Tiriant subordinacijos reiškinius kalbose, dažniausiai daroma opozicija tarp komplementinių bei reliatyvinių ir adverbialinių sakinių (Cristofaro 2003). Komplementiniai sakiniai yra reikalaujami pagrindinio sakinio, su pagrindiniu sakiniu yra susiję komplementavimo ryšiu (Jasionytė-Mikučionienė 2018, 354), o adverbialiniai sakiniai yra nebūtini, – tai tokie sakiniai, kurie modifikuoja pagrindinį sakinį (Hetterle 2015, 44; Nau 2018, 53). Adverbialiniai sakiniai atlieka aplinkybių funkcijas (laiko, vietos, sąlygos, priežasties, nuolaidos, tikslo ir pan.), sakinio struktūroje užima periferinę vietą (Holvoet 2003, 100), vadinasi, (bent jau daugeliu atvejų) gali būti praleidžiami. Vis dėlto dauguma autorių akcentuoja, kad adverbialiniai sakiniai labai nevienalyčiai: formaliuoju (raiškos) požiūriu jie sudaro heterogenišką klasę, t. y. jų pagrindą gali sudaryti finitinės arba nefinitinės konstrukcijos, kai kurie jų turi ir koordinuojamiesiems (arba tradiciškai – sujungiamiesiems) sakiniams būdingų bruožų (Diessel 2013, 342; Hetterle 2015, 23). Būtent dėl to neretai adverbialiniai sakiniai išskiriami remiantis vien semantiniais kriterijais (Kortmann 1997). Pavyzdžiui, priežasties sakiniai neretai išskiriami kaip tokie, kurie turi daugiau koordinuojamiems sakiniams būdingų bruožų nei subordinuojamiesiems (Diessel, Hetterle 2011, 24; Nau 2018, 95). Vienas pagrindinių argumentų – priežasties sakinių dėmenų imobilumas, kitaip tariant, negalėjimas būti sukeistiems vietomis, plg.:

1. (1) Jis išėjo namo, nes buvo pavargęs.

2. (2) *Nes buvo pavargęs, jis išėjo namo. (Holvoet 2003, 109)

Vadinasi, priežasties sakiniai neturi skiriamojo adverbialinių sakinių bruožo – dėmenų mobilumo. Kaip pastebi Holvoetas (2003, 101), įprastai prijungiamųjų adverbialinių sakinių dėmenis (tik ne propozicijas) galima laisvai keisti vietomis dėl to, kad šalutinio sakinio prijungimo, t. y. sintaksinio nesavarankiškumo rodiklis yra prijungiamieji jungtukai, fiksuoti šalutinio dėmens inicialėje. Tiesa, ne visi priežasties sakiniai yra imobilūs: tarkime, lietuvių kalboje subordinuojamieji sakiniai su jungtuku kadangi gali būti keičiami vietomis be jokių suvaržymų, plg.:

1. (3) Jis išėjo namo, kadangi buvo pavargęs.

2. (4) Kadangi buvo pavargęs, jis išėjo namo.

Būtent dėl to kai kurie mokslininkai siūlo suvokti subordinaciją, ir ypač adverbialinius sakinius, kaip kontinuumą, arba graduojamąją kategoriją (Diessel, Hetterle 2011, 24), turinčią prototipinių (labiau subordinuojamųjų) ir neprototipinių (labiau koordinuojamųjų) narių. Priežastinių sakinių raiškos nevienalytiškumas paliudytas tipologiškai: kalbose priežastinis ryšys gali turėti dvejopą išraišką – ir subordinuojamąją, ir koordinuojamąją. Pastarąją aplinkybę patvirtintų ir lietuvių kalbos medžiaga, nes priežasties ryšys lietuvių kalboje gali būti reiškiamas vadinamaisiais sujungiamaisiais paremiamaisiais sakiniais (su jungtukais todėl, užtat, taigi ir kt.), ir prijungiamaisiais priežasties aplinkybės sakiniais (su jungtukais nes, kadangi ir kt.): bene vienintelis kalbamo tipo sakinių skyrimo kriterijus – jungiamieji žodžiai (plg. Labutis 2002, 170– 171).

Tradicinėse lietuvių kalbos gramatikose adverbialiniai sakiniai suprantami kaip šalutiniai įvairias aplinkybių reikšmes turintys sakiniai, kurių pagrindą sudaro asmenuojamojo (t. y. finitinio) veiksmažodžio forma ir kurių pradžią žymi tam tikras jungtukas. Nefinitinės konstrukcijos, paremtos dalyvinėmis formomis, nėra įtraukiamos į aplinkybės sakinio sampratą (LKG III 1976, 527–532), plg.:

1. (5) Kai svečiai išėjo, susėdome prie stalo. (Šalutinis laiko sakinys)

2. (6) Svečiams išėjus, susėdome prie stalo. (Padalyvinė laiko aplinkybė)

Tipologiškai adverbialiniais sakiniais laikomos ir finitinės, ir nefinitinės struktūros (plg. Nau 2018; Wälchli 2018). Šiame straipsnyje dėl ribotos apimties koncentruojamasi tik į finitinius laiko, sąlygos (išskyrus nuolaidos (ang. concessive conditional) ir neigiamos sąlygos (ang. negative conditional), priežasties ir nuolaidos sakinius. Pasirinkti būtent šie adverbialinių sakinių tipai remiantis Kortmanno (1997) klasifikacija: pagal semantinius ir formaliuosius kriterijus mokslininkas skiria laiko (TIME) ir priežasties, sąlygos, nuolaidos (CAUSE, CONDITIONAL, CONCESSIVE – CCC) semantines zonas. Išskirtos semantinės grupės susijusios ir tarpusavyje: laiko santykį reiškiantys sakiniai gali būti išplėtoję antrinių – sąlygos, priežasties – reikšmių.

Tiriant sakytinę kalbą, pabrėžiama, kad jos sintaksė kitokia nei rašytinės kalbos: „esama sunkumų, norint šnekamąją kalbą apibūdinti remiantis teorijomis (ypač sintaksės), sukurtomis pagal rašytinės kalbos kanonus“ (Dabašinskienė 2009, 2). Sakytinės kalbos analizei svarbi dialoginė situacija, pokalbio dalyviai, jų skaičius, tema, kiti lingvistiniai ir ekstralingvistiniai požymiai. „Sakytinė kalba turi savo struktūrą, skirtingą nuo rašytinės kalbos, paremtos sakinių lingvistinio srauto“ (ten pat). Neretai pabrėžiama, kad sakytinės kalbos žodynas ne toks įvairus, sintaksė — fragmentiška, o pasakymai trumpi ir paprasti, nes dažnai trumpinamos žodžių formos, vartojami nepilni sakiniai, elipsės. Taigi, tam, kad sakinys spontatinėje kalboje būtų suprastas, sustiprėja pragmatinės inferencijos (ang. pragmatic inference) vaidmuo ir išauga kontekstinių ir bendrųjų žinių (ang. common ground), kuriomis dalijasi pašnekovai, poreikis (Miller, Weinert 1998, 28).

