Discourse markers in Lithuanian: semantic change and functional diversity
Vilniaus Universitetas
Esta obra está bajo una Licencia Creative Commons Atribución 4.0 Internacional.
Recepción: 12 Noviembre 2020
Aprobación: 18 Diciembre 2020
Pastarųjų dešimtmečių lingvistiniuose tyrimuose daug dėmesio skiriama kalbos vienetams, atskleidžiantiems santykį tarp atskirų diskurso dalių ir diskurso kūrėjų, t. y. kalbėtojo ir klausytojo. Literatūroje jie vadinami diskurso žymikliais (angl. discourse markers) (Schiffrin 1987; Blakemore 2002; Siepmann 2005), diskurso operatoriais (angl. discourse operators) (Redeker 1991), diskurso dalelytėmis (angl. discource particles) (Aijmer 2002; Fischer 2006a), pragmatiniais žymikliais (angl. pragmatic markers) (Brinton 1996; Aijmer, Simon-Vandenbergen 2006), pragmatinėmis dalelytėmis (angl. pragmatic particles) (Fried, Östman 2005). Terminų įvairovė atspindi didelį susidomėjimą šiais kalbiniais vienetais, metaforiškai įvardijamais „alyva, sutepančia efektyvios komunikacijos ratus“1 (Beeching 2016a, 1), o juos įvairiais aspektais ir pjūviais analizuojančių tyrimų skaičius auga taip sparčiai, kad „beveik neįmanoma susiorientuoti šiose publikacijų džiunglėse“2 (Fischer 2006b, 1). Toliau apžvelgsime aptariamų kalbinių vienetų definicijas ir kategorizaciją, formavimosi kelio hipotezes, pagrindinius bruožus ir atliekamas funkcijas, pagrindines tyrimų kryptis ir šio studijinio straipsnio tikslus.
Kaip matyti iš terminų įvairovės, aptariami kalbiniai vienetai gali būti skirtingai suprantami ir apibrėžiami, o funkcinių kategorijų, kurioms jie priskiriami, aprėptis interpretuojama įvairiai. Vienos jų gali būti laikomos platesnėmis, apimančiomis kitas kategorijas, antros - siauresnėmis arba lygiavertėmis su kitomis. Taip, pavyzdžiui, Aijmer ir Simon-Vandenbergen (2006, 2–3) pragmatinį žymiklį laiko plačiausia kategorija, apimančia smulkesnius žymiklių tipus, išskiriamus pagal skirtingus formaliuosius, funkcinius ar stilistinius bruožus, o terminas diskurso žymiklis vartojamas vienam iš pragmatinių žymiklių tipų pavadinti. Juckeris ir Ziv (1998, 2) vartoja terminą diskurso žymiklis, nes šis, jų manymu, yra plačiausias ir turintis mažiausiai apribojimų. Priešingai, Ghezzi ir Molinelli (2014) redaguotame rinkinyje, skirtame diskurso ir pragmatiniams žymikliams, terminu diskurso žymiklis įvardijami tik tie kalbiniai vienetai, kurie užtikrina diskurso rišlumą ir atskleidžia sąsajas tarp skirtingų teksto elementų. Pragmatinis žymiklis čia suprantamas kaip atskira kategorija, žyminti kalbinius vienetus, parodančius (inter)subjektyvias reikšmes, tokias kaip autoriaus pozicija ar autoriaus santykis su adresatu (Ghezzi 2014, 15). Kai kurie tyrėjai, kaip pastebi Heine (2013, 1207), nedaro skirties tarp diskurso žymiklių ir pragmatinių žymiklių ir vartoja vieną iš šių terminų turėdami omenyje abi kategorijas.
Neretai kvestionuojamas ir aptariamų žymiklių santykis su funkciškai artimomis kategorijomis, tokiomis kaip, pavyzdžiui, modalumo žymikliai ar jaustukai (angl. interjections). Straipsnių rinkinio „Diskurso žymikliai ir modalinės dalelytės: kategorizacija ir aprašas“ sudarytojai įvade kelia įvairius klausimus: ar modalinės dalelytės sudaro atskirą kalbinę kategoriją, ar jos priskirtinos diskurso žymiklių potipiui? O galbūt abi priklauso platesnei pragmatinių žymiklių arba diskurso dalelyčių grupei? (Degand et al. 2013a, 2). Mokslininkai svarsto ir dėl nelengvai į vieną ar kitą kategoriją priskiriamų lingvistinių vienetų, tokių kaip, pavyzdžiui, anglų kalbos jaustukai oh, ooh, ah ir kt., statuso. Jaustukai gali būti vartojami ir kaip diskurso žymikliai, ir kaip pragmatiniai žymikliai, todėl apskritai siūloma juos skirti į atskirą kategoriją (Norrick 2007, 2009). Panašūs apibrėžčių ir kategorizacijos ribų klausimai aptariami ne viename straipsnyje, monografijoje ar straipsnių rinkinyje (žr. Traugott 2007; Degand et al. 2013b; Beeching 2016a; Fedriani, Sansó 2017; Furkó 2020).
Nemažai terminologinės sumaišties kyla ir dėl to, kad tas pats kalbinis vienetas skirtingų tyrėjų yra priskiriamas įvairioms kategorijoms. Furkó (2020, 3) pateikia lyginamąją lentelę, kurioje nurodo, kaip skirtingai kategorizuojami kai kurie dažnai anglų kalboje vartojami kalbiniai vienetai. Pavyzdžiui, daug dėmesio anglų kalbos tyrimuose sulaukęs well „na“ skirtingų tyrėjų įvardijamas kaip diskurso dalelytė, diskurso žymiklis, pragmatinis žymiklis, jaustukas, pragmatinė dalelytė ir t. t. Panašūs klasifikaciniai skirtumai pastebėti ir kitų tyrėjų. Tokia interpretacinė įvairovė atsiranda ir todėl, kad skirtinguose tyrimuose taikomos skirtingos teorinės prieigos ir metodologijos, analizuojama įvairi empirinė medžiaga bei keliami skirtingi tyrimo klausimai.
Apibendrinant terminologinę įvairovę, galima prisiminti van der Auweros ir Plungiano (1998, 80) pastebėjimą apie panašią kategorizacijų ir terminų gausą modalumo tyrimų srityje:
„modalumas ir jo tipai gali būti apibrėžiami ir įvardijami įvairiais būdais. Nėra vieno teisingo būdo. Vienintelis reikalavimas yra aiškiai apsibrėžti, kaip vartojame terminą“3. Šiame straipsnyje operuojama terminu diskurso žymikliai, kurie apibrėžiami kaip vienetai, vartojami
„susieti pasakymą su diskursine situacija, t. y. išryškinti kalbėtojo ir klausytojo santykį, kalbėtojo poziciją kalbamų dalykų atžvilgiu ir (ar) teksto organizavimo elementus“4 (Heine 2013, 1211).
Iš diachroninės perspektyvos, diskurso žymiklių formavimosi kelias suteikia vertingų įžvalgų apie tokius reiškinius kaip reikšmių kaitos procesai, funkcinės plėtros kryptys. Nemažai diskutuojama apie tai, ar šių kalbinių vienetų formavimasis turėtų būti vertinamas kaip gramatikalizacijos, ar pragmatikalizacijos procesų rezultatas, ar šie procesai yra atskiri, ar vienas yra kito sudedamoji dalis (žr., pavyzdžiui, Heine 2013; Degand, Evers-Vermeul 2015).
Aijmer (1997, 2) teigia, kad naudinga skirti gramatikalizacijos ir pragmatikalizacijos procesus (žr. schema 1).
Schema 1
Gramatikalizacija ir pragmatikalizacija (Aijmer 1997, 2)
Gramatikalizacija suprantama kaip „pokytis, kurio metu leksiniai vienetai ir konstrukcijos tam tikruose kontekstuose ima atlikti gramatines funkcijas, o gramatikalizavęsi, vis įgija naujų gramatinių funkcijų“5 (Hopper, Traugott 2003, xv). Gramatikalizacijos pavyzdys gali būti anglų kalbos konstrukcija (be) going to, vartojama būsimajam laikui žymėti (Aijmer 1997, 2). Pragmatikalizacija gali būti apibrėžiama kaip „procesas, kuriame sintagma ar žodžio forma tam tikrame kontekste pakeičia savo propozicinę reikšmę į metakomunikacinę, diskursinę- interaktyvią reikšmę“6 (Frank-Job 2006, 361). Frank-Job (2006) pateikia italų ir vokiečių sakytinės kalbos pavyzdžius, iliustruodama, kaip vienas ar kitas kalbinis vienetas palaipsniui praranda savo propozicinę reikšmę ir yra imamas vartoti kaip diskurso žymiklis, t. y. diskurso organizavimo, tarpasmeninio santykio kūrimo ir panašioms reikmėms. Taip, pavyzdžiui, vokiečių kalbos gut „gerai“ yra vartojamas ne tik leksine – būdo prieveiksmio – reikšme, bet gali įgyti metakomunikacinių funkcijų, pavyzdžiui, rodyti vieno pašnekovo dialogo replikos (angl. turn) pabaigą ir taip paskatinti kito pašnekovo repliką (Frank-Job 2006, 362). Taigi, pragmatikalizacijos procese pagrindinį vaidmenį vaidina kalbinių vienetų pragmatinių raiškos galimybių plėtra: jie nebevartojami propozicine reikšme, bet perteikia pragmatines reikšmes, būtinas sėkmingai komunikacijai tarp kalbėtojo ir adresato.
Lingvistinėje literatūroje vyrauja įvairūs požiūriai diskurso žymiklių kilmės ir evoliucijos klausimais. Degand ir Evers-Vermeul (2015, 62) apibendrina skirtingus požiūrius išskirdamos penkias pagrindines kryptis, kur diskurso žymiklių kilmė ir diachroninė evoliucija siejama su šiais reiškiniais: (1) tik gramatikalizacijos; (2) pragmatikalizacijos, kuri laikoma gramatikalizacijos atmaina; (3) pragmatikalizacijos, kuri laikoma atskiru procesu; (4) tam tikrais atvejais gramatikalizacijos, tam tikrais atvejais pragmatikalizacijos; (5) manoma, kad nei gramatikalizacijos, nei pragmatikalizacijos reiškiniai neturi įtakos.
Žymiklių kilmės ir raidos klausimai svarstomi ne tik teoriniuose straipsniuose, bet ir individualių kalbinių vienetų tyrimuose. Taip, pavyzdžiui, Beeching (2012, 33), atlikusi effectivement . effectively „veiksmingai“ ir finalement . finally „galiausiai“ tyrimą prancūzų ir anglų kalbose, teigia, kad pragmatikalizaciją reikėtų laikyti atskiru procesu, atsietu nuo gramatikalizacijos. Brinton (2007, 68), tyrusi I mean „turiu galvoje/omenyje“, mano, kad šio žymiklio evoliucija geriausiai suprantama kaip gramatikalizacijos proceso padarinys. O štai Van Olmenas, analizavęs anglų kalbos look „žiūrėk“ ir jo atitikmenį olandų kalboje kijk
„žiūrėk“ pastebi, kad bandymai nustatyti, kurie reiškiniai galėtų būti laikomi gramatikalizacija, iš esmės yra ideologiniai ir nesuteikia daug informacijos apie imperatyvinių vizualinio suvokimo žymiklių kilmę ar vartoseną (Van Olmen 2012, 113). Kaip bebūtų, lingvistų hipotezės ir svarstymai apie pragmatinių žymiklių kilmę praturtina šį tyrimų lauką vertingomis įžvalgomis apie kalboje vykstančius procesus, kalbos kitimo tendencijas, individualių žymiklių funkcinės plėtros kryptis.
Diskurso žymikliai visų pirma asocijuojami su šnekamąja, spontanine kalba. Jų vartosena tiesiogiai susijusi su šnekamosios kalbos neformalumu ir vadinamąja gramatine fragmentacija, kai, spontaniškai kalbant, nėra pakankamai laiko apgalvoti pasakymo turinio. Kalbinių situacijų spontaniškumas sudaro sąlygas diskurso žymiklių vartosenai, nes neretai kalbėtojas čia ir dabar neranda tinkamo žodžio, pasitaiso ar bando laimėti laiko. Tokios situacijos nesudaro keblumų rašytiniame diskurse, kurį kuriant galima planuoti laiką, tačiau yra labai dažnos šnekamojoje kalboje (Brinton 1996, 33, 39).
Diskurso žymikliai gali atlikti daug ir įvairių funkcijų (išsamų diskurso žymiklių atliekamų funkcijų anglų kalboje sąrašą galima rasti, pavyzdžiui, Brinton 19967, 37–39). Šie kalbiniai vienetai pasižymi multifunkcionalumu, nes dažniausiai sudaro vadinamąsias homoformas, t. y. tie patys žodžiai perteikia skirtingą turinį. Be to, vienas ir tas pats žymiklis gali atlikti ne vieną funkciją, kurios neretai susilieja tame pačiame kontekste ir kurias gali būti sunku atskirti.
Egzistuoja įvairios diskurso žymiklių funkcinės klasifikacijos, tačiau bene populiariausias skirstymas yra į pragmatinių žymiklių atliekamas tekstines ir tarpasmenines funkcijas (žr., pavyzdžiui, Brinton 1996, 2008, 2017). Tekstines funkcijas atliekantys žymikliai padeda struktūruoti diskursą, atskleisti logines sąsajas tarp skirtingų elementų sakinio ar diskurso lygmeniu, o tarpasmeninės funkcijos nukreiptos į santykio su adresatu kūrimą ir palaikymą. Diskurso žymiklių atliekamos funkcijos neretai yra siejamos su jų pozicija sakinyje arba vadinamojoje sakinio periferijoje (angl. periphery). Pats terminas periferijanėra vienareikšmiškai vartojamas diskurso žymiklių tyrimuose. Gali būti kalbama apie sintaksinę periferiją (t. y. kai žymiklis vartojamas gramatinio sakinio ribose), tačiau yra ir diskurso periferija (žymiklio pozicija pašnekovo dialogo replikų atžvilgiu), arba prozodinė periferija (žymiklio pozicija intonacijos vienetų atžvilgiu) (plačiau žr. Van Olmen, Šinkūnienė, įteikta leidėjui). Anot Beeching et al. (2009), inicialėje arba vadinamojoje kairiojoje periferijoje (KP) vartojami žymikliai turi tendenciją perteikti subjektyvų autoriaus požiūrį, o finalėje (kitaip tariant, dešiniojoje periferijoje (DP)) vartojami žymikliai pasitelkiami kurti santykį su adresatu, užmegzti ryšį, ieškoti bendrumo, t. y. jie perteikia intersubjektyvumą (plg. pavyzdį, pateikiamą Beeching ir Detgeso (2014, 11)):
(1) (a) I think he’ll be there. „Aš manau, jis bus čia.“
(b) He’ll be there, I think. „Jis bus čia, aš manau.“
I think „aš manau“ (1) (a) pavyzdyje išryškinamas subjektyvus kalbėtojo požiūris, asmeninė nuomonė, o (1) (b) pavyzdyje jis nebėra toks ryškus, nes I think yra vartojamas propozicijai švelninti (Beeching, Detges 2014, 11).
(Inter)subjektyvumo kategorijai suteikiamas išskirtinis dėmesys pragmatinių žymiklių tyrimuose. Literatūroje galima rasti įvairių (inter)subjektyvumo sampratų (žr., pavyzdžiui, Athanasiadou et al. 2006; Davidse et al. 2010; Brems et al. 2014), tačiau viena iš populiariausių, pristatyta ir aptarta ne viename darbe, yra Traugott samprata (1995, 2003, 2010, 2012; Traugott, Dasher 2002). Mokslininkės požiūriu, subjektyvumas yra susijęs su kalbėtojo (ar rašytojo) požiūrio į kalbamus dalykus raiška, o intersubjektyvumas – su kalbėtojo (ar rašytojo) ir adresato tarpusavio santykiu. Šių sąvokų apibūdinimas rodo, kad (inter)subjektyvumas yra viena iš kategorijų, tiesiogiai susijusių su diskurso žymiklių vartosena. Tas pats žymiklis, priklausomai nuo jo pozicijos, gali būti vartojamas subjektyvumui arba intersubjektyvumui reikšti.
Nors vadinamoji KP ir DP funkcinės asimetrijos hipotezė (Beeching, Detges 2014) populiari ir nemažai empirinių tyrimų ją patvirtina, negalima teigti, kad ji universali (pavyzdžiui, tam tikri žymikliai gali perteikti (inter)subjektyvias reikšmes abiejose pozicijose). Remdamasi no doubt „be abejonės’“ ir surely „tikrai“ vartosenos atvejais, Traugott (2012, 8) pastebi, kad „koreliacija tarp subjektyvumo ir kairiosios periferijos, ir intersubjektyvumo ir dešiniosios periferijos yra stipri, bet nevienareikšmiška.“8 Tyrėja pažymi, kad jos pateikiamame pavyzdyje (2) no doubt „be abejonės“ gali būti interpretuojamas kaip aš manau,
t. y. išreiškia kalbėtojo subjektyvumą, o surely„tikrai“ suponuoja prašau, sutik su manimi, vadinasi, vartojamas intersubjektyviai, plg.:
(2) Whereupon, he wished me a good morning and withdrew, disconcerted and offended, no doubt; but surely it was not my fault. (1848 A. Brontë, The Tenant of Wildfell Hall) (Traugott 2012, 18).
Beeching ir Detgesas (2014, 8) pastebi, kad (bent jau kasdienės sakytinės kalbos kontekstuose) sudėtinga taikyti (inter)subjektyvumo analizės aspektus, nes pokalbiai iš prigimties yra puiki terpė ir subjektyviajai, ir intersubjektyviajai raiškai, todėl atskirti jas yra sunku. Nepaisant to, (inter)subjektyvumo dimensija yra svarbus elementas diskurso žymiklių funkcinių galimybių ir plėtros tyrimuose, ypač analizuojant atskirus diskurso žymiklius ar jų grupes ir vienoje kalboje, ir tarpkalbiniu aspektu.
Daugiausia diskurso žymikliai tirti anglų kalboje, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais susidomėjimas jais pastebimas įvairiose kalbose. Maschler ir Schiffrin (2015, 189–190) išvardija daugiau nei 20 pasaulio kalbų, kuriose tyrinėti šie žymikliai; jie taip pat analizuoti ir gestų kalboje. Tarpkalbiniams diskurso žymiklių tyrimams parankūs lygiagretieji tekstynai (apie metodologines tokių tyrimų gaires žr., pavyzdžiui, Aijmer et al. 2006). Nors lygiagretieji tekstynai nėra visiškas šnekamosios kalbos ekvivalentas, jie laikomi tinkama medžiaga pragmatinei analizei (Jucker 2015). Nepaisant to, ar empirinės medžiagos pagrindu imami lygiagretieji, ar palyginamieji tekstynai, jais remiantis atlikti tarpkalbiniai tyrimai yra labai vertingi, nes atskleidžia ne tik specifines, tik tam tikriems žymikliams būdingas savybes ir atliekamas funkcijas, bet ir universalias, tipiškas įvairiems žymikliams, nepriklausomai nuo kalbos (Aijmer, Simon-Vandenbergen 2006).
Diskurso žymiklių vartosena skirtingose kalbose nėra vienintelis aspektas, kurio pagrindu šie kalbiniai vienetai yra tyrinėjami. Jie taip pat analizuojami skirtinguose tekstų tipuose, diskursinėse situacijose, dialektuose, regioninėse kalbų atmainose (ypač tai pasakytina apie anglų kalbą), taip pat atsižvelgiant į įvairias sociolingvistines kalbėtojų ypatybes, tokias kaip kalbėtojo amžius, lytis, išsilavinimas, socialinis statusas (Andersen 2001; Erman 2001; Tagliamonte 2005; Beeching 2016a). Į diskurso žymiklius žvelgiama ir kaip į tam tikrą kalbėtojo identitetą formuojančius elementus, taip pat analizuojamos vartotojų nuostatos diskurso žymiklių vartosenos atžvilgiu (Watts 1989; Fox Tree 2007; Beeching 2016a).
Diskurso žymiklių tyrimų sakytinėje lietuvių kalboje kol kas vis dar labai nedaug. Apskritai didžioji dalis diskurso žymikliais laikytinų vienetų lietuvių kalboje tirti kaip parentezės reiškiniai (Akelaitis 1992, 2001, 2005; Valskys 2000; Leonavičienė 2006; Usonienė 2012, 2013, 2016) ar kaip sakinių (rečiau – tekstų) jungimo priemonės (Murinienė 2005; Bitinienė 2009; Bielinskienė 2010; Česnulienė 2012), tačiau daugiausia remiantis rašytinės kalbos šaltiniais (žr. taip pat Sawicky 2012; Jasionytė-Mikučionienė 2016; Šinkūnienė 2019; Šolienė 2020). Kai kurių pragmatinių žymiklių, laikomų pertarais, dažnis skirtinguose sakytinės kalbos registruose aprašytas Kamandulytės-Merfeldienės (2014), Bartkutė (2007) trumpai aptaria rišlumo kūrimo priemones šnekamojoje kalboje, diskurso žymiklių kombinacijos įvairiuose diskurso tipuose, įskaitant ir sakytinį, apžvelgiamos Maslauskienės (2020), taip pat esama pavienių diskurso žymiklių tyrimų (Makauskaitė 2016). Tačiau išsamių, diskurso žymiklių grupes ar funkcines vartosenos tendencijas sakytinėje lietuvių kalboje analizuojančių darbų, remiantis įvairiais šaltiniais, stinga. Kalbant apie diskurso žymiklių kilmės ir jų raidos kelio tyrimus, kai kurie į DŽ statusą pretenduojantys vienetai tirti ir keliuose senuosiuose lietuvių kalbos raštuose (Ambrazas 2006a; Pajėdienė 2010, 2011, 2014, 2015; Holvoet 2010), tačiau šie tyrimai daugiausia apsiriboja tik sakinio, o ne diskurso lygmeniu.
Šio straipsnio tikslas – remiantis įvairiais empirinės medžiagos šaltiniais (sinchroniniais ir diachroniniais), apžvelgti dažniausių diskurso žymiklių sakytinėje lietuvių kalboje vartosenos ypatumus ir aptarti galimą jų semantinės ir pragmatinės raidos kelią.
Šiame studijiniame straipsnyje siekiama aptarti diskurso žymiklių vartosenos ypatybes sakytinėje lietuvių kalboje ir senuosiuose lietuvių kalbos tekstuose, todėl šiam tikslui pasiekti duomenys buvo naudojami iš trijų sakytinės lietuvių kalbos tekstynų bei XVI–XVII amžiaus senųjų lietuvių kalbos raštų. Siekiant atskleisti sakytinio diskurso įvairovę, buvo pasitelkti trys sakytinės kalbos tekstynai, kuriuose reprezentuojama gerai pažįstamų kalbėtojų, tokių kaip šeimos narių, draugų privatūs pokalbiai ir labiau struktūruoti interviu, taip pat pokalbiai televizijos ir radijo laidose.
