Prieveiksmis yra pati dinamiškiausia kalbos dalis ir pasižymi nepaprasta įvai rove. Lingvistinėje literatūroje pirmiausiai akcentuojamas prieveiksmio požymis – nekaitymas (laipsnuojama tik dalis prieveiksmių): prieveiksmis baigiasi darybos formantu, darybos pamato priesaga, tiesiog kamienu, darybos pamato galūne, kuri neturi galūnės vaidmens (LKG II 1971, 425; Paulauskienė 1994, 378). Prieveiksmiai nuo kitų kalbos dalių skiriasi ir tuo, kad gali būti padaromi iš įvairių kaitomų kalbos dalių ar žodžių junginių, bet daugiausiai prieveiksmių yra padarytų iš būdvardžių su priesaga -ai (LKG II 1971, 426; Paulauskienė 1994, 379; BSŽ 2004). Rečiau daromi iš būdvardėjančių dalyvių ir daiktavardžių, ir visai nedaug iš įvardžių, skaitvardžių, veiksmažodžių (Keinys 1999, 99). Prieveiksmiai gali būti daromi ne vien tik morfologinės darybos būdu, galima ir prieveiksmių daryba sumišusiu, keliapakopiu adverbializacijos būdu: žodžio formai laipsniškai praradus paradigmą ir pakitus galūnei į kitos funkcijos baigmenį ar formantą (Paulauskienė 1983, 289). Adverbializacijos procese funkcijas pakeitę afiksai (ppr. priesagos, linksnių galūnės) ilgainiui virsta darybiniais formantais. Adverbializacijos laipsnis gali svyruoti: ryšys su kaitomu žodžiu gali būti tiek aiškus, akivaizdus, tiek visai nutrūkęs – ši situacija nulemia daugybės variantų atsiradimą net ir kodifikuojamoje kalboje. Norminamos bendrinės kalbos prieveiksmių raidai būdingi įvairūs komplikuoti reiškiniai, nes pereinantis ar perėjęs į prieveiksmį žodis (samplaika) kinta ne tik morfologiškai, bet ir fonetiškai, semantiškai. Bk prieveiksmių klasifikavimo keblumai akivaizdūs nuosekliame prieveiksmių apraše pagal morfonologinės analizės principus (Pakerys 2002, 510– 593), kada prisireikia termino baigmuo ar negriežtų apibūdinimų apstabarėjęs, savo pavidalu primena ir kt. Jei kodifikuojamoje kalboje gana žymi prieveiksmių raidos įvairovė, kokių reiškinių galima būtų tikėtis nenorminėje kalboje, žargone? Svarbu suprasti, kad santykiai tarp norminės, standartizuojamos ir nenorminės kalbos nėra stichiški, nes didžioji dalis tokių reiškinių yra tarsi sistemų (bk ir ne bk) sandūra su savais dėsningumais. Pavyzdžiui, skolinių adaptacijos reiškinys yra nulemtas tam tikrų aiškių dėsningumų. Supaprastintai adaptacijos pakopas galima apibūdinti trimis pakopomis: nulinę, dalinę ir visišką (plg. Filipović 1980, 2–5). Pagal adaptacijos laipsnį skolinius galima skirstyti į: a) visiškai neadaptuotus², b) adaptuotus tik grafiškai ir fonetiškai, fonologiškai, c) adaptuotus grafiškai, fonetiškai ir morfologiškai. Toks skolintos leksikos visapusis adaptavimas(is) ir integravimas(is) (dar reiktų pridėti semantikos ir sintaksės aspektus) yra universalija daugelyje kalbų (Haspelmath 2009, 42; Treffers-Daller 1994, 243–244; Eisenberg 2001, 193–205; Irwin 2011, 44–53; Sharp 2001, 30; Zabawa 2012, 34–37; Sunde 2018, 85–88; Durkin 2014). Morfologinis adaptavimas jau yra skolinio integravimosi į sistemą požymis ir turi kelis potipius: (1) kaitybinės galūnės gavimas, (2) darybinės priesagos pridėjimas, (3) darybinės priesagos keitimas (kalbos donorės darybinė priesaga pakeičiama kalbos recipientės priesaga) (plg. Pakerys 2016, 264; Wohlgemuth 2009, 56; Valeckienė 1967, 128). Tiek vedinio su sava priesaga pasidarymas iš skolinio, tiek afiksinė adaptacija (perdirbimas pagal semantiškai artimus afiksinius darinius) yra jau įvykusios integracijos patvirtinimas (Urbutis 2009, 137–138; LKE 1999, 15).

Minėtus adaptavimosi laipsnius vaizdžiai galima pailiustruoti keliomis žargonybių grupėmis. Skolinta bendratis achujiet’, achuj.t’ (rus. vulg. oxye´mь)³ adaptuojama keliais variantais fonetiškai ir grafiškai reikšmėmis ‘pakvaišti’ (va cia tai axujiet galima, nuotaika ishvis sugadino)⁴ ir prieveiksmiška reikšme ‘nieko sau!; geriau nereikia’ (Axujet, kokia svarbi naujie na.... Kaimo pliatkai). Ši bendratis hibridiškai yra adaptuojama morfologiškai su priesaga achujielinti, achuj.linti ‘nustebti; nuprotėti’ (plg. formas būt. l., vns. 1, 2, 3 a.: oxye´ , dgs. 1, 2, 3 a.: oxye´ u) – veiksmažodį galima asmenuoti. Tos pačios šaknies būdvardis su priesaga -nas (rus. -ный) adaptuojamas fonetiškai, grafiškai ir galūne morfologiškai achujienas, achuj.nas, -a (rus. vulg. о ) reikšmėmis ‘puikus’ (Ale gi achujienas kūrinys!); ‘didelis’ (Beto gi nelabai se nas lupe nas varo i lietuva muitai achujieni.); toks būdvardis jau laipsniuojamas (nusipirkau toky aparaciuka tai dabar no problem ko jus ant jo vaziuojat viskas normale i jis net uz motorola v3 achuje nesnis). Adaptavimo metu kaitybinės galūnės pridėjimas (rus. -ный > -as) žymi skolinio integravimąsi į sistemą. Iš būdvardžio pasidaromas hibridinis prieveiksmis – darybine priesaga -ai tik įtvirtina grafinį ir fonetinį integravimąsi: achujienai, achuj.nai ‘puikiai, gerai’ (Taip atrodo achuje nai,be t ir kainuoja neblogai.); ‘labai’ (isvada - reik turet achujenai daug babkiu.). Toks vedinys taip pat gali būti pasidaromas afiksinės adaptacijos būdu – tiesiog iš rusų kalbos prieveiksmio – pakeičiant kalbos donorės darybinę priesagą į kalbos recipientės priesagą: prieveiksmis achujienai pasidaromas tiesiog adaptuojant iš rusų kalbos prieveiksmio oxye´ннo (atmetus rus. k. prieveiksminę priesagą -o), o ne iš būdvardžio achujienas.

Analizuotų žargonybių pradžios balsių . ir . tartis gali įvairuoti), bet toks tarties variantas retesnis: ochujienas, ochujienai, ochujielinti. Rusų kalbos žodžių nekirčiuotuose skiemenyse rusų kalboje vietoj . tariamas redukuotas . (РГ 1980, 25–27; Ава сов 1984, 51–60), ši tarties ypatybė gana nuosekliai perimama ir skolinantis rusiškus žodžius. Dabartinės slavų kilmės žargonybėms būdingas sistemiškas šaknies balsio e, ie varijavimas su diftongizuotais ar kitaip pakitusiais balsiais (išsamiau žr. Kudirka 2019, 51). Žargoniniai prieveiksmiai perima šia ypatybę iš pamatinių žodžių – būdvardžių: viečnas, v.čnas; abaldienas, abald.nas ir kt.⁵ Įtaką tokiam varijavimui adaptuojantis gali daryti ir bendrakilmiai norminiai žodžiai, pvz.: šviežias (plg. rus. c&e´жuй, lenk. świeży) ar teritorinių dialektų e/ie diftongizacijos arealai, kurie išsibarstę po visa lietuvių kalbos plotą (Urbanavičienė 2018, 59; Kardelis 2009, 100–139).