Kamandulytė-Merfeldienė, remdamasi Brown ir Yule’iu (2001, 19), pagrindiniu sintaksiniu sakytinės kalbos vienetu siūlo laikyti ne sakinį ar žodžių junginį, bet pasakymą (Kamandulytė-Merfeldienė, Balčiūnienė 2016, 15). Mintį, kad sakinys nėra tinkamas spontatinės kalbos analizės vienetas, iškėlė jau Halliday’us (1987 [2002]). Pagrindiniais pasakymo bruožais laikomi predikatumas, tipinė formalioji struktūrinė schema, aiški komunikacinė funkcija ir baigtinė intonacija (Kamandulytė-Merfeldienė, Balčiūnienė 2016, 15-16). Reikia pasakyti, kad sakytinės (ypač spontaninės) kalbos segmentavimas į pasakymus dažnai yra sąlygiškas ir intuityvus, nes net ir to paties kalbėtojo pasakymas gali būti suskaidytas pauzių, į jį gali būti įsiterpę kitų pašnekovų pasakymų ar pan. Taigi, nepaisant teiginių, kad sakytinė kalba yra ne tokia sudėtinga struktūros, konstrukcijų atžvilgiu kaip rašytinė kalba (Miller, Weinert 1998, 7879), esama tvirtinančių priešingai, kad spontatinės kalbos gramatinė struktūra netgi sudėtingesnė nei rašytinės kalbos (Halliday 1987 [2002]) dėl galimų pauzių, nebaigtų minčių, staigaus kalbėtojų ir pokalbio temų bei potemių keitimosi.

Šiame straipsnyje pasirinkta operuoti sakinio terminu tada, kai kalbama apie sudėtinio sakinio struktūras, analizuojamas sintaksinis modifikavimo ryšys ir semantiniai laiko, priežasties, sąlygos bei nuolaidos ryšiai. Pasakymo terminas vartojamas tada, kai pereinama į diskurso lygmenį, t. y. adverbialinės sruktūros aptariamos diskurso lygmeniu ir kalbama jau ne apie sintaksines, bet apie diskurso funkcijas ir tekstinius ryšius.

Adverbialiniais laiko sakiniais žymimi įvairūs laiko santykiai. Tirdamas šio tipo adverbialinius sakinius, Kortmannas (1997, 84-85) skiria pagrindines laiko reikšmes: a) vienalaikiai, visiškai arba iš dalies sutampantys veiksmai ar įvykiai (ang. simultaneity overlap), leksiškai žymimi jungtuku when „kai“; b) vienalaikiai tęstiniai veiksmai arba būsenos (ang. simultaneity duration), leksiškai žymimi jungtuku while „kol“; c) pirmiau (ang. anteriority) arba vėliau (ang. posteriority) vykstantys veiksmai nei pagrindinio sakinio veiksmas, leksiškai žymimi jungtukais after „po to, kai“ ir before „prieš tai, kai“; d) riba, ties kuria baigiasi pagrindiniu sakiniu reiškiamas veiksmas (terminus ad quem), leksiškai žymima jungtuku until „iki tol, kol“; e) riba, nuo kurios prasideda pagrindiniu sakiniu reiškiamas veiksmas (terminus ad quo), leksiškai žymima jungtuku since „nuo tada, kai“. Spontaninės privačios kalbos patekstynyje vienalaikius veiksmus, įvykius arba vienalaikes tęstines situacijas dažniausiai perteikia laiko sakiniai su jungtukais kai, kaip, o laiko ribą – sakiniai su jungtuku kol. Prototipinė jungtukų kai ir kaip reikšmė yra vienalaikiškumas (ang. simultaneousness), kai perteikiamas visiškas arba dalinis pagrindiniu ir šalutiniu dėmeniu reiškiamų veiksmų sutapimas.

1. (7)

   [Vaikinas (VYR 26 m.) tvarko senelio (SEN 78 m.) namus stato spąstus pelėms. Į svečius ateina vaikino mergina (MOT 27 m.).]

   *VYR: kai švaru, tai nori daryt(i) valgyt(i), o, kai nešvaru, tai +//.

   *MOT: mhm.

   *VYR: +, pasąmoniškai veikia.

   VYR: kai studentavau, tai visą laiką, galima sakyt(i), darydavom(e) valgyt(i).

   *MOT: nes bute gyvenot(e).

Pateiktame pavyzdyje, pagrindiniame ir adverbialiniame sakiniuose veiksmažodžiai yra eigos veikslo, vadinasi, veiksmų egzistavimo ribos sutampa. Kortmannas (1997, 84) panašiais atvejais skiria ir vienalaikės koegzistencijos (ang. Simultaneity Co-Extensiveness) reikšmę: šalutiniame ir pagrindiniame dėmenyse apibūdinami laiko atžvilgiu sutampantys reguliarūs, dažniniai veiksmai ar būsenos. Kai perteikiamas dalinis vienalaikių veiksmų sutapimas, šalutiniu dėmeniu aprašoma situacija trunka ilgesnį laiką nei pagrindinio sakinio, pvz.:

1. (8)

   [dukra (DUK 25 m.) su draugu (DRAU 27 m.) ateina pas tėvus virtuvėje pradeda ruošti maistą ten kalbasi su mama (MAM 47 m.).]

   *MAM: gerai tokie makaronai?

   *DUK: gerai.

   *MAM: nu, dėk, ką tu čia, pirmą reikia dėt(i).

   MAM: į vandenį biškį aliejaus pili, kai verdi makaronus?

Šalutinio veiksmo tęstinumą pabrėžia eigos veikslo veiksmažodis, o pagrindinio sakinio veiksmas, nepaisant eigos veikslo formos, greičiau baigtinis, – implikuoja kartinį veiksmą.

Antra vertus, adverbialiniais sakiniais su kai ir kaip reiškiamas veiksmas gali vykti anksčiau nei pagrindinio sakinio veiksmas: pastarasis greitai, staiga arba po kurio laiko seka šalutinio dėmens veiksmą. Šiuo atveju kalbama ne apie vienalaikiškumo, bet veiksmų sekos reikšmes (LKG III 1976, 845), plg.:

1. (9)

   [Pokalbis namuose: svetainėje kalbasi mama (MAM 47 m.) ir dukra Laura (DUK 25 m.) į svečius ateina sūnaus Sauliaus draugė Kristina (DRAU 18 m.). Į pokalbį įsiterpia tėvas (TĖV 51 m.) ir picą atvežęs pardavėjas (PARD).]

   *DRAU: nu, tai tada [/] tada jos išlipo, pasakiau, kada atvažiuos, nes jos tai, aš dar biškį susigaudau su tais troleibusais, bet jos tai išvis nieko.

   DRAU: sakau, kai atvažiuos šešioliktas, tai tada įlipkit(e).

   *DRAU: sako, nu gerai.

2. (10)

   [Namuose mama (MAM 47 m.) su dukra (DUK 25 m._ kalbasi apie tai ką dovanoti draugei ieško renginių bilietų aptaria kitus dalykus.]

