Tendencies of the accentuation of adjectives in the written sources of the 1950s and 1960s in the West Aukštaitians of Kaunas

Esta obra está bajo una Licencia Creative Commons Atribución 4.0 Internacional.

Straipsnyje analizuojama vakarų aukštaičių kauniškių patarmės XX a. 6–7 deš. rankraštinių šaltinių, saugomų Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve, medžiaga.

Straipsnio objektas – XX a. 6–7 deš. rankraštiniuose šaltiniuose rastų būdvardžių kirčiavimo ypatybės. Tikslas – aprašyti vakarų aukštaičių kauniškių šnektų dviskiemenių ir daugiaskiemenių būdvardžių kirčiavimo ypatybes, aptarti jų akcentuacijos polinkius.

Būdvardžių kirčiavimas straipsnyje nagrinėjamas ne vienu aspektu – pagal kirčio vietos ir (arba) kirčiavimo paradigmų įvairavimą, akcentinių variantų vartojimo dažnumą ir paplitimą patarmės plote, vedinių santykį su pamatiniais žodžiais ir kt.

Atliktas tyrimas yra naujas ir aktualus. Straipsnyje, remiantis iš viso vakarų aukštaičių kauniškių ploto per du dešimtmečius surinkta medžiaga, pirmą kartą aprašomi būdvardžių kirčiavimo polinkiai, pateikiamas toje pačioje šnektoje akcentinių variantų turinčių žodžių sąvadas ir paplitimo žemėlapis. Atliktas tyrimas pirmiausia turėtų būti aktualus tarmių kirčiavimo polinkių ir akcentuacijos reiškinių kaitos tyrėjams. Tikėtina, kad jis turės ir praktinės naudos tarminių žodynų rengėjams – dialektologams ir leksikografams.

Renkant medžiagą Lietuvių kalbos atlasui¹, XX a. 6–7 deš. tarmių tyrėjams keltas uždavinys fonetine transkripcija užrašyti ir sukirčiuoti „kiek galint daugiau tekstų [...] iš kasdienės kalbos ir tautosakos“ (žr. plačiau LKAP, 9). Per du dešimtmečius buvo ištirtos vakarų aukštaičių kauniškių plotui priklausančios gyvenamosios vietovės (punktai) ² ir parengti jų tarminiai aprašai. Tyrėjams medžiagą pavyko surinkti beveik iš visų vakarų aukštaičių kauniškių gyvenamųjų vietovių – archyve rasti 105 šaltiniai (apie 2700 puslapių) iš 100 punktų (žr. Ragaišienė 2019, 2) ³ . Rankraštinį punkto šaltinį dažniausiai sudaro tirtos vietovės, šnektos kalbinių ypatybių ir pateikėjų pristatymas, atsakymai į Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos leksikos, fonetikos, morfologijos ir sintaksės klausimus, transkribuoti tekstai⁴.

1951 m. išleistoje Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programoje kirčiavimui ištirti skirta palyginti nedaug klausimų. Būdvardžių akcentuacijos polinkiams įvertinti įtraukti tik šeši klausimai (žr. LKAP, 68–71). Į juos atsakius turėtų paaiškėti, kaip tiriamoje šnektoje kirčiuojami aukštesniojo laipsnio ir įvardžiuotiniai (gerèsnis, gerèsnė, mažàsis, geràsis...), paprastieji (lýgus, lýgi, brángus, brángi...) ir bevardės giminės . kamieno (baisù, sunkù...) būdvardžiai, vediniai su priesaga -inis .molinis, beržinis⁵), žodžių geltoni, raudoni daugiskaitos vardininko formos (geltóni, raudóni ar, ). Dar keli klausimai, rodantys būdvardžių akcentuacijos polinkius, yra Programos skyriuje Morfologija (žr. LKAP, 89, 96–97). Pavyzdžiui, šio skyriaus dalyje Daryba pateikta klausimų apie priesagų -ėtas . -uotas .káulėtas . káuluotas), -uotas . -otas .kálnuotas . kálnotas) vedinių vartojimą, paprastųjų būdvardžių . ir . kamienų įvairavimą (pigùs / ).

Analizei surinkti pavyzdžiai priklauso visuotinės leksikos sluoksniui: jie vartojami visame vakarų aukštaičių kauniškių patarmės plote, pvz.: ántinis . nis, kálnuotas . kalnúotas, káulėtas . sunkùs . suñkus, vikrùs /

ir kt. Rankraštiniuose šaltiniuose būdvardžių kirčiuotė nenurodyta. Atsakant į anketos klausimus konkrečių žodžių dažniausiai pateikta vienaskaitos ar daugiskaitos vardininko formų. Kitų linksnių įvairiai kirčiuojamų formų rasta transkribuotuose tekstuose.

Tiriamosios medžiagos sąvadą sudaro apie 150 būdvardžių. Dauguma jų rasti bent keliolikoje (neretai daugiau nei pusėje) rankraštinių šaltinių (visame patarmės plote suregistruota apie 1900 šių žodžių vartosenos atvejų). Iš tiriamojo ploto surinktų duomenų pakanka įvertinti XX a. 6–7 deš. vakarų aukštaičių kauniškių patarmės akcentuaciją ir nustatyti būdvardžių kirčiavimo polinkius. Aptariami šaltiniai palyginti gerai atspindi tiriamos patarmės ypatybes. Juose pateikta medžiaga yra vertinga ir patikima, nes dauguma rankraščių parengti patyrusių dialektologų – E. Grinaveckienės, K. Morkūno, J. Paulausko, A. Valeckienės, K. Vosylytės, V. Vitkausko ir kt.⁶

