nekirčiuotų galūninių balsių o· atliepimas i, u, kurį Baranauskas ir Salys siejo su vakarine šnektų ploto dalimi, kaip matyti iš rankraštinės medžiagos, dažniau išgirstas Čẽkiškės ir Vilkijõs, rečiau Zapýškio apylinkėse, pvz.: pasi.merki ‘pasimerkė’ (Pupkis 1962, 33), apsikabino ‘apsikabino’ (Pupkis 1962, 37), uzli.pu ‘užlipo’ (Pupkis 1962, 41), šveñti ‘šventė’ (Pupkis 1962, 47), kumẽli ‘kumelė’ (Pupkis 1962, 47), dẽgi ‘degė’ (Pupkis 1962: 67), lazdyno ‘lazdyno’ (V. V., g. 1934 m., Čẽkiškė)¹⁶, prapúoli ‘prapuolė’ (LT II, 226), is'igañ.du ‘išsigando’ (LT II, 226), augi.no ‘augino’ (P. A., g. 1910 m., Vilkijà), pleñtu ‘plento’ (P. A., g. 1910 m., Vilkijà), krã·tu ‘krato’ (P. A., g. 1910 m., Vilkijà), uzeju ‘užėjo’ (Kazalupskytė, Markevičiūtė, Motiejauskaitė 1968 (2), 2), n'esã·k'i ‘nesakė’ (Kazalupskytė, Markevičiūtė, Motiejauskaitė 1968 (2), 3), da vi ‘davė’ (ATT II, 199), pienu ‘pieno’ (ATT II, 199)¹⁷. Tokio tarimo pavyzdžių, priešingai nei nurodyta LKA II žemėlapiuose (žr. LKA II 49–50, 56–57, žml. 32, 38), neišgirsta tik Vareikónių apylinkėse. Jose, šie balsiai, nors ir retai, sutrumpėję tik žodžio pradžioje, pvz.: sidet´ ‘sėdėti’ (Morkūnas 1963 (1), 8), muket´ ‘mokėti’ (Morkūnas 1963 (1), 15), stugais ‘stogais’ (Morkūnas 1963 (1), 17),

Nekirčiuotų ie, uo vienbalsinimas fiksuotas tik ties Čẽkiške, Vareikóniais ir Vi Ikija.arba Salio terminais tariant, aukštaičių vakariečių viduriečių (veliuoniečių) apylinkėse, pvz.: žemõs ‘žiemos’ (Pupkis 1962, 31), udu ‘uodų’ (Pupkis 1962, 55), pemuõ ‘piemuo’ (Pupkis 1962, 61), venais ‘vienais’ (ATT II, 174), denõ∙s ‘dienos’ (ATT II, 174), juzùks ‘Juozukas’ (ATT II, 174), dube ‘duobė’ (Morkūnas 1963 (1), 10), ugáut' ‘uogauti’ (Morkūnas 1963 (1), 17), kek'viẽna ‘kiekviena’ (LKT, 188), letaũs ‘lietaus’ (LKT, 188).

Apibendrinti duomenys rodo, kad vakarinėje ir, kaip bus matyti toliau, kai kuriose rytinės šnektų ploto dalies apylinkėse užfiksuoti tarminiai požymiai dažniau išlaikyti nepakitę: priebalsis . beveik nekietintas, kirčio atitraukimo, nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimo atvejai reti.

Tarminis (kalbinis) nehomogeniškumas, rankraštinių šaltinių duomenimis, būdingesnis rytinei Kaũno apylinkių šnektų daliai, apimančiai Vandžiógalos¹⁸, ir kitas apylinkes.