   *DUK: kad į mokslus sugrįžtų, nepamirštų.

   *MAM: viskas stovi, teisės, viskas, kiek tos teisės jam, kiek galioja, metai?

   *DUK: ne, tai jis pirma turi išsilaikyt(i) tą mokyklinį egzaminą.

   DUK: tada, kaip išsilaiko Regitroj(e), tada metai laiko nuo teorijos išsilaikymo turi išsilaikyt(i) ir vairavimą.

Kaip matyti, pateiktuose pavyzdžiuose adverbialinio sakinio veiksmas yra ankstesnis nei pagrindinio sakinio: (9) ir (10) atvejais veiksmų seką, viena vertus, sustiprina įvykio veikslo formos atvažiuos ir išsilaiko, o antra vertus, leksinis žymiklis tada. Kaip minėta, kalbėdamas apie veiksmų seką, Kortmannas (1997) skiria du aspektus: adverbialinio sakinio veiksmas gali įvykti anksčiau (ang. anteriority) arba vėliau (ang. posteriority) nei pagrindinio sakinio veiksmas. Negana to, laiko tarpas tarp veiksmų gali būti nedidelis, momentinis, veiksmai gali vykti ilgai nedelsiant (ang. immediate) arba darant ilgesnę petrauką (ang. non-immediate). Vis dėlto staigių veiksmų seka spontaninėje privačioje kalboje nėra produktyviai reiškiama ir kartu leksikalizuota: kaip žinoma, rašytinėje kalboje vienas kitą sekančių veiksmų staigumas pabrėžiamas sudėtiniu jungtuku kai tik (LKG III 1976, 848), – spontaninėje kalboje sudėtinio jungtuko kai tik terastas vienas pavyzdys.

Reiškiant veiksmų seką, jungtukas kai dažniausiai koreliuoja su dalelyte tai arba prieveiksmiu tada .kai..., tai; kai..., tada) (žr. aukščiau pateiktus (9) ir (10) pavyzdžius). Nepaisant to, kad adverbialinis sakinys su kai gali eiti prieš ar po pagrindinio sakinio, veiksmų sekos atveju kai-sakinys dominuoja prepozicijoje, o pagrindinis sakinys su koreliuojamuoju žodžiu tai arba tada – postpozicijoje (po šalutinio dėmens). Nicole Nau, tirdama adverbialinius sakinius latgalių kalboje, taip pat pastebi, kad neretai adverbialinio sakinio pozicija priklauso nuo semantinio santykio, susiklostančio tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens: sakiniai su jungtuku ka „kai“, perteikiantys veiksmų seką arba vienalaikiškumą, dažnesni inicialės pozicijoje nei postpozicijoje (Nau 2018, 71, taip pat 82). Seka ADVERBIALINIS LAIKO SAKINYS-PAGRINDINIS SAKINYS žymi perteikiamos informacijos reikšmingumo augimą, – pagrindiniu sakiniu perteikiama svarbesnė informacija („kas nutiko/nutinka/nutiks tuo metu, kai?“) (taip pat plg. Hetterle 2015, 76).

Nepaisant to, kad dažniausiai adverbialiniai sakiniai su kai eina prieš pagrindinį sakinį arba po jo, spontaninėje kalboje tokie laiko sakiniai (nors ir retai) gali būti įsiterpę ir į pagrindinį sakinį, plg.:

1. (11)

   [Draugės (MOT1 25 m. MOT2 23 m.) kalbasi kavinėje.]

   *MOT1: buvau pasiilgus šitų vafliukų.

   *MOT2: aš tai nevalgius.

   *MOT1: ai, nevalgius tu?

   MOT1: mes, kai čia buvom, jų nebuvom užsisakę?

   *MOT2: a_a [: ne].

   *MOT1: tada, kai +/.

   *MOT2: +< mes tada ėmėm kažkokius_tai lavašus, aš nežinau.

Tai dar kartą patvirtina, kad pagrindinio ir šalutinio dėmens pozicija yra ganėtinai laisva, šalutinis dėmuo gali įsiterpti į pagrindinį dėmenį, nes žymios įtakos sakinio reikšmei pozicija neturi: „[k]adangi ta propozicija, kuri sudaro foną, iš principo visada išreiškiama šalutiniu sakiniu, turinčiu aiškų prijungimo rodiklį, tai jos statusą nebūtina išryškinti tokia papildoma priemone, kaip dėmenų tvarka“ (Holvoetas 2003, 107).

Adverbialiniai sakiniai, prijungti jungtuku kai, gali žymėti ne tik laiko, bet kitokius semantinius ryšius. Vienas iš jų – sąlygos ryšys, plg.:

1. (12)

   [Namuose kalbasi močiutė (MOČ 78 m.) ir anūkė (ANŪ 25 m.) kartais įsiterpia anūkės mama (MAM 55 m.). Pašnekovės kalba pietų žemaičių tarme.]

   *ANŪ: tada jau reikės kažką žiūrėt(i), kaip išeis.

   *MOČ: nu tai taip.

   MOČ: kai jau negaliesi@d [: negalėsi], ir atsisakyk, nu tai tik jau neverskis@d [: nesiversk] per galvą +/.

Reikia pasakyti, kad laiko ir sąlygos reikšmės sumišusios, – ne visada lengva atskirti laiko reikšmę nuo sąlygos reikšmės. Vis dėlto, kaip pastebi Nau (2018, 73), jei veiksmai neturi faktiškumo dimensijos, negalima jų vertinti pagal teisingumo sąlygas, tada įžiūrėtina sąlygos reikšmė. Kitaip tariant, semantinis ryšys koreliuoja su pagrindinių predikatų raiška: jei pagrindinio ir šalutinio dėmens veiksmai reiškiami būsimojo laiko ar irrealis (tariamosios nuosakos, imperatyvo) formomis, dominuojanti reikšmė yra sąlygos, o jei būtojo laiko formomis, tada dominuojanti reikšmė yra laiko.

Be sąlygos, jungtukas kai gali žymėti ir priežasties ryšį, plg.:

1. (13)

   [Namuose kalbasi močiutė (MOČ 78 m.) ir anūkė (ANŪ 25 m.) kartais įsiterpia anūkės mama (MAM 55 m.). Pašnekovės kalba pietų žemaičių tarme.]

   *MOČ: jie, reiškia, nei nei lietuviškai nemuok@d [: nemoka].

   *MOČ: nu, tai visi po biškį muokat@d [: mokate], bet kad vis (.) muokietumet@d [: mokėtumėte] viską, kažkaip_tai +/.

   ANŪ: +< nu, jeigu šnekėtume angliškai, būtų paprasčiausia, kažkaip lengviausia, bet, kai tų žodžių panašių yra, kai galūnės panašias@d [: panašios], da@d [: dar] kas_nuors@d [: kas_nors] vat su latvių kalba, tai kažkaip gal tada lengviau jiem(s) įsimint(i).

   *ANŪ: be_to, jai čia gimtoji kalba, tai kažkaip taip i@d [: ir] pradėjom(e).