Tiriamuose šaltiniuose daugiausia (iš viso 30) rasta dviskiemenių . kamieno vyriškosios ir . kamieno moteriškosios giminės būdvardžių vienaskaitos vardininko formų (pastarosios formos užrašytos ne visų žodžių arba paliudytos tik dalies rankraščių). Vakarų aukštaičių kauniškių šnektose abiejų giminių vienaskaitos vardininko formos kirčiuojamos dvejopai – šaknyje ir galūnėje, pvz.: brangùs, - Brz (548)⁷, Vlk (495), Agr (532), Jz (591), Klm (604), Nmj (610), Ldv (624), Dkš (625), brangùs Plm (519)⁸, Plt (587), Všt (620), Žls (640) / brángus, -i Agr (532), Žvr (547), Skr (550), Mrj (606), brángus Žls (640), brángi Plt (587) ir kt.⁹

Iš turimos medžiagos matyti du svarbūs dalykai. Pirma, šnektose nagrinėjamus būdvardžius dažniausiai linkstama kirčiuoti pagal tą patį akcentinį modelį, pvz.: áiškus, -i, brángus, -i, lýgus, -i, smùlkus, -i, sótus, -i, tánkus -. Mrj (606) / aiškùs, - , bjaurùs, brangùs, - , lygùs, - , pigùs, sotùs, sunkùs, išskyrus smùlkus, -i, tánkus, -i Jz (591) ir kt. Antra, XX a. 6–7 deš. vakarų aukštaičių kauniškių patarmėje aptariamų formų kirčiavimas buvo nenusistovėjęs – rankraščiai liudija dvejopą jų kirtį. Vienų būdvardžių labiau paplitusios šakninio, kitų – galūninio kirčiavimo formos, pvz.: áiškus, -i Vlk (495), Žvr (547), Brz (548), Plt (587), Klm (604), Mrj (606), Všt (620), Ldv (624), Dkš (625),

Žls (640) / aiškùs, - Grd (465), Jz (591); sunkùs Vln (468), Krm (517), Arm (534), Žvr (547), Žžm (555), Plv (566), Snv (586), Jz (591), Pjv (603), Klm (604), Igl (607), Nmj (610), Grž (621), Ūdr (627), Krn (628), Klvr (639) / suñkus Vrt (432), Žnd (433), Slv (510), Žžm (555), Klv (572)¹⁰ ir kt.

Tiriami šaltiniai liudija skirtingus akūtinės ir cirkumfleksinės šaknies būdvardžių vienaskaitos vardininko formų kirčiavimo polinkius vakarų aukštaičių kauniškių šnektose XX a. 6–7 deš. Tvirtapradiškai kirčiuojamoms formoms yra būdingesnis baritoninis kirtis. Pavyzdžiui, būdvardžių áiškus, -i, lýgus, -i, smùlkus, -i, sótus, -i, tánkus, -. abiejų giminių formos dažniausiai kirčiuojamos šaknyje, galūninio kirčiavimo atvejų užrašytas vos vienas kitas. Cirkumfleksinės ar trumpos šaknies būdvardžių labiau paplitusios oksitoninės formos. Žodžių gudrùs, - , baisùs, - , bjaurùs, - , pigùs, puikùs, skaidrùs, stambùs, - , sunkùs, šviesùs apibendrintas galūninis kirtis. Rasta tik viena kita šaknyje kirčiuojama vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko forma, pvz.:

Kln (398), Grk (399), Dgl (439), Všt (620), Vrt (432), Žnd (433), Klv (572), suñkus Vrt (432),

Žnd (433), Slv (510), Žžm (555), Klv (572), šviẽsus Agr (532)¹¹. Neatmestina galimybė, kad formos, paliudytos šnektų, esančių greta sąlyginio kirčio atitraukimo ribos, gali būti atsiradusios naujai, pvz.: Kln (398), Grk (399), Dgl (439). Kadangi iš seno sutapo nemaža . kamieno daiktavardžių ir būdvardžių vienaskaitos formų, kai kuriais atvejais šakninis kirtis gali būti nulemtas (arba išlaikytas) ir kirčiavimo analogijos, pvz., Všt (620) ir kt. (Lazauskaitė-Ragaišienė 2001, 166; 2001a, 106).

Vis dėlto labiau tikėtina, kad bent dalies straipsnyje nagrinėjamų akūtinės ir cirkumfleksinės šaknies būdvardžių šakninis kirtis yra paveldėtas iš seno (plg. Būga 1961, 74; Grinaveckienė 1964, 183; Lazauskaitė 1998, 65–66; Sakalauskienė 2013, 26). Pavyzdžiui, žodžių áiškus, brángus, lýgus, tánkus. suñkus, šviẽsus baritoninį kirtį liudija M. Daukšos raštai (Skardžius 1935, 140– 144). Tikėtina, kad būdvardžių brañgus, suñkus šakninis kirtis užfiksuotas ir 1737 m. anoniminėje lietuvių kalbos gramatikoje (Universitas ligvarum Litvaniae, 1981, 72), nors K. Eigminas (1981, 47–48) šiuos atvejus aiškino kaip autoriaus tarmės sąlyginį kirčio atitraukimą. Būdvardžiai áiškus, -i, lýgus, -i, tánkus, -. pastoviai kirčiuojami F. Kuršaičio 1883 m. žodyne.