Tyrimui buvo naudojamas morfologiškai anotuotas Vytauto Didžiojo universitete sukauptas „Sakytinės lietuvių kalbos tekstynas“, apimantis įvairias sakytinės kalbos atmainas (spontaninė vs parengta, privati vs vieša), žanrus (monologas, dialogas, polilogas), nurodantis pokalbių vietą bei demografinius rodiklius. Tekstyną sudaro daugiau kaip 320,000 žodžių. Atliekant tyrimą, remtasi spontaninės privačios kalbos pokalbiais (121,788 žodžių), vykusiais tarp gerai pažįstamų kalbėtojų neformalioje šeimos, draugų ar bendradarbių aplinkoje.
Diskurso žymiklių vartosenai ištirti interviu kalboje buvo remtasi duomenimis iš vilniečių interviu bazės „Kalba Vilnius“, susidedančios iš 120 interviu, surinktų 2010–2014 m. ir apimančių pokalbius apie Vilniaus miestą su įvairaus amžiaus, įvairių tautybių vilniečiais, pasakojančiais apie Vilniaus miestą bei kalbą skirtingais istoriniais periodais. Šią duomenų bazę sudaro beveik 600,000 žodžių. Duomenys analizei buvo atrinkti tik iš gimtakalbių lietuvių interviu. Diskurso žymiklių vartosena pokalbių ir informacinėse televizijos ir radijo laidose, dokumentiniuose filmuose bei apybraižose, t. y. žiniasklaidos sakytinėje kalboje, buvo analizuojama remiantis „Radijo ir TV kalbos tekstyno“ duomenimis. Šį tekstyną, apimantį 63 valandų įrašus, sudaro trijų laikotarpių medžiaga: sovietinis (1960–1987), pereinamasis (1988–1992) ir dabartinis (1993–2011) laikotarpiai. Šios studijos tikslams buvo pasirinktas dabartinis laikotarpis.
Diskurso žymiklių vartosenai senojoje lietuvių kalboje aptarti buvo remtasi XVI–XVII amžiaus lietuvių kalbos raštais. Tirta Jono Bretkūno „Postilė“ (BP I–II, 1591), Mikalojaus Daukšos „Postilė“ (DP, 1599) ir Konstantino Sirvydo „Punktai sakymų“ (SP I–II, 1629; 1644). Naudotasi Lietuvių kalbos instituto sudaryta „Senųjų raštų duomenų baze“, taip pat Bretkūno „Postilės“ fotografuotiniu leidimu (sud. Aleknavičienė 2005), Sirvydo „Punktai sakymų“ kritiniais leidimais (sud. Vasiliauskienė ir Rutkovska 2015), Jono Palionio sudaryta
„Mikalojaus Daukšos 1599 metų Postilė ir jos šaltiniai“ (2000). Medžiaga rinkta ir apdorota rankiniu būdu.
Siekiant nuosekliai ir sistemiškai pristatyti ir aprašyti diskurso žymiklių semantinius, pragmatinius ir formaliuosius aspektus lietuvių kalboje, buvo tiriamos trys struktūrinės diskurso žymiklių grupės: a) dalelytės (na, nu, va, vat, ane, ar ne); b) įvardžiai (tai9, šita) ir prieveiksmiai (čia, ten, tenai(s), kažkaip, šiaip, gerai); c) veiksmažodžių eiti, sakyti, žinoti, reikšti, klausyti, žiūrėti, laukti ir kai kurių kitų (žr. 3.3 poskyrį) formos ir konstrukcijos, daiktavardinės konstrukcijos (vienu žodžiu, ta prasme). Diskurso žymiklių sąrašas buvo sudarytas remiantis „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ (Ambrazas 2006b) bei lietuvių kalbos studijomis, nagrinėjančiomis parentezės reiškinius kalboje ir diskurse (Akelaitis 1992; Usonienė 2013, 2015). Kiekviena diskurso žymiklių grupė yra išanalizuota pasitelkiant kokybinius tyrimo metodus ir aprašyta atskirame skyriuje.
Rezultatų analizės dalyse pateikiamas pasirinkto struktūrinio tipo kalbos vienetų absoliutus dažnis visuose trijuose duomenų šaltiniuose: spontaninės privačios kalbos patekstynyje, vilniečių interviu bazėje „Kalba Vilnius“ ir dabartinio laikotarpio (1993–2011)
„Radijo ir TV kalbos“ patekstynyje. Kadangi ne visi tekstynai nurodo tikslų žodžių skaičių, normalizuotas kiekvieno kalbos vieneto vartosenos dažnis nebuvo skaičiuojamas, - pateikiamas absoliutus dažnis. Dėl šios priežasties kalbinių vienetų vartosenos dažnis gali būti lyginamas tik vieno tekstyno ribose, bet ne tarp analizuotų tekstynų. Absoliutus tam tikros formos dažnis buvo reikalingas siekiant nustatyti dažniausius vartojamus kalbinius vienetus ir įvertinti jų diskursinį-pragmatinį potencialą.
Kitas tyrimo etapas – nustatyti dažniausių vienetų propozicinės, arba leksinės, ir diskurso žymiklio, arba pragmatinės, reikšmės procentinę dalį. Propozicinės ir diskurso žymiklio vartosenos santykis išskirtas ne iš visų kiekvienos formos pavartojimo atvejų, o surinkus 5010 tam tikro tiriamo žymiklio pragmatinės reikšmės atvejų visoje randomizuotoje, t.y. atsitiktiniu būdu atrinktoje, imtyje. Aptariamam santykiui išskirti buvo pasitelkiama kokybinė konteksto analizė. Pavyzdžiui, ten ir čia, vartojami kaip vietos prieveiksmiai, arba dabarir tada, turintys laiko reikšmę, nėra diskurso žymikliai, bet vartojami savo propozicine reikšme. Kitas kokybinės analizės etapas buvo nustatyti kalbos vienetų, vartojamų kaip diskurso žymikliai, funkcijas, remiantis Brinton (1996, 2008) pragmatinių, arba diskurso, funkcijų klasifikacija. Kokybinei analizei priklauso ir diskurso žymiklių vartosenos bei formavimosi užuomazgų aptarimas senuosiuose lietuvių kalbos raštuose (žr. 4 skyrių).
Straipsnyje teikiamiems pavyzdžiams žymėti naudojamos šios tekstynų koduotės:
„Sakytinės privačios kalbos patekstynis“ (SPKT), vilniečių interviu bazė „Kalba Vilnius“ (IT),
„Radijo ir TV kalbos tekstynas“ (ŽT). Visi pavyzdžiai pateikiami taip, kaip tekstynuose, t. y. su specialiaisiais ženklais ir santrumpomis.
Šiame poskyryje aptariamos lietuvių kalbos dalelytės, kurios dabartinėje kalboje turi tik dalelytės statusą (t. y. nevartojamos kitų kalbos dalių reikšmėmis), jų vartosenos dažnis ir atliekamos teksto organizavimo ir tarpasmeninės funkcijos. Tyrimui atrinktos pačios dažniausios dalelytės trijuose naudotuose tekstynuose. Jų absoliutūs vartosenos dažniai atsispindi žemiau pateiktoje lentelėje.
Absoliutūs dalelyčių vartosenos dažniai
Kaip minėta, tikslus dviejų tekstynų žodžių skaičius nėra žinomas, todėl duomenys negalėjo būti statistiškai apdoroti, t. y. normalizuoti, – galimas tik dažnių palyginimas kiekviename tekstyne atskirai. Kaip rodo duomenys, sakytinėje privačioje kalboje ir gimtakalbių interviu bazėje dažniausiai vartojama dalelytė nu, o dalelytės va ir vat (jų vartoseną sudėjus kartu) abiejuose tekstynuose užima antrą poziciją pagal dažnį. Gana įdomiai pasiskirsto dalelyčių vartosena žiniasklaidos tekstyne: dažniausiai vartojama dalelytė va, o tokios šnekamajai kalbai būdingos dalelytės kaip nu, vat, aneyra retos. Tai gali rodyti formalesnę kalbą žiniasklaidos diskurse ir kalbėtojų sąmoningą vengimą vartoti dalelytes, kurios bendrinėje lietuvių kalboje laikomos nevartotinomis svetimybėmis (Mikulėnienė, Dvilytė 2013) ar rodančiomis kalbėtojo familiarią kalbėjimo manierą. Visi ane vartosenos atvejai žiniasklaidoje užfiksuoti neformaliame dialoge.
Mūsų žiniomis, šios dalelytės lietuvių kalbos tyrimuose nebuvo išsamiai aptartos. Priešingai, jų anglų kalbos atitikmenys, vadinamieji tikrinamieji klausimai (angl. tag questions), susilaukė nemažai tyrėjų dėmesio. Jie nagrinėti sintaksinės pozicijos, poliariškumo, intonacijos, perteikiamos ilokucinės jėgos (angl. illocutionary force), atliekamų funkcijų požiūriais. Pateikiamos įvairios šių lingvistinių vienetų funkcinės klasifikacijos (Holmes 1983; Algeo 1990; Tottie, Hoffmann 2006; Axelsson 2011; Kimps et al. 2014; Gómez González 2018; Martínez Caro 2020).
Tirti empiriniai duomenys rodo, kad, kaip ir anglų kalbos tikrinamieji klausimai, dažniausiai ar ne ir ane funkcionuoja tarpasmeninėje erdvėje. Jų pagrindinė funkcija – kalbėtojo siekimas gauti informacijos patvirtinimą iš klausytojo. Paprastai tokiu atveju dalelytė vartojama pasakymo gale ir gali žymėti skirtingą kalbėtojo įsitikinimo savo reiškiama propozicija laipsnį (plg. Mithun 2012), pavyzdžiui:
(1.1) MOT: nu naglai, pas Robertą, vienu žodžiu.
VYR: jo, tiktai dar aš nežinau tiksliai, kur jis yra, ar jisai galės.
MOT: aha, aha.
VYR: o tu šiaip jau pasirašytum kaip ir už, ar ne?
MOT: aš pasirašyčiau, šiaip aš rytoj visai dienai tai negaliu, bet va, kaip sakei, į
pavakarę. (SPTK)
Dažniausiai tokie pasiteiravimai sulaukia pozityvaus klausytojo atsakymo (1.1), tačiau pašnekovas gali atsakyti ir neigiamai, kaip (1.2) pavyzdyje:
(1.2) *DRAU: budėtoja bjauri.
*MAM: o iki kelių ten, nuo [//] iki kelių valandų įleidžia?
*DRAU: įleidžia iki +/.
MAM: +< iki dešim(t) gal, ane?
*DRAU: ne.
*DRAU: nu, dabar pradžioj(e) tai sako [/] sako, nu, kad iki dvylikos grįžtume, tai jau būtų labai gerai.
*MAM: +< tai šiandien, nes šventė. (SPTK)
Kalbėtojas iš anksto nežino, koks bus klausytojo atsakymas – teigiamas ar neigiamas, tačiau bet kuriuo atveju dalelytė sušvelnina propoziciją ir kalbėtojas išsaugo „savo veidą“ (angl. face- saving), net jei pašnekovas atsako neigiamai.
Dėl dialoginės prigimties daugeliu atvejų klausimai su dalelytėmis ar ne ir ane sulaukia vienokios ar kitokios pašnekovo reakcijos. Klausytojo pritarimas dažnai dialoge yra tiesiogiai išreiškiamas pritariamaisiais jaustukais mmm, mhm ar kitomis priemonėmis:
(1.3) VM19: nes matai, kai ją reikia
VV28: +< xxx.
VM19: ją reikia išsitraukti iš, žodžiu, &eee rankinės ar ne?
VV28: +< mh.
VM19: tada reikia susinchronizuot ją kartu su mobiliuoju telefonu.
VV28: mh. (ŽT)
Šiame pavyzdyje kalbėtojas tiesiogiai prašo adresato patvirtinimo ir pritarimo: jis tikrinasi pristatomų veiksmų seką, kuri kalbėtojo patvirtinama jaustuku mh. Dalelytė ar ne čia galėtų būti perfrazuota kaip „lyg ir žinau, bet norėčiau įsitikinti“.
Labai retai klausytojas pasirenka nereaguoti į teikiamą informaciją. Pavyzdžiui, Martínez Caro (2020, 225) tyrimas parodė, kad tik 13,48 % visų tirtų atvejų liko neatsakyti dialoge. Taip dažniausiai nutinka, kai kalbėtojas pašnekovui (ar pašnekovams) pateikia informaciją kaip teiginį, nors ir pavartoja ar ne arba ane:
(1.4) *SŪN: ai ta tokia.
*MAM: tenai ant kalna@d [: kalno] xxx, kur gyvena, ant Vaidilų čia.
*SŪN: tai ta, kur daba@d [: dabar] gyven@d [: gyvena] su, išsiskyrus(i)su vyru.
SŪN: paimanti jinai buva@d [: buvo], ane?
*DUK: tas anūkas - xxx, kur aš tau pasakojau.
*MAM: a(r) Barbalė tureja@d [: turėjo] su xxx vaiką?
*MAM: ne. (SPKT)
Šiame pavyzdyje sūnaus pastebėjimas apie kaimynę, turinčią žalingų įpročių, nesulaukia tiesioginio patvirtinimo iš pokalbio dalyvių, nes iš esmės konstatuojamas faktas, kurį pokalbio dalyviai galimai žino. Visi pašnekovai su tuo sutinka ir keičiasi dialogo tema.
Tačiau esama atvejų, kai atsakymas nepateikiamas, nors kalbėtojas iš tiesų klausia. Žemiau pateiktame pavyzdyje kavinėje kalbasi draugai ir rengiasi užsisakyti maisto. Kalbėtoja teiraujasi, ar valgiaraštyje pavaizduoti ledai, ir klausimo pabaigoje pavartoja dalelytę ane, kuri čia turi episteminės reikšmės atspalvį:
(1.5) *MOT2: išsirinkai jau?
*VYR: atneš tokią pusę [/] pusę puodo ledų laivelių.
*MOT1: bet žėk@st [: žiūrėk], kaip čia gerai atrodo xxx.
MOT2: aš tai ledų, čia ledai, ane?
*MOT1: ką gersi?
*MOT2: gal desertą? (SPKT)
Dar viena iš tiriamų dalelyčių funkcijų yra pažymėti bendrąsias žinias (angl. common ground). Iš žemiau pateikiamo pavyzdžio matyti, kad kalbėtojas siekia pašnekovo pritarimo, galbūt ir neverbalinio:
(1.6) LM70A: Mano tėvai ne. Mano tėvai ne. Mano mama gimė Lenkijoj, toks yra nedidelis miestelis Lomžos apskrity, ar ne? Raigrodas. Raigrodas. Ir ten mano senelis, baigęs Veiverių mokytojų seminariją, buvo paskirtas mokytojauti pradžios mokykloje, nes lietuvių, nu, kaip žinot, Maskvos universitetą, ar ką, neskirdavo Lietuvos teritorijoj, bet siųsdavo ir labai dažnai į tą Lenkijos teritoriją, tai, pavyzdžiui, vat, mano senelis, ten dar kitas. (IT)
Kalbėtojas tikisi, kad adresatas žino, kur yra miestelis, jis bando apeliuoti į bendrąsias žinias, taip kurdamas aplinką, kurioje interaktyviai dalyvauja abu pokalbio dalyviai.
Ar ne ir anegali būti pavartoti ir įvairiuose paaiškinimuose ir iliustracijose. Žemiau pateiktame pavyzdyje meistras kantriai aiškina paaugliui kompiuterijos subtilybes:
(1.7) *VYR: o ką raudonuoja.
*PAA: kodėl?
*VYR: raudoni čia reiškia, kad failai yra fragmentuoti.
VYR: kitaip sakant, kad failas, jeigu diske yra, ane diske yra galvutės, kuriuos jis, tarkim, nuskaitinėja vieną failą.
*VYR: jeigu yra fragmentuotas failas, tada reiškia, jisai yra gabalais išmėtytas diske ir +/.
*VYR: tiktais kompas žino, kurioj(e) vietoj(e) yra, ir tada galvutė laksto, rankioja tą failą.
*PAA: mhm. (SPKT)
Meistras į savo aiškinimą įterpdamas ane nori įsitikinti, kad klausytojas seka instrukcijas ir jį supranta.
Rečiausiai analizuotuose pavyzdžiuose ar ne ir ane pasirodė kaip kalbėtojo reakcijos rodikliai į ankstesnį diskursą, reiškiantys nuostabą (angl. mirativity). Tokia funkcija ryškiausiai atsiskleidžia, kai dalelytės vartojamos nepilnuosiuose sakiniuose. Pavyzdyje (1.8) nusistebėjimas reiškiamas klausimo forma, dalelytė vartojama kaip izoliuotas elementas (angl. stand-alone particle), tarsi kalbėtojas norėtų įsitikinti, ar pašnekovo pasakyti žodžiai yra teisingi, arba dar kartą pasitikslinti išgirstą informaciją:
(1.8) *VYR1: jo.
*VYR2: ne, jisai dabar yra korpuse, bet iš esmės ta technologija leidžia turėti suvyniojamus telikus.
*VYR2: leidžia, ėėė, padaryti teliką mašinoj(e) virš ant vietoj stogo.
VYR1: ar ne?
*VYR2: no, ten kaip nori, taip lankstosi. (SPKT)
Taip pat tiriamosios dalelytės gali išreikšti ironišką kalbėtojo požiūrį ar priekaištą.
Pavyzdyje (1.9) iš darbo grįžusi mama, nešina gėlių puokšte, kalbasi su dukra:
(1.9) *DUK: nu, gražios gėlės, bet tai visi kaip susitarę, ane, kardelius.
*MAM: tai kardeliai, žinok, irgi gražios rudeninės gėlės, norėsi į namus pasimerkt?
*DUK: uoj ne, nereikia man.
*DUK: man gi kardeliai nepatinka, labai jie tokie gigantiški. (SPKT)
Dukra savo neigiamą požiūrį išreiškia pavartodama ane, kuris išprovokuoja mamą pasiaiškinti dėl jos pasirinkimo pirkti tokias gėles – „žinok, irgi gražios rudeninės gėlės“. Dukros neigiamas požiūris sustiprinamas ir jos tiesioginiu paaiškinimu, kad jai kardeliai nepatinka.
Kaip rodo tyrimo duomenys, dalelyčių ar ne ir ane vartosenos erdvė yra tarpasmeninė. Jos dažniausiai pasitelkiamos norint įtraukti klausytoją į aptariamą situaciją, gauti jo pritarimą arba nurodant į bendrąsias žinias.
Dalelytės na ir nu egzistuoja daugelyje Europos kalbų: šias dalelytes galima rasti germanų, slavų ir kitose indoeuropiečių kalbose. Jų atitikmenys na ir nå užfiksuoti daugelyje genetiškai negiminingų kalbų. Aueris ir Maschler (2016, 2) teigia, kad:
Jos egzistuoja visose dabartinėse germanų ir daugumoje slavų kalbų (plg.: anglų now, vokiečių nu(n)/na, olandų nu/nou, norvegų nå, danų ir švedų nå, nu, islandų nú, jidiš nu, ir t. t.; serbų, kroatų, slovėnų, čekų, slovakų, lenkų, ukrainiečių, baltarusių ir rusų nu/no), tačiau, be abejonės, jų reikšmė skirtingose kalbose nėra vienoda.12
Lietuvių kalbos dalelytės na ir nu yra mažai tyrinėtos. Sawicky (2012) tyrė pasakymą atveriančių dalelyčių na ir kad vartoseną viename grožinės literatūros tekste. Šolienė (2020) aptaria na ir nu dalelyčių funkcijų ir jų vertimų į anglų kalbą grožinės literatūros tekstuose koreliaciją, tačiau sakytinės kalbos tyrimų, paremtų tekstynų medžiaga, nėra.
Kaip rodo šio tyrimo duomenys, dažniausios na ir nu funkcijos yra diskursą struktūruojančios, t. y. tekstinės. Tokiose situacijose na ir nu vartojamos, kai kalbėtojas vilkina laiką, bando pakeisti pokalbio temą arba praplėsti ją nauju aspektu. Pavyzdyje (1.10) draugės kalba per programą „Skype“:
(1.10) *DRAU2: nežinau, man taip atrodo, kad susirasi [/] susirasi tu geresnį darbą.
*DRAU1: nu.
*DRAU2: nu.
DRAU1: tai va, na, ką tau dar čia papasakot(i)? (SPKT)
Čia pirmieji nu vartosenos atvejai rodo, kad pašnekovės nelabai turi apie ką kalbėti, dalelytė nu vartojama kaip užpildas (angl. filler). O dalelytė na, einanti po apibendrinamojo tai va, pristato naują temą.
Tiriamosios dalelytės gali būti vartojamos, kai kalbėtojas siekia į dialogą įvesti papildomą patikslinimą. Jis reikalingas tada, kai kalbėtojas nori išplėtoti ar paaiškinti savo mintį, patikslinti referentą:
(1.11) TYR: o jinai kažkuo na ta ta kalba televizinė kalba ar jinai kažkuo panaši į vilniaus kalbą?
LM67A: man panaši, man panaši, man nėra tai kažkas kito. (IT)
Šiame pavyzdyje na patikslina daiktavardį kalba, kuris vartojamas kataforiškai. Tikslinamoji funkcija sustiprinama ir parodomuoju įvardžiu ta.
Ilgesniuose to paties kalbėtojo pasakymuose, kai adresatas nėra tiesiogiai įtraukiamas į pokalbį, na ir nu vartojami kaip „nespecifinės, griežtai apibrėžtos teksto rišlumo“13 priemonės (Sawicki 2016, 99), pristatančios asmeninę patirtį. Autorius pasakoja prisiminimus, o dalelytės na ir nu ne tik užtikrina rišlumą, bet ir tikslina, nurodo į ankstesnį diskursą, į kito žmogaus žodžius:
(1.12) LM46A: Bet va dėl tos pačios tarsenos, ar taip reikia labai jau principingai, nes aš atsimenu, kad ir tarp pačių kalbininkų, mums dėstė docentas Kabelka, ir kažkaip tuo metu kaip tik buvo, na, prasidėjus kirčiavimo visi tie grožiai, mes turėjom įprasti, kad yra kibiras, bebras, zebras, ir kažkokie tokie keisti dalykai, ir nu jau sakėm, mes tai tikrai niekada nekalbėsim, galit čia mus nušaut, tai jis ir pats juokėsi, kad sakė, nu tai ką tu ten tam žmogui, sėdinčiam kokiam, nežinau, nu atėjus į parduotuvę nusipirkt, nu taip jisai tau ir sakys, paduokit man šitą kibirą. (IT)
Kalbėtojas švelnina savo poziciją, kad jo pasakytas teiginys nebūtų pernelyg kategoriškas, nes nėra užtikrintas savo žodžiais, svarsto savo mintis arba abejoja (1.13). Atsakymo nekonkretumą ir neapibrėžtumą taip pat sustiprina veiksmažodis nežinau:
(1.13) EM07: ir vėlgi, na nežinau, aš tiesiog iki šiol nepripratau savęs skirstyt matyt tam tarpe su tarp jaunimo ir senimo, nes man gerai ir su jaunimu, gerai ir su senais žmonėm. (ŽT)
Dalelytės na ir nu gali būti vartojamos kaip kalbėtojo reakcijos rodiklis į ankstesnį diskursą. (1.14) pavyzdyje pašnekovės dalelytėmis nu rodo pritarimą:
(1.14) *DUK: visai gražiai.