Priebalsis . čia, priešingai nei vakarinėje dalyje, daugiausia kietintas, pvz.: miłέjọm ‘mylėjome’ (Morkūnas 1963a (1), 9), nu.lake ‘nulėkė’ (Morkūnas 1963a (1), 9), gelazi.´ais ‘geležiniais’ (Morkūnas 1963a (1), 19), nusiláido ‘nusileido’ (Kurauskaitė 1962 (2), 10), kalbέt' ‘kalbėti’ (Kurauskaitė 1962 (2), 14), łėkėm ‘lėkėme’ (Kurauskaitė 1962 (2), 14), pleve ‘plėvė’ (Vidugiris 1962 (1), 15), gelazi.neis ‘geležiniais’ (Vidugiris 1962 (2), 4), pelana

‘pelenai’ (Vidugiris 1962 (3): 13). Apie Muniškiùs, tyrėjo teigimu (Morkūnas 1962, 5), . kartais kietino senosios kartos atstovai, pvz.: paláisi ‘paleisi’ (Morkūnas 1962, 7), gelazi.nis ‘geležinis’ (Morkūnas 1962, 22), leks ‘lėks’ (Morkūnas 1962, 24) (žr. 6 pav.)¹⁹.

6 pav
Priebalsio l tarimo rytinėje šnektų ploto dalyje pavyzdžiai

Šios apylinkės LKA II žemėlapiuose taip pat išsiskiria dvejopu šio priebalsio tarimu (žr. LKA II 33–34, 37, 45–47, 53, 88–89, 101–102, žml. Nr. 15, 18, 28, 30, 34, 72, 85).

Remiantis labai negausia rankraštine medžiaga (Grigas 1954a), taip pat jos pagrindu paskelbtais keliais trumpais tarminiais tekstais (LKT, 196), matyti, kad . nekietintas tik Póderiškių ir Garliavõs apylinkėse. Jos, tikėtina, vakarinėms šnektoms galėjusios būti artimesnės ne tik Salio, bet ir Baranausko skirstyme.

Kirčio atitraukimo atžvilgiu, priešingai nei rodo LKA II žemėlapiuose kartografuoti duomenys, rytinė šnektų ploto dalis taip pat nėra vientisa (žr. 7 pav.).

7 pav
Kirčio (ne)atitraukimo rytinėje šnektų ploto dalyje pavyzdžiai

Jos šiaurėje (Vandžiógalos, Kani kų, Mun škių ir kt. apylinkėse) kirtis atitrauktas dažniau, pvz., doubes ‘duobès’ (Morkūnas 1963a (1), 10), sunus ‘sūnùs’ (Morkūnas 1963a (1), 11), viena ‘vienà’ (Kurauskaitė 1962 (2), 7), kieta ‘kietà’ (Kurauskaitė 1962 (2), 7), riebi ‘rieb ’ (Vidugiris 1962 (1), 11), viena ‘vienà’ (Vidugiris 1962 (1), 16), gric´a ‘gryčià’ (Vidugiris 1962 (1), 23), ‘juokù’ (Morkūnas 1962, 8), gribus ‘grybùs’ (Morkūnas 1962, 9), o pietuose (Armãliškių, Márgininkų ir kt. apylinkėse) – labai retai.

Be kirčio atitraukimo, apie Kaniūkùs, tyrėjų teigimu, dėsningai vartotos, bet tekstuose nežymėtos formos su pabrėžtu pirmuoju tvirtagališkai kirčiuojamų dvigarsių dėmeniu (Kurauskaitė 1962 (2), 3, 11; 1962 (3): 11). „Kirčio anomalijų“ (jos plačiau neaptartos je ir jos apylinkėse (Vidugiris 1962, 10).