Nagrinėjamų būdvardžių šakninį kirtį galėjus būti iš seno patvirtina ir kamiene kirčiuojamos bevardės giminės formos, kurios yra išlaikiusios senesnę kirčio vietą (Būga 1961, 76–78; Senkus 1960, 142 = 2006, 235; Lazauskaitė 1998, 67; Bacevičiūtė 2006, 32; Sakalauskienė 2013, 26 ir kt.)12. Tačiau XX a. 6–7 deš. rankraštiniuose šaltiniuose senojo kirčiavimo atvejų rasta palyginti nedaug, pvz.: Jrb (491), Klvr (639), bjaũru Slv (510), nỹku Nmj (610), suñku KzR (549), Grl (552), Mrg (553), Žžm (555), Snv (586), Nmj (610), Grp (612), Vgr (620a), Klvr (639), támsu Nmj (610), Ūdr (627) ir kt.¹³

Tiriamose šnektose šios formos dažniau kirčiuotos galūnėje nei šaknyje (plg. Senkus 1960, 142= 2006, 235). Rankraštiniuose šaltiniuose rasta ir keletas dvejopo kirčiavimo toje pačioje šnektoje atvejų, pvz.: Nmj (610), brangù / brángu Ldv (624 ), sunkù / suñku Šns (585), Plt (587), Mrj (606) ir kt. Tikėtina, kad įsigalintis . kamieno būdvardžių galūninis kirtis, kad ir netiesiogiai, galėjo veikti bevardės giminės formų akcentuaciją.

Nagrinėjamų būdvardžių šakninį kirtį iš dalies galėjo palaikyti ir senojo . kamieno būdvardžiai, pvz.: suñkas : suñkus (Zinkevičius 1966, 274; plg. Skardžius 1943, 34; Vanags 1990, 75–81; Lazauskaitė 1998, 67). Rankraštiniuose šaltiniuose rasta pavienių . kamieno formų, pvz., sti stipras zmogus Krn (628). XX a. antroje pusėje vakarų aukštaičių kauniškių šnektose šios formos vartotos tik kaip gretiminės, plg. Stiprus/stipras (LKA III 37, žml. Nr. 34). Pastebėtina, kad

aptariamų būdvardžių vienaskaitos vardininko formos XX a. 6–7 deš. skirtos ne tik kamiengaliu, bet ir kirčio vieta, pvz.: giẽdras / giedrùs, gùdras / gudrùs, , Pjv (603)¹⁴.

Pateiktuose tarminiuose pasakojimuose rasta ir pavienių galūnėje kirčiuojamų akūtinės šaknies vienaskaitos įnagininko formų, pvz.: su baltù kuodu¹⁵ Kš (537), su baltù kaklù, šaltù Jz (591). Šių formų atsiradimo priežastys gali būti įvairios – morfonologinis akcentinės paradigmos išlyginimas, kirčiavimo analogija, dimocija ir kt. (Bacevičiūtė 2004, 26; Bakšienė 2019, 30–31; plg. dar Mikulėnienė 2005, 165; Ragaišienė 2010, 54; 2012, 226; 2019, 11–12 ir kt.).

4.1 Rankraštiniuose šaltiniuose daugiausia rasta priesagos -inis, -ė būdvardžių (suregistruoti miezinis kraujinis 49 vediniai). Dauguma jų padaryti iš daiktavardžių, pvz.: garinis -ė, -ė, miezinis, -ė, kraujinis, -ė, kvietinis, -ė ir kt. Užrašyti tik keli vediniai, padaryti iš būdvardžių, pvz., baisinis, -ė, veiksmažodžių, t. y. neveikiamųjų dalyvių, pvz., kastinis -ė, prieveiksmių, pvz., aplinkinis, -ė, prielinksninių konstrukcijų, pvz., pokarinis -ė, žodžių junginių, pvz.: šiokiãdieninis, -ė / siokiadieninis, šiokiadiẽninis, -ė , -ė ir kt.

Nagrinėjami vediniai vakarų aukštaičių kauniškių patarmėje XX a. 6–7 deš. kirčiuoti pagal pirmąją ir (arba) antrąją kirčiuotes, pvz.: mẽtinis, -ė Dgl (439), Vlk (495), Agr (532), KNm (546), Brz (548), Išl (570), Klv (572), Snv (586), Plt (587), Jz (591), Klm (604), Ktr (605), Mrj (606), Všt (620), Grž (621 ), Ldv (624), Dkš (625), Glč (626), Žls (640), sidabr , -ė Dgl (439), Vlk (495), KNm (546), Brz (548), Plt (587), Jz (591), Klm (604), Mrj (606), Igl (607), Všt (620 ), Ldv (624), Dkš (625), Glč (626), Krn (628), Žls (640) ir kt. Daugiau nei trečdalis jų tiriamose šnektose turi kirčiavimo gretybių, pvz.: -ė Dgl (439), Vlk (495), Lkš (513), Agr (532), KNm (546), Brz (548), Skr (550), Išl (570), Klv (572), Kbr (582), Pjv (603), Ktr (605), Mrj (606), Grž (621), Ldv (624 ), Dkš (625), Glč (626) / -ė Plt (587), Jz (591), Klm (604), Ktr (605), Mrj (606), Igl (607), Nmj (610), Ldv (624), Žls (640) ir kt. Iš žodžių junginių sudaryti būdvardžiai tiriamose šnektose turi pirmosios ir antrosios kirčiuotės gretybių, pastovaus kirčiavimo formų įvairuoja dar ir kirčio vieta, pvz.: šventadiẽninis, -ė (1) Šns (585), Snv (586), Plt (587), Jz (591), Ktr (605), Igl (607), Ldv (624) / šventãdieninis, -ė (1) Vlk (495), Agr (532), Skr (550), Grž (621), Ldv (624) / nis, -ė (2) KNm (546), Klm (604), Dkš (625), Glč (626).