Žymiai rečiau skolinys neadaptuojamas morfologiškai ir vartojamas tik kaip prieveiksmis, pvz., slab. (rus. prv. c a6o´ ‘neįmanoma, sunku’, lenk. prv. słabo ‘silpnai; prastai’) ‘nepajėgù, per siĺpna’: O tau slabo pripazint, kad isivaizduoji esanti nie kam tikusi (žr. skyriuje Žargoniniai prieveiksmiai be formantų). Publikuoti žargono žodynai ir žargonybių vartojimas dabartinėje kalboje paskatino imtis sistemingai tyrinėti jų gramatinio adaptavimo dėsnius, nustatyti vidinių normų požymius. Sistemingiau išanalizavus vien tik priesagos -ai žargoninius prieveiksmius nustatyta, kad tirtųjų prieveiksmių morfologinės ypatybės yra specifiškai transformuotos lietuvių kalbos sistemoje, o adaptacinės ypatybės yra nulemtos lietuvių kalbos teritorinių dialektų bei bendrinės kalbos su tam tikru nuoseklumu (Kudirka 2019, 47–59).

Negali nestebinti kalbos kultūros mokovų pateikiami įvairūs žargono apibrėžimai, nes kiekvienąkart ir be tyrimų jiems aišku, kad žargonas neturi savo fonetinės ir gramatinės sistemos:

„Žargonas – specifinė iškraipyta kalba, kuri nuo literatūrinės kalbos skiriasi leksika ir frazeologija, bet neturi savo fonetinės ir gramatinės sistemos.“ (Gavenauskienė 2001, 65). Arba neturi jokios sistemos: „[...] profesiniai žargonizmai ir profesiniai dialektizmai – neoficialūs, be sistemos, dažnai iškreiptos reikšmės, yra kalbos klaidos.“ (Griškevičienė 2003, 108). Siaura ir nenuosekli prielaida „žargonas pažeidžia gramatikos sistemą“⁶ būtent nenurodo, kad žargonas yra specifinis posistemis, kurio pagrindas yra normos pakraštys ir tolimas užribis. Šiuo atveju svarbu suvokti, kad žargono

„pažeidžiantis“ kalbos standartas būtent ir remiasi nepalyginamai stabilesniais teritorinių dialektų standartais ir stabilia bk norma, kitaip nebūtų ką „pažeisti“. Sistemiškų ypatybių nebuvimas komunikaciją labai trikdytų ar net darytų ją neįmanomą – be taisyklių (vidinių normų) bet kuri kalbos atmaina (teritorinis ar socialinis dialektas) išvis negalėtų egzistuoti (plg. Pupkis 2005, 17).

Šio straipsnio tikslas yra morfologiškai išnagrinėti lietuvių kalbos žargono: (a) suprieveiksmėjusius pavienius žodžius, turinčius tam tikrus formantus, (b) vienaskaitos vardininko kilmės prieveiksmius be formantų, (c) asmenuojamųjų ir neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų kilmės prieveiksmius ir (d) prieveiksmius be formantų. Visi tiriamieji žodžiai buvo klasifikuojami pagal prieveiksmių raidos tipą, atliekama sisteminė analizė, kuria siekiama išgryninti vyraujančius prieveiksmėjimo modelius. Analize siekiama nustatyti sistemiškas morfologines ypatybes ir bendrus struktūrinius dėsningumus, aptarti adaptacines ypatybes.

Medžiaga (112 pavienių suprieveiksmėjusių žodžių ir prieveiksmių be formantų) išrinkta iš Lietuvių kalbos žargono ir nenorminės leksikos žodyno (Kudirka 2012) ir papildytos minėto žodyno el. duomenų bazės.7 Šio žodyno medžiaga rinkta iš dviejų šaltinių: iš (a) sakytinės kalbos ir iš (b) internetinių forumų bei interaktyvių internetinių pokalbių tekstinėmis žinutėmis (mIRC, Skype ir pan.). Sudaryti paieškos eilutę Google paieškos sistemoje nebuvo taip sudėtinga, nes prieveiksmio kaityba apsiriboja laipsniavimu, bet vis tiek ortografiškai įvairiai adaptuotų formų pasitaikė nemažai (išsamiau žr. Aleksandravičiūtė 2008, 266–282).

Hibridinių vedinių pamatiniai žodžiai nurodomi iš aiškinamųjų žodynų (Czeszewski 2006; Vaitkevičiūtė 2003; Kveselevič 2005; Моkienko 2000; OED). Dėl savo morfologinio sudėtingumo prieveiksmiai retai sulaukia dėmesio skolinių tyrimuose, dažniausiai yra tiriami daiktavardžiai, būdvardžiai, veiksmažodžiai (Pakerys 2014; Pakerys 2016; Girčienė 2005; 2012; Vaicekauskienė 2007; Lanza 2011; Smetonienė 2015; Banuševičienė 2019) arba skolinimo reiškinys vertinamas tik bendrai (Čepienė 2006; Rudaitienė 1998). Tyrimui buvo ypač pravartus bk prieveiksmių aprašas, atliktas pagal morfonologinės analizės principus (Pakerys 2002, 510–593). Atskirų, skirtų kiekvienai kalbos daliai, sisteminių ir išsamių lietuvių kalbos žargono leksikos tyrimų nėra.

Suprieveiksmėję pavieniai žodžiai, turintys tam tikrus formantus (baigmenis)

Dalis prieveiksmių pagal kilmę yra sustabarėję įnagininkai , vardininkai ar kokios kitos gramatinės formos: prieveiksmėjant žodis izoliuojasi semantiškai, stabarėja morfologiškai ir leksikalizuojasi (Pakerys 2002, 560). Dažnai galima išskirti ir tam tikrą darybos tipą (ar prieveiksmėjimo modelį), bet ne visada aiškios ribos tarp gramatinių formų prieveiksmėjimo ir savarankiškos darybos su analogiškais formantais (LKE 1999, 507).

Prieveiksmiai su -in, -ėn, -on, -iop.Lietuvių kalbos gramatikose iliatyvas, arba vidaus einamasis vietininkas, laikomas tarmiška ypatybe (Ulvydas 1967, 19–25; DLKG 2005, 68), bet dalis bendrinėje kalboje (ypač grožinėje literatūroje, taip pat ir vertimuose) vartojamų tokių žodžių yra praradę tarminį atspalvį ir vartojami kaip prieveiksmiai (plg. globon, nuosavybėn) (Šukys 1998, 335; Rimkutė 2004, 124; Vladarskienė 2003, 47–48; Vaskelaitė 1998, 53; KKP 2002, 323; KP 2003, 123). Nenuoseklu, kad gramatikose sistemingiau neanalizuojama jų prieveiksmiška vartosena bendrinėje kalboje, nes visų iliatyvo formų prieveiksmiais laikyti neįmanoma (išsamiau žr. Markevičius 2012, 149). Iliatyvai žymi judėjimo kryptį, dažnai sudaro stabilius junginius tik su judėjimo reikšmės veiksmažodžiais ir iš jų padarytomis formomis (pvz.: žengti pergalės pusėn) ar vartojami kaip frazeologizmai (Vladarskienė 2003, 52).