*MAM: baklažano tokia biškį, ne?
*DUK: tai čia tas, kur Eurokos pirkom?
MAM: +< nu.
*DUK: čia tie dažai?
*MAM: jo.
*DUK: nu. (SPKT)
Pritarimo atvejais labai dažnai vartojama samplaika su tai . nu tai (jo). Dalelytės na ir nu sudaro samplaikas ir su kitais žymikliais, pavyzdžiui, ir, ką, kaip, bet, kuriomis perteikia įvairias pragmatines funkcijas: atkreipia pašnekovo dėmesį ir ragina jį atlikti kokį nors veiksmą (1.15), išreiškia kalbėtojo nuostabą (1.16) arba abejingumą, atsainų požiūrį, rodantį, kad kalbėtojui visai nerūpi aptariama situacija ir jis jos nesureikšmina (1.17):
(1.15) MAM: na ką, mergaitės, imkit(e) lėkštutes. (SPKT)
(1.16) VM18: nieko negali žinoti. laukia, kol atsilieps.
VV24: ne, pasirodo, čia irgi nieko. VM18: +< na ir kieti miegaliai. VV24: taip, iš tikrųjų.
VM18: +< na ir kieti miegaliai, į provinciją reikia skambint, ten žmonės keliasi, pašeria gyvulius ir laukia mūsų skambučio. (ŽT)
(1.17) *VYR3: nu, sąskaitą aš išrašysiu dabar, jo.
*VYR1: nu.
*VYR3: nu ta prasme, jeigu mes dabar parašysim(e) du šeši aštuoni šitą modelį +/.
VYR1: nu ir kas, juk jungtinė sąskaita.
*VYR3: šitą modelį +/.
*VYR3: jo [/] jo kainą +/ (SPKT)
Kai kurias iš įvardytų ir samplaikoms būdingų funkcijų na ir nu gali atlikti ir vartojamos pavieniui. Tai gali būti pašnekovo raginimas ir siekis paspartinti diskurso srautą (1.18), priekaišto, nepasitenkinimo ar nesutikimo su pašnekovu reiškimas (1.19):
(1.18) VM06: išlenda, Arūnai IV01: ne, tikrai ne.
IV01: aš galiu pasakyti.
VM06: +< na?
IV01: kad netgi Baltijos televizijoj dirbdami, mes kaip tik su Inga &eee, kaip tik aš ją ir pastūmėjau vis dėlto įrašyti &eee pirmąjį savo kompaktinį diską <...> (ŽT)
(1.19) EV21: +< reikia pasakyti xxx prieš rinkimus.
EV19: +< xxx priklauso nuo to, kiek mes turime, sakykime ne, rinkimai ne prie
EV21: +< nu kaip ne prie ko?
EV19: +< juk Sodros padėtis gerėja ir didėja pensijos, pinigai nenueis į šoną kažkur tai. (ŽT)
Kaip rodo rezultatai, dalelytės na ir nu pasižymi multifunkcionalumu. Jos gali atlikti diskurso organizavimo ir struktūravimo (tekstines) bei sąveikos su adresatu užmezgimo (intersubjektyvias) funkcijas. Jos vartojamos dialoginėje aplinkoje, atliepiamuosiuose kontekstuose (angl. responsive contexts) (Sawicky 2016, 99), kur kalbėtojas išreiškia savo reakciją į kito pašnekovo pasakymą, kuria su juo tam tikrą santykį, gali pateikti ilgesnį kalbos srautą arba reikšti savo mintis, prisiminimus ir apmąstymus.
Lietuvių kalbos gramatikose dalelytė va priskiriama nurodomųjų (Valeckienė 1998, 192) ar parodomųjų dalelyčių (Ambrazas 2006b, 434) grupei. Taip pat Valeckienė (1998, 194) dalelytę va dar priskiria ir ekspresinių-pabrėžiamųjų dalelyčių reikšminei klasei, kuri apima tokias dalelytes kaip gi, ir, juk, štai ir t. t. Dalelytė vat, kuri ypač dažna sakytinėje privačioje kalboje ir interviu, lietuvių kalbos gramatikose neminima, galbūt dėl to, kad „Kalbos praktikos patarimuose“ rekomenduojama jos nevartoti, nes ji laikoma svetimybe (Mikulėnienė, Dvilytė 2013, 64). Tačiau autentiški tekstynų duomenys rodo, kad ji dažnai vartojama ir turėtų būti tiriama.
Šių lietuvių kalbos dalelyčių funkcijos dar nėra išsamiai ištirtos. Petitas (Petit 2010) aptaria galimą nurodomųjų dalelyčių14 kilmę lietuvių ir latvių kalbose. Nepaisant savo nurodomosios prigimties, jos atlieka ir pragmatines funkcijas, nes kalbėtojas, nurodydamas į tam tikrus konkrečius fizinius objektus ar abstrakčius vienetus (pavyzdžiui, šnekos aktus), kartu kuria ir tarpasmeninį santykį su pašnekovu, bando atkreipti jo dėmesį, tikisi vienokios ar kitokios reakcijos: „jų pagrindinis bruožas yra pragmatinė sąsaja su pašnekovu, siekiant atkreipti jo dėmesį į supančio pasaulio elementus“ 15 (Petit 2010, 165–166). Vienas išsamesnių darbų, tiriančių dalelyčių gi ir va dabartinę vartoseną yra Ruskan (2019). Autorė aptaria va ir gi grožinės literatūros tekstuose ir sakytinėje kalboje, didesnį dėmesį skirdama jų funkcinei distribucijai inicialės, medialės ir finalės pozicijose.
Šios dalelytės beveik visuose kontekstuose išlaiko savo pagrindinę nurodomąją funkciją:
(1.20) TYR: Nu taip. Aš dėl tų, vat, mobilių, tai galvoju, kad prisideda ir tie, kurie iš jų paskui nuperka, nes kitaip jie neplėštų iš vaikų mobilių.
LV43A: Tai taip, nu, o kaip. (IT)
Kartu su nurodomąja funkcija dalelytės va ir vat taip pat tarnauja kaip pašnekovo dėmesio pritraukimo priemonės. Tai dažniausiai atsitinka, kai dalelytės pradeda pasakymą:
(1.21) *MAM: va, pasižiūrėk kainas, nežinau, ką jai dovanų.
*MAM: gal kokį į teatrą bilietą.
*DUK: į teatrą tai fainai. (SPKT)
Šiame pavyzdyje mama ir dukra kalba, ką nupirkti draugei dovanų, ir svarsto apie bilietą į kokį nors renginį. Dėmesį pritraukianti dalelytė va visų pirma atlieka tekstinę funkciją, tačiau kartu jaučiamas ir mamos siekis įtraukti dukrą į pokalbį.
Va ir vat dar gali pastiprinti kvietimą pašnekovui atlikti tam tikrą veiksmą, pavyzdžiui:
(1.22) LM70A: Tai sako, jinai ten pasakė tokią kalbą tiem Užsienio reikalų darbuotojam. Mes taip bijojom, kad jie jos ten gal neklausys, nu, nu, ką gi, gili, gili, gili senutė, bet tai yra tokia galva, tokia šviesi, tokia orientacija, kad oioioi. Vat, pas ją jūs nuvažiuokit dar į Kauną. Tikrai.
TYR: Bet jinai Kaune gyvena? LM70A: Kaune. (IT)
Pašnekovė pasakoja apie savo šviesaus proto 95 metų senelę ir pavartodama vat tarsi nutraukia savo pasakojimą ir paragina, kviečia interviu atliekančią tyrėją aplankyti senolę. Reikia pastebėti, kad skatinimo funkciją, be abejo, sustiprina ir imperatyvas nuvažiuokit. Taip kuriamas tarpasmeninis pašnekovų santykis.
Kai pasakyme atsiranda keletas vat ar va vartosenos atvejų paeiliui, kuriamas diskurso rišlumas. Tokiais atvejais išryškėja inherentinis nurodomasis pradas, pavyzdžiui, nurodoma į konkrečią situaciją praeityje:
(1.23) STU2: bet esmė tame, kad jinai, vat, pavyzdžiui, sako, o čia, žinai, vat, man vaikinas padovanojo knygą Arklių užkalbėtojas, ir aš labai jos norėjau, ir aš ją perskaičiau, ir man labai patiko, ir taip toliau. (SPKT)
Samplaikos tai vat ir tai va dažnai rodo vienos kalbėtojo minties užbaigimą arba grįžimą prie ankstesnės diskurso temos:
(1.24) TYR: <...>Tai man kai kuriuos dalykus labai sunku prisiminti, bet aš kadangi dirbu radijuje, taigi klausiu mūsų vienas žurnalistas anksčiau Lietuvos radijuj dirbęs, ir sakau, nu va D. Š., tai sakau, žinai tokį? Jo jo, sako, žinau, sako, labai geras žmogus buvo. Tai vat, kai jūs sakote, nerašėt jokių papeikimų, tai man iškart irgi labai smalsu. (IT)
Kalbėtoja (1.24) pavyzdyje tarsi užbaigia pirmąją savo pasakymo dalį ir referuoja į pašnekovo anksčiau pasakytus žodžius taip įtraukdama pašnekovą į kalbamą situaciją ir tikėdamasi vienokios ar kitokios jo reakcijos.
Kaip ir kitos šiame poskyryje aptartos dalelytės, va ir vat atlieka ivairias pragmatines funcijas ir išsiskiria multifuncionalumu.
Šiai žymiklių grupei priklauso įvardinės kilmės žymikliai tai, šita ir prieveiksminės kilmės žymikliai čia, ten, tenai(s), tada, dabar, šiaip, kažkaip, gerai, kurie įgyja pragmatinių funkcijų, kai praranda savo pirmines leksines arba gramatines reikšmes. Pavyzdžiui, vartojami kaip diskurso žymikliai, čia, ten, tenai(s) nebereiškia vietos, tada ir dabar – laiko, šiaip ir kažkaip - būdo. Diskurso žymiklio tai vartosena nėra sietina su parodomojo įvardžio (2.1) arba (porinio) jungtuko (2.2) funkcijomis sąlygos ir laiko sakiniuose:
(2.1) EM18: ir kaip sako: kas yra talentas?
EM18: labai sunku apibrėžt, kas yra talentas, bet tai yra +.. (ŽT)
(2.2) VV25: jeigu kas ir dirba, tai bet kokiu atveju, geriausiu atveju, ką galima padaryti šiandien, tai tik nusivalyti savo darbo stalą; jeigu jūsų darbas susijęs su kitais dalykais, tai bent susitvarkyti darbo vietą. (ŽT)
Šie žymikliai įgyja pragmatinių funkcijų tada, kai pradeda struktūruoti diskurso segmentus, nurodo santykį su adresatu, žymi bendrąsias žinias, t. y. atlieka tekstines arba tarpasmenines funkcijas (Brinton 1996, 2008, 2017), kurios bus aptariamos kitame poskyryje. Žymiklių absoliutūs dažniai spontaninės privačios kalbos, interviu ir žiniasklaidos tekstynuose pateikiami 2-oje lentelėje.
Tirtų įvardžių ir prieveiksmių absoliutus dažnis analizuotuose tekstynuose
Kaip matyti 2-oje lentelėje, spontaninėje privačioje kalboje dažniausi kalbiniai vienetai yra tai, čia, ten ir dabar. Jie yra laikomi deiktiniais, nes kalbėtojas neretai mini vietą, pasakoja apie objektus esančius šalia (čia) arba kažkur toliau (ten), žymi kalbėjimo momentą (dabar), pristato minčių ir argumentų seką (tai) arba perteikia įvairias pragmatines reikšmes, koduojamas šiais žymikliais. Žymikliai tai, čia, ten ir dabar taip pat dažniausiai interviu ir žiniasklaidos tekstynuose. Pastarajame tekstyne dažnai randamas ir gerai. Taigi šiuos kalbinius vienetus, turinčius įvairių funkcijų, linkstama dažnai vartoti įvairiose sakytinės kalbos atmainose.
Įvardinės ir prieveiksminės kilmės kalbinių vienetų formų leksinės / gramatinės ir diskurso žymiklio vartosenos santykis (%) pateikiamas 3-ioje lentelėje.
Tirtų įvardžių ir prieveiksmių leksinės / gramatinės (L / G) ir diskurso žymiklio (DŽ) vartosenos santykis (%), skliaustuose nurodytas absoliutus dažnis
Kaip rodo kokybinės analizės rezultatai, dažniausi diskurso žymikliai įvairiose sakytinės kalbos atmainose yra tai, kažkaip, šiaip, gerai ir šita. Tai atitikmuo anglų kalboje so „tai, taigi“ taip pat yra vienas dažniausių diskurso žymiklių sakytinėje kalboje, antras pagal dažnumą po and „ir“ (Crible 2017, 115). Pastebima, kad tai dažnai vartojamas kaip diskurso žymiklis ir spontaninėje privačioje kalboje, ir interviu, o kiek mažiau žiniasklaidoje, kur apie 50% tai vartosenos atvejų sudaro įvardinė arba jungtuko vartosena. Panašiai kaip tai, šiaip žiniasklaidos tekstyne vartojamas rečiau negu kitose sakytinės kalbos atmainose. Panašūs dažniai, išskyrus kiek didesnį dažnį spontaninėje privačioje kalboje, ir gerai atveju. Sakytinio diskurso tipas aiškiai turi įtakos ir diskurso žymiklio šita dažniui. Skirtingai negu spontaninėje privačioje kalboje ir žiniasklaidoje, interviu žanre diskurso žymiklis šita sudaro beveik pusę vartosenos atvejų. Tai gali sietis su specifine šio žymiklio vartosena, būdinga interviu žanrui, kuriame kalbėtojas stengiasi paaiškinti adresatui tam tikrus dalykus ir jam tenka ieškoti tinkamų žodžių.
Koreliaciją su sakytinio diskurso atmaina rodo ir kiek retesnių diskurso žymiklių distribucija. Pavyzdžiui, ten yra dažniausias spontaninėje privačioje kalboje, kai vartojamas kaip neapibrėžtumo, netikslumo žymiklis, būdingas mažiau formalioms sakytinės kalbos atmainoms. Interviu ir žiniasklaidoje dažniausias yra čia, atliekantis aiškinamąją funkciją, labiau būdingą argumentaciniam diskursui. Tada, atliekantis ir diskurso struktūravimo, ir tarpasmenines funkcijas bei turintis atitikmenų germanų (Altenberg 2010; Haselow 2011; Fretheim 2015; Aijmer 2019) ir romanų kalbose (Degand 2014; Beeching 2016b), taip pat yra dažnesnis ir interviu, ir žiniasklaidos tekstynuose. Galiausiai tenai(s) ir dabar yra rečiausiai paplitę diskurso žymikliai visuose tirtuose diskurso tipuose.
Dažniausias diskurso žymiklis tai, panašiai kaip anglų kalboje so „tai“ (Biber et al. 1999, 877–878; Müller 2005, 68; Buysse 2017, 38; Crible 2017, 115), pasižymi multifunkcionalumu, t. y. atlieka diskurso organizavimo ir struktūravimo (tekstines), ir ryšio su adresatu užmezgimo (tarpasmenines) funkcijas. Tai gali reikšti autoriaus išvadą, išplaukiančią iš ankstesniame diskurse įvardytų faktų, ir tokiu būdu prisidėti prie diskurso organizavimo, kaip pavyzdyje žemiau:
(2.3) TYR: <...> Mh. O dabar kitas klausimas. Jeigu mes Vilnių lygintume su kitais miestais Lietuvos, panašus? Skiriasi?
LM36A: Vis tiek Vilnius yra sostinė ir yra didžiausias miestas, tai, manau, irgi atitinkamai ir ir nusikaltimų turėtų būt daugiausia ir, na, vis tiek kamščių daugiausia ir ir taip toliau. Vis tiek tai yra didžiausias Lietuvos miestas. (IT)
(2.3) pavyzdyje kalbėtoja daro išvadą, kad Vilniuje turėtų būti daugiausia nusikaltėlių ir kamščių, nes tai yra sostinė ir didžiausias miestas. Argumentai, vedantys prie daromos išvados, pateikiami pasakymo pradžioje pačios kalbėtojos. Išvados subjektyvumas pabrėžiamas nuomonės veiksmažodžiu manau. Tai taip pat atlieka tekstinę funkciją, kai reiškiamas autoriaus pritarimas kitų pokalbio dalyvių išsakytai nuomonei. (2.4) pavyzdyje nuomonės pritarimas sustiprinamas žymikliais be abejo, deontinio modalumo žymikliu reikia (plg. so „tai, taigi“, Buysse 2017, 42):
(2.4) *PIRM: +< jeigu išlaužt(i), tai čia viską reikia mokėt(i), čia kainuoja nemažus pinigus, suprantat(e).
*KAIM10: +< taip, čia gi apie aikštę eina kalba.
KAIM11+< tai, be abejo, be abejo, reikia mokėt(i). (SPKT)
Tačiau reikėtų pabrėžti, kad (2.4) pavyzdys iliustruoja tekstinės ir tarpasmeninės funkcijų sutapimą, nes tai siejamas ne tik su ankstesniu diskurso segmentu ir diskurso organizavimo ypatybėmis (tekstinė funkcija), bet ir su dėmesio nukreipimu į adresatą (tarpasmeninė funkcija), nes reiškiamas pritarimas adresato nuomonei, pakartojami net adresato žodžiai (reikia mokėti). Tekstinės ir tarpasmeninės funkcijų sutapimas pastebimas klausiamuosiuose kontekstuose, būdinguose žiniasklaidai ir interviu. Pradėdamas pasakymą su tai, kalbėtojas parodo, kad, remiantis ankstesniu diskurso segmentu, atsiranda pagrindas paklausti adresato dėl spėjamos informacijos arba pasitikslinti dėl pateikiamos informacijos (2.5) (plg. so „tai“ Buysse 2017):
(2.5) LM28A: taip esu iš vilniaus, vilniuj gimiau.
TYR: ir mama jau vilniuj gimusi?
LM28A: mama taip pat vilniuj, vilnietė.
TYR: gerai, tai išeina kad tu antros kartos vilnietė taip?
LM28A: taip. (IT)
Kalbėtojas skatina adresatą įsitraukti į jų dviejų pokalbį ir patvirtinti arba paneigti turimą informaciją, priklausančią jų bendram žinojimo laukui. Tai vartosena pasakymo pradžioje prideda pasakymui ir emfatiškumo. Funkcinis sutapimas būdingas ir anglų kalbos tai atitikmeniui so. Nagrinėdama diskurso žymiklio so „tai“ funkcijas interviu kalboje, Crible (2017, 115) pastebi, kad so „tai“ gali sieti du diskurso segmentus ir tokiu būdu atlikti siejimo funkciją (angl. relational), pabrėžiančią kalbėtojo išvadą, taip pat gali atlikti ir retorines, struktūrines ir tarpasmenines funkcijas (angl. non-relational), kurios jau nebeturi išvados reikšminio komponento. Tyrėja pabrėžia, kad nepaisant aiškių kontekstų, iliustruojančių vieną ar kitą so „tai“ funkciją, pastebimas ir funkcinis sumišimas (išvados bei diskurso struktūravimo funkcijų). Tai vartojamas kaip diskursą struktūruojanti priemonė pasakymo pradžioje, kai pradedama nauja tema (2.6):
(2.6) *MOČ: rūgštingumas nuo pieno i(r) kavos gali atsirast(i) šitaip
*MOČ: labai kietas kiaušinis.
*SUN: normaliai.
SUN tai girdėjau, nereikės parvežt(i) ten jūsų, ne? (SPKT)
(2.6) pavyzdyje močiutė ir sūnus kalbasi prie pusryčių stalo apie maistą, kai staiga sūnus pereina prie kitos temos (kad nereikia močiutės pavežti). Ši funkcija būdinga ir diskurso žymikliui so „tai“ anglų kalboje (Buysse 2017, 50). Tai žymi pasakymo pradžią ir kalbėtojo iniciatyvą valdyti pokalbį. Tačiau panašiai kaip (2.4)–(2.5) pavyzdžiuose, šiuose kontekstuose taip pat įžvelgiamas tekstinės ir tarpasmeninės funkcijų sutapimas, nes tai ne tik struktūruoja pasakymą, t. y. žymi pasakymo pradžią, bet ir įtraukia adresatą į pokalbį. Laukiama ir adresato patvirtinimo, ar tai, ką sako kalbėtojas, yra tiesa. Pastebima, kad pasakymo pradžioje tai gali sudaryti samplaikas su kitais diskurso žymikliais:
(2.7) *DRAU: mūsų, nu tik mes esam(e) penki dvyliktas, o mūsų kaimynai penki tryliktas, tai ten vienas yra iš Varnių, tai sakė, galės nuvežt(i).
*DRAU: tai tada galėsiu, nereik(ė)s tų tašių tampytis per Kauną pirmyn, atgal.
(SPKT)
(2.8) HV04: pakvietėt mane į tą laidą, tai jau pas mane paskui buva patikėjau, kad čia viskas tvarkoj.
VM04: o ką Jūs (ŽT)
(2.7) pavyzdyje tai vartojamas su žymikliu tada ir samplaika tai tada reiškia kalbėtojo išvadą, išplaukiančią iš anksčiau pateiktų faktų ir reiškia „tokiu atveju“. Samplaika tai tada gali būti vartojama imperatyvuose, klausiamuosiuose kontekstuose ir pabrėžti šių šnekos aktų ilokucinę jėgą. Samplaika tai jau (2.8) perteikia ne tik kalbėtojo išvadą, išplaukiančią iš ankstesnio diskurso, bet ir sustiprina pasakymo ekspresyvumą, atkreipia adresato dėmesį į aptariamus dalykus.
Iš pateiktų funkcijų ir vartosenos pavyzdžių matyti, kad diskurso žymikliui tai būdingas dalinis tekstinių ir tarpasmeninių funkcijų sutapimas.
Kaip minėta, diskurso žymiklis šita dažniausiai vartojamas interviu, kai kalbėtojas bando rasti tinkamus žodžius tam, kad paaiškintų tam tikrą reiškinį, kurį pamiršo (2.9), arba nežino, kaip tiksliai paaiškinti (2.10):
(2.9) LM41B: aš atsimenu žinokit daugmaž atsimenu, nes išvažiavau gal šešių, šiaip aš galiu net atsimenu savo butas kaip buvo tas, kaip jis išplanuotas buvo daugmaž, tokių turiu vat eee kažkiek vizualiai galiu atsiminti, aš sakau priešais kalėjimą. LM41B: kaip v kaip dabar, nu vat, šita yra, jo, tas rajonas, toks. (IT)
(2.10) TYR: ir ir ir grynai prisiminimų apie miestą tai dabar man reikia diktofonui pradžiai
įrašyt dokumentuot kad jūs vilniuj gimėte.