Iš turimos medžiagos matyti, kad daugeliu atvejų priesagos -inis, -ė būdvardžių kirčiavimo paradigma nulemta pamatinių žodžių akcentuacijos. Pastoviai kirčiuojami vediniai (arba vienas iš jų akcentinių variantų) darybiškai susiję su pirmosios arba antrosios kirčiuotės žodžiais, pvz.:

ánkštinis, -ė (: ánkštis 1), duminis, -ė (: dumas 1) , káulinis, -ė (: káulas 1), , -ė (: keleivis 2) / keleivnis, -ė, -ė (:silke 2), pieninis, -ė (:pienas 1), pasáulinis, -ė (: pasáulis 1) / pasaulinis. -ė ir kt. Antrajai kirčiuotei priklausančių būdvardžių pamatiniai žodžiai dažniausiai yra trečiosios arba ketvirtosios kirčiuotės, pvz.: arklinis -ė (: arklỹs 3), avizinis, -ė (: avižà 3b ), pusinis, -ė (: pusis 4), raginis, -ė (: rãgas 4), mesinis, -ė (: mėsà 4) / m mesinis, -ė ir kt. Tik keleto vedinių kirčiavimas nesusijęs su pamatinių žodžių akcentuacija, pvz.: girinis , -ė (: girià 2), pavasarinis, -ė (: pavãsaris 1), sidabrinis, -ė (: sidãbras 2), stóginis, -ė (: stógas 3), -ė (: 1), , -ė (: úoga 1) ir kt.

Šių žodžių rankraštiniuose šaltiniuose paliudyta tik viena kirčiuotė, t. y. jie neturi akcentinių gretybių.

Sukaupta medžiaga rodo, kad vakarų aukštaičių kauniškių šnektose priesagos -inis, -ė vedinius XX a. 6–7 deš. buvo linkstama kirčiuoti pagal antrąją akcentinę paradigmą. Tai rodo keli dalykai. Pirma, dauguma būdvardžių, kurių pamatiniai žodžiai yra kilnojamojo kirčiavimo, dažniausiai kirčiuojami priesagoje, pvz.: dratinis, -ė (: drãtas 4), , -ė (: 3b ), siaudinis, -ė (: šiáudas 3), -ė (: viršùs 4) ir kt. Antra, daugiau nei pusė vedinių, grindžiamų baritoninio kirčiavimo žodžiais, turi pirmosios ir antrosios kirčiuočių gretybių, pvz.:

ántinis, -ė (: ántis 1) Agr (532), Arm (534), Skr (550), Išl (570), Šns (585), Snv (586), Plt (587), Pšl (588), Jz (591), Klm (604), Ktr (605), Mrj (606), Igl (607), Nmj (610), Všt (620), Grž (621), Glč (626 ), Krn (628), Ldv (624), Žls (640) / , -ė Vlk (495), Lkš (513), KNm (546), Brz (548);

iltinis, -ė (: 1) Lkš (513), Ag r (532), KNm (546), Brz (548), Skr (550), Išl (570), Šns (585), Snv (586), Plt (587), Pšl (588), Jz (591), Ktr (605), Mrj (606), Igl (607), Nmj (610), Všt (620), Grž (621 ), Ldv (624), Dkš (625), Glč (626), Žls (640) / -ė Vlk (495);

mólinis, -ė (: mólis 1) Agr (532), KNm (546), Išl (570), Drs (571), Kbr (582), Šns (585), Plt (587), Pšl(588), Jz (591), Klm (604), Ktr (605), Mrj (606), Igl (607), Nmj (610), Všt (620), Grž (621), Ldv (624), Dkš (625), Glč (626), Žls (640) / , -ė Lkš (513), Agr (532), Brz (548), Skr (550), Kbr (582), Snv (586), (493), Brz (548), úodas Čk (469), tvártas Pl (434);

vistinis, -ė (: vištà 2) Agr (532), Skr (550), Išl (570), Šns (585), Snv (586), Plt (587), Pšl (588), Jz (591), Klm (604), Ktr (605), Mrj (606), Igl (607), Nmj (610), Všt (620), Grž (621), Ldv (624), Glč (626), Žls (640) / , -ė Vlk (495), Lkš (513), Agr (532), Brz (548), KNm (546).

Turima medžiaga rodo vedinių, grindžiamų pastovaus kirčiavimo žodžiais, skirt ingus akcentuacijos polinkius. Maždaug pusė jų gana gerai išlaikę kamieno kirtį – gretiminiai kirčiavimo variantai paliudyti tik pavienių šnektų, pvz., iltinis, -ė / iltinis, -ė. Ketvirtadalio vardažodžių abu akcentiniai variantai šnektose vartojami pramaišiui, pvz.: -ė (: murinis 1) Grd (465), KNm (546), Brz (548) / murinis, -ė Lnč (401), KzR (549) ir kt. Likusiųjų vedinių, galima sakyti, apibendrintas priesagos kirtis, pvz.: bulvines, -ė (: bùlvė 1) Žnd (433), Jtj (493), Lkš (513), Agr (532), KNm (546), Žvr (547), Brz (548), Skr (550), Žl (564), Kzl (567), Kbr (582), Šns (585), Snv (586), Plt (587), Pšl (588), Jz (591), Klm (604), Ktr (605), Mrj (606), Igl (607), Všt (620), Grž (621), Dkš (625), Glč (626), Žls (640) ỹnai Skr (550) ir kt. Dalies šių žodžių dar rasta ir pavienių pirmosios kirčiuotės formų, pvz.: -ė (: bùlbė 1) Čk (469), Išl (570), Jz (591), Klm (604), Ldv (624) / bùlbinis, -ė Nmj (610) ir kt. Nemažos dalies aptariamų vedinių paliudyta tik antroji akcentinė paradigma, pvz.:girinis -ė (: girià 2), kanap nis, -ė (: kanãpė 2), vasarinis, -. (: vãsara 1), zirnis, -. (: ž rnis 1) ir kt. Akivaizdu, kad priesagos -inis, -ė būdvardžių, siejamų su pirmosios ir antrosios kirčiuotės žodžiais, akcentuacija XX a. 6–7 deš. tiriamose šnektose dar buvo nenusistovėjusi. Rankraštiniai šaltiniai, ko gero, liudija šių vedinių priesaginio kirčiavimo modelio formavimąsi (tiksliau, rodo greta šakninio kirčiavimo tipo įsitvirtinant antrosios kirčiuotės paradigmą).