Prieškirtiniai ilgieji ir nekirčiuoti trumpieji balsiai rytinėje šnektų ploto dalyje tarti dvejopai: jos šiaurėje dažniau pakitę (pvz.: subirejo ‘subyrėjo’ (Vidugiris 1962 (1), 11), rogu.tes ‘rogutės’ (Vidugiris 1962 (1), 11), grudai ‘grūdai’ (Vidugiris 1962 (2), 2), kuli.mas ‘kūlimas’ (Vidugiris 1962 (3): 11), gīvulĩ·s ‘gyvulys’ (Vidugiris 1962 (1), 16), tevu.kas ‘tėvukas’ (Vidugiris 1962 (3): 9), vi.r'áuse ‘vyriausia’ (Kurauskaitė 1962 (2), 15), gīvãtė ‘gyvatė’ (Kurauskaitė 1962 (3), 5), kirmėl'ũ ‘kirmėlių’ (Kurauskaitė 1962 (2), 22), lentuciu ‘lentučių’ (Kurauskaitė 1962 (3), 4), gabal´u.ka ‘gabaliuką’ (Kurauskaitė 1962 (3), 8), o pietuose – išlaikyti sveiki (pvz.: maž'ùkės z'īl'ìk'ės ‘mažiukės zylikės’ (Kardelytė, Jonaitytė 1954 (1), 15), s'ūl'ùkas ‘siūliukas’ (Kardelytė, Jonaitytė 1954 (2), 1), givulial ‘gyvuliai’ (Grigas 1954, 17), grūdùs ‘grūdus’ (Grigas 1954, 18), vezimas ‘vežimas’ (Grigas 1954, 18) (žr. 8 pav.).

8 pav
Prieškirtinių ilgųjų ir kirčiuotų trumpųjų balsių tarimo rytinėje šnektų ploto dalyje pavyzdžiai

Tačiau ir nekirčiuoti ilgieji balsiai, nors ir nurodyti kaip išlaikyti, tyrėjo nuomone, pavyzdžiui, apie Muniškiùs, buvę „kiek trumpesni kaip kapsų ir zanavykų“ (Morkūnas 1962, 5). Šie duomenys beveik sutampa ir su LKA II žemėlapyje kartografuotaisiais.

Nekirčiuoti galūniniai o· rytinėje šnektų ploto dalyje, tiek rankraštinių šaltinių, tiek LKA II žemėlapių duomenimis, tarti ir išlaikyti, ir sutrumpėję. Šios dalies šiaurėje šie balsiai, kaip teigiama, yra „pakitę kokybiškai“ (Morkūnas 1963 (1), 8); Vidugiris 1962 (1): 9–10), pvz.: bu.vo ‘buvo’ (Morkūnas 1963 (1), 9), žẽmẹ ‘žemė’ (Morkūnas 1963 (1), 9), ‘sumušė’ (Morkūnas 1963 (1), 10), kal´nú.ko ‘kalniuko’ (Morkūnas 1963 (1), 11), kárvẹ ‘karvė’ (Vidugiris 1962 (1), 11), pasili.ko ‘pasiliko’ (Vidugiris 1962 (1), 11), bu.vo ‘buvo’ (plg. (Vidugiris 1962 (1), 12), ‘pasikeitė’ (Vidugiris 1962 (1), 13), o pietuose – dažniau išlaikyti nei trumpinti (žr. 9 pav.).

9 pav
Nekirčiuotų galūninių , o· tarimo rytinėje šnektų ploto dalyje pavyzdžiai

Kirčiuoti o·, tyrėjų pastebėjimu (Kurauskaitė 1962 (2), 4), kartais tarti kaip ie, uo, tačiau rankštiniuose tekstuose tokių pavyzdžių beveik neužrašyta, pvz.: vúoškai ‘oškai’ (Vidugiris 1962 (1), 21), ‘orlaivių’ (Morkūnas 1962 (1), 20), kiluogramu ‘kilogramų’ (Morkūnas 1962, 8).

Nekirčiuoti ie, uo šioje šnektų ploto dalyje, kaip ir didesnėje vakarinėje, vienbalsinti, pvz.: ‘dieduką’ (Vidugiris 1962 (1), 11), ku.dæli ‘kuodelį’ (Vidugiris 1962 (2), 4), rẹ.šutáut' ‘riešutauti’ (Vidugiris 1962 (2), 5), ke.mæli ‘kiemelyje’ (Vidugiris 1962 (2), 10), pemuõ ‘piemuo’ (Morkūnas 1963 (1), 12), ubol´u.kais ‘obuoliukais’ (Morkūnas 1963 (1), 15) vudu ‘uodų’ (Morkūnas 1963 (1), dedùkui ‘diedukui’ (Morkūnas 1962, 10). Kirčiuotų ie, uo vienbalsinimo atvejų tekstuose neužrašyta.