Pateiktame pavyzdyje jungtukas kai galėtų būti pakeistas jungtuku kadangi. Tai, kad laiko jungtukai gali būti polifunkcionalūs, pastebėta tiriant ir kitas kalbas ar jų atmainas: pavyzdžiui, latgalių jungtuko ka „kai“ konkreti reikšmė (ar funkcija) priklauso nuo konteksto, – šis jungtukas gali jungti ne tik laiko, bet ir sąlygos, priežasties sakinius (Nau 2018, 75). Remdamasi Lakoffu ir Johnsonu (1999, 178), Pajėdienė daro išvadą, kad laiko ir priežasties ryšio artimumą gali lemti kognityvinis laiko kategorijos supratimas: „anksčiau įvykęs veiksmas yra suvokiamas ne tik kaip pirmesnis, bet ir kaip priežastis ar sąlyga vėlesniam“ (Pajėdienė 2018, 76). Sąlygos ir priežasties reikšmes LKG III (1976, 852) įvardija kaip antrines reikšmes, o tai leidžia manyti, kad jungtukas kai yra polisemiškas: pirminė reikšmė yra laiko, iš kurios semantinės derivacijos būdu randasi antrinės – sąlygos ir priežasties – reikšmės. Antra vertus, remiantis analizuota medžiaga, vadinamosios antrinės reikšmės (arba funkcijos) gali būti lemiamos ir konteksto: svarbų vaidmenį vaidina tame pačiame kontekste vartojami leksiniai rodikliai ir pragmatinė inferencija.

Spontaninėje privačioje kalboje jungtukas kai ne visada pavartojamas adverbialinio sakinio inicialėje, bet ir medialėje, įsiterpęs tarp sakinio dalių, pvz.:

1. (14)

   [Seserys (SES1 23 m. SES2 26 m.) kalbasi telefonu vienu metu įsiterpia vienos iš seserų dukrelė (VAI 3 m.).]

   SES1: tai taigi tu įsidėk, aš tavęs kai prašau, kad tu įsidėtum kortelę, tai kaip atidarai telefoną, visada įsidėk ir tą kitą kortelę šalia ir taip uždaryk dangtelį.

   *SES2: aha, gerai.

Tai, kad laiko sakinių jungtukas pasislenka iš šalutinį sakinio dėmenį pradedančios (inicialės) pozicijos į antrą ar net tolimesnę poziciją, rodo Pajėdienės atliktas tyrimas, paremtas Šiaurės žemaičių telšiškių tarmės medžiaga (Pajėdienė 2018). Anot autorės, „[t]oks prijungimo rodiklio vartojimas pirmiausia sietinas su natūraliu šnekamosios kalbos srautu“ (Pajėdienė 2018, 94). Spontaninės kalbos analizė rodo, kad į pirmą planą iškeliamas subjektas, kartais, kaip rodo aukščiau pateiktas pavyzdys, ir objektas. Ne tik šiuo vieninteliu atveju į inicialės poziciją iškeliamas subjektas (kartais ir objektas) yra reiškiamas asmeniniais įvardžiais: taip, tikėtina, sustiprinama pokalbio dalyvių – kalbėtojo ir (ar) klausytojo – perspektyva.

Kaip rodo tirta medžiaga, vienas iš sakytinės kalbos savitumų – išardyta sudėtinių sakinių struktūra: sakinio pradžioje esantis subordinuojamasis jungtukas nebūtinai yra šalutinio sakinio žymiklis, atvirkščiai, – pagrindinio sakinio žymiklis; tokiu atveju subordinuojamasis jungtukas jungia ne pagrindinį ir šalutinį, bet du pagrindinius sakinius (Miller, Weinert 1998, 94-95), o dar tiksliau, diskurso atkarpas, arba pasakymus. Kai adverbialiniai sakiniai ir jų žymikliai – jungtukai– eina diskurso lygmeniu, jie gali atlikti visai kitas funkcijas nei įprastame sudėtiniame sakinyje. Bielinskienės teigimu (2009, 56), „kadangi jungtukai yra jau ne sakinio, o diskurso lygmens, tai jie paklūsta diskurso taisyklėms“. Svarbu atsižvelgti į kontekstą ir nustatyti jungtukų pragmatines funkcijas bei pasakymų, kuriuose jie vartojami, prasminius ryšius diskurse. Jungtukas kai diskurso lygmeniu jungia skirtingų pašnekovų pasakymus, plg.:

1. (15)

   [Pašnekovai (dukra DUK 23 m. sūnus SŪN 27 m. jų pusbrolis PUS 27 m. mama MAM 50 m. močiutė MOČ 75 m. senelis SEN 77 m.) neseniai prabudo pusryčiauja ruošiasi išvykti iš namų.]

   *DUK: kada Akituką padėsi praust(i) mums?

   *PUS: niekada.

   SŪN: kai man atostogos bus.

Pateiktame pavyzdyje prijungiamasis laiko sakinys realizuojamas dviejų pašnekovų: pagrindinio sakinio propozicija implikuojama ankstesniame pašnekovo klausime („kada Akituką padėsi prausti mums?“), vėliau į šį klausimą sureaguojama adverbialiniu sakiniu su jungtuku kai („kai man atostogos bus“). Tokią išskaidyto prijungiamojo laiko sakinio sandarą lemia dialoginė aplinka: šalutinį dėmenį atitinkantis pasakymas suteikia naujos informacijos ir funkcionuoja kaip pagrindiniam, arba tiksliau, insubordinuotam sakiniui (Evans 2007) prilygstantis pasakymas.

Laiko sakiniai su santykiniu prieveiksmiu kol žymi tokius veiksmus, kurie laiko atžvilgiu yra riboti. Konkretesni pagrindiniu ir šalutiniu sakiniu reiškiamų veiksmų trukmės santykio aspektai tampa akivaizdūs nagrinėjant pagrindinių predikatų veikslą: svarbi skirtis tarp eigos ir įvykio veikslo. Be to, kaip pabrėžia Pajėdienė (2018, 77), nagrinėjant sakytinės kalbos tekstus,„būtina atkreipti dėmesį į tai, kad laiko nuoroda paprastai yra vertinama kaip ypač svarbi“. Ne tik veikslo, bet ir laiko formų svarbą pabrėžia ir akademinė gramatika (LKG III 1976), kurioje teigiama, kad, analizuojant laiko prijungiamuosius sakinius, svarbu atkreipti dėmesį į predikatais einančių veiksmažodžių veikslo ir laiko formų derinimą.

Kaip ir sakiniai su jungtuku kai, sakiniai su kol reiškia vienalaikiškumą, tiksliau, vienalaikes, visiškai arba iš dalies sutampančias būsenas (Simultaneity Duration, Simultaneity CoExtensiveness pagal Kortmann 1997). Kai pagrindinio dėmens tariniu eina įvykio veikslo veiksmažodis, pagrindinio dėmens veiksmas įvyksta šalutinio dėmens veiksmo trukmės momentu, plg.:

1. (16)

   [Lauke prie bendrabučio vyksta namo bendruomenės susirinkimas susirinkime daugiausiai dalyvauja maždaug 40–60 m. žmonės (kaimynai) bendruomenės pirmininkė (PIRM) kartais kalba su rusišku akcentu.]