Nagrinėjamų būdvardžių akcentuacijos įvairavimas gali būti nulemtas įvairių priežasčių. Lingvistinėje literatūroje teigiama, kad būdvardžių, grindžiamų pirmosios ar antrosios kirčiuotės žodžiais, kirčiavimui nemažai įtakos gali turėti semantika (žr. Pakerys 1994, 341). Priesagoje kirčiuojami būdvardžiai daugeliu atveju žymi medžiagą, iš kurios arba su kuria kas nors padaryta (plg. Stundžia 1995, 74; Mikulėnienė, Pakerys, Stundžia 2007, 174). Pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių patarmėse neretai medžiagą reiškiančius priesagos -inis, -ė vedinius linkstama kirčiuoti priesagoje, nepaisant pamatinio žodžio akcentinės galios (Lazauskaitė-Ragaišienė 2008, 98; Ragaišienė 2015, 295; 2016, 174–175; Kazlauskaitė 2018, 143–144)¹⁶. Tiriamų šnektų rankraščiuose taip pat rasta tokios vartosenos pavyzdžių, pvz.: Klm (604), kõšė Klm (604), dešrà Mrj (606), milt niai blỹnai Skr (550), Jtj (493), Brz (548), Čk (469) ir kt. (žr. plačiau Senkus 1960, 149 = 2006, 238). Iš turimos medžiagos matyti, kad nagrinėjamų būdvardžių kirtis neturėtų būti grindžiamas vien semantika, plg. plaũtinė dešrà Mrj (606). Neretai priesagoje arba šaknyje kirčiuojami vediniai gali reikšti ir medžiagą, ir paskirtį, pvz.: Klm (604); cùkrinis rùnkelis Glč (626), cùkriniai rùnkeliai Ūdr (627) / Pdr (533), Lbv (638); Pl (434), KzR (549) Grd (465); plỹtinė trobà Alv (583); plg. dar ketvirtosios kirčiuotės daiktavardžiu skūrà grindžiamą žodį . Krn (628) / Ūdr (627) ir kt.¹⁷

Nagrinėjamų būdvardžių akcentuacijai nemažą poveikį gali turėti ir kirčiavimo analogija, rudeninis, pvz.: -ė vasarinis, -ė – pavasarinis, -ė (žr. Klimavičius 1977, 73–74; Kniūkšta 1979, 129–131; Skardžius 1963, 7). Ko gero, analogija aiškintinas ir vedinio -ė (: 4) Lkš (513) šakninis kirtis, plg. ántinis, -ė – vistinis, -ė – zasinis -ė Mrj (606) ir kt. Tikėtina, kad kai kuriais atvejais šaknies arba priesagos kirtis gali būti apibendrintas ir naujai, pvz.: -ė (: mėsà 4) Rmš (536) / mesinis, -ė Nmj (610), kiaũlinis, -ė (: kiaũlė 2) Lkč (514), Nmj (610) / kiaulinis -ė Vlb (623), zirninis,, -ė (plg. Zirninis, 1, la. ņis) Skrs (466).

Nagrinėjamų vedinių šakninis kirtis gali būti nulemtas ir morfonologinių veiksnių (plg. Mikulėnienė 2006, 89–96; Lazauskaitė-Ragaišienė 2008, 99). Pagal pirmąją kirčiuotę aukštaičių šnektose dažniau linkstama kirčiuoti tuos priesagos -inis, -ė būdvardžius, kurių šaknies pagrindą sudaro ilgieji balsiai ar diftongoidai ie, uo, pvz.: kiẽminis, -ė, mesinis, -ė, skurinis, stoginis, -ė, stóginis, -ė, zasinis,-ė ir kt. (Ragaišienė 2010, 136; plg. Kazlauskaitė 2018, 146–147). Iš turimos medžiagos matyti, kad dauguma šių vedinių yra grindžiami kilnojamojo kirčiavimo nežymėtosios priegaidės pamatiniais žodžiais, plg. dar leñtinis, -ė (: lentà 4). Darytina prielaida, kad jų akcentuacijai mažesnę įtaką turi pamatinių žodžių akcentinis statusas, jie lengviau veikiami kirčiavimo įvairavimą lemiančių veiksnių (Ragaišienė 2016, 176).

Straipsnyje nagrinėjamų būdvardžių kirčiavimas susijęs ir su pamatinių žodžių akcentuacijos polinkiais. Vakarų aukštaičių kauniškių šnektose yra nemažai daiktavardžių turinčių du (rečiau tris) kirčiavimo variantus (Ragaišienė 2019, 3–15). Taigi su pamatinių žodžių dvejopu kirčiu sietinas kai kurių vedinių kirčiavimo variantų atsiradimas, plg.

(4)→ -ė (2) ir (2) → , -ė (1), pvz.: Brz (548) / Skr (550), Skr (550); plg. Dar (4) → , -ė (2), pvz., Všt (620 ) ir kt.¹⁸ Priesaginis būdvardžių , -ė ir , -ė, grindžiamų senaisiais . kamieno oksitonais), kirtis, ko gero, paveldėtas iš seno (plg. Eckert 1983, 183; Mažiulis 1988, 147). Priesagos kirčio išlaikymas gali būti aiškinamas ir kirčiavimo analogija, plg. , Brz (548).