LV55A: eee šita į į į į nes nežinau va čia kalbėjau su kaimynais tai jie irgi vil aš sode dabar gyvenu tai +... (IT)
(2.9) pavyzdyje kalbėtoja bando nusakyti, kaip atrodė namas, kuriame gimė. Kontekste randama ir kitų žodžių, parodančių kalbėtojo bandymus paaiškinti, apibūdinti vaikystės namą (kaip v kaip dabar, nu vat). (2.10) pavyzdyje kalbėtojas taip pat ieško tinkamo žodžio, nes daro pauzę (eee) ir kartoja žodį .. Šitagali reikšti ir kalbėtojo bandymą pataisyti savo atsakymą (2.11) arba laimėti laiko (2.12) kažką sakant arba apibūdinant:
(2.11) TYR: taip jau na tai prieš karą tai dar jinai ir jauna tuo metu buvo taip?
LM47A: taip, mano mamai buvo metai kai mirė se senelis. TYR: oi tai abudu seneliai jūsų yra irgi liet šita vilniečiai? LM47A: nu taip. (IT)
(2.12) LV46A: Dirba banke Gedimino prospekte ir atvažiuoja pusę septynių, tai randa vietą pasistatyt, kur nereikia mokėt jai per visą dieną pinigų. Nes dabar po aštuonis ten litus į valandą, nu tai.
TYR: Oj, dar tą kaip nors pritildom, ar čia neišeina jos? O šita gi, o sakykit, nu, tai gerai, tai čia būtų vienas iš pokyčių, irgi, – mašinų tiek daug ar žmonių daugėjimas, vat? (IT)
(2.11) pavyzdyje kalbėtoja norėjo paklausti, ar abu pašnekovo seneliai yra vilniečiai, bet pradėdamas to klausti, vietoj vilniečiai pradėjo sakyti lietuviai, ir pasitaisė. Kitame pavyzdyje (2.12), šita atsiranda pasakymo pradžioje ir sudaro samplaiką su dalelytėmis . ir gi. Tokiu būdu kalbėtojas bando laimėti laiko tam, kad paaiškintų dalyko esmę. Kiti kontekste esantys diskurso žymikliai o sakykit, nu, tai gerai taip pat rodo kalbėtojo delsimą bei neužtikrintumą. Spontaninėje privačioje kalboje diskurso žymiklio šita funkcijos yra panašios kaip ir interviu.
Čia, tenir tenai(s) įgyja pragmatinių funkcijų tada, kai nurodo kalbėtojo santykį su adresatu, žymi bendrąsias žinias arba paaiškina, patikslina ir apibendrina kalbinės situacijos aspektus ir taip prisideda prie rišlesnio diskurso kūrimo. Diskurso žymikliai čia, ten ir tenai(s), kilę iš vietos prieveiksmių, gali apibendrintai nurodyti į situaciją, minėtą anksčiau, kaip (2.13)–(2.14) pavyzdžiuose. Referuodami į situaciją, minimą tam tikroje diskurso atkarpoje, čia, ten ir tenais atlieka visų pirma tekstinę funkciją:
(2.13) TYR: Vakar rodė filmą iš Scanoramos, apie Kopenhagą, irgi dokumentinį, ir ten sakė, rodo žmones iš perspektyvos, ir sako, jie skolinasi miestą, tokia metafora
LM46A: Mh, skolinasi.
TYR: Jie skolinasi, tarp jų visų bendra tai, kad jie pasiskolino šitą miestą.
LM46A: Nu jo, čia įdomiai taip. Tai va, tai, kad sakau, čia, nežinau, labai subjektyvu, nes jeigu šnekėt su kažkokiais kitais žmonėm, kuriuos, nu sakau, juk vaikas, tai tu, tau visai tas pats, kad jis yra pakankamai, nu tu nesirūpini tais dalykais, kad reikia kūrenti anglim, kad ten nėra kažkokių tai patogumų. (IT)
(2.14) *SES2: vakare, tan pačią@d [: tą pačią] dyna@d [: dieną] atvažiava@d [: atvažiavo], kaip niekur nieka@d [: niekur nieko], meilūs abudu, geri, susitaiken@d [: susitaikę] viel@d [: vėl].
*SES1: tai, kad ten kiek aš prisimenu, tai tiek ten taip pat ir tebėra viskas.
*SES2: ką?
SES1tai kad jie ten amžinai, kiek aš prisimenu skirias(i), taikosi, taikosi, skirias(i), nieko ir neveik@d [: neveikia] daugiau. (SPKT)
Čia ir ten (2.13)–(2.14) atvejais apibendrina situaciją, kurią pristatė anksčiau kalbėjęs pokalbio dalyvis. Pastebima, kad (2.13) pavyzdyje čia eina po diskurso žymiklių samplaikos nu jo, rodančios pritarimą adresato (TYR) minčiai ir čia apibendrintai referuoja į adresato išreikštą teiginį (Kopenhagos miesto skolinimąsi per kino festivalį „Scanorama“). Kitame sakinyje taip pat vartojamas čia, pridedantis pasakymui emfatiškumo.
Ten ir tenai atlieka tekstinę funkciją, kai kalbėtojas pagaliau prisimena informaciją, kurią buvo pamiršęs (2.15) arba dėl kurios nėra užtikrintas (2.16), ir patikslina tą informaciją vartodamas ten ir tenai, nors iki galo nėra tikras:
(2.15) TYR: be abejo ane, o dar man tada klausimas jūsų tėvai kur yra gimę?
LV47A: tėvai yra mmm mama iš aukštaitijos tėvas iš žemaitijos pusės, ir, mama atsikėlė į vilnių, pokary penkiadešim kažkelintais metais, penkdešim ten šeštais. (IT)
(2.16) LV77A: kas taip?
TYR: tėtis jūsų.
LV77A: mano ne mano tėtis gimęs įįį įįį dusetų zarasų rajonas dabar ska skaitosi zarasų rajonas dusetų kaip tenai valsčius ar kas buvo aš nežinau tada valsčius turbūt buvo. (IT)
Kalbėtojo netikrumas išreiškiamas tokiais konteksto elementais kaip kažkelintais (2.15) arba ar kas buvo aš nežinau (2.16). Panaši reikšmė lenkų kalboje perteikiama diskurso žymikliu gdzieś tam „kažkur ten“, kurį įterpdamas kalbėtojas turi daugiau laiko surasti tinkamą žodį, kad apibūdintų reikalingą konceptą (Adamczyk 2017, 393). Pažymima, kad gdzieś tam
„kažkur ten“, vartojamas kaip diskurso žymiklis, nežymi vietos reikšmės, bet atlieka užpildo funkciją.
Diskurso žymiklių čia ir ten tarpasmeninės funkcijos pasireiškia kontekstuose, nurodančiuose į bendrąsias kalbėtojo ir adresato žinias. Pavyzdžiui, čia, vartojamas kaip diskurso žymiklis, pasižymi abstrakčia arba neapibrėžta reikšme, nurodančia į esamą situaciją, kuri žinoma tiek kalbėtojui, tiek adresatui:
(2.17) *MOT2: atkakli, nu pasiekė savo tikslą.
*MOT1: nu, tai jai, žinai, irgi, man atrodo, navaras yra.
*MOT2: tikriausiai, jo, tikriausiai.
MOT2 o tai ką tas pensijų fondas, ką jis tau čia duoda, ar tu kažkaip kaupsi dabar,
čia dėl pinigų? (SPKT)
(2.17) pavyzdyje čia neturi konkretaus vietos referento, bet vartojamas bendrai esamai situacijai pabrėžti. Analizuodama simbolines deiktinio anglų kalbos žymiklio here „čia“ reikšmes sakytiniame akademiniame diskurse, Bamford (2004, 128) remiasi bendro kalbėtojo ir adresato kognityvinio konteksto sąvoka (angl. shared cognitive context), padedančia suprasti abstraktų here „čia“ referentą. Vartodamas čia netgi du kartus, kalbėtojas stengiasi atkreipti adresato dėmesį į kalbamą situaciją ir gauti iš adresato atsakymą, komentarą ar paaiškinimą aptariama tema, taigi išryškėja tarpasmeninė žymiklio funkcija. Pastebima, kad čia gali būti pavartotas ir keletą kartų viename pasakyme, kaip (2.18) pavyzdyje:
(2.18) nu, nerealu čia yra.
TYR: O kodėl?
LV43A: Tai kurgi su mūsų šitom čia krizėm čia iškels ką nors? Čia niekada nieko neiškels čia.
TYR: Tik prikels. Nu, o kaip Jums atrodo tie dangoraižiai? (IT)
(2.18) atveju čia įterpimas rodo kalbėtojo ekspresyvumą, būdingą sakytinės kalbos diskursui, o tokio tipo pavyzdžiai randami visuose analizuotuose tekstynuose. Šiuose pavyzdžiuose čia prisideda ne tik prie kalbėtojo ekspresyvumo, bet ir prie kuriamo rišlesnio diskurso. Įterpdamas čia, kalbėtojas užpildo pokalbio spragas, panašiai kaip vartodamas diskurso žymiklį šita. Dėmesys adresatui parodomas taip pat kontekstuose, kuriuose čia ir ten nuolat vartojami su klausiamaisiais žodžiais kas, kiek, ką, kokia, ir kalbėtojas gali atskleisti įvairius jausmus adresato atžvilgiu:
(2.19) *DUK: mama, parodyk Tomui akį!
MAM ką čia rodyt(i) gali, akis nu! (SPKT)
(2.20) *VYR2: tas kosmodiskas, sakau, jis vaistas nuo visų ligų.
*VYR2: super@sv.
*VYR1: galėsim(e) televizijoj(e) reklamuot(i). MOT2 kaip ten tas? (SPKT)
(2.19)–(2.20) pavyzdžiuose čia ir ten sustiprina ilokucinę šnekos aktų jėgą. Čia gali būti pavartotas pasakymo pradžioje, kada kalbėtojas pabrėžia subjektyvią nuomonę (2.21), arba pasakymo pabaigoje, kada kalbėtojas referuoja į bendrąsias žinias su adresatu, ir perteikia intersubjektyvias reikšmes (2.22):
(2.21) *MO2: nu va.
*MO?: čia smagumas jam yra.
*VY1: išsireikalaus.
MO4: čia, sakiau, kaip Džeimsas Bondas. (SPKT)
(2.22) *VYR4: ar į Tojotą?
*VYR1: mhm, nu, ir tai gerai.
*VYR2: nedaug.
VYR3: nedaug, normaliai čia. (SPKT)
Kaip galima matyti iš pateiktų pavyzdžių, diskurso žymikliai, kilę iš vietos prieveiksmių, pasižymi didele atliekamų funkcijų įvairove.
Žymikliai tada ir dabar, turintys pirminę leksinę laiko reikšmę, taip pat atskleidžia įvairias pragmatines funkcijas. Laiko prieveiksmiai, vartojami kaip diskurso žymikliai, pastebimi ir kitose kalbose, pavyzdžiui, germanų arba romanų. Panašiai kaip tai, tada žymi išvadą, išplaukiančią iš ankstesnio diskurso, ir tokiu būdu nurodo ryšius tarp diskurso segmentų (2.23):
(2.23) *VYR1: toroidą pastatei, transformatorių toroidinį pastatei?
*VYR2: ne, ne, ne, iš viso be transformatoriaus xxx lemputė xxx
VYR1: gaidys tada, pas tave, reiškia, įtampa nepastovi. (SPKT)
Pavyzdyje (2.23) tada atsiranda pasakymo pabaigoje ir sustiprina kalbėtojo poziciją (t. y. išvadą) aptariamu klausimu. Pasakymo pradžioje arba pabaigoje tada gali žymėti įvairius bendravimo su adresatu atspalvius, priklausomai nuo šnekos akto tipo. Klausiamuosiuose šnekos aktuose tada žymi kalbėtojo prašymą patvirtinti išvadą (2.24), nes adresatas turi pakankamai žinių įvertinti esamą situaciją. Ekspresyvuose tada užbaigia pokalbį (2.25), pabrėžiant bendrą kalbėtojo ir adresato sutarimą dėl aptariamų dalykų:
(2.24) *MOT2: trisdešimt du.
*MOT2: sakė be tų, be [/] be [/] be [/] be nuolaidos tos nu ne darbuotojui, penkiasdešim šeši šiaip mėnuo.
*MOT1: mhm.
MOT1: tada gal reikia į tą eit? (SPKT)
(2.25) *VYR: nu, gerai, bandysiu, tai gero vakaro jums tada.
*MOT: nu.
*VYR: nu.
MOT: gerai tada. (SPKT)
Atsidurdamas pasakymo periferijoje, tada, panašiai kaip ir angliškas jo atitikmuo then, struktūruoja diskursą arba žymi tarpasmeninius santykius su adresatu (Haselow 2011, 2012, 2013). Tačiau Haselowas (2011: 3606) pabrėžia žymiklio then „tada“ funkcijų skirtumus pasakymo pradžioje ir pabaigoje. Skirtingai negu pasakymo pradžia, pasakymo pabaiga yra tinkama pozicija įvairiems autoriaus komentarams ir spontaninei raiškai, kuri neįmanoma pradedant pasakymą. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad panašias funkcijas atliekantys diskurso žymikliai (pvz., anglų kalbos so „tai“ ir then „tada“, Aijmer 2019) gali atsirasti skirtingose pasakymo periferijose tam, kad sustiprintų teksto rišlumą ir autoriaus nuomonę. Panašiai kaip anglų kalboje so „tai“, varojamas pasakymo pradžioje, o then „tada“ – pasakymo pabaigoje, taip ir lietuvių kalboje tai ir tada randami skirtingose pasakymo periferijose:
(2.26) TYR: Tai tikriausiai supratot, kad mes tiriam ir Vilniaus kalbą dar, tai galėtumėm gal pašnekėti ir apie kalbą tada. (IT)
Tai pasakymo pradžioje žymi kalbėtojos prašymą (papasakoti apie Vilniaus kalbą), išplaukiantį iš anksčiau pateikto paaiškinimo (kad tiriama ir Vilniaus kalba), o tada pasakymo pabaigoje reiškia kalbėtojo lūkestį, kad adresatas sutiks su kalbėtojo prašymu. Panašiai kaip diskurso žymiklis tai, tada ir dabar pasakymo pradžioje gali pristatyti naują temą ir taip atlikti diskurso struktūravimo funkcijas:
(2.27) LV78A: kuris teisus, kuris ir parašydavo straipsnį, pakoreguodavo, reiškia, tai ir papeikimą gaudavo ar ką, tai aišku, kad viena kažkuri pusė buvo nepatenkinta. Va kaip kaip kaip kaip K. čia neseniai apie krepšinį pasakė, krepšinis ne seksas, abi pusės negali būt laimingos.
TYR: O žiūrėkit, tada kitas klausimas. Jūs žurnalisto duoną kodėl rinkotės? Kaip Jūs sugalvojote? (IT)
(2.28) IM04: tam reikia paimti cukraus pusę kilogramo, kiek aš žinau; bet kas blogiausia, tai yra šitą patiekalą reikia laikyti porą valandų, dvi tris valandas, kol palai jisai pasigamins.
BV39: ir ir dabar vynai, kokio reikia vyno?
IM04: vyno reikia turbūt balto; tokio, bet tai nebūtinai, jis galbūt saldaus.
BV39: saldus, pusiau saldus?
IM04: pusiau saldus xxx yra įvairiausių desertinių vynų. (ŽT)
(2.29) TYR: Aukštasis, aišku, aukštasis ir medi. Ir visą laiką pagal šitą specialybę dirbot?
LM38B: Taip.
TYR: Sesele. Nu, gerai, dabar tada apie Vilnių. Sakykit, ar jūs atsimenat pirmąją vietą, kokią, kurio, kokia yra pirmoji vieta, kurią atsimenant, kur tėvai gyveno? (IT)
(2.27) pavyzdyje o žiūrėkit atkreipia adresato dėmesį į rūpimą klausimą, o tada pristato tą klausimą, kuris sudaro naują pokalbio temą arba aspektą. Panašiai (2.28) atveju dabar pristato naują pokalbio temą (vynus), kai pirmasis kalbėtojas baigia pasakoti apie gaminamą patiekalą, minimą pokalbio pradžioje. Samplaika dabar tada (2.29), panašiai kaip anglų kalboje now then
„dabar tada“ (Aijmer 2002, 74), pristato naują pokalbio temą. Nors diskurso žymiklis dabar yra retesnis negu tada, pastebima šio žymiklio tarpasmeninė funkcija kontekstuose, rodančiuose kalbėtojo nuostabą arba nepasitenkinimą dėl tam tikro elgesio:
(2.30) IV20: pasakysiu +...
VM13: +< arba palinkėti sėkmės kitai porai.
VV20: +< žiūrėk.
IV20: tai gal jūs baigsite čia abu dabar murkti dabar? (ŽT)
Diskurso žymiklis dabar pastiprina šių pasakymų ilokucinę jėgą. Verta pastebėti, kad (2.30) pavyzdyje dabar yra pavartotas du kartus. Ko gero, pirmasis dabar pavartojimo atvejis labiau reiškia laiką, esamą situaciją, o antrasis dabar perteikia autoriaus nepasitenkinimą.
Kalbėtojo ir adresato santykiai gali būti dar labiau pabrėžiami parentetinių vienetų,
sudarytų iš sakymo arba percepcijos veiksmažodžių ir žymiklio dabar:
(2.31) VM02: aš gal negerai stoviu čia užstoju visus savo pašnekovus.
EV91 ragauja sriubas.
EV91: antra antra ir ketvirta.
VM02: antra ir ketvirta, dabar žiūrėkit, va, berniukai mergaitės
IM09: matom. (ŽT)
(2.32) LV51B: Nu taip, kadangi gaisrininkai staigiai atvažiavo ten ša šalia buvo ta gaisrinė ir užgesino xxx.
TYR: Gerai, dabar pasakykit, didžiausias pasikeitimas nuo anų laikų Vilniaus. Išvaizdos ar būdo ar dar ko. (IT)
Lietuvių kalbos dabar, atskleidžiantis aukščiau įvardytas pragmatines funkcijas, turi panašumų su diskurso žymikliu now „dabar“ anglų kalboje, kuris taip pat vartojamas naujai temai pristatyti arba atkreipti adresato dėmesį į aptariamą situaciją (Aijmer 2002, 74).
Dažniausiai kažkaip, šiaip ir gerai vartojami kaip diskurso žymikliai, atliekantys tekstines ir tarpasmenines funkcijas. Kažkaip ir šiaip padeda kalbėtojui apibūdinti reiškinius ir kartu rodo subjektyvų jo požiūrį, pavyzdžiui, žymi tam tikrą nuostabą:
(2.33) VV28: šokai nuo nuo gumos? %xjuo: vedėjas vos nusijuokia.
VM19: nuo gumos, su guma; ne man, žinok, šie metai buvo kažkaip labai šuningi, nes aplankiau labai daug pasaulio +... (ŽT)
(2.33) pavyzdyje kalbėtojas nesitikėjo, kad apkeliaus tiek daug pasaulio, ir apibūdindamas metus pavartoja kažkaip, taip sukurdamas netikėtumo įspūdį.
Diskurso žymikliai kažkaip ir šiaip atsiranda ir tuose kontekstuose, kuriuose kalbėtojas nėra užtikrintas dėl savo teiginių, plg.:
(2.34) VV28: gerų žinių mes laukiam jau dabar; paskambinkit, jei galit tučtuojau!
VM19: +< o draugai!
VV28: tau kažkaip šiandien norisi kurt eiles be rimo taip?
VM19: jo
VV28: be rimo. (ŽT)
(2.34) pavyzdyje kalbėtojas bando apibūdinti pašnekovo būseną. Tai, kad kažkaip susijęs su kalbėtojo neužtikrintumu, paaiškinama pirmine leksine šio žymiklio reikšme.
Šiaip atlieka tekstinę funkciją, kai atsiduria pasakymo pradžioje arba nurodo į ankstesnius kalbėtojo žodžius (2.35), juos apibendrindamas:
(2.35) *STU1: tai gali paklausti, vyksta juk susitikimai.
*STU2: kada aš dabar bespėsiu?
*STU2: ne, bet šiaip būtų įdomu.
STU1: šiaip pabandyk susirasti jo emeilą. (SPKT)
Kaip ir žymiklių, aptartų ankstesniuose poskyriuose, atvejais, pastebimas tekstinės ir tarpasmeninės funkcijų sutapimas, ypač tada, kai šiaip vartojamas samplaikose su kitais diskurso žymikliais:
(2.36) LM55A: Aš į masinius renginius neinu tikrai.
TYR: Vilniaus dienos, ten kažkas, neinat?
LM55A: Ne, ne, ne.
TYR: Aha, o tai šiaip tada, tarkim, vietų praleisti laisvalaikį, vat muziejų, teatrų, jum atrodo, užtenka Vilniuj, ar galėtų būt daugiau? (IT)
(2.36) pavyzdyje kalbėtoja vartoja diskurso žymiklių samplaiką ne tik kaip tekstinę priemonę, rodančią išvadą, išplaukiančią iš ankstesnio diskurso, bet ir kaip tarpasmeninių funkcijų turintį žymiklį, nes perteikiamos įvairios bendrosios žinios. Šiame pavyzdyje atkreipiamas adresato dėmesys į tai, ar mieste tikrai yra pakankamai vietų tam, kad būtų galima praleisti laisvalaikį.
Dalinis tekstinių ir tarpasmeninių funkcijų sutapimas pastebimas ir diskurso žymiklio gerai vartosenoje, kai ir pritariama adresato ankstesniam pasakymui, ir pradedama nauja tema arba pokalbio aspektas, ypač kai gerai vartojamas su kitomis dalelytėmis, tokiomis kaip o, tai. Tas ypač būdinga interviu žanrui:
(2.37) TYR: Mh. O Jūs pati dažnai nuvažiuojat į Kauną?
LM36A: Į Kauną? Na, važiuoju per ko- keturis kartus per metus maždaug, penkis. TYR: Per didžiąsias šventes, ar ne? O tai gerai, o pavyzdžiui, kauniečiai rengiasi gal kažkaip kitaip negu vilniečiai? Koks pirmas įspūdis? (IT)
Kaip ir kiti šiame poskyryje aptariami diskurso žymikliai, kažkaip, šiaip ir gerai rodo pragmatinių funkcijų įvairovę.