   *PIRM: namie paskaitysit(e), va.

   *PIRM: prašau gerbt(i) kaimynus ir laikytis taisyklių.

   *PIRM: tai_va.

   PIRM: kol lauksim(e) kitų, tai gal greičiau išdalinsiu.

Pagrindinio sakinio veiksmas įvyksta prieš šalutinio dėmens veiksmo pabaigos momentą. Ir pagrindiniame, ir adverbialiniame sakinyje veiksmažodis yra įvykio veikslo, pvz:

1. (17)

   [Moteris (MOT apie 65–75 metų) kalbasi telefonu.]

   *MOT: ką?

   *MOT: jo.

   *MOT: aš su vaiku buvau, tai žinai.

   MOT: pavargom(e) ir taip, tuos obuolius, kol nuskynėm(e), taip karšta vakar.

Adverbialinio sakinio, prasidedančio jungtuku kol, tariniu gali eiti ir neigiamos formos veiksmažodis, tai reiškia, kad pagrindinio sakinio veiksmas vyksta tol, kol nepasireiškia adverbialiniu sakiniu reiškiamas veiksmas, plg.:

1. (18)

   [Pokalbis namuose: svetainėje kalbasi mama (MAM 47 m.) ir dukra Laura (DUK 25 m.) į svečius ateina sūnaus Sauliaus draugė Kristina (DRAU 18 m.). Į pokalbį įsiterpia tėvas (TĖV 51 m.) ir picą atvežęs pardavėjas (PARD).]

   *DUK: +, už savo pinigus?

   *DRAU: jo, nu, jo.

   *DRAU: yra vien(a)s kambarys, buvom(e) pas vieną.

   DRAU: nu, jinai mūsų klasiokė, ją ten laikinai patalpino tenai, kol ne-negrįžusios ten antrakursė ir ir dvi trečiakursės.

Aptariami atvejai panašūs į Kortmanno Terminus ad quem reikšmę: pagrindiniu sakiniu reiškiamas veiksmas vyksta iki šalutiniu sakiniu reiškiamos laiko ribos.

Laiko ribos reikšmė gali būti sustiprinama poriniais jungtukais. Anot Žukauskaitės (1961, 101), dažniausiai jungtukas kol koreliuoja su atliepiamaisiais žodžiais tol(ei). Tokiais atvejais šalutinio sakinio vieta (kaip ir sakinio be atliepiamojo žodžio) būna neapibrėžta: šalutinis sakinys gali būti ir prieš, ir po pagrindinio. Tačiau, kaip rodo spontaninės kalbos analizė, jungtukas kol (kaip ir jungtukas kai) dažniausiai koreliuoja su dalelyte tai. Be to, koreliacinio jungtuko kol..., tai atvejais, šalutinis sakinys su kol, kaip ir sakinių su kai ir kaip atveju, paprastai eina prieš pagrindinį sakinį.

Spontaninėje kalboje gali būti taip, kad pagrindinis sakinys nutolsta nuo šalutinio dėmens su jungtuku kol: nepaisant to, kad pagrindinis ir šalutinis dėmenys ištariami to paties kalbėtojo, tarp jų įsiterpia kito pokalbio dalyvio pasakymų, plg.:

1. (19)

   [Lauke prie bendrabučio vyksta namo bendruomenės susirinkimas susirinkime daugiausiai dalyvauja maždaug 40–60 m. žmonės (kaimynai) bendruomenės pirmininkė (PIRM) kartais kalba su rusišku akcentu.]

   *KAIM1: labą_dieną.

   *KAIM3: labą_dieną.

   *PIRM: labą_dieną.

   PIRM: čia trupučiuką, kol lauksim(e) kitų.

   *KAIM5: kažin, ar jau sulauksim(e).

   *PIRM: +< noriu dar išdalinti, kas negavo, (.) vidines taisykles.

   *PIRM: prašysiu pasirašyt(i), (.) kad gavot(e).

Spontaniškai besikeičiantis kalbėtojų vaidmuo lemia, kad tarp pagrindinio dėmens ir šalutinio dėmens su kol yra įsiterpęs kito pašnekovo pasakymas. Vis dėlto dialoginė aplinka ne taip ir dažnai turi įtakos sudėtinio laiko sakinio struktūrai: nustatyta, kad sudėtinių priežasties ir nuolaidos sakinių struktūra diskurso lygmeniu išardoma dažniau nei laiko sakinių (žr. 3.2 ir 3.4 skirsnius).

Kaip matyti iš 1 lentelės, priežasties sakiniai su jungtuku nes yra labiausiai paplitę sakytinėje privačioje komunikacijoje. Priežasties santykis sakytinėje kalboje perteikiamas sakiniais ir su kitais jungtukais: kadangi, kad su atliepiamaisiais žodžiais dėl to, todėl, labiau diskurso lygmeniu – tai kad. Vis dėlto statistinis pasiskirstymas rodo, kad pastarieji jungtukai gerokai retesni, nėra prototipiškos priežasties raiškos priemonės spontaninėje kalboje.

Kaip ir rašytinėje, taip sakytinėje kalboje sakinių su nes dėmenų tvarka, reiškiant priežastį, yra apibrėžta: šalutinis dėmuo visada eina po pagrindinio sakinio. Faktas, kad priežasties sakiniai tipiškai seka pagrindinį sakinį, paliudytas ir kitose kalbose (plg. Diessel, Hetterle 2011; Nau 2018). Kaip jau užsiminta, ši aplinkybė išskiria priežasties sakinius su nes iš bendrojo prijungiamųjų sakinių konteksto: nepaisant to, kad prijungiamųjų sakinių dėmenys turėtų būti keičiami vietomis be apribojimų, adverbialiniai sakiniai su nesyra imobilūs, o tai verčia svarstyti dėl nes statuso kaip sujungiamojo jungtuko, atitinkamai dėl sakinių su nes – ne kaip prijungiamųjų, bet kaip sujungiamųjų (žr. Holvoet 2003, 109).

Įprastai pagrindinis dėmuo nusako veiksmą, o šalutinis dėmuo su nes – jo priežastį.

1. (20)

   [Pokalbis namuose: svetainėje kalbasi mama (MAM 47 m.) ir dukra Laura (DUK 25 m.) į svečius ateina sūnaus Sauliaus draugė Kristina (DRAU 18 m.). Į pokalbį įsiterpia tėvas (TĖV 51 m.) ir picą atvežęs pardavėjas (PARD).]

   *DRAU: nes iii dvi draugės, kur visąlaik bendraujam(e) su jom(is), gyvena irgi Kaune, ir dar Jolita, tai visos vaikščiojom(e).

   *MAM: Jolitai truputį nesmagu, kad viena, ane?

   *DRAU: jo.