Tiriamų šnektų rankraštiniuose šaltiniuose rasta ir daugiau senojo kirčiavimo reliktų.

Tikėtina, kad pamatinio daiktavardžio béržas (plg. la. šakninį kirtį išlaikęs vedinys béržinis, -ė Všt (620)¹⁹. Vakarų aukštaičių kauniškių šnektose, kaip ir gretimame pietų aukštaičių plote, šio būdvardžio vyrauja priesaginio kirčiavimo formos, pvz.: -ė Vlk (495), Agr (532), KNm (546), Brz (548), Skr (550), Kzl (567), Išl (570), Drs (571), Kbr (582), Šns (585), Snv (586), Plt (587), Pšl (588), Jz (591), Klm (604), Ktr (605), Mrj (606), Igl (607), Nmj (610), Všt (620), Grž (621), Ldv (624), Dkš (625), Glč (626), Žls (640)²⁰. Su senaisiais baritonais siejamų vedinių priesaginis kirtis gali būti susiformavęs palyginti neseniai, t. y. apibendrintas naujai analogijos būdu, plg. dar (2) . -ė → -ė Pjv (603) ir kt.²¹ Nors tiriamuose šaltiniuose nerasta daiktavardžio turgus galūninio kirčiavimo formų, neatmestina galimybė, kad priesaginio kirčiavimo varianto atsiradimas gali būti nulemtas ir pamatinio žodžio oksitoninio kirčio, plg. turgùs (4) → , -ė²².

4.2 Rankraštiniuose šaltiniuose rasta dešimt pirmosios kirčiuotės priesagos -uotas, -a būdvardžių. Vakarų aukštaičių kauniškių šnektose šių vedinių kirčio vieta nulemta pamatinių žodžių akcentuacijos. Būdvardžius, grindžiamus pirmosios kirčiuotės daiktavardžiais, dažniausiai linkstama kirčiuoti šaknyje, pvz.: káuluotas, -a (: káulas 1, plg. la. kaũls) Vlk (495), Glč (626), KNm (546), Šns (585), Snv (586), Nmj (610), Ldv (624), -a (: 1, plg. la. krũms) Glč (626 ), Žls (640) ir kt. Vediniai, susiję su kilnojamojo kirčiavimo žodžiais, kirčiuojami priesagoje, pvz.: langúotas, -a (: lángas 3) Dgl (439), Vlk (495), Brz (548), Šns (585), Snv (586), Pjv (603), Klm (604), Nmj (610), Dkš (625), taukúotas, -a (: 3) Nmj (610) ir kt.

Tik vedinio kalnuotas, -a įvairuoja kirčio vieta, pvz.: kalnúotas, -a Dgl (439), Čk (469), KNm (546), Vlk (495), Brz (548), Išl (570), Jz (591), Pjv (603), Klm (604), Mrj (606), Igl (607), Nmj (610), Všt (620), Ldv (624), Dkš (625), Glč (626) / kálnuotas, -a Mrg (553), Kzl (567), Šns (585), Snv (586), Igl (607), Glč (626), Žls (640). Šio būdvardžio dvejopas kirtis nulemtas pamatinio daiktavardžio kalnas akcentinių paradigmų įvairavimo, plg. kálnas (3, plg. la. Ka → kalnúotas, -a . kálnas (1) → kálnuotas, - a²³ . Iš pateiktų duomenų matyti, kad vakarų aukštaičių kauniškių šnektose XX a. 6–7 deš. vedinio kalnuotas, -a labiau paplitusios buvo senesnėmis laikytinos priesaginio kirčiavimo formos. Tai patvirtina ir „Lietuvių kalbos atlaso“ medžiaga – šakninio kirčiavimo formos tiriamoje patarmėje XX a. antrojoje pusėje dažniausiai vartotos kaip gretiminės (LKA III 145, žml. Nr. 133).

Tikėtina, kad polinkis apibendrinti aptariamų vedinių priesagos kirtį gali būti gana vėlyvas²⁴. Šią prielaidą, kad ir netiesiogiai, remia 1991 m. išleisto „Lietuvių kalbos atlaso“ medžiaga. Tai rodo būdvardžių gysluotas ir plunksnuotas, grindžiamų baritoninio kirčiavimo žodžiais gýsla²⁵ ir plùnksna, akcentuacijos polinkiai – tiriamose šnektose šių vedinių labiau paplitusios priesaginio kirčiavimo formos (LKA III 144–145, žml. Nr. 131, 133). Priesaginio kirčiavimo modelio įsigalėjimą rodo ir analogiškai kirčiuojami priesagos -otas, -a vediniai gyslotas ir plunksnotas (LKA III 144–145, žml. Nr. 131, 133)²⁶. Neretai abiejų priesagų būdvardžiai vartojami toje pačioje šnektoje. Vienur jie kirčiuojami pagal tą patį modelį, kitur skiriami kirčio vieta. Didesnio ploto, kuriame vyrautų šių žodžių šakninio arba priesaginio kirčiavimo formos, nustatyti nepavyko. Tai rodo, kad aptariamų vedinių kirčiavimas dar nenusistovėjęs, abu modeliai tiriamose šnektose veikia sanklodos principu.