Lietuvių kalbos nenorminėje kalboje ir žargone suprieveiksmėjusios iliatyvo formos nėra dažnos: šiknon‘velniop, po galais’: Tai, kad tie tyrimai efekto jokio neduos, o zmones ir taip mato, kad viskas siknon⁸. Šias iliatyvo formas turi ir kiti vulgarizmai subinėn, rūron, pyzdon, ž.pon, bybinreikšme ‘velniop, po galais’. Suprieveiksmėję iliatyvai sudaro specifinius frazeologinius junginius – plūdimus, keiksmus: nueiti šiknon‘nueiti velniop, pražūti po galais’, eiti šiknon‘eikvotis, gadintis’, eik(ite) šiknon(liep. n.) ‘eik(ite) velniop’, nei šiknon, nei galvon‘neimti galvon’, susikišk(ite) šiknon‘mesk(ite) po galais’. Bendrinėje kalboje aliatyvas, arba pašalio einamasis vietininkas (DLKG 2005, 412), kaip linksnis nevartojamas, tad kirčiuotas baigmuo -iop funkcionuoja kaip prieveiksmių darybos priemonė (plg. rudeniop, vakarop, velniop). Lietuvių kalbos žargone tokia suprieveiksmėjusi forma pasitaiko tik viena: bybi.p ‘velniop’ (taip pat stab. junginys .ik(ite) bybiop‘eik(ite) velniop’).

Prieveiksmiai su -om.Bendrinėje kalboje ir teritoriniuose dialektuose nemažai prieveiksmių su formantu -om, kurie yra suprieveiksmėję įnagininkai arba sudaryti pagal jų analogiją su formantu -om. bėgom, netyčiom, pakaitom, tylom, vogčiom. Lietuvių kalbos žargone su tokiu baigmeniu prieveiksmiai dažniausiai skolinti iš rusų kalbos, rusų kalboje šie prieveiksmiai sudaromi su priesaga -om (pvz., 6eг > 6eгo´m), rusų kalbos įnagininko linksnis, kaip ir lietuvių k., išsiskiria aplinkybinių reikšmių gausumu: fuksom(plg. rus. šnek. øy´ncom) ‘atsitiktinai pasisekus’, m.gom (rus. šnek. mu´гom) ‘staigiai’, nav.lom (rus. prast. нa&a´ om ) ‘daug, kiek nori’, račkom(rus. šnek. pauno´m) ‘keturpėsčia’, r.kom (rus. prast. pa´nom) ‘keturpėsčia’, specom(rus. žarg. cneyo´m ) ‘specialiai’.

Yra keli prieveiksmiai, kurie pagal analogiją pasidaryti jau lietuvių kalboje su formantu -om, nes tokių prieveiksmių rusų kalboje nėra: naš.rom ‘dykai’ (plg. rus. žarg. нa ua´py., tichariom‘slapčiom’ (plg. rus. prast. & muxap ´ .&muxap ´)), zav.lom ‘daug, kiek nori’ (plg. rus. šnek. sa&a´ ‘suversta krūva’, noд sa&a´ om ‘po griuvėsiais’, xomь sa&a u´cь prast. ‘daug, nors užsiversk’). Tokie žodžiai vertintini kaip morfologiniai pseudoskoliniai (ang. pseudo-loan, pseudo-borrowing): pasidarytieji pagal svetimų žodžių modelius (dėl terminų žr. Görlach 2002, 29; Fischer 2010, 6; Urbutis 2009, 328).

Prieveiksmiai su -am. Žargoniniai prieveiksmiai su baigmeniu -am vertintini kaip -om retesni variantai, įtaką baigmenų variantiškam virtimui į -am turėjo daryti kitų kalbos sistemos formų paplitusi analogija: staigiam ‘staigiai’ (pvz., prireikė staigiam), neilgam ‘trumpai’ ar pan., taip pat neatmestina vardažodžių linksnio formų analogija: vaikam, gražiam. Tokių prieveiksmių nedaug: m.gam ‘staigiai’, nav.lam ‘daug, kiek nori’, r.kam ‘keturpėsčia’. Yra keli prieveiksmiai jau pasidaryti lietuvių kalboje su šiuo baigmeniu pagal analogiją: naš.ram ‘dykai’, tichariam‘slapčiom’, zav.lam ‘daug, kiek nori’.

Prieveiksmiai su -em (-ėm). Žargoniniai prieveiksmiai su baigmeniu -em (-ėm) yra formanto -om retesni variantai: r.chėm, r.chem ‘keturpėsčia’, r.kėm, r.kem ‘keturpėsčia’.

Prieveiksmiai su -lika. Skaitvardinės kilmės prieveiksmiai ani.lika, ni.lika su baigmeniu -lika yra gana savitos darybos, nes dabartinėje kalboje antrasis dėmuo jau sunkiai tapatinamas su veiksmažodžiu likti, sandas -lika suvokiamas priesagiškai, labiau kaip sufiksoidas (Pakerys 2002, 22). Prieveiksmiai ani.lika, ni.lika ‘nežinia kiek, be skaičiaus, tiek ir tiek; daug, daugybė’ yra trumpiniai iš skaitvardžių vienuolika–devyniolika: apibrėžiamasis, pažymimasis pirmasis sandas (pvz.: vien-, dvy-) yra pašalintas. Pradmuo an- darybine analogija taip pat gali būti sietinas ir su prieveiksmiais aniek, aneikiek ir pan. Prieveiksmiai ani.lika, ni.lika yra suprieveiksmėję iš žargoninių neapibrėžiamųjų nežymimųjų įvardžių ani.liktas, ni.liktas, -a ‘kažkelintas, nežinia kelintas, kažkelioliktas’. Šie prieveiksmiai nurodo neapibrėždami, palieka reiškinių, dalykų kiekį nežinomą:

aniolika, ni.lika ‘nežinia kiek; daug, daugybė’: jau geriau kai informacija konce ntruota, o ne ishmetyta per aniolika puslapiu. // Dėl ko užsidega čekas gali būti niolika priežaščių visos jos kolkas čia old.voyager.lt dėl filtro tai tikrai ne užsidegs⁹. Šie trumpiniai gali būti vartojami ir įvardiškai reikšme ‘nuo vienuolikos iki devyniolikos; nepilnametis’: Kai tau niolika, tai trisdešimtmetis atrodo baisiai senas, o kaip viskas atrodo kai tu atsiduri kitame gale?

Prieveiksmiai su -iokas, -(i)akas. Su formantu -iokas skolintas prieveiksmis normali.kas (rus. žarg. нopma ёn) gali būti vartojamas prieveiksmiškai reikšmėmis ‘viskas gerai, puikiai; įspūdingai’ ir ‘normaliai, visai gerai’: patalpos tikrai labai tinkamos unde rgroud'iniam toosui.forsu ne per daugiausia...no rmaliokas... Svarbu paminėti, kad mažybinė priesaga -ёn (pvz., įprasta reikšmė: д eнёn ‘dienelė’) gali turėti ir enantioseminę (priešingą) reikšmę, pvz.: Нy u д eнёn! .Na ir dienelė!) – t. y. įspūdinga, reikšminga, svarbi ir pan. Tokiems vediniams gali turėti įtakos ir deminutyvinės priesagos -iokas .kačiokas, velniokas, krūmiokas) netiesioginė analogija (DLKG 2005, 93).