Taigi rytinėje šnektų ploto dalyje aptartieji tarminiai požymiai tarti dvejopai (Vandžiógalos, Kaniuku. Karmelavos ir kt. Apylinkese) arba, kaip ir vakarinėje, dažniau išlaikyti nepakitę (Armãliškių, Garliavõs, Márgininkų ir kt. apylinkėse).

Apibendrinus rankraštinių šaltinių duomenis matyti, kad iš skiriamųjų požymių mažiausiai šiame plote varijuoja priebalsio . tarimas. Remiantis juo, Kaũno apylinkių šnektos, galima teigti, bene aiškiausiai dalijamos į vakarines, kuriose . buvęs minkštas, ir rytines, kuriose jis kietintas (žr. 10 pav.).

10 pav
Kaũno apylinkių šnektų poslinkiai pagal priebalsio l, kirčio (ne)atitraukimą, prieškirtinių ilgųjų ir kirčiuotų trumpųjų balsių tarimą rankraštinių šaltinių duomenimis

Labiau įvairuoja kirčio atitraukimas, kirčiuotų trumpųjų balsių tarimas. Dvejopa šių požymių vartosena fiksuota beveik visame Kaũno apylinkių šnektų plote (žr. 10 pav.)²⁰.

Kirtis dažniau atitrauktas nei neatitrauktas beveik visoje rytinėje šio ploto dalyje (punktyrinės rodyklės nukreiptos jį atitraukiančių šnektų link), o vakarinėje – dažniau neatitrauktas nei atitrauktas (tiek vientisos, tiek punktyrinės rodyklės nukreiptos į kirčio atitraukimu nepasižyminčių šnektų pusę). Nekirčiuoti trumpieji balsiai dažniau ilginti nei trumpinti taip pat beveik visoje rytinėje ir visoje vakarinėje tiriamojo šnektų ploto dalyse.

Pažymėtina, kad kirtį iš trumpos galūnės atitraukia ne tik šiauliškių šnekta, bet ir vietiniu lenkų kalbos variantu kalbantys gyventojai, nes priešpaskutinio skiemens kirčiavimas yra būdingas ir lenkų kalbai (Mikulėnienė 2018, 19). Tačiau, priešingai nei tradicinių šiauliškių šnektos atstovai, iš mažens kelias kalbas mokėję vietos pateikėjai, kaip rodo kaimyninių Jonavõs ir Ùpninkų šnektų tyrimai, iš trumposios galūnės kirtį atitraukia ne tik į priešpaskutinį skiemenį, turintį ilgąjį balsį ar dvibalsį ie, uo, bet ir į dvigarsinį skiemenį (Kazlauskaitė 2008, 600–609; Stundžia 1980: 99–100).

Be kirčio atitraukimo, pirmojo tvirtagališkai kirčiuojamo dvigarsio dėmens pabrėžimas, remiantis rankraštinių šnektų aprašuose tarmių tyrėjų pateiktomis pastabomis, daugiausia išgirstas lenkiškai kalbėjusių pateikėjų kalboje (Kurauskaitė 1962 (2), 11; 1962 (3), 8, 11; Vidugiris 1962, 10). Toks tarimas fiksuotas ir kaimyninėse šnektose ties Že miais, pavyzdžiui: ba.lsas ‘ba sas’, ‘va gas’, ra.nka ‘rañką’ (žr. Mikulėnienė 2018, 19; Mikulėnienė, Pacevičiūtė 2019: 50–51). Tikėtina, kad šiuos kirčiavimo atvejus Aloyzas Vidugiris ir vadino „kirčio anomalijomis“, atsiradusiomis dėl sąveikos su kitomis kalbomis (Vidugiris 1962, 10).

Nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas, ypač sistemingas kirčiuotų trumpųjų ilginimas, rankraštinių šaltinių duomenimis, taip pat daugiausia išgirstas keliakalbių vietos gyventojų kalboje (Kurauskaitė 1962; Vidugiris 1962 (1): 10). Toks šių balsių tarimas yra aiškinamas slaviškosios kirčiavimo sistemos poveikiu lietuvių kalbos kirčiavimo sistemai (žr. Mikulėnienė 1995, 36–39; Geržotaitė, Mikulėnienė 2014, I žemėlapį ir komentarą).

Iš būdingųjų požymių nagrinėjamose šnektose fiksuotą, nors ir retą, kirčiuotų balsių e o·dvibalsinimą, matyt, taip pat lėmė sąveika su vietine lenkų kalba. Šį teiginį grindžia Žanetos Markevičienės atliktas tyrimas, kuris parodė, kad šiuos balsius dvibalsinti buvo linkę dvikalbiai šiauliškių šnektos ties Reniunais (~LKA 445Pasódos punkta) atstovai, pavyzdžiui: sus.‘susėdame’, b. egv‘ bėga’, m. oteris ‘moteris’ (dgs. G.) (ATT II, 36). Tačiau Jonavõs apylinkėse išgirstą kirčiuotų ie, uo vienbalsinimą iliustruojančių pavyzdžių rankraštiniuose šnektų tekstuose neužrašyta (plačiau apie juos žr. Kazlauskaitė 2008, 600–609; Stundžia 1980, 99–100; Geržotaitė 2012, 156–174; Mikulėnienė 2018, 19–20).

Taigi kirčio atitraukimas, trumpųjų ir ilgųjų balsių priešpriešos nykimas yra vienos ryškiausių tiek Kaũno apylinkių šnektoms (ypač rytinei jų daliai), tiek greta jų vartojamai vietinei lenkų kalbai bendrų ypatybių (Čekmonas 2001, 87; dar plg. Geržotaitė 2012, 169). Remiantis panašiais rezultatais, kaimyninėse Jonavõs apylinkėse vartojamas lietuviškasis variantas vertintas kaip vietinės lenkų kalbos pagrindu besiformuojantis antrinis (Mikulėnienė 2018: 21–22).

Rankraštinėje ir publikuotoje tarmių medžiagoje užrašytų Kaũno apylinkių šnektas skirtingais laikotarpiais skiriančių (priebalsio ., nekirčiuotų ilgųjų ir kirčiuotų trumpųjų balsių tarimas, kirčio atitraukimas) ir joms būdingų (nekirčiuotų galūninių balsių ė, o tarimas) tarminių požymių analizė išryškino jas kaip nevienalytes.

Nustatyta, kad iš skiriamųjų požymių mažiausiai įvairuoja ir tiriamąją teritoriją į vakarinę (Čẽkiškės, Vareikónių, Vilkijõs ir kt. apylinkės ir rvtine (Vandziógalos, Muniskiu, Karmélavos ir kt. apylinkės) bene aiškiausiai dalija priebalsio . tarimas.

Pagal kitus diferencinius požymius – kirčio atitraukimą, nekirčiuotų ilgųjų ir kirčiuotų trumpųjų balsių tarimą – kaip homogeniškesnė išsiskiria vakarinė šnektų ploto dalis. Rytinėje dalyje kirtį atitraukti, nekirčiuotus ilguosius balsius trumpinti, o kirčiuotus trumpuosius sistemingai ilginti buvo linkę tiek tradicine lietuvių šnekta, tiek vietine lenkų kalba kalbantys gyventojai. Vietinės lenkų kalbos įtaka nagrinėjamoms šnektoms, matyt, aiškintini ne tik skiriamųjų, bet ir kai kurių būdingųjų kalbinių ypatybių atliepiniai, kuriuos užfiksavo tarmių medžiagos rinkėjai.

Taigi rytinėse Kaũno apylinkių šnektose išgirsti kai kurie atvejai, manytina, nesietini su tradicinių šnektų tąsa. Vietinis lietuviškas variantas galimai yra susiformavęs vietinės lenkų kalbos pagrindu ir yra vertintinas kaip antrinis.