   DRAU: šiaip sakė, kai ėjo į šventę, nu tenai vakar mes ją palydėjom(e) iki bendrabučio, nes jinai nenorejo viena

Laiko planas sakinyje gali būti dvejopas: laikas gali sutapti visame sudėtiniame sakinyje arba gramatinis laikas pagrindiniame ir šalutiniame sakinyje gali skirtis. LKG III nurodoma, kad priežastis dažnai yra ankstesnė už tos priežasties pasekmę, todėl šalutinio dėmens tariniu neretai eina būtojo, o pagrindinio – esamojo laiko formos (LKG III 1976, 863). Spontaninėje sakytinėje kalboje nes-sakiniuose gramatinis laikas dažniausiai yra būtasis arba esamasis, kai reiškiamos įprastos, reguliarios būsenos.

Kalbant apie jungtuką kadangi, LKG III tome teigiama, kad, priešingai nei jungtukas nes, jungtukas kadangi yra būdingesnis mokslinei ir kanceliarinei kalbai (LKG III 1976, 864). Pastarąją vartosenos tendenciją pagrindžia ir dabartinės sakytinės kalbos duomenys. Jungtuko kadangi atveju sakinio dėmenis keisti vietomis galima: kadangi sakinyje gali eiti ir pirmojo, ir antrojo dėmens pozicijoje. Tradicinėse gramatikose tvirtinama, kad dėmenų tvarka, kai pirmasis dėmuo prasideda jungtuku kadangi, yra natūraliausia (LKG III 1976, 864; DLKG 1994, 684). Pastarąją aplinkybę Holvoetas aiškina remdamasis Talmy’io teorija: šalutinio dėmens (su kadangi) propozicija sudaro foną, o pagrindinio dėmens propozicija – figūrą, taigi „priežastinis ryšys lemia natūralų fono ir figūros pasirinkimą“: pirma pristatomas fonas, o vėliau – figūra (Holvoet 2003, 108-109). Vis dėlto, kaip žinoma, prijungiamuosiuose sakiniuose pastovios fono ir figūros eilės tvarkos nėra, – galima seka ir figūra-fonas (ir kadangi, ir nes-sakinių atveju).

Analogiškai, diskurso lygmeniu pasakymais su nes kalbėtojas gali nurodyti į bendrąsias (ar iš anksto turimas) žinias, plg.:

1. (21)

   [Bendrabutyje studentės šnekučiuojasi prie kavos puodelio: STU1 20 m. STU2 20 m.]

   *STU2: taip ir tokia jaučiuos(i) net faina.

   *STU1: o tai labai faina, aš tai net nežinau savo rezultatų.

   *STU2: rezultatų nežinai.

   STU1: nes kadangi aš sirgau, tai_vat nėjau į paskaitas ir nesužinojau, dėstytojai nesako tų, kurių nėra paskaitose.

Šiuo atveju padarinį nusako pagrindinis sakinys, esantis postpozicijoje. Žiūrint iš tarpkalbinės perspektyvos, pastebėta, kad pasaulio kalbose padarinio sakiniai taip pat nėra linkę eiti pirmojo dėmens pozicijoje, arba prepozicijoje, – labiau postpozicijoje (Holvoet 2003, 108).

LKG III (1976, 864) teigiama, kad sakiniuose su jungtuku kadangi pasitaiko atvejų ir su atliepiamuoju žodžiu tad .kadangi..., tad). Tačiau sakytinėje spontaninėje kalboje atliepiamuoju žodžiu, kaip ir laiko sakinių atveju, eina dalelytė tai (taip pat ir šios dalelytės kombinacijos tai vat ir pan.), taigi randamas koreliacinis jungtukas kadangi..., tai, kadangi..., tai vat (21 pavyzdys).

Sakytinės kalbos spontaniškumas lemia, kad jungtukas kadangiyra medialės pozicijoje, įsiterpęs tarp sintaksines funkcijas atliekančių sakinio dėmenų, pvz.:

1. (22)

   [Namuose kalbasi močiutė (MOČ 78 m.) ir anūkė (ANŪ 25 m.) kartais įsiterpia anūkės mama (MAM 55 m.). Pašnekovės kalba pietų žemaičių tarme.]

   *MOČ: +< o vaikai kaip, daugiau taip jau kalb@d [: kalba] latviškai a@d [: ar] vuokiškai@d [: vokiškai]?

   *ANŪ: jie tarpusavyje šnekas(i) vokiškai.

   ANŪ: bet, nu, aš kadangi nesuprantu, su manim(i) reik(ia) šnekėt(i) jau latviškai.

   *ANŪ: bet, pavyzdžiui, irgi tai tėvai, kai kažko paklausia latviškai, jie visąlaik atsakiniej@d [: atsakinėja], sakė, vokiškai.

Kaip ir laiko jungtukų atveju, dažniausiai į pirmą planą iškeliamas subjektas (vėlgi reiškiamas asmeniniu įvardžiu), bet ne jungtukas.

Passot (2007), tyrinėdamas anglų kalbos jungtuką because„nes; dėl to/todėl, kad“, teigia, kad šis jungtukas gali pasirodyti ne tik subordinuojamuose sakiniuose, bet atlikti ir: a) metalingvistinę funkciją (šiuo jungtuku kalbėtojas referuoja į ankstesnį diskursą), b) paaiškinamąją (ang. elaborative) funkciją (kalbėtojas aiškina savo pasakytus žodžius), c) diskurso siejimo arba atliepiamąją (ang. responsive) funkciją. Žinoma, priežasties semantinis atspalvis diskurso lygmeniu vis tiek daugiau ar mažiau jaučiamas. Tai, kad priežasties jungtukai gali jungti didesnius už sakinį vienetus ir turėti tekstą (resp. diskursą) struktūruojančių funkcijų, pastebėta tiriant ir latgalių sakytinės kalbos medžiagą (Nau 2018, 92). Dažniausiai lietuvių kalbos nes pastebimas dialoge: iš 100 tirtų pavyzdžių net 47 atvejais nes randamas inicialėje. Pasakymu su jungtuku nes gali būti atsakoma į klausimą kodėl, pvz.:

1. (23)

   [Pokalbis namuose: svetainėje kalbasi mama (MAM 47 m.) ir dukra Laura (DUK 25 m.) į svečius ateina sūnaus Sauliaus draugė Kristina (DRAU 18 m.). Į pokalbį įsiterpia tėvas (TĖV 51 m.) ir picą atvežęs pardavėjas (PARD).]

   *MAM: čia visos toj(e)_pačioj(e) specialybėj(e)?

   *DRAU: a_a, aš tai negalėjau pati rinktis to bendrabučio, tai mane įmetė į bet_kurį.

   *DUK: kodėl tu negalėjai rinktis?

   DRAU: nes aš buvau pasirinkus(i), negavau, tai man paskyrė vietą šiaip, ne-neleido pasirinkt(i) jau jos.