Šiai diskurso žymiklių grupei priklauso ir pavieniai kalbiniai vienetai, ir jų konstrukcijos. Iš viso buvo užfiksuota 30 šios grupės žymiklių ir jų konstrukcijų formų, atsiradę iš mentalinių veiksmažodžių žinoti16, reikšti, suprasti, patikėti ir įsivaizduoti, diskurso veiksmažodžių sakyti ir tarti, percepcinių veiksmažodžių klausyti ir žiūrėti, aktyvios veiklos veiksmažodžių eiti ir laukti. Taip pat aptartos dvi konstrukcijos, kurios sinchroninėje medžiagoje vartojamos kaip daiktavardinės: (vienu. žodžiu ir ta prasme. Tyrinėtų kalbinių vienetų absoliutus dažnis pateikiamas 4-oje lentelėje.
Tirtų veiksmažodžių formų, veiksmažodinių ir daiktavardinių konstrukcijų absoliutus dažnis analizuotuose tekstynuose
Kaip minėta duomenų ir metodų dalyje, 4-oje lentelėje pateikti kalbiniai vienetai gali būti vartojami kalboje ne tik tam tikriems diskurso santykiams žymėti, bet ir tiesiogine leksine reikšme. Kitas tyrimo žingsnis buvo nustatyti dažniausių kalbinių vienetų leksinės ir pragmatinės reikšmės santykį (5 lentelė).
Tirtų veiksmažodžių formų, veiksmažodinių ir daiktavardinių konstrukcijų leksinės
(L) ir diskurso žymiklio (DŽ) vartosenos santykis (%), skliaustuose nurodytas absoliutus dažnis
Iš 5 lentelės matyti, kad ne visos tyrimui atrinktos formos atlieka išskirtinai tik diskurso žymiklio funkciją. Kai kuriose diskurso atmainose tam tikros formos rodo didesnę pragmatiškėjimo tendenciją (pavyzdžiui, taip sakant, kaip sakant, žinok, žinokit(e)), o tam tikrais atvejais propozicinės reikšmės komponentas išlieka gana dažnas (pavyzdžiui, reiškia, palauk). Toliau aptarsime dažniausių šiai grupei priklausančių diskurso žymiklių vartosenos ypatumus.
Veiksmažodis žinoti yra produktyvus diskurso žymiklių, vartojamų sakytinėje kalboje, šaltinis. Tyrinėtuose tekstynuose įvairioms diskursinėms funkcijoms atlikti pasitelkiamos ir vienaskaitos, ir daugiskaitos antrojo asmens formos. Dėl komunikacinės situacijos specifikos, interviu ir žiniasklaidos diskursuose, kuriuose pašnekovai yra mažiau tarpusavyje pažįstami, dažnesnės antrojo asmens daugiskaitos formos žinote ir žinokit(e) nei vienaskaitos forma žinok. Spontaninėje privačioje kalboje, atvirkščiai, kalbėtojai teikia pirmenybę vienaskaitos formai žinok.
Žinok ir žinokit(e) yra imperatyvinės kilmės diskurso žymikliai, susiformavę iš liepiamosios nuosakos veiksmažodžio formų. Imperatyvinės kilmės diskurso žymikliai, ypač kilę iš percepcinių veiksmažodžių, tokių kaip klausyti, žiūrėti, yra daug tyrinėti įvairiose kalbose ir atskirai, ir iš tarpkalbinės perspektyvos (žr. tyrimų apžvalgą, pateikiamą Fagardo (2010), taip pat Van Olmeno tyrimus (2010, 2013) apie look „žiūrėk“ ir listen „klausyk“ ir jų atitikmenis olandų kalboje kijk „žiūrėk“ ir luister „klausyk“, apie say „sakyk“ ir olandų kalbos zeg „sakyk“, Waltereito (2002) - apie guarda „žiūrėk“ italų kalboje, Jasionytės-Mikučionienės (2016) – apie lietuvių klausykir žiūrėk). Šių diskurso žymiklių atliekamų funkcijų spektras yra platus: „jie vartojami struktūruoti diskursą, atkreipti pašnekovo dėmesį, pabrėžti temos plėtojimą ar palengvinti iniciatyvą valdyti pokalbį“17 (Fagard 2010, 119).
Žinok ir žinokit(e) sakytiniame lietuviškame diskurse yra retai vartojami savo propozicine reikšme (t. y. liepimu kažką žinoti), bet įgyja diskursinių funkcijų (plg. 3.1 ir 3.2 pavyzdžius):
(3.1) LV47A: Tu žinok kur juos surast žemėlapy o pasižiūrėt koordinates čia jau yra technikos reikalas. (IT)
(3.2) MAM: darbe pas mus jau baigia su cukrum(i) gert(i), tai sakė, mes tave irgi pripratinsim(e) be cukraus.
DUK: žinok, tu pabandyk įdėt(i) cinamono, tada vis tiek toksai skonis, suteikia kažkiek to saldumo, labai gerai. (SPKT)
(3.1) pavyzdyje žinok yra vartojamas propozicine reikšme. Tokiuose kontekstuose jis paprastai eina su įvardžiu tu. Diskurso žymiklio vartosenos atvejams būdinga tik veiksmažodžio forma, be subjekto tu, ir nors čia galima įžvelgti pirminį imperatyvinės reikšmės atspalvį (3.2 pavyzdyje dukra mano, kad mama nežino, kad kavą galima gerti su cinamonu, todėl siekia, kad ši tai sužinotų), vis dėlto jis jau išblukęs, – į pirmąjį planą iškeliama argumento pabrėžimo funkcija, kurią lemia semantinis žymiklio turinys, ir dėmesio patraukimo funkcija, atsiradanti dėl žymiklio sintaksinės inicialės pozicijos.
Pagrindinė žinok ir žinokit(e) funkcija analizuotoje medžiagoje yra sustiprinti ilokucinę šnekos akto jėgą:
(3.3) DRAU2: eik tu, man čia kaip baisiai, aš kaip verkiau. DRAU1: kai TV pagalba, per TV pagalbą, matėt(e)? DRAU2: aha, TV pagalba, verkiau, žinok.
DRAU1: aš vos neverkiau, bet neverkiau.
DRAU2: aš verkiau. (SPKT)
(3.4) LV21A: Ne, nenorėčiau į Tailandą. Gal į Braziliją norėčiau nukeliaut, į Havajus dar norėčiau nuvažiuot. Bet rimtai, žinok, reikia man taupytis pinigus ir dabar važiuot, nėra čia ko laukti senatvės. (IT)
Kaip matyti (3.3) ir (3.4) pavyzdžiuose, žinok atspindi ne tiek kalbėtojų norą informuoti pašnekovą apie tai, kad verkė, žiūrėdama laidą, ar kad ketina taupytis pinigų kelionėms, – pragmatinė žinok funkcija yra sustiprinti išsakomos propozicijos efektą, pabrėžti, kad tikrai buvo ar yra taip, kaip teigia kalbėtojas. Šis efektas neretai dar sustiprinamas kitais pabrėžiamaisias žodžiais, tokiais kaip labai, tikrai, žiauriai, net, rimtai(plg. 3.4) arba argumento pakartojimais (3.5):
(3.5) LM45A: bet vat pavyzdžiui žinokit ledai buvo tie plombyras jeigu pamenate tai nu nežinau man tai ten ne beprotiško skonio dabar atrodo kokių tik nėra ledų bet nė vienas skonis neatitinka žinokit, nei vienas vat kokie buvo tuo metu skanūs. (IT)
(3.4) pavyzdyje bet rimtai kartu su žinok rodo kalbėjimo momentu kylantį spontanišką kalbėtojo pasiryžimą, tvirtą sprendimą pradėti taupytis pinigus, kad galėtų keliauti dabar. (3.5) pavyzdyje interviu respondentė kelis kartus pakartoja, kad nė vienų dabartinių ledų skonis neatitinka jos vaikystėje įsiminto plombyro, taip pat sustiprindama savo teiginį pabrėžiamuoju žinokit.
Daugelis imperatyvinės kilmės diskurso žymiklių vartojami kaip „pragmatinis mechanizmas atkreipti adresato dėmesį“18 (Romero Trillo 1997, 205). Vartojant žinok ir žinokit(e), ypač inicialės pozicijoje, taip pat siekiama atkreipti pašnekovo dėmesį į propoziciją, kuri yra žymiklio aprėptyje. „Lietuvių kalbos žodynas“ (LKŽe) pateikia įvairias žinoti formas (žinok, žinai, žinot(e)) pavyzdžiuose, ilustruojančiuose žodyne nurodomą reikšmę „vartojama pašnekovo dėmesiui aktyvinti“. Neretai tokiais atvejais žinok . žinokit(e) pasitaiko samplaikose su kitais žymikliais, tokiais kaip nu, bet, ir. Tokia pati funkcija pastebima ir anglų kalbos you know „žinai“ vartosenos atvejais, tačiau anglų kalbos you know nėra imperatyvas, ir savo funkciniu profiliu yra panašesnis į lietuvių kalbos žinai (plačiau žr. Šinkūnienė, įteikta leidėjui). Dialogo replikos pradžios žymėjimas, dėmesio patraukimas priskiriama tekstinėms diskurso žymiklių funkcijoms (žr., pavyzdžiui, Brinton 1996, 37–38). Tačiau greta tekstinės, diskurso organizavimo funkcijos, galime kalbėti apie intersubjektyvų šių žymiklių atspalvį, kai kalbėtojas siekia tam tikros pašnekovo reakcijos. Kaip teigia Carlier ir De Mulderis (2010, 269), intersubjektyvizacija „globalesne prasme taip pat susijusi su vienetais, kurie realizuoja strateginę kalbėtojo ir pašnekovo sąveiką, bei atspindi aktyvų kalbėtojo siekį įtikinti pašnekovą tam tikra interpretacija“19.
Kaip minėta, kai žinok ir žinokit(e) vartojami kaip diskurso žymikliai, jų gramatinė imperatyvo reikšmė išblunka, tačiau leksinis reikšmės elementas išlieka, nors jis ir nėra toks akivaizdus kaip propozicinės reikšmės atveju. Nors pagrindinė kalbėtojo intencija yra pabrėžti šnekos akto ilokucinę jėgą ar patraukti klausytojo dėmesį, akivaizdu, kad pašnekovas nežino tos informacijos, kurią praneša kalbėtojas, todėl žinok / žinokit(e)taip pat išlaiko ir semantinį naujos informacijos elementą.
Dar vienas veiksmažodis, iš kurio gali išsirutulioti imperatyvinės kilmės diskurso žymikliai, yra laukti. Anglų kalbos tyrimuose wait „palauk“ vadinamas „naujuoju“ šiuolaikinio Šiaurės Amerikos anglų kalbos diskurso žymikliu (Tagliamonte 2020), kuris pasitelkiamas įvairioms diskursinėms-pragmatinėms funkcijoms atlikti. Wait „palauk“ gali žymėti pauzę dialoguose ir monologuose, grįžimą į ankstesnį diskurso segmentą, kvietimą pašnekovui dalyvauti kuriant bendrąsias žinias (Schwenter et al. 2019).
Lietuvių spontaninėje privačioje kalboje daugiausia vartojama vienaskaitos forma palauk ir neformalus trumpinys pala, daugiskaitinės formos atvejų buvo nedaug. Interviu ir žiniasklaidos tekstynuose buvo vartojamos abiejų skaičių formos, tačiau ir vienoje, ir kitoje diskurso atmainoje abi nėra dažniausios.
Panašiai kaip ir anglų kalbos wait „palauk“ (žr. Tagliamonte 2020), lietuvių kalboje šis žymiklis gali perteikti įvairias funkcijas, tačiau dažniausiai jis retrospektyviai nurodo į ankstesnį diskursą. Taip palauk ir pala gali būti vartojami, kai kalbėtojas nori kažką pasitikslinti arba gauti daugiau informacijos apie pokalbyje minėtus dalykus:
(3.6) STU2: hmm, aišku, aišku, mano brolis tai jau namuose, bet tai žada savo savo panelę parsivežt(i).
STU2: Monika irgi vardu.
STU1: Monika?
STU1: ai, o palauk, kiek tavo broliui, kokio kokio amžiaus? (SPKT)
Palauk gali būti vartojamas ir netikėtai atsimintam dalykui (3.7) arba nustebimui (3.8) pažymėti. Nustebimo funkciją anglų kalbos wait „palauk“ ir jo ekvivalento ispanų kalboje espera „palauk“ atveju išskiria ir Schwenteris et al. (2019).
(3.7) MAM: turiu ir brendžio.
MAM: praeitų iš karto, aš vienąkart išgėriau tris stikliukus, (.) viskas, nuėmė visą gerklę su arbata.
DRAU: aš tikiu.
MAM: palauk, bet turėjau ir antibiotikų, jeigu niekas nenušvilpė. (SPKT)
(3.8) MOT2: tai palauk, ką mes, tipo, pirkom(e) kažkokią špokinyčią atsiprašant? (SPKT)
(3.7) pavyzdyje palauk rodo, kad kalbėtoja netikėtai atsiminė apie turimus antibiotikus, o (3.8) pavyzdyje kalbėtojos nustebimas, reiškiamas palauk, yra kiek sumišęs su nepasitenkinimu, kuris akivaizdžiai juntamas visame pasakyme.
Neformalus trumpinys pala vartojamas panašiai kaip ir palauk, taip pat randamas dažniausiai tik spontaninėje privačioje kalboje, o daugiskaitos forma palaukit(e) yra būdingesnė interviu ir žiniasklaidos tekstams. Be jau minėtų funkcijų, daugiskaitinė forma taip pat gali būti pavartota pažymėti, kad kalbėtojas ieško tinkamo žodžio ar pasitaiso:
(3.9) LM26B: Ne nu, ne jie, sakau, televizijoj, jeigu aš nežinočiau, kad jie turi šnekėt, vat kad eitų linija tiesiai, ir tą savo ir, ir šitą, ir kaip jisai, palaukit, vadinasi, nu jie turi šnekėt be jokių vos ne emocijų, be nieko, turi tututu varyt. (IT)
(3.9) pavyzdyje kalbėtoja įterpia palaukit tarsi prašydama pašnekovo pauzės, kol ieškos tinkamo žodžio televizijos darbuotojų kalbai apibūdinti. Tinkamo žodžio paieškos aiškiai sustiprinamos ir pasikartojančiu ir, ir tokiais žodžiais kaip tą savo, šitą, kaip jisai. Taip ir neradusi tinkamo žodžio, kalbėtoja renkasi apibūdinti pačią kalbėjimo manierą išsamesniu paaiškinimu.
Palauk ir palaukit(e)yra įdomūs diskurso žymikliai, nes, kaip pastebi Schwenteris ir Hoffas (2019), kalbėdami apie ispanų (es)pera „palauk“, portugalų (es)pera(í) „palauk“ ir anglų kalbos wait „palauk“, skirtingai nuo kai kurių kitų imperatyvinės kilmės žymiklių, nukreiptų į po jų einantį diskursą, šie žymikliai gali būti vartojami retrospektyviai ir nurodyti į ankstesnį diskursą. Be to, Schwenteris ir Hoffas (2019) teigia, kad egzistuoja tarpkalbinis šių žymiklių vartosenos panašumas ne tik minėtose kalbose, bet ir italų aspetta „palauk“, prancūzų attend
„palauk“, olandų wacht „palauk“ atvejais, nes jie visi rodo kalbėtojo siekį pakoreguoti situaciją atsižvelgiant į bendrųjų žinių poreikį, ir tik tada tęsti diskursą. Tokia pati tarpasmeninė funkcija ryški ir palauk . palaukit(e) vartosenos atvejais.
Diskurso žymiklis eik tu buvo vartojamas beveik išskirtinai tik spotaninėje privačioje kalboje ir dėl savo neformalaus pobūdžio beveik visai nepasitaikė interviu ar žiniasklaidos tekstynuose. LKŽe nurodoma, kad eik tu sakoma neigiant ar stebintis. Tokia vartosena pastebima ir spontaninėje privačioje kalboje, kur šis diskurso žymiklis neretai vartojamas jaunesnių kalbėtojų ir gali reikšti netikėjimą pašnekovu arba nustebimą:
(3.10) SŪN: vakar nusidažė.
MOČ: raudonai?
SUN: nu.
MAM: eik tu, klausyk tu jo. (SPKT)
(3.11) MOT2: mano mama kem šešių [: keturiasdešimt šešių] metų būdama anūkės jau susilaukė
MOT1: kem šešių [: keturiasdešimt šešių] metų ir anū@nz [: anūkės] +//.
MOT1: eik tu! (SPKT)
(3.10) pavyzdyje sūnus pasakoja, kaip kažkas nusidažė plaukus. Močiutė perklausia, ar raudonai, ir sūnus tai patvirtina. Mamos pavartotas eik tu rodo netikėjimą tuo, ką sako sūnus. (3.11) pavyzdyje pašnekovės nustebimas patvirtinamas eik tu su šauktuku.
Eik tu taip pat gali būti vartojamas šnekos akto ilokucinei jėgai sustiprinti:
(3.12) DRAU2: pilietybę norint gaut(i), tu gali po penkių metų, tu gali pretenduot(i) į
pilietybę, bet ten, eik tu, ten kosmosas, ten kokie testai būna.
DRAU2: ten reikia, va vienas mano bendradarbis, ten gal penkiolika metų čia Londone gyvena, tai jisai va pretendavo į tą pilietybę.
DRAU2. Eik tu, ten reikia angliškai bent dešimt minučių kalbėt(i) apie tos Anglijos visą istoriją, žinai, papasakot(i), žinot(i). (SPKT)
Galima sakyti, kad tokiuose kontekstuose eik tu tampa panašus į žinok: (3.12) pavyzdyje eik tu galima būtų pakeisti žinok arba tikrai be didelio reikšmės pasikeitimo, nes kontekstas yra informacinis, kalbėtojas pateikia pašnekovui informaciją, žinias. Tačiau eik tu skiriasi nuo žinok tuo, kad išsiskiria subjektyviu kalbėtojo vertinimu, kuris dažnai būna vienaip ar kitaip neigiamas.
Apskritai skirtingos eik tu funkcijos išryškėja pabandžius pakeisti šį žymiklį kitais semantiškai artimais žymikliais, kurie tinka vienam ar kitam kontekstui priklausomai nuo eik tu semantinio atspalvio. Tarkime, (3.10)–(3.11) pavyzdžiuose žinok nebus tinkamas semantinis pakaitalas eik tu, tačiau (3.10) tinka episteminis tikrai, vartojamas teigimui ar neigimui stiprinti, o (3.11) eik tu galima pakeisti negali būti. Nepaisant to, kad imperatyvo forma turi intersubjektyvumo elementų, eik tu neretai reiškia ir subjektyvią autoriaus poziciją. Reikia paminėti ir gana dažnai spontaninės privačios kalbos tekstyne vartotą eik tu sau:
(3.13) *SES2: sakau, kau@d [: ką] matai?
*SES2: jau nei er [: r] raidies@d [: raidės] nebeištar@d [: nebeištaria], saka@d [: sako] pihatus@t [: piratus], pihatus@t [: piratus]!
*SES2: o toliau mygt sau.
SES1: eik tu sau! (SPKT)
Šis ekspresyvus žymiklis reiškia stiprią kalbėtojo emociją ir gali būti perfrazuotas tai bent! Įdomu tai, kad būtent eik tu sau yra vienas iš retų žymiklių šioje grupėje, vartojamas kaip izoliuotas elementas, atskira pašnekovų dialogo replika, kaip parodo (3.13) pavyzdys.
Veiksmažodžių sakyti ar kalbėti formos kaip diskurso žymikliai vartojamos ne vienoje konstrukcijoje, tokiose kaip tiesą sakant . pasakius, atvirai kalbant, kaip čia pasakius ir t. t. (žr. 4 lentelę), tačiau jos nėra dažnos sakytinėje kalboje.
Taip sakant ir kaip sakant dažnai kalbėtojo vartojami siekiant užpildyti pauzes, kai ieškomas tinkamas žodis:
(3.14) LV38B: ne tai iš tikrųjų negyveno taip tiesiog re realiai aš suau išaugau su mama tai turbūt tėtį galiu tik paminėt kaip sakant kaip +...
TYR: buvo toks faktas ar ne?
LV38B: ži žinau kad toks buvo žinau kas toksai, nu dabar jau amžiną atilsį jo jau nebėra +... (IT)
(3.14) pavyzdyje kalbėtojui sunku apibūdinti jo neauginusio tėvo vaidmenį: jis ieško tinkamo žodžio, o tai rodo nebaigta mintis ir bandymas suformuluoti mintį pasitelkiant kaip sakant. Čia tyrėja, atliekanti interviu, ateina į pagalbą ir bando padėti suformuluoti apibūdinimą.
Kaip sakant taip pat dažnai vartojamas siekiant patikslinti ar performuluoti pasakytą mintį:
(3.15) LV52A: iki brandaus amžiaus kaip sakant iki pat dabar niekur neišvažiavęs buvau net ir ilgalaikėse komandiruotėse nesu buvęs tai yra visą laiką ir mokiausi ir dirbu čia. (IT)
(3.16) LV38B: vat būtent kad rinko rinkosi pagal tai kad vat nu būtų gamta kad ten vaikui
taip sakant tylu ramu <…>. (IT)
Ilgesnėse pasakojimo atkarpose abu žymikliai gali būti vartojami diskursui palaikyti, minčiai plėtoti:
(3.17) TYR: Va matot, aš kažkaip apie Sniečkų kažkaip mažiau žinau vat iš tikrųjų. LV78A: Oi jį, kaip sakant, politikam yra tiktai keikt, kad kad, kaip sakant, kuo tu kitą keiki, tuo pats geras. Yra tokia žmonių rūšis, reiškia. Su savo savo savo svorį didini kitus niekindamas, Aišku, kad jis buvo, taip sakant, ypač stalinizmo laikais, nu ką jis klusnus buvo ir viskas, kitko arba jį būt pakeitę, arba jis turėjo būt toks. (IT)
(3.17) pavyzdyje turime ilgesnę minčių dėstymo atkarpą, kurioje kalbėtoja vartoja abu žymiklius greta vienas kito. Pirmasis kaip sakant iliustruoja tokį vartosenos atvejį, kai žymiklis įterpiamas sklandesnei pokalbio tėkmei užtikrinti. Antrasis kaip sakant ir po jo einantis taip sakant turi kitokią funkciją: čia kalbėtoja bando aiškiau suformuluoti savo mintį.
Natūralu, kad abu šie žymikliai dažniau randami tokiame diskurso tipe kaip interviu. Čia kalbėtojas bando atsakyti į klausimus, čia pat vietoje formuluoja mintis ir neretai, siekdamas jomis labiau atspindėti tikrovę, tikrąjį įsivaizdavimą ar nuomonę, performuluoja mintis, ieško tinkamesnio žodžio ar pateikia paaiškinimus. Kalbant apie šių žymiklių funkcinį spektrą, dažniausiai jie pasitelkiami koherentiniam diskurso ryšiui kurti ir atlieka tekstines diskurso struktūravimo funkcijas.