Su rusų kalbos daiktavardinėmis priesagomis -яn .mo cmя´n. mo´ cmый) ir -an .uyжa´n. uyжo´й) žargone nemažai skolinių ir hibridinių vedinių (savi.kas, kupri.kas, skalbi.kas, sumušti.kas, maisti.kas), taip pat reiškiančių būseną (rami.kas, dušni.kas). Tomis pačiomis reikšmėmis vartojamas normali.kasgreičiausiai bus atsiradęs pagal šių žodžių su baigmeniu -akas analogiją¹⁰, vartosenos pvz.: Kaip tau upelis patvinęs, normaliakas, ne!? // normaliakas bachooras. sve ikinu Pagal tą pačią darybinę analogiją yra sudarytas ir retokas prieveiksmis pyzd.kas, pizd.kas reikšme ‘blogai, šūdas’. Prieveiksmiai su -ec, -ecas. Dažni vartosenoje vulgarūs prieveiksmiai pyzdiec, pizdiec, pyzd.c, pizd.c (rus. vulg. nusд e´y) turi formantą -ey, skolinys dažniausiai vartojamas reikšme ‘labai blogai, prastai’: Grįši tu namo – ir pyzdec, tu vėl lieki pats su savimi. Prieveiksmis gali būti vartojamas ir enantiosemiška reikšme ‘puikiai, šauniai, neįtikėtinai’: Koks filmas kietas, pyzdec, man patiko. // Te n, karočia, vertimas koks, pyzdec! Tau reiktų pamatyti. Šis prieveiksmis vartojamas ir adaptuotas galūne pyzdiecas, pizdiecas, pyzd.cas, pizd.cas ‘visai negerai, prastai, blogai’: Anksciau daugeliu tokiu atve ju suprasdau, tvarka yra tvarka, bet cia jau pizdecas. Vulgarizmas gali būti eufemizuojamas įvairiais hibridiniais dariniais: pipiec, pip.c; vamzdiec, vamzd.c; kabzdiec, kabzd.c; šie hibridai taip pat morfologiškai adaptuojami tipišku vardažodžių baigmeniu -as. vamzdiecas, vamzd.cas; pipiecas, pip.cas.Nenorminėje kalboje gana paplitęs dar vienas prieveiksmis su šiuo formantu: kapiec, kap.c (rus. prast. nane´y) ‘blogai; galas’, jis irgi vartojamas adaptuotas galūne: kapiecas, kap.cas.

Prieveiksmiai su -u, -um. Reti prieveiksmiai su šiuo baigmeniu pl.zum, pl.zu ‘plokščiai’ galėjo būti hibridiškai (plg. lenk. płazem ‘plokščiai’, LKŽ plozù ‘kniūbsčiom’) pasidaryti pagal (i)u kamieno daiktavardžių vienaskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių darybinę analogiją, plg. bk formas: kryžium‘kryžmai’, skyrium ‘atskirai’, paviršium ‘viršum’. Kiek savitesnis yra prieveiksmis ch.jum ‘šalin, velniop’, kuris kilęs iš rusų kalbos junginio (rus. vulg. n xyя´m), taip pat jis galėjo būti veikiamas minėto darybinio modelio: O koncovkė – ten pare iškė prete nzijas jo vaikai, ir viskas, ir visas tas chujum palikimas, karočia ji liko su ragais.

Prieveiksmiai su -nia. Rusų kalbos priesagos -н- vediniai chuini. (rus. vulg. xyйня´), figni. (rus. prast. øuгня.´ , cherni., chierni. (rus. vulg. xepня) vartojami reikšme ‘prastai, šūdinai’, bet lietuvių kalbos žargone šis formantas nevertintinas kaip priesaga: Bandom gaudyt eserius - fignia, keletas eseriuku.

Prieveiksmiai su -ato. Baigmuo -ato yra rusų kalbos prieveiksmių tipiška būdvardinė priesaga (rus. -amo), kilusi iš -amый (РГ 1980, 285). Žargone su šiuo baigmeniu vartojami tik du reti, morfologiškai neadaptuoti, skolinti prieveiksmiai: chujov.to reikšme ‘blogai, nekas’ (rus. vulg. prv. xye&a´mo): Būna išsimiegu gerai, va dabar jau 2 dienos iš eilės chujovato išvis. Vulgarizmas pyzd.to, pizd.to (rus. vulg. prv. nusд a´mo) ‘nuostabiai, puikiai, šauniai’: pizdato tikras pk. labai viskas grazu

Lietuvių kalbos žargone, būdvardžio klasėje ši priesaga morfologiškai adaptuojama galūne -as, vėliau iš būdvardžių su priesagomis -ovatas, -atas sudaromi hibridiniai prieveiksmiai su priesaga - ai. chujov.tai ‘prastai’ (: chujov.tas, -a; plg. rus. vulg. prv. xye&a´mo), pyzdav.tai, pizdav.tai ‘prastai’ (: pyzdav.tas, -a; plg. rus. vulg. prv. nusд o&a´mo), debilav.tai ‘debiliškai’ (: debilav.tas, -a; plg. rus. prast. prv. дe6u o&a´mo) (Kudirka 2019, 56).

Prieveiksmiai su -ienė, -iena. Nedažnos žargonybės pyzdienė, pizdienė ir bybienė su priesaga¹¹-ienė gali būti vartojami kaip predikatyviniai prieveiksmiai reikšme ‘blogai, nesąmonė’: Blemba, reik susitvarkyt, o tai bibie nė gaunas. Šių vedinių darybinis modelis gali būti susijęs su menkinamos reikšmės vediniais maišalienė, makalienė, bet taip pat neatmestina darybinė analogija gana gausiems bk valgių pavadinimais (pvz., kopūstienė, žirnienė) (DLKG 2005, 117). Panašia reikšme kaip predikatyvinis prieveiksmis vartojamas ir vulgarizmas bybiena: Pareiškė seniai "negaunam detalių,nepristato tokių jau", tai kas čia per bybie na gaunas!

Prieveiksmiai su -auskas. Retokas vartosenoje pyzdauskas, pizdauskas yra vartojamas kaip predikatyvinis prieveiksmis reikšme ‘blogai, prastai’: Tėvas mirė ir pyzdauskas – pasikeitė santykiai. Neįprasta šio žodžio daryba gali remtis dažnos pavardinės priesagos -auskasvedinių analogija (dažnomis pavardėmis: Petrauskas, Vasiliauskas, Kazlauskas, Jankauskas ir pan.).¹² Neatmestina ir retų dialektiškų velniauskas, -a ‘velniškas, bjaurus; prastas’, velniauskaiprv. ‘labai’ ar okazionalių darinių paširdauskis ‘mylimasis’ (daugiau žr. LKŽ) įtaka.

Linksnių formų prieveiksmėjimas: vienaskaitos vardininko kilmės prieveiksmiai be formantų

Lietuvių bendrinėje kalboje vardininko linksnis suprieveiksmėja retai (Ulvydas 2000, 119–122; LKG II 1971, 428), dažniausiai tai vadinamieji predikatyviniai prieveiksmiai, kurie sudaro beasmenio sakinio vardinį tarinį (gėda, šlovė, valia, sarmata, pvz.: Taip gyve nti gėda.). Šiais atvejais svarbu pastebėti, kad suprieveiksmėjusi forma netenka galios turėti pažyminį, t. y. nominatyvai gėda, valia pradedami vartoti aplinkybine funkcija, taip pat prasideda šios formos tam tikra semantinė izoliacija nuo paradigmos ir leksikalizacija.

Žargone taip pat yra daiktavardžių, kurie, be savo kaip daiktavardžio pagrindinių reikšmių, gali būti vartojami prieveiksmiškai vardininko linksniu kaip predikatyviniai prieveiksmiai (Vaičiulytė 2012, 60–63; dar dėl termino žr. Holvoet 2003, 72–73; Holvoet, Tamulionienė 2005, 121–123). Žargonybė šakės (plg. rus. sl. &u´ ы ‘galas, mirtis’) vartojama¹³ ir prieveiksmiška reikšme ‘prastai, blogai’: Man jau viskas, šakės! Žargonybė šakės gali būti vartojama ir enantiosemiška (priešinga) reikšme ‘labai gerai, šauniai’¹⁴: labai gerai islaikyta ir tiuninguota, shakez kokia smagi masinyte Žargone reikšme ‘prastai, blogai’ vartojami ir nominatyvai mišios, batai, šaka, gaidys, ragas, ragai.¹⁵ Žargonybės ragas vienaskaitinė forma gali būti vartojama enantiosemiška reikšme ‘puikiai, nuostabiai, šauniai’: Per tokį laiką pastatatyti tokią pilį, čia yra ragas! // Nu ragas!! Nieko sau! Žargonybė ledas vartojama prieveiksmiškai vien tik teigiama reikšme ‘puikiai, nuostabiai’: Wow, kaip ledovai atrodai! Sukuose na Zodziu LEDAS! Tiek daiktavardiškai, tiek prieveiksmiškai gali būti vartojama ir žargonybė praliotas (rus. žarg. npo ёm) ‘prastai, negerai, nekas’: Labai galimas var, kad šymet su ankstyvu tręšimu bus praliotas. Nes ant tiek sniego tręšti beprotybė. Žargonybės paliava (rus. žarg. na´ e&o) baigmens adaptavimąsi gali paremti bk dažni prieveiksmiai baigmeniu -(i)a: tyčia, šalia, nežinia, palengva (plg. Pakerys 2002, 566).