Be to, akivaizdūs argumentavimo kontekstai, kuriuose vartojami nes-sakiniai. Žemiau pateiktame pavyzdyje kalbėtojas bando pateisinti savo ankstesnį klausimą, t. y. kodėl klausia („ne Petrašiūnuose gyvena?“), plg.:

1. (24)

   [Pokalbis namuose: svetainėje kalbasi mama (MAM 47 m.) ir dukra Laura (DUK 25 m.) į svečius ateina sūnaus Sauliaus draugė Kristina (DRAU 18 m.). Į pokalbį įsiterpia tėvas (TĖV 51 m.) ir picą atvežęs pardavėjas (PARD).]

   *MAM: ne Petrašiūnuose gyvena?

   *DRAU: nežinau.

   *DRAU: Kristupo žmona, aš nežinau, kas tas Kristupas.

   MAM: nes pas mus pas mus viena irgi tik ištekėjo šią vasarą.

Analogiškai, diskurso lygmeniu pasakymais su nes kalbėtojas gali nurodyti į bendrąsias (ar iš anksto turimas) žinias, plg.:

1. (25)

   [Draugės (MOT1 25 m. MOT2 23 m.) kalbasi kavinėje.]

   *MOT2: bet tai, žinai, vienąkart pasportuot, po to tris dienas neit, tai gal xxx.

   *MOT1: tai_va, kad biškį sudėtinga gaunasi.

   *MOT2: xxx per tą savaitę tai išvis bus taip, kad nesportuosi, kai dirbsi.

   MOT1: o tenai kaip, savaitgaliais dirba, nes kai_kurie sporto klubai tai nedirba.

Panašiai kaip ir (24) atveju, kalbėtojas argumentuoja, kodėl klausia, t. y. pasiremia bendrosiomis žiniomis, kad savaitgaliais kai kurie sporto klubai nedirba. Be to, spontaninėje kalboje galimi atvejai, kai jungtukai nes ir kadangi vartojami šalia vienas kito: pavyzdžiui, aukščiau pateiktame (21) pavyzdyje jungtukas nes rodo ryšį su ankstesniu to paties kalbėtojo pasakymu („nežinau savo rezultatų (propozicija A), nes nėjau į paskaitas (propozicija B)“), o dėmuo su jungtuku kadangi reiškia priežastį propozicijai B: „nėjau į paskaitas (propozicija B), kadangi sirgau (propozicija C)“.

Adverbialiniai sąlygos sakiniai su jungtukais jei ir jeigu nusako veiksmą ar reiškinį, dėl kurio galėtų būti realizuota pagrindinio sakinio propozicija. Jungtukai jei ir jeigu išskirtinai siejami su sąlygos sakiniais. Kaip ir daugumos adverbialinių sakinių atvejais, dėmenų tvarka yra laisva, – pagrindinis ir šalutinis dėmuo mobilūs.

Payne’is (1997) ir Kortmannas (1997) skiria šias sąlygos reikšmes: realios sąlygos (ang. simple/realis), hipotetinės sąlygos (ang. hypothetical/irrealis) ir nefaktinės sąlygos (ang. counterfactual conditional) sakiniai. Realios sąlygos sakiniai referuoja į galimas praeities, ateities, dabarties, taip pat reguliarias, habitualias situacijas. Kadangi neaišku, ar situacija įvyks, ar tikrai bus realizuota, dėl to šio tipo sąlygos sakinius Cristofaro (2003, 160) apibūdina kaip nefaktyvius, bet realius (Hetterle 2015, 49). Dėl semantinio artimumo daugelyje kalbų skirtis tarp laiko ir realios sąlygos sakinių yra neutralizuojama, o tai reiškia, kad gali būti reiškiama ta pačia konstrukcija (Cristofaro 2003, 161; Thompson, Longacre, Hwang 2007, 257−258).

Tirtoje spontatinėje sakytinėje lietuvių kalboje realios sąlygos sakiniai yra patys dažniausi: dominuojanti jei(gu)-sakinių predikato raiška yra tiesioginės nuosakos formos. Neretai realios sąlygos sakiniai turi laiko atspalvį, plg.:

1. (26)

   [Dukra (DUK 22 m.) mama (MAM 43 m.) ir močiutė (MOČ 73 m.) svetainėje kalbasi apie prekybos centrų nuolaidas ir kitus dalykus.]

   *MOČ: tai pieno, o mėsos aš neperku parduotuvėse, aš perku, važiuoju iki to, kur ūkininkai parduoda.

   *MOČ: o kiek man čia reikia.

   *MOČ: būna ir taip tų akcijų.

   MOČ: o jei užeini, tik akcija da akcija, akcija da akcija.

Šiuo atveju jungtuką jei galima būtų pakeisti jungtuku kai („kai užeini, tik akcija...“). Hipotetinės sąlygos sakiniai žymi hipotetinę situaciją, kuri yra nereali, neatitinkanti tikrovės, taigi jos realizavimo(si) tikimybė yra palyginti žema. Neretai adverbialinio sakinio pagrindinis predikatas reiškiamas tariamąja nuosaka.

1. (27)

   [Mergina (MER) ir vaikinas (VAI) bendrauja internetu naudodami Skype programą.]

   *MER: bet tu nepastebėjai, nu, tu būtum, nu, vis_tiek kažkaip būtum sureagavęs, nu, o tu taip, nu, visiškai nesureagavai.

   *VAI: aš xxx reaguot(i) be šansų!

   *VAI: reaguot(i) xxx tau į akis?

   MER: nu, jeigu tai būtų tikrovėje, tai tikrai sureaguotum, pavyzdžiui, jei aš žiūrėčiau tau į akis.

   *VAI: ne, tai jeigu tikrovėj(e), tai aišku.

Vis dėlto pastebėta, kad jei pagrindinis predikatas reiškiamas neigiamomis tariamosios nuosakos formomis, tada gali būti reiškiama ir reali, įvykusi situacija, plg.:

1. (28)

   [Namuose 2 draugės (MOT1 - 22 m. MOT2 - 24 m.) ir 3 draugai (VYR1 - 25 m. VYR2 - 22 m. VYR3 - 24 m.) kalbasi apie aukštojo mokslo svarbą.]

   *MOT2: +< diplomo, ne atestato.

   *VYR1: +< ir tu gali įrodinėt(i), [...], kad tu ten moki. [...]

   MOT2: +< ne visą laiką, yra tam_tikri gebėjimai, kuriuos aš tai, pavyzdžiui, tikrai neturėčiau,

   MOT2: +< ne visą laiką, yra tam_tikri gebėjimai, kuriuos aš tai, pavyzdžiui, tikrai neturėčiau, jei nebūčiau tiek mokiusis.

Tokie sakiniai gali turėti ir priežasties atspalvį, o santykis tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens gali būti įvardijamas kaip sąlygos(/priežasties)-padarinio santykis („Kadangi tiek mokiausi, dėl to tam tikrus gebėjimus turiu“). Sąlygos sakiniuose, kurie panašūs į laiko sakinius, galima įžvelgti vienalaikiškumo arba veiksmų sekos semantinių atspalvių.

Nefaktinės sąlygos sakiniai žymi įsivaizduojamas situacijas, kurios neįvyko, jų propozicija nėra teisinga.