Dar vienas veiksmažodinis diskurso žymiklis, dažnas visose trijose tirtose diskurso atmainose, yra reiškia. Ypač dažnai reiškia, kaip diskurso žymiklis, pasitelkiamas interviu diskurse. Reiškia lietuvių kalbos žodyne perfrazuojamas kaip vadinasi. Apibendrinamoji reikšmė, kai kalbėtojas tarsi daro išvadą, remdamasis turimais argumentais, yra pastebima tyrinėtoje medžiagoje ir gali būti iliustruojama (3.18) pavyzdžiu:
(3.18) VYR2: jo, rašo, patikrinau pagal tavo vardą pavardę, kuriuos tu man davei – pinigų nėra.
VYR1: nu, gražu, nu ką daryt(i), reikia banko išrašo tada, reiškia. (SPKT)
Šiame pavyzdyje reiškia galima pakeisti vadinasi be didelio reikšmės pokyčio, nes kalbėtojas daro loginę išvadą, apibendrindamas susidariusią situaciją.
Dažna reiškia funkcija, būdinga ir kitiems diskurso žymikliams, yra laimėti laiko spontaniško pokalbio metu ieškant žodžio ar tinkamo argumento. Tokiems vartosenos kontekstams būdingas tam tikras nerišlumas, kalbėtojas kartoja tuos pačius žodžius ar daro pauzes, ir iš to galima spręsti, kad ieško tinkamo būdo mintims išreikšti:
(3.19) LM60A: tenai tai va ta pusė ten eee į reiškia toj eee toj toj vietoj kieme buvo mokykla viduj kieme tokiam daugiaaukščiam name nu net nesuprasi vadinosi dvišim trečia, o jinai dabar išsikraustė nu prie seimo. (IT)
Be siekio laimėti laiko, reiškia gali būti vartojamas ir kitoms tekstinėms arba, kitaip tariant, diskurso struktūravimo funkcijoms atlikti. Šis žymikis gali rodyti pateikiamą paaiškinimą, minties išplėtojimą, pasitaisymą, ilgesnėse diskurso atkarpose jis gali būti vartojamas kaip užpildas sklandžiai diskurso tėkmei palaikyti:
(3.20) TYR: tai į kurią pusę eidavot?
LV62A: į visas į visas, ledai būdavo mmm deržinskio gatvės pradžioj tai čia prie tilto tas kur ir dabar moks eee reiškia dailininkų ne kieno čia namai architektų namai architektų namai, čia buvo labai siauras praėjimas. (IT)
Tam tikrais atvejais reiškia atliekamos funkcijos gali būti susipynusios, todėl jas sunku atskirti. Taip (3.21) pavyzdyje kalbėtojas tarsi tikslina, bando apibūdinti, kaip supranta protingus žmones, bet kartu ir ieško tinkamų žodžių, kad perteiktų savo įsivaizdavimą pašnekovui:
(3.21) TYR: mh aaa sakykite gal yra koks nors na žmogus ar iš asmenybė kokio šiaip tipo žmonės jums imponuoja?
LM67A: nu protingi. Komentaras: abi juokiasi.
LM67A: kurie kurie kurių reiškia kalbos ir darbai nėra visiškos priešingybės.
Reiškia atliekamų funkcijų spektras yra platus, tačiau jos visos daugiausia orientuotos į sklandaus diskurso kūrimą, taigi šio žymiklio vartosenoje dominuoja diskurso struktūravimo aspektai.
Diskurso žymiklis žodžiu yra vienas iš dažnai vartotų žymiklių, ypač spontaninėje privačioje kalboje ir interviu. Žodžiu šiuolaikinėje sakytinėje kalboje vartojamas beveik išskirtinai diskursinėms pragmatinėms reikšmėms perteikti, jo propozicinės vartosenos atvejų beveik nerasta. Nors dažniausiai vartojamas sutrumpėjęs žodžiu, pasitaiko ir jo pilna forma vienu žodžiu. LKŽe pateikiama viena iš vienu žodžiu reikšmių („trumpai sakant, apibendrinant“) taip pat yra labai dažna tirtoje sakytinės kalbos medžiagoje:
(3.22) TYR: Mh. O Nekrošius?
LM25B: Nekrošius, na taip, tie visi jau grandai visi šitie. TYR: Na, jie ir garsina gal dar šiek tiek mūsų teatrą pasauly? LM25B: Taip, žinoma, žinoma, važinėdami, kas be ko. Taip. TYR: Nes jie važinėja tai taip wow.
LM25B: Taip, tikrai taip.
TYR: Tai žodžiu, kultūra tu džiaugiesi lietuvių, o televizine kultūra? (IT)
(3.22) pavyzdyje respondentė kalbasi su atliekančia interviu tyrėja apie kultūrą, tyrėja apibendrina vieną iš jų diskurso segmentų pavartodama žodžiu, o kartu pereina į kitą temą. Čia reikia paminėti ir tai, kuris samplaikoje su žodžiu prisideda prie kuriamo temos užbaigimo įspūdžio. Temos pabaiga gali būti žymima žodžiu, pavartotu ir finalinėje pozicijoje. Tokiais atvejais susidaro įspūdis, kad kalbėtojas tiesiog nebenori toliau plėtoti ar tęsti savo argumento, ir žodžiu rodo diskurso segmento pabaigą, kaip (3.23) pavyzdyje:
(3.23) MOT2: o aš tokia sėdžiu sėdžiu, akys užsimerkia, atsimerkia, užsimerkia, atsimerkia ir ta dėstytoja tai pusiau lietuviškai šneka, tai angliškai, tai jinai sustringa ten ties ko nors, tai vis tiek neįdomiai jinai ten aiškina, nu, žodžiu. (SPKT)
Kaip ir anksčiau minėtas reiškia, žodžiu gali būti vadinamasis užpildas, vartojamas siekiant laimėti laiko. Šiais vartosenos atvejais kalbėtojo intencijos gali būti įvairios, t. y. tinkamo žodžio ar tinkamo argumento paieška:
(3.24) LV78A: Nu ir po to, kada jau mm jau korektūros klaidos ištaisytos, viską, žodžiu, forma paruošta spaudai, va tai tada jis, reiškia, dar kartą pasirašo, kad, žodžiu, galima galima jau jau eee daryt formas. (IT)
(3.24) pavyzdyje matyti du žodžiu pavartojimo atvejai, iš kurių pirmasis iliustruoja jau minėtą apibendrinimo pristatymo funkciją, o antrasis rodo, kad kalbėtojas bando laimėti laiko suformuluoti teiginį.
Dar viena žodžiu funkcija, pastebėta ilgesnėse monologinėse diskurso atkarpose, pasakojimo kontekstuose, yra išlaikyti nuoseklų pasakojimo plėtojimą. Tokia vartosena iliustruojama (3.25) pavyzdyje, kur kalbasi dvi draugės, o viena iš jų pasakoja nutikimą:
(3.25) MOT2: pasidažiau akis ir čia vazeliną, žinai, jau čia, ir tas toks pirmą kartą vėlai išeini savarankiškai į lauką.
MOT2: nu ir aš su ta Kristina tik greitai, greitai.
MOT2: ir aš ją įdėjau į tą geltoną tokį bliūdą, žinai?
MOT2: pasodinau ir aš jai pripyliau vandens, ir, žodžiu, ir jinai kažką rankom va taip žaidžia, žinai, ir aš galvoju, nubėgsiu kažko paimt ten, nu trumpam.
MOT2: parbėgu, tai jinai va taip va padarius ir įsivaizduok, per pusę virtuvės vanduo, o jinai sėdi tam bliūde. (SPKT)
Žodžiu reikšmė šiame pavyzdyje priartėja prie žinai reikšmės, kuris taip pat gali būti vartojamas sklandžiam pasakojimui užtikrinti. Tokius žinai vartosenos atvejus ir matome šiame pasakojimo epizode.
Taip pat žodžiu gali būti vartojamas siekiant patikslinti, performuluoti mintį:
(3.26) MOT: čia skartas koks, ne?
VYR: mhm, skartas.
MOT: nu, žodžiu, laidas. (SPKT)
Performulavimo pristatymas, kur žodžiu galima būtų pakeisti kitaip tariant ar kitaip sakant, yra taip pat ryški kito daiktavardinio žymiklio, ta prasme, aptariamo kitame poskyryje, funkcija.
Kaip ir minėti reiškia ar žodžiu, ta prasme gali būti vartojamas siekiant laimėti laiko, pristatant paaiškinimą ar minties performulavimą, prašant patikslinti, pasitaisant:
(3.27) LM65A: taip taip ir ir ta prasme pff taip ir gavosi o dabar jeigu vat parduoda tokį butą senamiesty tai prašo gi beprotiškus pinigus o jeigu susidurtumėt su užupio gyventojais tai jūs su jais pašnekėtumėt tai baisus mentalitetas tų senų tų tokių +... (IT)
(3.28) LM50A: Bet man labai daug ką reiškia žinojimas, kad aš bet kada tai galiu padaryt. Ir man nebūtina tai daryt, bet aš žinau.
TYR: Pėsčiom, ta prasme, viską, taip?
LM50A: Taip. Per Baltąjį tiltą, prašau, aš čia aš net ir į darbą va galiu į Leliją kokią nužygiuot, keturiasdešim minučių, jeigu labai reikia. (IT)
(3.29) VV24: garso operatorius visai jau, jam, ta prasme susipainioja laikas, jis būna, kad +...
VM18: +< aš jam kavos išvirsiu, nes jau visai. (ŽT) (3.30) TYR: nu tai čia gara, ta prasme automobilių servisą? (IT)
(3.27) pavyzdyje kalbėtoja ieško žodžio ar argumento, kaip ir kitų žymiklių vartosenos atvejais, kontekste gausu pakartojimų. (3.28) pavyzdyje interviu atliekanti tyrėja pavartodama ta prasme pasitikslina, ar teisingai suprato respondentės mintį. Patikslinimas akivaizdus ir (3.29) pavyzdyje, kur M-1 radijo laidos vedėjas patikslina, ką turi galvoje neformaliai sakydamas, kad garso operatorius visai jau. Galiausiai (3.30) pavyzdys iliustruoja pasitaisymą, kai per pusę žodžio kalbėtoja supranta, kad sako ne tą žodį ir pasitaiso, o savo pasitaisymą pristato ta prasme.
Kaip ir žodžiu atveju, ta prasme sakytinėje kalboje dažniausiai vartojamas tekstinėms funkcijoms atlikti, t. y. užtikrinti kaip galima sklandesnį ir aiškesnį diskursą.
Reikia pasakyti, kad bandymas atsekti diskurso žymiklių galimą diachroninę raidą nėra lengvas uždavinys: pirma, ankstesni įvairių kalbų raidos etapai iš esmės nėra dokumentuoti sakytine forma (Brinton 2017, 12), antra, senieji tekstai neretai būna riboti žanro atžvilgiu, t. y. jų pagrindą sudaro pamokslai, maldų rinkiniai, giesmės ir pan. Vis dėlto, kaip pastebi Brinton (2017, 13), nepaisant to, kad ankstesnių kalbos raidos etapų kalba išlikusi rašytine forma, ji, kaip ir sakytinė, paremta komunikaciniais aktais, todėl yra visavertis istorinės pragmatikos tyrimų laukas.
Tiriant diskurso žymiklius kitose kalbose, pastebėta, kad šaltinio konstrukcijos, iš kurių atsiranda diskurso žymikliai, yra nevienalytės: tai ir veiksmažodžiai, prieveiksmiai, būdvardžiai, jungtukai, prielinksniniai junginiai, ir net sakiniai (pilnieji arba eliptiniai) (Fraser 2009, 303; Brinton 2017, 13). Apibendrintai teigiama, kad diskurso žymikliams pradžią duoda adverbialiniai vienetai arba konstrukcijos (pavyzdžiui, anglų kalbos why „kodėl“, so „taip; taigi“); komplementinės struktūros, tokios kaip I think/believe/guess that... „Aš manau/tikiu/spėju, kad...“; adverbialiniai sakiniai, tokie kaip as you know „kaip žinai“, as I can see „kaip matau“; vardažodiniai reliatyvieji sakiniai, tokie kaip what is more interesting „kas dar įdomiau“, that is to say „tai yra“ ir pan. (Brinton 2017, 13–23). Šios skirtingos struktūros patiria semantinę raidą iš leksinių reikšmių į pragmatines reikšmes, kurią galima iliustruoti schema: propozicinė reikšmė > tekstinė (arba metalingvistinė) reikšmė > tarpasmeninė reikšmė. Randantis pragmatinei reikšmei, iškeliamas kontekstinių inferencijų vaidmuo (Traugott, Dasher 2002): veikiant inferencijoms, tame pačiame kontekste galima įžvelgti ir pirminę, ir naują inferencinę reikšmę, kuri ilgainiui tampa pragmatine, todėl tokie kontekstai vadinami pereinamaisiais (angl. bridging) kontekstais (Evans, Wilkins 2000, 550).
Pasirinktų senųjų lietuvių kalbos raštų analizė rodo, kad dabartinėje kalboje įsitvirtinę diskurso žymikliai, aptariami ankstesniuose šios studijos poskyriuose, kilę iš dalelyčių, adverbialinių žodžių (prieveiksmių, jungtukų), veiksmažodinių konstrukcijų. Vieni jų (pavyzdžiui, veiksmažodžių formos reiškia, žinok, eik, palauk ir kt.) senuosiuose tekstuose nerodo diskurso reikšmių apraiškų, o kiti (pavyzdžiui, dalelytės gi, juk, veiksmažodinės konstrukcijos trumpai sakant, vienu žodžiu tariant ir pan.) – jau fiksuoti diskurso reikšmėmis. Senosios medžiagos analizė šioje studijoje struktūruojama kaip ir sinchroninė analizė, – pradedama nuo dalelyčių.
XVI–XVII a. tekstuose fiksuota pirminė dalelyčių na ir nu forma: šios dalelytės vartojamos kaip prieveiksmiai nū, nu ir turi reikšmę „dabar; šiandien“. Dabartinėje kalboje klausimuose pasirodančios sudėtinės dalelytės ar ne, jos varianto ane, taip pat parodomosios dalelytės va(t) tirtuose senuosiuose raštuose nerasta. Kaip rodo Petit (2010) nagrinėta lietuvių kalbos medžiaga, parodomoji dalelytė va(t) būdinga vėlesniam kalbos raidos etapui: autorius teikia šios dalelytės pavydžių iš LKŽe dokumentuotų dabartinių lietuvių kalbos tarmių (Petit 2010, 156). Nepaisant to, kad nagrinėtoje dabartinėje sakytinėje kalboje pabrėžiamoji dalelytė ginėra tokia dažna, į senosios medžiagos analizės dalį ji įtraukta, nes jau XVI–XVII a. tekstuose galima rasti šios dalelytės (kaip ir dalelytės juk) pavartojimo diskurso reikšme atvejų. Dalelytė gi tirtuose senuosiuose tekstuose randama keliais variantais: g, gi, gu.
Kalbant apie prieveiksmį nū, nu (galima ir ilgesnė forma nūnai), jis senuosiuose lietuvių tekstuose turi laiko reikšmę. Kaip minėta, tiriamas žymiklis yra būdingas ir kitoms – slavų (no, nu), germanų (na, nu, nun, nuna, nå), netgi areališkai nutolusioms semitų kalboms (Sawicki 2012, 163; Auer, Maschler 2016). Kalbamo žymiklio ir jo variantų vartojimas aiškinamas kaip daugiau mažiau universalus reiškinys: ankstesniais skirtingų kalbų raidos etapais tiriamas žymiklis vartotas kaip deiktinis laiko prieveiksmis, kaip ir ankstyvuosiuose lietuvių kalbos raštuose, plg.:
(4.1) K/ aß daráu /tu n* ne0inái: bet potam 0inôſsi. (DP 136,4)
(4.2) Ik śiołay vnt ʃwieto gimdawo ma0i waykieley / o nunay gime wiras. (SP I 165,14– 17)
Pateiktuose pavyzdžiuose laiko reikšmę sustiprina kiti laiką perteikiantys leksiniai žymikliai: DP – potam „paskui“, o SP – ik šiolai „iki šiol“. Pasirinktuose senuosiuose tekstuose analogiška reikšme pramaišiui vartojamas ir kitas laiko prieveiksmis – dabar, tiesa, pastarasis yra multifunkcionalus, funkcionuojantis ne tik kaip prieveiksmis, bet ir kaip dalelytė (plačiau žr. 4.2 poskyrį).
DP nu dominuoja medialės pozicijoje, bet BP ir SP gali būti vartojamas ir inicialės pozicijoje, pvz.:
(4.3) Tiek ius atminkite iſch pimo pamokſlo ſchos Schwentes / ape Dangaus ßengima Pono Kriſtaus / Nu klauſikit teipaieg ir antro pamokſlo. Ant Antro. Waiſius (BP II 117, 8–10)
Įdomu, kad inicialėje esantį nu galima sieti jau ne su deiktine laiko, bet su deiktine tekstine (angl. text-deictic) reikšme: autorius nurodo, kad būtent šioje vietoje tekste klausykite ir antrojo pamokslo. Kaip pastebi Lenker (2010, 61), tirdama adverbialą nu „dabar“ senojoje anglų kalboje, nu gali būti siejamas ne tik su realiu laiku, bet ir su teksto kūrimo (arba produkavimo) laiku, ir būti vartojamas su veiksmažodžiais, nurodančiais į toliau einantį tekstą. Analogiškai, lietuvių kalbos prieveiksmis nu taip pat gali būti interpretuojamas kaip metalingvistinė teksto kūrimo priemonė.
Tiriant BP pavyzdžius pastebėta, kad kai analizuojamas lietuvių kalbos prieveiksmis vartojamas inicialės pozicijoje, jis gali būti prisišliejęs prie jungtuko ., funkcionuojančio diskurso lygmeniu ir turinčio priešpriešos reikšmę, plg.:
(4.4) Kaip ape ta Ateijma Kriſtaus / teipaieg wieroie muſu ſkaitom bilodami. Kriſtus atais ſuditu giwu ir numiruſiu. Onu trumpai kalbant ape ſchos dienos Euangelia / Girdim ſchicʒe Pona Kriſtu pagalei praneſchima prarako Ʒacharioſchaus (BP I 4,10–15)
Kaip ir (4.3) atveju, laiko reikšmė apiblukusi: akivaizdi nuoroda į teksto kūrimo laiką, šios dienos evangeliją. Tai, kad nu gali būti vartojamas priešpriešos kontekstuose ir netgi įgyti priešpriešinio jungtuko statusą, nurodyta LKŽe: vienintelis žodyno pavyzdys teikiamas iš dabartinių tarmių.
Kalbant apie dalelytę gi, pasirinktų XVI–XVII a. tekstų duomenys rodo, kad dalelytė gi, viena vertus, senuosiuose tekstuose atlieka pabrėžiamąją funkciją, o antra vertus, gali būti interpretuojama kaip diskurso dalelytė ir būti siejama su bendrųjų žinių, arba neginčijamos informacijos (angl. uncontroversial information), funkcija. Informacija, kuria dalijasi ir teksto kūrėjas (adresantas), ir adresatas, gali būti įvardyta arba ankstesniame diskurse, arba žinoma iš bendros patirties. Žemiau pateiktame pavyzdyje adresantas iš pradžių įvardija, kad mokančių poterius yra labai mažai, todėl, remdamasis šia informacija, skatina prašyti Dievą skirti tokius klebonus, kurie gimtąja kalba aprašytų šventąsias Senojo ir Naujojo testamento knygas, plg.:
(4.5) Tůgi iuſip brangus ira Diewo ßodis / tůgi teip maß tarp iuſu ira mokancʒiu poteru. Praſchikitegi Diewa / ieib ghis ir iumus tokius rodʒitu důti plebonus / kurie iuſu prigimtu ließuwiu iumus iſchraſchitu Schwentas knigas Seno ir Nauio Teſtamento
/ ir idant Diewas thiemus padetu / kurie ſchitas knigas Lietuwiſchkai iſch raſchiti pradeia. (BP II 76,23–77,4)
Tokiais atvejais dalelytės aprėptis (angl. scope) yra ne sakinio dėmuo, prie kurio ji enklitiškai šliejasi, bet visa sakinio propozicija. Vis dėlto esama atvejų, kai dalelytės aprėptį sunkiau apibrėžti, plg.:
(4.6) DAug ßmoniu / nůg pradʒios ſwieto buwuſiu / bet wiſſas numiruſias girdim / koßna diena ßmones mirſchtancʒias ir pakaſamas regim / Ir mus wiſſus kadaiſgi mirſencʒius tikrai ßinam / Ir kaip numirſchta ßmogus / tur ſuputi / ir ßeme atpent pawirſti / iſchkurios buwa imtas. (BP II 6,12–17)
Pateiktame pavyzdyje dalelytė gi žymi išankstines žinias, kuriomis dalijasi teksto autorius ir adresatas („žinoma, kad visi kada nors mirs“). Bendrųjų žinių dalijimosi reikšmę stiprina ir konstrukcija „tikrai žinom“. Tokiu atveju į dalelytės aprėptį, galima sakyti, patenka visa propozicija. Iš kitos pusės, galima aiškinti, kad bendrųjų žinių semantiką kuria konstrukcija
„tikrai žinam“, o dalelytė gi pabrėžia tik prieveiksmį kadais („būtent kada nors visi mirs“). Pavyzdyje (4.6) išankstinės žinios įvardytos ne ankstesniame diskurse, bet paremtos bendrąja nekalbine patirtimi.
Dalelytė gi vartojama ne tik konstatuojamuosiuose ar skatinamuosiuose sakiniuose, – ji neretai randama ir klausiamuosiuose sakiniuose, postpoziciškai prisišliejusi prie klausiamųjų žodžių arba vartojama savarankiškai. Nepaisant to, kad klausiamuosiuose sakiniuose gi gali funkcionuoti kaip diskurso dalelytė ir žymėti bendrąsias žinias, neretai kalbamo tipo sakiniuose ji vartojama kaip pabrėžiamoji dalelytė, turinti siaurąją aprėptį (angl. narrow scope) ir pabrėžianti patį klausiamąjį žodį, plg.:
(4.7) Tare: Aß bâłſas ßâuk7nc0io girioí: taiſíkit7 k7l/ Wießpatiés / kaip paſâke Iſaias Prânaßas. O kurie buwo atſi8ſti / buwo i0g Phariſéuß9. O kłâuſe ii / ir târe iam: Kodrinaġ tad kríkßtiii / kad/ġ tu n7ſsi Chriſtus / nei Helias / nei Prânaßas? (DP 21,28–30)
(4.8) Iog ‹iey ir{ȧ} duota burna / kałbunćia did=ius dayktus / blu0niimus›. Kayp gi tas Le0uwis gal buut be 0adis? (SP II 73,30–74,4)
(4.7) pavyzdyje dominuoja diskursinė dalelytės gi funkcija, nes adresantas, remdamasis ankstesniu diskursu, teiraujasi, kodėl tu krikštiji tokiu atveju, t. y. jei nesi nei Kristus, nei Elijas, nei Pranašas. (4.8) pavyzdyje akivaizdesnė pabrėžiamoji dalelytės funkcija: išskiriamas pavienis klausiamasis žodis kaip.