Vulgarizmai šikna, žopa (rus. žarg. жo´na), pizda (rus. vulg. nusд a)´ , pizė, bybis irgi gali būti predikatyviniai prieveiksmiai, tokiais atvejais jie vartojami reikšme ‘prastai, blogai, nekaip’: Jeigu gerai krito tritaskiai, tai dar nere iskia, kad jeigu tritaskiai nekris tai bus sikna, ta pati galima pasakyti apie dvitaskininku komanda - o jeigu dvitaskiai nekris tai bus sikna? Vulgarizmas pizda gali turėti ir enantiosemišką (priešingą) prieveiksmišką reikšmę ‘puikiai, įspūdingai’: Eik tu sau, pyzda! Aš sakiau, kad laimės, nie ks ne tikėjo!

Asmenuojamųjų ir neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų kilmės prieveiksmiai

Lietuvių bendrinėje kalboje asmenuojamosios ir neasmenuojamosios formos nėra linkusios prieveiksmėti, iš visų prieveiksmėjimu išsiskiria padalyvis, pvz.: netrukus, nedelsiant, negaištant, beregint, bematant reikšme ‘greitai, tuojau’ ir kt. (Ulvydas 2000, 318–321). Iš dalyvių gali būti pasidaroma prieveiksmių su priesaga -ai .užtarnautai, dirbtinai, deramai), bendratis prieveiksmėja labai retai (nepalyginti ‘žymiai, kur kas’, žūtbūt‘būtinai’, matyt ‘turbūt’). Asmenuojamosios formos prieveiksmėja dar rečiau: gal (iš vns. 2 a. gali), iš tariamosios nuosakos kilusi tarytum (Zinkevičius 1966, 409). Asmenuojamosios formos prieveiksmio reikšme vartojamos sustabarėjusiose samplaikose: kaip reikia ‘tinkamai’, kiek nereikia ‘daugiau nei reikia’. Prieveiksmio sintaksinės funkcijos irgi yra savitos, be sakinio aplinkybių (būdo, laiko ir kt.) reiškimo, prieveiksmis gali būti predikatyvinis, t. y. reikšti būseną ir eiti tariniu beasmeniame sakinyje (LKG II 1971, 426).

Naujųjų skolinių tyrimas atskleidė, kad veiksmažodžiai pasižymi ryškiausiu poreikiu atitikti besiskolinančios kalbos gramatinę sandarą: (a) skolintų veiksmažodžių be lietuviško afikso neaptikta, (b) nustatyta tendencija integruotis į lietuvių kalbos paradigmas su kaitybiniais ir darybiniais afiksais (Vaicekauskienė 2013).

Lietuvių kalbos žargone didžioji dalis šios rūšies prieveiksmių yra skoliniai iš rusų kalbos, dažniausiai tai prieveiksmiškai vartojamos bendratys, vartosenos pavyzdžiuose gana ryškus žodžio reikšmės kitimas. Konvertuojant tokią žargoninę vartoseną į norminę kalbą, šiais atvejais būdvardiniai ir prieveiksminiai predikatyvai čia yra galimi abu, kaip ir bendrinėje kalboje (laikyti švarų / laikyti švariai, padėti gulsčią / padėti gulsčiai ).

Skolinta iš rusų kalbos bendratis abaldiet’, abald.t’ (rus. žarg. o6a д e´mь)¹⁶ vartojama keliomis reikšmėmis: (a) ‘labai šauniai, puikiai’: O jei dar ir jachta su kotedžu Ibizoje turiu tai išvis abaldet, (b) ‘prastai, visai kvailai; eina sau, gali pakvaišti, geriau nereikia’: Abaldiet, tu 4 dar nemie gojai? Taip pat prieveiksmiškai vartojamas iš bendraties kilęs gad.ca ‘gerai’ (rus. šnek. гoд u´mьcя): Kol vasara buvo, nie ko, va atsalo tai irgi panasiai buna, kad uzkuria, dirba, gadyca viskas, musa automata vaziuot, bam ir uzgesta. Kaip predikatyvinis prieveiksmis vartojama ir bendratis jab.t’su keliais fonetiniais variantais: jab.t’, jeb.t’, jib.t’ (rus. vulg. e6a´mь) ‘velniop’: Jibat tokia eile laukt, kol ieini ir tusas baigiasi. Šis vulgarizmas gali turėti ir enantiosemišką reikšmę ‘puikiai; tai bent!’: Nu i r dejimas LEBRONO jebat! ;D auksciausia praba. Svarbu pastebėti, kad žargone žodžiai jab.t .jab., jabal) vartojami specifiškai (prieveiksmiškai, nekaitomai); iš tikro asmenuojami tik šios šaknies hibridai jab.linti ir pan. Tas pats pasakytina apie priešdėlinio vedinio pajab.t’ ir kt. vartoseną. Taip pat kaip predikatyvinis prieveiksmis vartojama bendratis pajab.t’ su keliais fonetiniais variantais: pajab.t’, pajeb.t’, pajib.t’ (rus. vulg. noe6a´mь) ‘vienodai, nesvarbu, velniop, nusispjaut!’: Nerandu aš jų, ai, pajabat! Prieveiksmiškai gali būti vartojama ne tik bendratis, bet ir kurio nors asmens forma, dažniausiai tai paskolintos tiesioginės nuosakos būtojo laiko formos, kurios žargone variantiškai adaptuotos keliais variantais jabal, jebal, jibal(rus. vulg. e6a´ ) ‘velniop; prastai’: jabal nie x neveikia! kas per shudas! Panašia reikšme vartojamos ir esamojo laiko tiesioginės nuosakos vienaskaitos pirmojo asmens formos jab., jeb., jib. (rus. vulg. я e6y) – visos jos vartojamos kaip junginiai su įvardžiu ja ‘aš’: ja jab. ‘velniop, prastai; po velnių’: Nu karocia mergiote puse bedos, bet vyras tai ja jebu...galejo nors ta kusi nuo snukio nusiskust Prieveiksmiškai gali būti vartojama ir analogiška forma: pisau‘velniop; nusispjaut’:

Zinai pisau as toki atliginima uz toki ir tokios trukmes darba. Manau sveikata brangiau.

Prieveiksmiškai, kaip ir rusų kalboje, vartojamas junginys нe e6ёm, šio junginio esamojo laiko 3 asmens formos veiksmažodis fonetiškai adaptuotas keliais variantais nejebi.t, nejibi.t, nejabi.t ‘vienodai’: ar kazkas vezesi uzkandziu uz 5 ar uz 15, manes neje biot, as saslykais gyvas buvau ir man ju per akis uzteko. Aptarto junginio formos su neigiamosios dalelytės variantu ni- irgi paplitusios nijebi.t, nijibi.t, nijabi.t‘vienodai’. Žargone gana paplitusi forma n.pisa reikšme ‘vienodai’, tikriausiai tai vertalas iš anksčiau minėtos formos nejebi.t: Manęs nepisa! Tegu pats dabar daro...