4.3 Tiriamuose šaltiniuose rasti aštuoni priesagos -ėtas, -a vediniai. Šie būdvardžiai, nepriklausomai nuo jų pamatinių žodžių akcentuacijos, dažniausiai kirčiuojami priesagoje, pvz.: , -a (: mólis 1, plg. la. mãls) Dgl (439), Jtj (493), KNm (546), Snv (586), Jz (591), Nmj (610), Všt (620), Ldv (624), -a (: 4) Dgl (439), Jtj (493), (513), KNm (546), Brz (548), Kzl (567), Išl (570), Snv (586), Plt (587), Pšl (588), Klm (604), Igl (607), Nmj (610), Všt (620), Ldv (624) ir kt. (plg. Senkus 1972, 175– 176 =2006, 340). Tik būdvardis kaulėtas, -a turi kirčiavimo gretybių, pvz.: káulėtas, -a KNm (546), Brz (548), Išl (570), Snv (586), Pšl (588), Pjv (603), Klm (604), Igl (607), Nmj (610), Dkš (625), Glč (626), Žls (640) / , -a Dgl (439), Jz (591), Mrj (606) ir kt. Tikėtina, kad šio vedinio šakninis kirtis yra paveldėtas iš seno, plg. káulėtas, -a (: káulas 1, plg. la. kaũls). Jo išlaikymas, ko gero, aiškintinas kirčiavimo analogija, plg. káuluotas, -a ir káulėtas, -a. Vedinio kaulėtas, -a priesaginis kirtis gali būti nulemtas tiek pamatinio žodžio kilnojamosios paradigmos, sietinos su kuopine daugiskaita ( )²⁷, tiek priesagos -ėtas, -a vedinių kirčiavimo analogijos ( , -a).

4.4 Rankraštiniuose šaltiniuose pateikta duomenų ir apie būdvardžių geltonas, -a ir raudonas, -a kirčiavimą. Šių žodžių daugiausia užrašyta vyriškosios giminės daugiskaitos vardininko formų. Tiriamose šnektose jie dažniausiai kirčiuojami pagal pastovaus kirčiavimo paradigmą, pvz.: raudóni Pl (434), Čk (469), Vlk (495), Pdr (533), KNm (546), Lkš (513), Knk (516), Agr (532), Žvr (547), Brz (548), Skr (550), Kzl (567), Išl (570), Šns (585), Plt (587), Jz (591), Klm (604), Ktr (605), Mrj (606), Igl (607), Všt (620), Grž (621), Ldv (624), Dkš (625), Glč (626), Lbv (638) ir kt. Aptariamų būdvardžių užrašyta tik pavienių kilnojamojo kirčiavimo formų, pvz.: Kln (398), Grd (465), plg. dar mėlyn Agr (532) ir kt. Patarmės plote žodžių geltónas, -a ir raudónas, -a vyraujantį kamieno kirtį patvirtina ir „Lietuvių kalbos atlaso“ medžiaga (žr. LKA II 129–130, žml. Nr. 112). Kilnojamojo kirčio formų vartojimas gali būti nulemtas įvairių priežasčių – dimocijos, sistemos atitikties, kirčiavimo analogijos ir kt. veiksnių.

Vakarų aukštaičių kauniškių patarmėje būdvardžiai toje pačioje šnektoje kirčiavimo gretybių turi retai – daugumoje šnektų rasta tik po vieną ar du atvejus (žr. lentelę). Tai rodo, kad nagrinėjami žodžiai šnektose kirčiuojami ne pramaišiui, o pagal vieną kurią akcentinę paradigmą.

Lentelė
Toje pačioje šnektoje rasti būdvardžių formų kirčiavimo variantai

Neaišku, kuris iš vartojamų žodžio akcentinių variantų šnektoje yra vyraujantis. Neretai atsakant į anketų klausimus nurodomos tik vienaskaitos ir (arba) daugiskaitos vardininko formos (žr. lentelėje pateiktus duomenis).

Palyginus nagrinėjamų būdvardžių ir daugiaskiemenių daiktavardžių kirčiavimo variantų toje pačioje šnektoje paplitimą, matyti, kad esama arealinių skirtumų (žr. pav.).

Pav
Toje pačioje šnektoje rastų būdvardžių ir daugiaskiemenių daiktavardžių formų kirčiavimo variantų paplitimas

Daugiaskiemeniai daiktavardžiai akcentinių gretybių toje pačioje šnektoje, galima sakyti, turi visame patarmės plote. Dvejopai kirčiuojamų būdvardžių daugiausia užrašyta palyginti nedidelėje patarmės dalyje – vakarinėse ir pietinėse šnektose, t. y. Vilkav škio, Marijámpolės ir Pr enų rajonams priklausančiose gyvenamosiose vietovėse (plg. dar LKA III 144–145, žml. Nr. 131, 133). Čia daugiausia rasta ir kirčiavimo gretybių toje pačioje šnektoje turinčių daugiaskiemenių daiktavardžių (Ragaišienė 2019, 13–14). Taigi XX a. 6–7 deš. rankraštinių šaltinių medžiaga rodo du svarbius dalykus. Pirma, nevienodą aptariamų žodžių akcentinių variantų paplitimą vakarų aukštaičių kauniškių patarmėje. Antra, patvirtina prielaidas, kad esama didesnio vientiso ploto, kuriame variantiškumas kaip reiškinys, palyginti su gretimomis šnektomis, yra intensyviausias (Ragaišienė 2019, 14).

Pastebėtina, kad kirčiavimo gretybių daugiausia toje pačioje šnektoje turinčios vakarinės Marijámpolės ir Vilkav škio rajonų šnektos yra greta pietvakarinio pietų aukštaičių patarmės arealo, laikomo akcentinio variantiškumo centru (žr. pav., plg. Ragaišienė 2010, 139)28.