Tirtuose senuosiuose raštuose bendrąsias žinias žymi ir kita dalelytė – juk. Tipiška, kad ši dalelytė, kaip ir dabartinėje kalboje, užima inicialės poziciją, plg.:
(4.9) iog ii yra gałwá Ba0nîcʒios wiſſós Anglíoie / teip dwaſißkůſe / kaip ir ſwietißkůſe daiktůſe’ Iuk regimę kokſái yra rómumas tos Ewangelios nauîoſios. (DP 85, 44– 46)
Tai, kad perteikiama informacija yra žinoma ir adresantui, ir adresatui, matyti iš vartojamos pirmojo asmens daugiskaitos formos regime.
Tirtuose senuosiuose raštuose užfiksuota ir daugiau pabrėžiamųjų dalelyčių, pavyzdžiui, netir tiktai, kurios dabartinėje kalboje tam tikruose kontekstuose gali perteikti diskurso (ypač tarpasmenines) funkcijas, bet senuosiuose raštuose vartojamos kaip jungtukai arba dalelytės, įprastai nesiejamos su diskurso reikšmėmis (plačiau žr. Jasionytė-Mikučionienė 2019; priimta spaudai).
Tiriant kitų kalbų medžiagą, pastebėta, kad prieveiksminės kilmės žymiklių šaltinio semantiniai laukai, iš kurių randasi diskurso jungtukai ar dalelytės, yra šie: vietos (angl. place/space), laiko (angl. time), judėjimo (angl. motion) ir tiesos arba fakto (angl. truth/fact) (Lenker 2010, 107). Analizuojant pasirinktus lietuvių kalbos XVI–XVII a. tekstus, galima skirti šiuos prieveiksminės kilmės diskurso žymiklių reikšmių šaltinius:
Kalbant apie deiktinį vietos prieveiksmį čia, reikia pasakyti, kad analizuotuose tekstuose prieveiksmio formos įvairuoja: cʒe, cʒia, schicʒe „čia“ (BP), cʒe, cʒia, cʒion (DP), ćia (SP). Šios formos pirmiausia vartojamos pirmine reikšme, kai vieta, kurią nurodo deiktinis prieveiksmis, lokalizuojama fizinėje erdvėje, pvz.:
(4.10) Iei turreſit wiera ik grudu Garſticʒiu / ir ſakiſit ſcham kalnui / perſikelk iſch cʒe
thinai / tadda perſikels / ir niekas nebus iumus negalima. (BP I 285,13–16)
Pateiktame pavyzdyje deiktinis prieveiksmis cʒe koreliuoja su tame pačiame kontekste pavartotu kitu vietos prieveiksmiu thinai „tenai“, perteikiančiu opozicinę – tolimosios erdvės – reikšmę.
Be vietos raiškos, deiktinis prieveiksmis (ši)čiagali referuoti į visą situaciją, išskirti tai, kas yra būdinga tam tikrai situacijai, – žodynuose (LKŽe) ši prieveiksmio reikšmė formuluojama kaip „šiuo atveju“, plg.:
(4.11) Stebukłay ira kariones / pramonios nauios neprietelumus ne0inomos / kuriomis mieʃtus ir pilis ciełas i0werćia ir pagrauia karieywiey. Bet ir ćia nera paliginimo ʃu
Wießpatim muʃu / kuris vnt kariones ʃawo budu nepermanomu pergałeio wiʃus neprietelus muʃu. (SP I 185,8–18)
Pateiktame pavyzdyje teigiama, kad karai, naujos gudrybės, kuriomis miestus ir pilis išverčia, yra stebuklai, bet net ir kalbant apie juos, t. y. čia, šiuo atveju, nėra palyginimo Viešpačiui mūsų.
Be deiktinės vietos ar situacinės reikšmės, tirtuose senuosiuose raštuose prieveiksmis (ši)čia gali rodyti diskurso santykius, kitaip tariant, išreikšti diskurso, arba tekstinę, deiksę. Tokiais atvejais vietos prieveiksmiai čia ir šičia vartojami anaforiškai ir rodo retrospektyvų santykį su ankstesniu diskursu, plg.:
(4.12) Maria pagimde Sunu ſawa pirmgimi / ir iwiſtija ghi wiſtikloſna / ir padeia ghi prakarte / nes kittos wietos padwarioij netureia. Schicʒe girdim pirma Kriſtu ne puiku / bet praſtu ußgimuſi budu. (BP I 60,2–6)
(4.13) Todrînaġ mus i0ganîtoies mûſ9 ßios díenós Ewangeliói’ mêil>gai apſérget’ téikeś / idqnt’ gerái darídami ſergetumbimeś did0êwimo ir łabái dauġ ape ſawé ißmanít’ / o paniékinimo artím8 mûſ9 / kadqġ / kaíṗ cʒe rêgîme i0ġ to prié0odʒío / gęrêſ n>s yra nudêd/s paſsi0êminęs / neġ teíſinîkas did0iůi/s: (DP 313,40–314,4)
(4.14) Bęt’ ioġ cʒia ſkaitomę / ioġ Ʒachariȧs Kúnigas ſęno 0ókono turéio mȯtęri ir ſún9 / i0ġ cʒia twirtína nękurie Herétikai / iog wel’ teipaiau kopłonai náuio ʒókono mótęrís turét’ ir węſt’ tuṙ. (DP 465,10–12)
Pateiktuose pavyzdžiuose (4.12)–(4.14) prieveiksmių cʒe ir schicʒe referuojama vieta yra paminėta ankstesniame diskurse: aiškinama evangelija, o vėliau į konkrečią evangelijos vietą nurodoma analizuojamais prieveiksmiais. Pati reikšmė gali būti perfrazuojama kaip „šitoje vietoje tekste regime, girdime, skaitome“. (4.14) atveju nuoroda į tekstą labai aiški, nes vartojamas veiksmažodis „skaitome“. Deiktiniais elementais tekste siekiama atkreipti adresato dėmesį į naują diskurso elementą arba naują esamo diskurso elemento aspektą (Cornish 2007, 138).
BP ir DP pastebėta atvejų, kur prieveiksmis cʒe gali būti interpretuojamas kaip turintis ne vietos, bet laiko reikšmę, plg.:
(4.15) Buk potam pakluſnus Tiewui iraugiwei / Iu klauſidams ka anis taw dariti alba dirpti priſakis / cʒe iemus ne atſakik / newenk / neſlapikes / Net wiernai iemus / tawa rankomis dirbdams paſchok. (BP I 170,16–19)
Laiko interpretaciją sustiprina pusdalyvinė konstrukcija (Iu klauſidams ka anis taw dariti alba dirpti priſakis), t. y. „kai klausysi, ką jie tau daryti arba dirbti prisakys, tada jiems neatsisakyk...“. Aplinkybė, kad vietos prieveiksmiai gali turėti laiko reikšmių, pastebėta tiriant rusų kalbos duomenis: tam tikruose kontekstuose vietos prieveiksmio tut „čia“ reikšmė gali būti perfrazuota kaip „šiuo laiko momentu“ (Grenoble 1998, 110). Kaip pastebima, vietos ar laiko interpretacija itin priklauso nuo konteksto, o neretai ir neįmanoma atskirti – tame pačiame kontekste gali būti jaučiamas ir vietos, ir laiko semantinis komponentas (ibid.).
DP prieveiksmis cʒe gali būti vartojamas kartu su klausiamaisiais žodžiais kas, ko, kaip ir pan. Tokiais atvejais prieveiksmio cʒe vartosena panaši į pabrėžiamosios dalelytės čia dabartinėje kalboje (žr. 3.2 poskyrį), plg.:
(4.16) Ir Iônas S. Wadína t/ wíſs/ mêt/ wíena ír paſkucʒiauſe wał/ndełá. NCſſ/ kas yra wiſsá giwatá mûſ9 / tiektaí mírgtereiimas akíes / anóṗ ám0ioṗ prilîginta? Ir kâ0ġ ne wêlit9 /nṫ trumpo mêto be wérki/s / id/nṫ páſkui to /nṫ ámʒi9 iůkt8s? Kaś cʒe ne wêlit9 ik trumpám’ mêtui wárg/ kCſt’ / id/nṫ pȧſkui to /nṫ ám0i9 l>kſmintus? Kás ne biłot9 ſu Pránaßu. (DP 214, 38–43)
Pateiktame pavyzdyje stiprinamojo cʒe pavartojimas koreliuoja su ankstesniame klausime esančia pabrėžiamąja dalelyte gi, – vietos semantika menkai jaučiama.
Kitas deiktinis prieveiksmis ten, dabartinėje kalboje išplėtojęs pragmatines funkcijas, tirtuose senuosiuose raštuose reiškia vietą, nutolusią nuo kalbėtojo. DP užfiksuotos šio prieveiksmio formos teń, tCn, tęnai, tCnái ir pan., BP – t(h)e, ten, t(i)enai, thi(e)nai, SP – ti, tinai, tinay. Skirtingai nei dabartinėje kalboje, tirtuose senuosiuose tekstuose trumposios prieveiksmio formos yra santykinai retesnės už ilgąsias formas. Nuo kalbėtojo nutolusią lokaciją reiškiančio prieveiksmio ten vartosenos kontekstai ne tokie įvairūs kaip artimą lokaciją kalbėtojo atžvilgiu reiškiančio prieveiksmio (ši)čia: įprastai ten ir jo variantai vartojami vietos reikšme (4.17), taip pat gali pasirodyti koreliuojamųjų, arba porinių, jungtukų kontekstuose (kur..., ten) (4.18), pvz.:
(4.17) Kriſtus teip kalba Neſſiobjkitos / tekeket paſakidamas tatai broliams mana idant eitu ing Galilea / thinai anis mane reges. (BP II 34,5–8)
(4.18) O kur aß eſſmi / teń ir tárnas mánas bus. (DP 486,15)
Retesniais atvejais tiriamas prieveiksmis gali būti vartojamas anaforiškai ir būti siejamas su diskurso struktūravimu, plg.:
(4.19) AApe prowa Scheſchau nikiu ſenname Teſtamente ſkaitik trecʒias knigas Moſeſchaus dwiliktame paguldime. Neſa thinai girdim iei moteriſchke pagimde Suneli / tadda ghi tureia tris deſchimtis dienu namie laikitiſſi / bei inkitas ßmones ne eiti. (BP I 220,18–221,2)
Kaip ir prieveiksmių čia ir šičia atvejais, vieta, į kurią referuoja pateiktame pavyzdyje prieveiksmis thinai, paminėta ankstesniame diskurse, ir ta vieta yra ne fizinėje erdvėje, o tekste (dvyliktame paguldyme). Taigi, tiriamas prieveiksmis gali būti siejamas su teksto deikse.
Pereinant prie laiko prieveiksmių dabar ir tada, pirmiausia minėtini laiko kontekstai: prieveiksmis dabar gali reikšti konkretų (4.20) arba apibendrintą laiką, kai reikšmė gali būti perfrazuojama „šiuo metu“ (4.21), arba įvairūs kalbėjimo laiko aspektai, nesena praeitis, perteikiama parafraze „ką tik“ (4.22), pvz.:
(4.20) Iog anas pats ira vm0inas / kuris be prad0ios buwo per wiʃus vm0ius ne
ʃuʃkaytomus / ira dabar / ir bus begało. (SP I 78,19–23)
(4.21) Paikieghi kalba ſawa ſchirdije / nera newieno Diewo. Daug ir dabar ant ſwieto ßmoniu randaſi / kurie kacʒei iſch Diewo ßodʒio gird / Diewa eſſanti / tacʒiau anis abeioj / tam ſtiprei netitik (BP II 176,23–177,3)
(4.22) Ků Diewas ſawa meile ir Suſſimilima Swietui paroda? DAbar girdeiom Pona Diewa ſwieta milinti / ir kodelei / Onu toliaus klauſikime ir mokinkimes / ků alba kamme ghis ta ſawa meile Swietui praroda. (BP II 151,22–26)
Be laiko reikšmės, tiriamas prieveiksmis vartojamas ir kuriant tekstą, pereinant prie naujos temos, plg.:
(4.23) K/ deklarawódamas toláus bîło eſſi prírißtas móterieſṗ / ne iießkokiġ pêrſkirimo / o iey be móteres eſsi / ne ïeßkokiġ móteres. Bet iau ape tai ganá. Dabár i0ġ
Ewangelíos pamatîkíme pamôkſłus nekuriůs / odaugéus kaip ſwódb/ daríṫ túrime.
(DP 71,19)
Nuoroda į toliau einantį tekstą perteikiama imperatyvine forma pamatykime. Reikia pasakyti, kad prieveiksmis dabar Daukšos kirčiuotas dvejopai siekiant atspindėti reikšmės skirtumą: dabar Daukšos kalboje funkcionavo kaip laiko prieveiksmis ir reiškė „šiuo metu“, taip pat funkcionavo kaip dalelytė ir reiškė „dar“. Prieveiksmio atveju dabar kirčiuojamas gale, lenkiškame originale atitikmuo yra teraz„dabar“, dalelytės atveju kirčiuojama pradžioje ir lenkiškame originale randamas atitikmuo jeszcze „dar“. Dalelytės reikšmę sustiprina sintaksinis kontekstas: dabar, kaip dalelytė, akivaizdi su aukštesniojo laipsnio formomis, plg.:
(4.24) Patiſáiġ Lútheris i0guldinéie ape S. Sakrȧmģnt/. Nes’ tůiéu po apkrikßtimui bů bûdas príâuguſiemus důṫ t/ Sakramģnt/. Ir dábar 0emíéus túrime trêcʒi/ pawâiʒd/. (DP 137, 28–30)
Šiuose kontekstuose dábar funkcionuoja kaip pabrėžiamoji, stiprinamoji dalelytė.
Kaip pabrėžiamoji dalelytė, dabar vartojama ir BP (4.25), o su neigiamomis veiksmažodžio formomis gali sustiprinti reikšmę „iki šiol, kol kas“ (4.26), plg.:
(4.25) tacʒiau anis drebedami tare / kas ßinna kadda dabar gauſim ta Kriſtaus dowana.
(BP II 143,24)
(4.26) Bet klauſe Ianas Kriſtu ſawa mokintiniu delei / neſa thie ik ſcholei dabar neßinnoia nei tikeia / iog taſſai Kriſtus kurſai Iordane Krikſchta nůg Iano prieme / butu tikru Meſſioſchumi. (BP I 31,17–20)
Stiprinamąją, pabrėžiamąją funkciją dabar atlieka ir sinchroninėje medžiagoje (daugiau žr. 3.2 poskyrį).
Kitas laiko prieveiksmis tada (senuosiuose raštuose galimas ir trumpasis jo variantas tad) taip pat pirmiausia sietinas su laiko reikšme „tuo metu“: gali būti reiškiamas momentas laike (4.27) arba veiksmų seka (4.28):
(4.27) ir ʃunki butu buwus {G}bida paʃiliteis io moteres / kuri kaip pałayʃtuwe vnt to ii priwad=ioio. Teyp tadu atʃakie iey da0nay ʃaw nuboʃtunćiey: kaip galu nuʃidet prieß wießpati mano (SP I 374,6–14)
(4.28) Neſa aſch eſmi ßmogus / po Wirauſibes waldʒioghimu / ir turiu po manimi ßalnierius / akada ſakau wienop / eik / tada ghis eit Ir antrop / ateik / tada ateit
/ A tarnop mana / padarik tatai / tada padara. (BP I 184,16–185,3)
Pastaruoju atveju (4.28) tada koreliuoja su jungtuku kada.
Kaip būdinga iki šiol aptartiems deiktiniams vietos prieveiksmiams, tada gali reikšti nebūtinai laiką, bet apibendrintą situaciją, atvejį, kurio metu kas nors yra, vyksta. LKŽe ši reikšmė pateikiama kaip „tokiu atveju“, plg.:
(4.29) Irá tada ſkîrius didis taip kr>kßtimo Iôno nůġ Chríſtuſſo / kaiṗ ir Ionas S. ſkiriás nůġ Chriſtuſo. (DP 24,2–3)
(4.30) Ieigi nu Kriſtus gal giditi ir nor rodas koßna gelbeti dowanai / pinigu alba algos ne praſchidams / Kodelei tada ſwietas nůg Kriſtaus ſweikatos nepraſcha? (BP I 192,14–17)
Pastaruoju atveju (4.30) kalbamą reikšmę pastiprina prieš klausimą einantis sąlygos sakinys, prasidedantis jungtuku jeigi: iliustruojamą atvejį galima paaiškinti parafraze „jeigu X, kodėl tokiu atveju ne Y?“.
Kaip rodo dabartinės kalbos analizė (žr. 3.2 poskyrį), įvardinės kilmės dalelytė tai išplėtoja diskurso reikšmių. Pasirinktuose senuosiuose raštuose tai, tatai vartojama kaip įvardžiai, bet, pavyzdžiui, DP užfiksuota dalelytė tatai, kuri jau vartojama kaip pabrėžiamoji dalelytė, išskirianti daikto ypatybę, asmens savybę, plg.:
(4.31) Weiʒdék 0môgau / kokſái tatái nuſi0ęminimas Wießpatiés táwo / o Sunáus Diéwo: ioġ /nt’ gâło búwo priłîgintas piktęſniú neġ Barabôßius: ir tarp’ łátr9 / kaip did0iêuſes piktadêi{e} /nt’ krîǯeus norêio bûṫ priſ/gîotas. (DP 146,48–147,2)
(4.32) Ißmint>ngas tatái taḋ Karâlus / kurís mókeio ir 0inôio kaip’ turéio pagałeṫ prießus daiktus. (DP 586,26–27)
Pabrėžiamoji funkcija itin akivaizdi, kai dalelytė eina su įvardžiu koksai arba kokybiniais būdvardžiais: galima sakyti, kad šiuose kontekstuose įžvelgiama ir subjektyvi kalbėtojo nuostata, t. y. nuostabos, pasigėrėjimo raiška.
Kai tatai vartojama kaip įvardis, išskirtinos tokios konstrukcijos kaip tatai, tai est, tai yra, kurios rodo aiškinamuosius santykius, plg.:
(4.33) Schicʒe girdim Diewa norinti / idant wienas antram ſuſſimiltumbimes / tatai eſt
griekus alba nuſſideghimus io atleiſtumbim. (BP II 492,16–18)
Kalbama konstrukcija atlieka tekstinę, arba metalingvistinę, funkciją: teksto kūrėjas performuluoja ankstesnius savo žodžius juos patikslindamas, taigi, tekste diskurso santykius žymi retrospektyviai. Aptariamų konstrukcijų galima įžvelgti ne tik BP, bet ir DP, SP.
Tai, kad komplementiniai veiksmažodžiai yra diskurso žymiklių kilmės šaltinis, pastebėta tiriant kitas, gerai dokumentuotas, kalbas (pavyzdžiui, anglų). Kurį laiką buvo taikoma pagrindinio sakinio hipotezė (angl. matrix clause hypothesis) (Thompson, Mulac 1991), kuri teigia, kad komplementinis veiksmažodis sudaro pagrindinio sakinio pagrindą, prie jo jungiasi finitiniai sakiniai su komplementiniais jungtukais, o pastarųjų praleidimas turi lemiamą įtaką tolesnei komplementinio veiksmažodžio raidai. Kai komplementinės struktūros vartojamos be komplementinio jungtuko, jos reanalizuojamos kaip pagrindinis sakinys, o pagrindiniu sakiniu ėjęs komplementinis veiksmažodis tampa parentetiniu elementu sakinyje. Brinton (2008, 35) kalbamą raidą iliustruoja žemiau pateikta schema:
Pagrindinis sakinys > parentetinis disjunktas > pragmatinis žymiklis20
Vis dėlto ilgainiui pagrindinio sakinio hipoteze sudvejota dėl to, kad, viena vertus, komplementinio jungtuko praleidimas nebūtinai rodo sintaksinę reanalizę; kita vertus, ne visų komplementinių struktūrų pragmatiškėjimas gali būti paaiškintas: pavyzdžiui, pagrindinio sakinio hipoteze negali būti grindžiamos finitinius adverbialinius sakinius primenančios konstrukcijos kaip sakei, kaip žinai (angl. as you said, as you know) (Brinton 2017, 21).
Mentaliniai veiksmažodžiai. Tirtuose senuosiuose XVI–XVII a. tekstuose užfiksuoti dauguma mentalinių, kalbėjimo ir aktyvios veiklos veiksmažodžių, kurie dabartinėje kalboje gali funkcionuoti kaip diskurso žymikliai. Mentaliniai veiksmažodžiai suprasti ir žinoti vartojami kaip komplementiniai predikatai, prie kurių prisijungia įvairios struktūros komplementiniai sakiniai: prie veiksmažodžių suprasti ir žinoti – daiktavardinių frazių pagrindu sudarytos komplementinės struktūros (NP), finitiniai (t. y. asmeniniai) ir nefinitiniai, t. y. paremti dalyvinėmis konstrukcijomis, sakiniai pvz.:
(4.34) Ar ne0inái kas anômus merg{ô}mus paikômus têko. (DP 96,1)
(4.35) as ir pakaſamas regim / Ir mus wiſſus kadaiſgi mirſencʒius tikrai ßinam / Ir kaip numirſchta ßmogus / tur ſuputi / ir ßeme atpent (BP II 6,15)
(4.36) I0 tu 0od=iu gali kiekwienas ʃupraʃti tieʃu / ku nu Wießats ʃáko Ewangelioy toy.
(SP II 123,7–8)
Pastebėtina, kad finitiniai komplementiniai sakiniai, valdomi veiksmažodžių suprasti ir žinoti, visada eina su komplementiniu jungtuku. Komplementinis sakinys įprastai yra postpozicijoje pagrindinio sakinio atžvilgiu ir tik retais atvejais gali būti prepozicijoje. Kaip matyti iš pavyzdžių (4.34)–(4.35), gali būti vartojamos ir teigiamos, ir neigiamos veiksmažodžio žinoti formos.
Kaip rodo dabartinė medžiaga (žr. 3.3.1 poskyrį ir Šinkūnienė, įteikta leidėjui), pragmatiškėti linkusios tik tam tikros veiksmažodžio žinoti gramatinės formos, t. y. liepiamosios nuosakos forma žinok(it) ir esamojo laiko antrojo asmens formos žinot(e) ir žinai. Tirtuose senuosiuose tekstuose dominuoja indikatyvinės, t. y. tiesioginės nuosakos, veiksmažodžio formos, bet kai kuriuose tekstuose, pvz., BP, esama ir imperatyvinių veiksmažodžio žinoti formų pavartojimo, pvz.:
(4.37) Schicʒe ßinnok mielas Krikſchcʒonie / Angela piemenims ußgimima Kriſtaus (BP I 82,14)
BP randama ir esamojo laiko antrojo asmens forma žinai. Vis dėlto ir formos žinok, ir formos žinaireikšmė yra pirminė leksinė, – diskurso reikšmės apraiškų nėra. Viena iš priežasčių, kodėl imperatyvo forma nerodo pragmatinės reikšmės užuomazgų, gali būti ta, kad imperatyvinės formos senuosiuose raštuose yra retos ir apskritai neįprastos rašytiniam diskursui.