Tik kelios žargonybės yra skolintos iš anglų kalbos, tai 3 a. veiksmažodžių formos sucks, sux (ang. šnek. vulg. sucks: esam. paprast. l., vns. 3 a. (bendratis: to suck)) ‘prastai, blogai’ ir rules, rulez (ang. šnek. rules, rulez: esam. paprast. l., vns. 3 a. (bendratis: to rule)) ‘puikiai’.

Prieveiksmiškai gali būti vartojami ir liepiamosios nuosakos formos. Žargone paplitusios iš rusų kalbos pasiskolintos suprieveiksmėjusios liepiamosios nuosakos vienaskaitos 2 asmens formos zajab.s, zajeb.s (rus. vulg. sae6u´cь) reikšme ‘gerai, puikiai, nuostabiai’: Jo paklausiau, sąskaitas faktūras duoda, viskas zajabys, daugiau nieko ir nereikia. Taip pat ta pačia reikšme vartojami suprieveiksmėję minėtų formų trumpiniai zaib.s ir z.ba. Retesnė suprieveiksmėjusi veiksmažodžio liepiamosios nuosakos vienaskaitos 2 asmens forma, kuri lietuvių kalbos žargone adaptuota keliais variantais zašib.s, zašyb.s, zašaib.s (rus. žarg. sauu6u´cь) ‘labai puikiai, gerai’: „Ten už nuomą ne mokam, tik už elektrą.“ – „Tai zašaibys.“

Žargoniniai prieveiksmiai be formantų

Šiame straipsnyje jau aptartos suprieveiksmėjusių vardažodžių formos, kurios turėjo linksnių galūnių likučius ar į jas panašius baigmenis. Bet žargone yra dažnų vartosenoje skolintų prieveiksmių, kurie neturi į lietuvių kalbos linksniuojamųjų žodžių panašių formantų ar priesagų, pvz.: kar.čia, kar.če (rus. šnek. Nopo´ue) ‘vienu žodžiu, trumpai tariant’, onlain, on-line (ang. komp. on-line) ‘interaktyviai’, dzin ‘vienodai’. Maža dalis skolintų prieveiksmių gali būti vartojami niekaip morfologiškai neperkeisti, pavyzdžiui, gana dažni vartosenoje morfologiškai neadaptuoti prieveiksmiai reikšme ‘gerai; šauniai’: čiki (rus. žarg. uu´nu, ang. amer. šnek. check., dabr. (rus. šnek. дo6po´), kūl, cool (ang. šnek. cool). Bet didžioji dalis skolintų prieveiksmių vartosenoje turi daug fonetiškai pakitusių ir deformuotų variantų: vabš., vabšie; vobšč., vobščie; vobš., vobšie(rus. &oo6ye´) ‘išvis, iš viso, apskritai’, von, vun, vūn (rus. šnek. &oн) ‘lauk, šalin’. Šis žargoninės kalbos požymis nėra ypatingas, nes pavarčius didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ tomus galima įsitikinti, kad dažnas žodis turi kelis morfologinius variantus ar savitus perdirbinius – svarbiausia yra suvokti, kad turėjo būti (nors ir neįsisąmoninti) ir minėtų variantų, perdirbinių motyvai (dar žr. Vitkauskas 2001, 8). Štai prieveiksmiškai vartojamas skolinys ok ‘gerai’ dėl savo netipiškos, nebūdingos sandaros iškart patiria sistemos poveikį, ir turime nemažai perdirbinių su pridėtais įvairiais baigmenimis (-i, -is, -iukas): .ki (tai viskas oki // cia dar reikia viska suredaguot, bet juk viskas bus oki, ane?); .kis, .kiz (tai parasyk savo ir as tau parasysiu laiskeli :) okiz? // nejuokinkit su sawo nesamonem. okis?); oki.kas¹⁷(Tiesiog logikos klaida pavadinime buvo, o jums žiūriu nepatinka, kad pastebėjęs klaidas, apie jas prane šu. Okiukas, daugiau nesakysiu // Okiukas, prisiminsiu kitą kartą, ne pagalvojau kažkaip).

Bendrinėje kalboje tik nedidelė dalis skolinių lieka nekaitomi, tyrimais yra nustatytas polinkis morfologiškai adaptuoti beveik visus skolinius (Rimkutė 2010; Jakaitienė 2009, 236). Lietuvių kalbos žargone situacija yra analogiška: didžioji dalis žargonybių integruojasi į lietuvių kalbos derivacines ir fleksines paradigmas, ir tik maža dalis žargonybių lieka morfologiška i neadaptuotos. Šį tipišką ir sistemingą žargonui dėsningumą galima pailiustruoti rusų kalbos žargonybės øyø o´ šaknies žodžiais skirtingose kalbos dalių klasėse. Morfologiškai neadaptuota forma fūfl. gali būti vartojama daiktavardiškai reikšmėmis ‘nesąmonė’ (Tau ne gėda rašyti tokį fuflo? 2 metai patirtis gfx, ir ne žinoti kas yra logotipai?), ‘falsifikatas, klastotė’ (Eilinis kitaiskas fuflo.). Gali būti vartojama būdvardiškai reikšmėmis ‘suklastotas, neoriginalus’ (nuėjau i turgu.. nusipirkau fuflo.. parašau jums ir sakau kad tai kvepalai iš UK.. kaip isitikinsit kad aš meluoju?). Taip pat neatmestina ir prieveiksmiška vartosena reikšme ‘prastai, neoriginaliai, kaip falsifikatas’: Tas spiderwire tai man atrodo fuflo, pilni gariunai, o ten talkovo dalyko nera. – šiuo atveju tiek būdvardiška vartosena reikšmėmis ‘prastas; suklastotas, neoriginalus’, tiek daiktavardiška ‘šlamštas; falsifikatas’ irgi įmanoma. Bet daiktavardžio ir būdvardžio klasėse morfologiškai neadaptuota forma fūfl. (plg. rus. øyø o) vartosenoje lieka nuošaliau, standartiškai adaptavimosi metu realizuojamos produktyvios daiktavardžio gramatinės kategorijos (giminė,

skaičius, linksnis): f.fla, f.flas. Su šiomis formomis vartosenoje konkuruoja ir galūnėmis adaptuoti skolinti priesaginiai vediniai fūfli.kas (rus. žarg. øyø яn), f.felis (rus. žarg. øy´øe ь), f.flikas. Būdvardžio klasėje skolinti priesaginiai vediniai fūfl.vas, -a (rus. žarg. øyø o´&ый) ‘netikras, suklastotas; prastas, nekokybiškas’, fūflavas, -a konkuruoja su darių lietuviškų priesagų (-inis, -iškas) hibridais: fūfli.kinis, -ė (: fūfliakas) ‘netikras, suklastotas; prastas, nekokybiškas’, fūfli.kiškas, -a (: fūfliakas), f.flinis, -ė (: fūflo, fūflas), f.fliškas, -a (: fūflo, fūflas). Savo ruožtu ir prieveiksmio klasėje: fūflovai, -a (: fuflovas, plg. rus. žarg. øyø o´&o) ‘suklastotai; prastai, nekokybiškai’, fūfli.kiškai (: fūfliakiškas), f.fliškai (: fūfliškas).