Atlikus vakarų aukštaičių kauniškių patarmės XX a. 6–7 deš. rankraštiniuose šaltiniuose rastų būdvardžių kirčiavimo analizę darytinos šios išvados:

1. 1. Dviskiemenių u kamieno vyriškosios giminės (gana retai pasitaikantis ā kamieno moteriškosios giminės) būdvardžių vienaskaitos vardininko formų kamieno kirtis gali būti paveldėtas iš seno. Šių formų šakninio kirčio išlaikymas sietinas su kamiene kirčiuojamomis bevardės giminės formomis (suñku, šviẽsu) ir senojo o kamieno būdvardžiais (suñkas : suñkus).
2. 2. Vakarų aukštaičių kauniškių patarmėje daugiaskiemeniams būdvardžiams būdingi skirtingi akcentuacijos polinkiai. Iš nagrinėjamų būdvardžių labiausiai įvairuoja priesagos -inis, -ė vedinių kirčiavimas. Daugiau nei trečdalis jų kirčiuojami pagal dvi akcentines paradigmas, t. y. turi pirmosios ir antrosios kirčiuočių gretybių. Priesagos -inis, -ė vedinių kirčiavimas tik iš dalies susijęs su pamatinių žodžių akcentuacija. Priesagos -ėtas, -a vediniai, nepriklausomai nuo pamatinių žodžių akcentuacijos, dažniausiai kirčiuojami pagal antrąją akcentinę paradigmą. Tik priesagos -uotas, -a vedinių, dažniausiai kirčiuojamų pagal vieną akcentinę paradigmą, kirčiavimas nulemtas pamatinių žodžių akcentinio statuso, plg. lángas 3). -a (: 1), langúotas, -a (:lnagas)
3. 3. Daugiaskiemenių būdvardžių, kaip ir daiktavardžių, kirčiavimo įvairavimas nulemtas ne vienos kurios priežasties, o viso jų komplekso:

   1) pamatinių žodžių akcentuacijos įvairavimo;

   2) to paties darybos tipo vedinių kirčiavimo analogijos;

   3) dviejų daugiskaitų – paprastosios ir kuopinės – akcentinio ir semantinio modelio;

   4) semantikos.

4. 4. Tiriamoji medžiaga rodo nevienodą arealinį būdvardžių kirčiavimo variantų paplitimą patarmės plote – daugiausia toje pačioje šnektoje dvejopai kirčiuojamų žodžių ir (arba) jų formų rasta vakarinėje ir pietinėje dalyje.

Agr (532): Agu kiškė, Kazl Rūdõs sav.

Alv (583): Alv tas, Vilkav škio r.

Arm (534): Armãliškės, Kaũno r.

Brz (548): Barzda , Šaki r.

Čk (469): Čẽkiškė, Kaũno r.

Dgl (439): Daugėl škiai, Kaũno r.

Dkš (625): Daukšia , Marijámpolės r.

Drs (571): Dars niškis, Kaišiadori r.

Glč (626): Gelčia , Marijámpolės r.

Grd (465): Girdžia , Jùrbarko r.

Grk (399): G rkalnis, Raséinių r.

Grp (612): Gr piškės, Pr e nų r.

Grl (552): Garliavà

Grž (621): Graž škiai, Vilkav škio r.

Igl (607): Igliáuka, Marijámpolės r.

Išl (570): Ìšlaužas, Pr e nų r.

Jrb (491): Jùrbarkas

Jtj (493): Jotijà, Šaki r.

Jz (591): Jiẽznas, Pr e nų r.

Kbr (582): Kybártai, Vilkav škio r.

Klm (604): Klampùčiai, Vilkav škio r.

Kln (398): Kalnùjai, Raséinių r.

Klv (572): Kálviai, Kaišiadori r.

Klvr (639): Kalvarijà

Knk (516): Kani kai, Kaũno r.

KNm (546): Kud rkos Naũmiestis, Šaki r.

Krm (517): Karm lava, Kaũno r.

Krn (628 ): Kriaunia , Alytaũs r.

Kš (537): Kaišiadórys

Ktr (605): Ketùrvalakiai, Vilkav škio r.

KzR (549): Kazl Rūdà

Kzl (567): Kazl škiai, Kazl Rūdõs sav.

Lbv (638): Liubãvas, Kalvar jos sav.

Ldv (624 ): Liudvinãvas, Marijámpolės r.

Lkč (514): Lek čiai, Šaki r.

Lkš (513): Lukšia , Šaki r.

Lnč (401): Le ñčiai, Raséinių r.

Mrj (606): Marijámpolė

NjŪ (608): Naujóji Ūtà, Pr e nų r.

Nmj (610): Nemaj nai, B rštono sav.

Pdr (533): Póderiškiai, Kaũno r.

Pjv (603): Pajevonỹs, Vilkav škio r.

Pl (434): Paulia , Jùrbarko r.

Plm (519): Palóme nė, Kaišiadori r.

Plt (587): Plùtiškės, Kazl Rūdõs sav.

Plv (566): P lviškiai, Vilkav škio r.

Pšl (588): Pašlavantỹs, Pr e nų r.

Rmš (536): Ru šiškės, Kaišiadori r.

Sdg (490): Sudárgas, Šaki r.

Skr (550): Skriaũdžiai, Pr e nų r.

Skrs (466): Ski sne munė, Jùrbarko r.

Slv (510): Slav kai, Šaki r.

Snv (586): Sasnavà, Marijámpolės r.

Šns (585): Šunska , Marijámpolės r.

Ūdr (627 ): Ūdrijà, Alytaũs r.

Vgr (620a): Vygrẽliai, Vilkav škio r.

Vlb (623): Vi kabaliai, Vilkav škio r.

Vlk (495): Vilkijà, Kaũno r.

Vln (468): Veliuonà, Jùrbarko r.

Vrt (432): Vert mai, Jùrbarko r.

Všt (620): Vištýtis, Vilkav škio r.

Žl (564): Žalióji, Vilkav škio r.

Žls (640): Želsvà, Marijámpolės r.

Žnd (433): Žindáičiai, Jùrbarko r.

Žvr (547): Žvirgždáičiai, Šaki r.

Žžm (555): Žiežmãriai, Kaišiadori r.