Dabartinėje kalboje pragmatiškėti linkęs veiksmažodis reikštiXVI–XVII a. tekstuose vartojamas retai ir ne visuose tekstuose užfiksuotas. Pavyzdžiui, DP šis veiksmažodis vartojamas kaip komplementinis veiksmažodis, kurį objekto pozicijoje papildo NP arba finitiniai komplementiniai sakiniai su jungtuku jog:
(4.38) Diéwas karí9 / kur tris kartús tarîdami ßwģtas / o kârt/ Diéwas réißke triś perſónás Wienoié Diewîſteie. Bet’ dábar ßwi (DP 253,43)
(4.39) s weykałus / kuriůs dâre ǯmogîſteię ſáwo apraßinéia: bet taſsái ręißkía / iog Diewas Tewas per t/ qm0in/i> 0ôd> tay yra (DP 43,44)
Kaip matyti, veiksmažodis vartojamas pagrindine leksine reikšme.
Kalbėjimo veiksmažodžiai. Kita reikšminga komplementinių veiksmažodžių grupė, turinti potencialą pragmatiškėti, yra kalbėjimo veiksmažodžiai. Kaip rodo sinchroninė analizė, dabartinėje kalboje dažnai pragmatiniais žymikliais tampa veiksmažodžio sakyti formos. Šis veiksmažodis plačiai vartojamas XVI–XVII a. tekstuose. Kaip ir aukščiau aptarti mentaliniai veiksmažodžiai, sakyti gali reikalauti įvairaus struktūrinio tipo komplementų: NP, finitinių ir nefinitinių sakinių.
(4.40) ir turekim pagiárbimę tůs kurie mumus ſáko 0ód> Diéwo. (DP 492,46)
(4.41) kadqġ pawadínimo sáwo /nt’ vrêdo ſakîtoio 0ód0io Diéwo ne gal’ iǯġ niékur kítur parôdiṫ / tiektái i0ġ Ba0nîcʒios Antíchriſto / arba nůġ patíes Antíchriſto / kuríů ánas ſáko ſqnti Pópie0i9 Rîmo. (DP 204,45–47)
(4.42) Ir Grigâlus S. ſáko / ioġ pritîrimas mêiłes yrá parôdimas wêikało. (DP 530,34)
Kai sakyti vartojamas kaip komplementinis veiksmažodis, jis siejamas su pagrindine – kalbėjimo – reikšme. Tiesa, pirminės leksinės reikšmės įvairios: a) „skelbti, dėstyti, perteikti žodžiu“; b) „perduoti žinią, pranešti“; c) „laikyti kuo, būti kokios nuomonės apie ką“; d) „vadinti kuo“ (LKŽe).
Vis dėlto veiksmažodis sakyti sietinas su tolesne semantine raida nei mentaliniai veiksmažodžiai suprasti, žinoti ar reikšti, nes gali būti vartojamas ne tik kaip komplementinis veiksmažodis, bet ir kaip parentetinis vienetas, einantis atskira leksema (4.43)–(4.44), ir kaip parentetinio sakinio, prasidedančio jungtuku kaip, struktūra (4.45)–(4.46), ir kaip dalyvinė struktūra su prieveiksmiu trumpai (4.47), plg.:
(4.43) Teipaiaġ ir Pętras S. biłoio. Ne padorus ſako dáiktas yrá / idqnt’ turétumbim’ ápłaiſti 0od> Dié (DP 493,22)
(4.44) Aß ſáko / ſu iumís / nęt’ ik’ pábqgai to paſáulo. (DP 474,25)
(4.45) Ieiġ Meſiáß / kaiṗ sákote / ne turi niéko kíto ko / tiektái ioġ yra ſunumí (DP 345,17)
(4.46) ira wiſſu didʒiauſis Griekas ant ßemes / kaip Pons Kriſtus patſai ſaka / Ianip trecʒiame paguldime / Kurſai tik ing Sunu Diewo (BP II 90,16)
(4.47) Néſs/ ner’ piktęſnio dárbo / kaip’ yra piktai darít’. Trúmpái ſakanṫ / nédęra ßwģnteie niéko wéikt’ / kas turģt9 garbei (DP 340,26–28)
Kaip matyti, parentezėje dominuoja esamojo laiko formos. Tiesa, neretai finitinė forma sakau pramaišiui vartojama su forma tieg (etimologiškai siejama su veiksmažodžiu teigti; žr. Smoczyński 2007, 1698), kuri LKŽe apibrėžiama kaip modalinis vienetas, turintis reikšmę
„sako“. Analizuojamais parentezės atvejais pats veiksmažodis sakyti sietinas su pirminėmis leksinėmis reikšmėmis, bet vartojimo strategija įterpti veiksmažodį į parentezę jau rodo autoriaus, arba teksto kūrėjo, poziciją, t. y. forma sako ir konstrukcija kaip sako siekiama referuoti kito žodžius, remtis kito teiginiais. Šiuo atžvilgiu nagrinėjami sakytivartosenos kontekstai panašūs į evidencinius – reportatyvinius – kontekstus, tik diskurso lygmeniu. Dalyvinėmis konstrukcijos trumpai sakant jau perteikiama metadiskursinė – performulavimo – funkcija: autorius apibendrina ankstesnius savo žodžius, persako juos trumpesne forma.
Reikia paminėti, kad, šalia veiksmažodžio sakyti, pasirinktuose XVI–XVII a. tekstuose vartojami ir kiti kalbėjimo veiksmažodžiai, kurie taip pat gali būti randami parentetinėse struktūrose ir funkcionuoti kaip metadiskursiniai elementai. Išskirtinos veiksmažodžių kalbėti ir tarti (retai – byloti) dalyvinės formos su prieveiksmiais trumpai, prastai ir pan., taip pat su daiktavardinėmis frazėmis vienu žodžiu, plg.:
(4.48) ANgelas trumpai ir praſtai kalbant / ira Sutwerims paties Pono Diewo / bet netur nei kaulu / nei meſos (BP II 433,7–8)
(4.49) ioġ ßitái i0ġ bģdro é0ero pén/ ſaẃ gamíno / wiénu: 5od0i6 tar7nṫ búwo 0węięis.
(DP 377,37–38)
(4.50) ßít/ n9 Angełái nêßá / kurís pirṁ búwo didimę grînume / taſſái nu gêriůſe ne i0biłomůſe / kuris pirṁ buwo badůſe taſſái nu apſté dídime. Trumpai bił9nt’ wiś kitáiṗ atwîrto. (DP 271,36–38)
Kaip matyti, tiriamos konstrukcijos klauzoje linkusios užimti inicialės poziciją: kaip pastebi Degand (2014, 158), inicialės pozicijoje esantys elementai neretai vartojami retrospektyviai ir rodo koherentinį ryšį su ankstesniu diskursu. Konstrukcija vienu žodžiu tariant gali būti redukuota iki daiktavardinės frazės vienu žodžiu:
(4.51) arba kok> vrêd/ Karalaus / arba Ciéſoriaus neßióio /nt’ ſawģs: wiénu 0od0iu
búwo kokíů 0imumí ir łabú wîru anós ǯęmes. (DP 355,27–28)
Kaip matyti iš sinchroninės medžiagos analizės, aptariama daiktavardinė frazė gali toliau redukuotis iki daiktavardžio žodžiu (žr. 3.3 poskyrį).
Aktyvios veiklos veiksmažodžiai. Kaip rodo dabartinės sakytinės lietuvių kalbos medžiaga, imperatyvinės aktyvios veiklos veiksmažodžių eiti ir palaukti formos eik ir palauk įgyja pragmatinių funkcijų. Tirtuose XVI–XVII a. tekstuose abu veiksmažodžiai yra vartojami, – nors ir retos, bet galimos ir imperatyvinės formos:
(4.52) Ir tare iam Iezus. Weyzdek idant niekam neʃakitumey to: bet eyk parodikis kuniguy: ir afierawok dowanu, kuriu liepe Mayżieśius (SP I 234,9)
(4.53) Atſtók nůġ píkto / o g/mtos nutwêrkis / paláuk nůg >0úłúmo. (DP 36,5)
Imperatyvinė forma eik fiksuojama pirmine judėjimo reikšme (neretai šią reikšmę sustiprina kontekstiniai leksiniai žymikliai – kryptį rodantys prielinksniai), o imperatyvinė forma palauk – pirmine leksine reikšme „būti kurį laiką laukiant, susilaikant“. Pragmatinių reikšmių užuomazgų nėra, nes, kaip rodo dabartinės kalbos medžiaga, pragmatinės šių veiksmažodžių funkcijos randasi interaktyviuose kontekstuose, perteikiant tarpasmenes funkcijas, o senuosiuose lietuvių kalbos raštuose spontaniškų dialoginių situacijų nėra.
Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti dažniausių diskurso žymiklių vartoseną ir funkcijas dabartinėje sakytinėje lietuvių kalboje ir senuosiuose XVI–XVII a. lietuvių kalbos raštuose. Lietuvių kalbotyroje tai pirmasis bandymas panagrinėti diskurso žymiklius skirtingose sakytinės kalbos atmainose, taip pat senuosiuose tekstuose, nustatyti propozicinės ir pragmatinės reikšmės santykį, susieti su universalia diskurso funkcijų klasifikacija į tekstines ir tarpasmenines funkcijas. Tirtos trys struktūrinės grupės: dalelytės, prieveiksmiai ir įvardžiai, veiksmažodžių ir daiktavardžių formos bei konstrukcijos. Dauguma tirtų kalbinių vienetų sakytinėje kalboje nėra dažnai vartojami propozicine reikšme, o pasitelkiami įvairioms pragmatinėms funkcijoms atlikti. Vis dėlto kai kurie jų, pavyzdžiui, veiksmažodžio forma palauk, išlaiko palyginti nemažai propozicinės reikšmės sakytinėje spontaninėje kalboje, kur yra vartojama tiesioginiam laukimui, o ne diskursinei pauzei ar grįžimui prie ankstesnės temos išreikšti.
Sinchroninės medžiagos tyrimas atskleidė žymiklių funkcijų įvairovę nuo tekstinių iki tarpasmeninių. Tirti žymikliai vartojami ne tik kaip pertarai, kurie yra „nevalingai ar dėl įpročio įterpiami į sakinį“ (Kamandulytė-Merfeldienė 2014, 2), bet ir kaip tikslingos teksto siejimo ar santykio su pašnekovu užmezgimo priemonės. Funkcijų tipas gali būti sąlygojamas įvairių veiksnių: diskurso žymiklio šaltinio, t. y. pirminės leksinės ar gramatinės reikšmės, pozicijos sakinyje ir pasakymo periferijose, šnekos akto tipo, koreliacijos su kitais diskurso žymikliais, sakytinės kalbos atmainos. Tokios tekstinės funkcijos, kaip išvada, apibendrinimas būdingas diskurso žymikliams tai, va(t), reiškia, (vienu) žodžiu ir kt. Patikslinimas, minties performulavimas, žodžio ieškojimas reiškiamas žymikliais na, nu, šita, šiaip, tenai(s), ta prasme ir kt. Galima pastebėti, kad tikslinamoji funkcija akivaizdi, kai kalbėtojas susiduria su sunkumais paaiškinti tam tikrus reiškinius ir tokiais atvejais vartoja žymiklius taip sakant, kaip sakant, na. Dar viena tekstinė funkcija, būdinga tirtiems žymikliams, tokiems kaip tai, na, nu, va, žinok, - įvesti naują temą, rodyti kalbėtojo iniciatyvą valdant pokalbį. Neretai kalbėtojas delsia laiką, užpildo pauzes vartodamas žymiklius šita, šiaip, na, nu, o sklandžią diskurso tėkmę siekia palaikyti žymikliais reiškia, kaip sakant, žodžiu.
Tarpasmeninės, arba intersubjektyvios, funkcijos, tokios kaip bendrųjų žinių žymėjimas, būdingas žymikliams čia, gerai, ar ne, ane, kurie padeda kalbėtojui kurti santykį su pašnekovu, įtraukti į pokalbį. Kitos tarpasmeninės funkcijos išryškėja tokiuose kontekstuose, kai kalbėtojas išreiškia atvirą pritarimą ar švelnina savo poziciją, atsargiai pateikia argumentą, bando išvengti tiesioginio atsakymo ir t. t. Reikia pažymėti, kad intersubjektyvios funkcijos gali turėti sąsają su pozicija periferijoje, t. y. Intersubjektyvus žymiklis paprastai vartojamas pasakymo pabaigoje, t. y. dešiniojoje periferijoje, kuri siejama su glaudžiu kalbėtojo ir klausytojo tarpusavio ryšiu komunikacijoje (Beeching, Detges 2014; Traugott 2010). Negana to, tarpasmeninės funkcijos koreliuoja ir su gramatine diskurso žymiklių forma. Pavyzdžiui, imperatyvinės kilmės diskurso žymikliai yra intersubjektyvūs, kai kreipiamasi į pašnekovą siekiant pasiremti bendrosiomis žiniomis. Taip palauk ir palaukit(e)rodo, kad kalbėtojas siekia grįžti į ankstesnį diskursą ar situaciją ir pakoreguoti bendrąsias žinias prieš pratęsiant pokalbį. Nors dauguma vartosenos atvejų yra neutralūs ir subjektyvios autoriaus pozicijos neatskleidžia, tarp tyrinėtų žymiklių išsiskiria imperatyvas eik tu, dažniausiai žymintis neigiamą kalbėtojo vertinimą arba nustebimą.
Intersubjektyvumo reikšmė ryški ir tada, kai diskurso žymikliai atsiranda samplaikose, tokiose kaip dabar žiūrėkite, dabar sakyk, kuriomis primygtinai prašoma pašnekovo dėmesio ir reakcijos, nors diskurso žymiklių samplaikoms būdingos ir tekstinės funkcijos. Pasakymo pradžia dažnai žymima samplaikomis tai va, tai jau, tai tada, o šita gi, ir dabar, tada dabar, o tai gerai, kurios rodo įvairius diskurso segmentų santykius. Reikia pasakyti, kad ir samplaikos, ir pavieniai žymikliai gali rodyti dalinį tekstinių ir tarpasmeninių funkcijų sutapimą. Šis reiškinys yra universalus ir būdingas kitoms kalboms (plg. Aijmer 2002, Crible 2017).
Senųjų XVI–XVII a. raštų analizė rodo, kad daugelis dabartinėje sakytinėje kalboje įsitvirtinusių diskurso dalelyčių yra prieveiksminės (na, nu, čia, ten(ai), dabar), rečiau – įvardinės (tai) kilmės. Taigi, lietuvių kalbos duomenys patvirtina universalią diskurso žymiklių raidos tendenciją adverbialinis žodis > diskurso žymiklis (apie šią universalią raidos kryptį plačiau žr. Brinton 2017, 285–287). Kaip ir dabartinėje kalboje, deiktiniai laiką (nu, dabar, tada) ir vietą (čia, ten(ai)) reiškiantys prieveiksmiai senuosiuose tekstuose yra vartojami itin gausiai, nes jie orientuojami pagal teksto kūrimo situaciją: nurodo į konkrečias kuriamo teksto vietas ir teksto kūrimo laiką. Būtent dėl to tirti prieveiksmiai nu, dabar, (ši)čia, ten(ai) siejami su teksto deikse ir, būdami deiktiniai elementai, prisideda prie teksto rišlumo, koherentiškumo kūrimo (pavyzdžiui, anaforiškai rodo santykį su ankstesniu diskursu ar perėjimą prie naujos temos), veda skaitytoją per tekstą. Dėl galimybės žymėti teksto deiksę, nagrinėti senųjų raštų prieveiksmiai sietini su metalingvistinėmis, arba tekstinėmis, funkcijomis. Be to, kai kurie iš prieveiksmių, pvz., čia ir dabar, senuosiuose raštuose jau vartojami kaip stiprinamosios dalelytės, taigi prisideda prie subjektyvios autoriaus pozicijos raiškos: čia ir dabar, šliedamiesi prie klausiamųjų žodžių kas, kaip, kodėl ir pan., pabrėžia teksto kūrėjo nuostabą, priekaištą ar kitus subjektyvius atspalvius. Vadinasi, adverbialiniai žodžiai senuosiuose raštuose sietini ne tik su tekstinėmis, bet ir subjektyviomis funkcijomis. Kalbėjimo veiksmažodžiais sakyti, tarti ir pan. paremtos dalyvinės konstrukcijos (trumpai sakant, prastai kalbant ir pan.) senuosiuose raštuose jau įsitvirtinusios kaip teksto kūrimo priemonės: jomis paprastai reformuluojamos ankstesnės autoriaus mintys. Kaip rodo sinchroninė analizė, analogiškos dalyvinės konstrukcijos sakytinėje kalboje nėra dažnos. Pastarąją aplinkybę gali lemti diskurso tipas: kalbamo tipo dalyvinės konstrukcijos būdingesnės rašytiniam, bet ne sakytiniam diskursui. Dabartinėje kalboje įsitvirtinusiai daiktavardinei konstrukcijai vienu žodžiu ir redukuotai formai žodžiu pradžią davė dalyvinė konstrukcija vienu žodžiu tariant. Viena vertus, šios konstrukcijos raidą galima aiškinti kaip redukcijos, t. y. trumpėjimo, rezultatą, antra vertus, kaip universalios raidos adverbialinis sakinys > diskurso žymiklis (Brinton 2017, 289–292) pavyzdį.
Išanalizavus lietuvių kalbos medžiagą, galima kalbėti ir apie kitą universalią raidos kryptį komplementinis sakinys > diskurso žymiklis (Brinton 2017, 287–289), nes senuosiuose lietuvių kalbos raštuose tokie komplementiniai predikatai kaip sakyti ar teigti, reikalaujantys komplementinių sakinių su jungtuku kad, jau vartojami kaip nekomplementiniai predikatai, t. y. kaip izoliuoti elementai parentezėje. Iš kitos pusės, dabartinėje kalboje fiksuotos diskurso žymiklių formos žinai, žinok, supranti ir pan., taip pat einančios vadinamojoje sakinio periferijoje, nagrinėtuose senuosiuose tekstuose funkcionuoja kaip komplementiniai predikatai, reikalaujantys sakinių su komplementiniais jungtukais. Su komplementinių predikatų raida siejamai pagrindinio sakinio hipotezei pagrįsti trūksta duomenų, nes nebuvo analizuoti XVIII–XIX a. tekstai.
Diskurso žymikliais einančios imperatyvinės veiksmažodžių formos žinok, žiūrėk, palauk, eik tu, kaip ir indikatyvinės antrojo asmens formos supranti, suprantat(e) ar trečiojo asmens reiškia, yra, tikėtina, vėlesnės kilmės, nes senuosiuose raštuose šių formų santykinai itin mažai ir jos vartojamos pirmine, t. y. leksine, reikšme. Retą imperatyvinių ir indikatyvinių antrojo asmens formų pavartojimą lemia senųjų raštų pobūdis: atpasakojamoji kalba ir dialogų nebuvimas.
Vis dėlto tirtos dalelytės gi ir juk senuosiuose raštuose jau sietinos su intersubjektyviomis funkcijomis: vartojant šias dalelytes, randasi adresato perspektyva, adresantas perteikia informaciją, kuri abiems – ir jam, ir adresatui, – yra žinoma (vadinamąsias bendrąsias žinias). Būtent dėl perteikiamų intersubjektyvių funkcijų sintaksiniai dalelyčių gi ir juk kontekstai išsiplečia iš konstatuojamųjų sakinių į klausiamuosius ir netgi skatinamuosius sakinius.
Apibendrinant, įvairių tyrėjų tarpkalbiniuose tyrimuose pastebimi reikšmės ir funkcijų kaitos požymiai, tokie kaip leksinės reikšmės išblukimas, pragmatinė inferencija, funkcinė plėtra ir multifunkcionalumas, (inter)subjektyvumas, aprėpties pokyčiai nuo frazės prie sakinio ir nuo sakinio prie pasakymo arba diskurso, dekategorizacija (prieveiksmis > dalelytė; dalyvinė konstrukcija > daiktavardis), perėjimas į parentezę arba sakinio periferiją, gramatinių formų ir struktūros redukcija (plg. Erman, Kotsinas 1993, Frank-Job 2006), rodo galimą tirtų lietuvių kalbos diskurso žymiklių sąsają su pragmatikalizacijos procesu.
Reikia pastebėti, kad šiame straipsnyje pateiktas įžvalgas gali riboti sinchroninei ir diachroninei funkcinei analizei pasirinkta vartosenos atvejų apimtis, nes kai kurie vartosenos atvejai galėjo nepatekti į tiriamą imtį. Taip pat tolesniame tyrime reikėtų daugiau dėmesio skirti statistinei duomenų analizei, pasitelkti statistinės analizės įrankių, kurie leistų palyginti tiriamų diskurso žymiklių vartosenos dažnį, nustatyti, kokios samplaikos dažniausios su vienu ar kitu žymikliu, kokie yra vartosenos skirtumai skirtinguose registruose ir skirtingų amžių senuosiuose tekstuose. Ateities tyrimai galėtų būti vykdomi atsižvelgiant į sociolingvistinius diskurso žymiklių vartosenos aspektus, tokius kaip kalbėtojo amžius, lytis, išsilavinimas. Taip pat būtų įdomu patyrinėti plačiosios visuomenės požiūrį į diskurso žymiklius kalboje.
Brinton (2008, 240; 245) disjunktais vadina komentuojamuosius sakinius (angl. comment clauses), kurie paremti percepciniais arba kalbėjimo veiksmažodžiais (pvz. matyti, sakyti ir kt.) ir nėra sintaksiškai integruoti į sakinį, su kuriuo vartojami.
Schema 1
Gramatikalizacija ir pragmatikalizacija (Aijmer 1997, 2)
Absoliutūs dalelyčių vartosenos dažniai
Tirtų įvardžių ir prieveiksmių absoliutus dažnis analizuotuose tekstynuose
Tirtų įvardžių ir prieveiksmių leksinės / gramatinės (L / G) ir diskurso žymiklio (DŽ) vartosenos santykis (%), skliaustuose nurodytas absoliutus dažnis
Tirtų veiksmažodžių formų, veiksmažodinių ir daiktavardinių konstrukcijų absoliutus dažnis analizuotuose tekstynuose
Tirtų veiksmažodžių formų, veiksmažodinių ir daiktavardinių konstrukcijų leksinės
(L) ir diskurso žymiklio (DŽ) vartosenos santykis (%), skliaustuose nurodytas absoliutus dažnis