Šie aprašyti dėsningumai būdingi daliai ir kitų neadaptuotų formų (pvz., crazy, cool), jos vartosenoje lieka nuošaliau, nes nėra pritapusios prie derivacinių ir fleksinių paradigmų, bet yra ir grupė morfologiškai neadaptuotų žodžių (pvz., chan., slab.), kurie žargone vartojami tik kaip prieveiksmiai. Pats dažniausias tokios vartosenos atvejis – sąmoningas tokios žargonybės pasirinkimas: O, man į PM, ar į e-meilą "slabo" parašyt, kad į re nginius patalpinčiau? // Idomu,kada tie didieji kovotojai isdrys "verslynynku" tinklus patikrinti, suskaiciuoti ir surinkti? Tikriausiai "per slabo" arciau rimtu bachuru prieiti? Šiuo atveju „normiškesni“ per silpna, slabnai, nepajėgu neturėtų familiarumo, įmantravimo ir kt. ypatybių, taip pat išskyrimas kabutėmis nurodo, kad rašantysis žino tokios raiškos vertę.

Reikšme ‘blogai’ kaip predikatyviniai prieveiksmiai gali būti vartojamos žargonybės kap.t’ (vok. kaputt), amba, ambo (rus. prast. a´m6a, lenk. šnek. amba), aut, out (ang. out, plg. rus. žarg. a´ym), kaj.k (rus. prast. naαn´ ), kird.ch, kird.k (rus. prast. nupды´n), chan. (rus. šnek. xaнa´). Kai kurie skolinti prieveiksmiai integruojami į fleksinę ar derivacinę sistemą: variantiškai vartojami adaptuoti priesaga (kaj.kai) arba galūne (kird.kas, autas).

Vulgarizmas chui (rus. vulg. xyй) reikšme ‘nė kiek, nieko’ taip pat gali būti vartojamas prieveiksmiškai: Chui tu ją atplėši! // Chui ten firma, šaraga kažkokia ne aiški. Eufemizmai chrien, chren (rus. vulg. xpeн), chier, cher (rus. vulg. xep), fig (rus. prast. øuг) taip pat vartojami kaip predikatyviniai reikšme ‘nė kiek, nieko’. Vulgarizmai derm. (rus. prast. vulg. д epьmo´), gavn. (rus. vulg. гo&нo´, lenk. vulg. gówno) irgi gali būti vartojami kaip predikatyviniai prieveiksmiai reikšme ‘blogai; šūdas’: zodziu gavno gavos su amerikanska plevele, su kiniska gal ir geriau butu buve Tokia pačia prieveiksmiška reikšme ‘blogai, prastai’ gali būti vartojami ir šie skoliniai: šaize (vok. Scheiße), šit, shit (ang. vulg. shit), šab.š (plg. rus. prast. ua6a´u). Retai vartojami slavizmai z.prasta (rus. šnek. sa´npocmo) ‘lengvai, paprastai’, tichari. (rus. prast. &muxapя´, & muxapя´) ‘slapčiomis’, mimo (lenk. mimo, rus. mu´mo) ‘prošal’. Gana savitas hibridinis darinys yra prieveiksmis nemat. ‘aklai, nepatikrinus’ (turbūt pagal analogiją č.rez nemog. (rus. šnek. ue´pes нe moгy´) ar pan., nors neatmestina ir baigmens analogija pagal bk prieveiksmius sykiu, pusbalsiu, akimirksniu, piestu). Dabar jau pasenęs laf. (rus. prast. aøa´) vartojamas teigiama reikšme ‘gerai, puikiai’. Žargonybė s.ksi, s.xy¹⁸ (ang. sexy) vartojama keliomis reikšmėmis: ‘seksualiai’ ir ‘įdomiai, šauniai, patraukliai’. Šis prieveiksmis dėl jau minėtų priežasčių vartosenoje yra nurungtas paplitusio hibrido seksovai. Pasitaiko ir daugiau anglų kalbos kilmės prieveiksmių (pvz., random (ang. random)), bet ne visi linkę paplisti nenorminėje kalboje. Turbūt dėl dubliuojamų funkcijų prieveiksmis really ‘tikrai’ nenukonkuruoja seniau adaptuoto norminio realiai, neadaptuotas skolinys vartojamas tik kaip stilinis įmantravimas ar citata, svetimos kalbos fragmentas: Metų krepšinio mįsle išrinktas klausimas „Kas pirko ar ne pirko LKL finalą?“ Really? :D Su tokia pat sekme pabandymui galite padaryti ir balsavima "Kas geresnis Rytas ar Prie nu Rudupys?"

Išvados

Straipsnyje aptarti 112 lietuvių kalbos žargono pavieniai suprieveiksmėję žodžiai ir prieveiksmiai be formantų. Atliktas tyrimas atskleidžia, kad svetimas kalbinis vienetas, atsiradęs kitos kalbos kontekste, patiria asimiliaciją – jis vienaip ar kitaip transformuojamas pritaikant jį prie kalbinės sistemos.

1. 1. Daugiausiai (47, 41,9 %) yra suprieveiksmėjusių pavienių žodžių, turinčių tam tikrus formantus. Daugiau formantų yra slaviškų (-om; -am; -em, -iokas, -iakas; -ec, -ecas; -u, -um; -nia; - ato), lietuvių k. kilmės formantų mažiau (-in, -ėn, -on, -iop; -lika, -ienė, -iena, -auskas). Adverbializuoto darinio šaknis gali būti pasiskolinta kartu su formantu, bet galimi ir analoginiai hibridiniai vediniai jau lietuvių k. žargone su skolintu formantu.
2. 2. Iš linksnių formų be formantų kilusių prieveiksmių nedaug (14, 12,5 %), dažniausiai suprieveiksmėja vienaskaitos vardininkas, kaip ir bk. Daugiausiai žargonybių lietuvių k. kilmės, slavizmai tik keli.
3. 3. Iš asmenuojamųjų ir neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų kilusių prieveiksmių nedaug (16, 14,3 %), dažniausiai tai skolintos rusų kalbos suprieveiksmėjusios bendratys ar asmenuojamos formos. Anglų ir lietuvių kalbos kilmės šio tipo žargonybių tik kelios.
4. 4. Nemažai yra skolintų prieveiksmių be formantų (35, 31,3 %). Daugiausiai tai fonetiškai, grafiškai adaptuotos slavybės; nedaug šio tipo žargonybių, kilusių iš anglų ir vokiečių kalbų.
5. 5. Įvade minėta prielaida, kad žargonas neturi sistemos yra nekorektiška, nes tirtųjų žargono prieveiksmių adaptacinės ypatybės yra nulemtos sistemiškų dėsningumų: (a) žargoninė leksika yra adaptuojama fonetiškai ir grafiškai pagal svetimųjų fonemų substitucijos kuo artimesnėmis savosioms principą, (b) žargoninė leksika linkusi kopijuoti darybinius modelius ir integruotis į lietuvių kalbos derivacines ir fleksines paradigmas, (c) dalis žargonybių lieka morfologiškai neadaptuotos tik dėl prieveiksmio specifinės ypatybės – riboto kaitymo.

Literatūra

Aleksandravičiūtė, Skaistė 2008, Paieškos sistemos Google naudojimo galimybės tiriant kalbos reiškinius, Kalbos kultūra 81, 266–282.

Banuševičienė, Ksenija 2019, Semantinė ir morfologinė daiktavardinių anglicizmų adaptacija daugiakalbystės aplinkoje, Sustainable multilingualism: 5th inte rnational scientific conference of Institute of Foreign Languages: conference abstracts, Kaunas: VDU, 26–27.

BSŽ – Antanas Pakerys (red.), Bendriniai XX a. spaudos žodžiai: dažninis žodynas, Vilnius: MELI, 2004.

Čepienė, Nijolė 2006, Lietuvių kalbos germanizmai ir jų fonetinės ypatybės, Vilnius: LKI.

Davlevič, Miroslav 2012, Trumpoji lenkų kalbos gramatika: kalbos dalys, linksniavimas ir asmenavimas, Vilnius: VUL.

DLKG – Vytautas Ambrazas (red.), Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: MELI, 2005. Durkin, Philip 2014, Borrowed Wors: A History of Loanwords in English, Oxford: OUP.

Filipović, Rudolf 1980, Transmorphemization: Substitution on the morphological level reinterpreted, Studia Romanica et Anglica Zagrabiensia 25 (1–2), 1–8.

Fischer Roswitha, Pułaczewska Hanna (eds.) 2008, Anglicisms in Europe: Linguistic Diversity in a Global Context. UK: Cambridge Scholars Publishing.

Gavenauskienė, Danutė 2001, Kalbos kultūros vadovėlis, Vilnius: Homo liber. Girčienė, Jurgita 2012, Naujoji lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Edukologija.

Girčienė, Jurgita 2005, Naujųjų skolinių atitikmenys, Vilnius: LKI. Görlach, Manfred 2002, English in Europe, Oxford, New York: OUP.

Griškevičienė, Jolita 2003, Lietuvių kalbos kultūros vadovėlis, Vilnius: Homo liber.

GWJP – Renata Grzegorczykowa, Roman Laskowski, Henryk Wróbel (red.), Gramatyka współczesnego języka polskiego: Morfologia, Warszawa: Naukowe PWN, 1999.

Holvoet, Axel 2003, Laisvieji predikatyvai ir jų sintaksiniai ryšiai, Sintaksinių ryšių tyrimai, Vilnius: LKI, 67–78.

Holvoet Axel, Tamulionienė Aurelija 2005, Antriniai predikatyvai, Gramatinių funkcijų tyrimai, Vilnius: LKI, 115–172.

Irwin, Mark 2011, Loanwords in Japanese Amsterdam, Philadelphia: Benjamins Publishing Company.

Jakaitienė, Evalda 2009, Leksikologija, Vilnius: VUL.

Keinys, Stasys 1999, Bendrinės lietuvių kalbos žodžių daryba, Šiauliai: ŠUL.

KKP – Pranas Kniūkšta (sud.), Kanceliarinės kalbos patarimai, Vilnius: MELI, 2002.

KP – Rita Miliūnaitė (sud.), Kalbos patarimai: Kn. II: Sintaksė 1. Linksnių vartojimas, Vilnius: MELI, 2003.

Kudirka, Robertas 2019, Lietuvių kalbos žargono priesaginių prieveiksmių morfologija ir adaptacinės ypatybės: priesagos -ai hibridiniai vediniai iš priesaginių rusų kalbos kilmės būdvardžių, Respectus Philologicus 36 (41), 47–59.

Lanza, Stefano Maria 2011, Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje, Kalbos kultūra 84, 202–213.

LKE –Vytautas Ambrazas (red.), Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: MELI, 1999.

LKG – Kazys Ulvydas (red.), Lietuvių kalbos gramatika, t. I–III, Vilnius: Mintis, 1965–1976.

Haspelmath, Martin (ed.) 2009, Loanwords in the World's Languages: A Comparative Handbook, Berlin, New York: Gruyter, 2009.

Markevičius, Aurimas 2012, Kalbos dalių paribio problemos, Acta Linguistica Lithuanica 67, 140–155.

Pakerys, Antanas 2002, Akcentologija: skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas, ištiktukas, Vilnius: MELI.

Pakerys, Jurgis 2014, Naujųjų skolinių duomenų bazės veiksmažodžių morfologija, Taikomoji kalbotyra 3, https://taikomojikalbotyra.lt/ojs/index.php/taikomoji-kalbotyra/article/view/28/22 (žiūr. 2020-03-20).

Pakerys, Jurgis 2016, Morphological adaptation of adjectival borrowings in modern Lithuanian, Baltistica 51 (2), 239–269.

Paulauskienė, Aldona 1983, Lietuvių kalbos morfologijos apybraiža, Kaunas: Šviesa.

Paulauskienė, Aldona 1994, Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: MELI. Pupkis, Aldonas 2005, Kalbos kultūros studijos, Vilnius: Gimtasis žodis.

Pupkis, Aldonas 2005, Kalbos kultūros studijos, Vilnius: Gimtasis žodis.

Rimkutė, Erika 2004, Dar kartą apie iliatyvą, Kalbos kultūra 77, 124–128.

Rimkutė Erika, Raižytė Jūratė 2010, Morfologinis skolinių adaptavimas lietuvių kalboje, Lietuvių kalba 4, http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/21 (žiūr. 2020 03 10).

Rudaitienė Vita, Vitkauskas Vytautas 1998, Vakarų kalbų naujieji skoliniai, Vilnius: Enciklopedija.

Sharp, Harriet 2001, English in Spoken Swedish: A Corpus Study of Two Discourse Domains, Stockholm: AWI.

Smetonienė, Anželika 2005, Lietuvių kalbos priesaginiai veiksmažodžiai slavizmai ir hibridai XVI–XVII a. LDK tekstuose: disertacija, Vilnius: LKI.

Šukys, Jonas 1998, Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Šviesa.

Treffers-Daller, Jeanine 1994, Mixing Two Languages: French-Dutch Contact in a Comparative Perspective, Berlin, New York: Gruyter, 1994.

Ulvydas, Kazys 2000, Lietuvių kalbos prieveiksmiai, Vilnius: MELI.

Ulvydas, Kazys 1967, Vienaskaitos vietininkų prieveiksmėjimo klausimu, Lietuvių kalbotyros klausimai 9, 6-41.

Urbutis, Vincas 2009, Žodžių darybos teorija, Vilnius: MELI.

Vaicekauskienė, Loreta 2007, Naujieji lietuvių kalbos svetimžodžiai: kalbos politika ir vartosena, Vilnius: LKI.

Vaicekauskienė, Loreta 2014, Naujųjų skolinių kaitybinio ir darybinio adaptavimo modelių produktyvumas, Taikomoji kalbotyra 3, https://taikomojikalbotyra.lt/ojs/index.php/taikomoji-kalbotyra/article/view/24 (žiūr. 2020 02 25).

Vaičiulytė-Semėnienė, Loreta 2012, Prieveiksminiai antriniai predikatyvai, Baltistica XLVII (1), 51–72.

Valeckienė, Adelė 1967, Kitų kalbų kilmės žodžiai lietuvių kalbos morfologinėje sistemoje, Lietuvių kalba tarybiniais metais, Vilnius: LKLI, 108–128.

Vaskelaitė, Ramunė 1998, Vidaus einamasis vietininkas dabartinėje publicistikoje, Kalbos kultūra 71, 48–54.

Vitkauskas, Vytautas 2001, Lietuvių kalbos tarties žodynas, MELI: Vilnius.

Zinkevičius, Zigmas 1966, Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis.

РГ – Натaлия Шв дова (p д.), Рyccnaя гpammamuna. Фoнemuna. С o&oo6paso&aнue. Мopøo oгuя, т. 1, Москва: На ка, 1980.

Leksikografiniai šaltiniai

Czeszewski, Maciej 2006, Słownik polszczyzny potocznej, Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN.

Kudirka, Robertas 2012, Lietuvių kalbos žargono ir nenorminės leksikos žodynas, Kaunas: Technologija.

OED – Oxford English Dictionary, https://www.oed.com (žiūr. 2020 03 15)

Vaitkevičiūtė, Valerija 2003, Didysis lenkų–lietuvių kalbų el. žodynas, Marijampolė: M. Martišienės vertėjų biuras.

Кв с л вич, Дмитри 2005, Тo no&ый c o&apь нeнopmamu&нoй encunu pyccnoгo яsыna, Москва: Aстр ль.

Моки ко Вал р , Никити а Татья а 2000, Бo ьuoй c o&apь pyccnoгo жapгoнa, Са кт- П т рб рг: Нори т.

Santrumpos

bk: bendrinė kalba

fam.: familiarus

komp.: kompiuterių

prast.: prastakalbės

prv.: prieveiksmis

šnek.: šnekamosios

kalbos vulg.: vulgarus

žarg.: žargono

Notes