1. (29)

   [Kambaryje draugai (DRAU1 25 m. DRAU2 27 m. DRAU3 21 m. DRAU4 25 m.) kalbasi apie gyvenimą užsienyje ir kitus dalykus.]

   *DRAU4: +< dvigubą +/?

   *DRAU2: +< ne, kadangi +/.

   *DRAU1: +< kadangi tėvai yra lietuviai, man įdomu, kaip +/.

   DRAU2: +< nes ji sakė, jinai yra lietuvė ta mergaitė, kadangi iii būtų gavus(i) Anglijos pilietybę, jeigu jie būtų bent vienas iš tėvų gyvenęs penkis metus Anglijoj(e).

Kaip ir hipotetinės sąlygos sakinių atveju, adverbialinio sakinio su jeigu pagrindinis predikatas reiškiamas tariamąja nuosaka; tiksliau, šiuo atveju predikatas yra sudėtinis: tariamoji nuos. + būt. l. dalyvis. Neretai projektuojama į praeities situaciją, kuri neįvyko, ir būtent dėl to yra (ir negali būti) faktyvi.

LKG III (1976, 868-874) nurodoma, kad prijungiamieji sakiniai su jei(gu) gali turėti ir priešpriešos ar nuolaidos atspalvių, vis dėlto atrinktuose spontaninės kalbos pavyzdžiuose šios reikšmės fiksuotos nebuvo, išskyrus vieną atvejį, kuriame galima įžiūrėti nuolaidą, plg.:

1. (30)

   [Draugų susitikimas kavinėje (MO1 - 40 m. MO2 - 50 m. MO3 - 25 m. MO4 - 32 m. MO5 - 41 m. MO6 - 35 m. MO7 - 51 m. MO8 - 30 m. VY1 - 30 m. VY2 - 25 m. PAD (padavėja) - amžius nežinomas).]

   MO2: argi ieškosi žodžių, net jei ir nežinai, kaip jį ten transkribuoti.

Nuolaidos reikšmę sustiprina konteksinis elementas – dalelytė ir .jei ir).

Sąlygos sakiniai gali turėti ir episteminių, sakinio propozicijos santykio su tikrove vertinimo dimensijų, plg.:

1. (31)

   [Draugės (MOT1 25 m. MOT2 23 m.) kalbasi kavinėje.]

   *MOT1: bet dabar, kaip abu dirbat, ar bus noras sportuot(i)?

   *MOT2: dar kol_kas yra.

   *MOT2: nu, aišku, kai po darbo grįžti, tai jau nelabai eisi sportuot.

   MOT1: tai jo, jeigu sakai, kada baigi, tai būsi žiauriai pavargus.

Sudėtiniame sakinyje reiškiama ne tik sąlyga, bet ir kalbėtojo spėjimo pagrindas („jeigu sakai, kada baigi“) ir iš to išplaukiantis vertinimas, kiek pagrindinio sakinio propozicija atitinka (ar gali atitikti) tikrovę („būsi žiauriai pavargus“).

Tradicinėse gramatikose teigiama, kad atliepiamieji žodžiai sąlygos sakiniams nebūdingi, nors ir įmanomi (LKG III 1976, 867). Tirtoje medžiagoje sąlygos jungtukas jei(gu)koreliuoja su dalelyte tai, pvz.:

1. (32)

2. [Pokalbis namuose: svetainėje kalbasi mama (MAM 47 m.) ir dukra Laura (DUK 25 m.) į svečius ateina sūnaus Sauliaus draugė Kristina (DRAU 18 m.). Į pokalbį įsiterpia tėvas (TĖV 51 m.) ir picą atvežęs pardavėjas (PARD).]

3. *DRAU: ne, nes nu yra tvarkaraštis.

4. *DRAU: aš priskirta, ikimokyklinis yra priskirtas menų fakultetui, bet ten ir yra tik menų, visos menų tos paskaitos, kur su menais susijusios ten visokios.

5. *DRAU: ir yra jų tiktai tas tvarkaraštis.

6. DRAU: tai sakiau, jeigu nebus per savaitgalį, tai tada paklausiu.

Reikia pasakyti, kad, kitaip nei teigiama akademinėje gramatikoje (ten pat), porinio jungtuko jei(gu)..., tai atvejai ne tokie ir reti: jie sudaro trečdalį (34,2 %) visų jungtuko pavartojimo atvejų. Kai jei(gu) koreliuoja su dalelyte tai, adverbialinis sakinys visada yra prepozicijoje.

Kaip apibrėžia LKG III (1976, 878), nuolaidos adverbialiniai sakiniai „nusako tokius veiksmus ar reiškinius, kurie turėtų sukelti priešingus padarinius, negu rodo pagrindiniai dėmenys“. Pagrindinio ir šalutinio sakinio propozicijos susijusios priešpriešos santykiu, dėl to, bent jau semantiškai, nuolaidos sakiniai gali būti panašūs į koordinuojamuosius priešpriešinius sakinius, pvz.:

1. (33)

   [Draugai kalbasi važiuodami automobiliu (MOT1 30 m. MOT2 35 m. VYR1 34m.).]

   *VYR1: aha.

   *MOT1: kunigas tas profesorius.

   *MOT2: jo, girdėtas irgi labai.

   MOT1: nors jis pats indas, bet Anglijoj(e) gyvena.

Priešpriešos semantinį ryšį sustiprina jungtuko nors koreliacija su priešpriešiniu jungtuku bet. Analizuojant kitų kalbų medžiagą pastebėta, kad būtent nuolaidos sakiniams labiausiai būdingi poriniai jungtukai (Nau 2018, taip pat plg. LKG III 1976, 880): tirtoje lietuvių kalbos medžiagoje nuolaidos ir priešpriešinių jungtukų koreliacija taip pat yra gana tipiška. Kaip ir būdinga adverbiliniams sakiniams, pagrindinis ir priklausomasis dėmenys yra mobilūs, gali būti sukeičiami vietomis, bet jei jungtukas nors koreliuoja su priešpriešiniu jungtuku, tada adverbialinis nuolaidos sakinys dominuoja prepozicijoje pagrindinio sakinio atžvilgiu (kaip (33) atveju).

Spontaninėje kalboje jungtukas nors ne visada pasirodo sudėtiniame sakinyje: kalbėtojas pradeda pasakymą žymikliu nors, o pasakymo pagrindą sudaro vientisinis (neretai – nepilnas) sakinys. Tokiais pasakymais kalbėtojas reiškia episteminį vertinimą, kurį sustiprina kontekstiniai elementai, t. y. episteminės dalelytės, prieveiksmiai arba veiksmažodinės konstrukcijos, plg.:

1. (34)

   [Namuose mama (MAM 47 m.) su dukra (DUK 25 m._ kalbasi apie tai ką dovanoti draugei, ieško renginių bilietų aptaria kitus dalykus.]

   *DUK: im-im-im, pala(uk), kur čia tie bilietai gali būt(i).

   *MAM: o čia Kaune koncertuos ar čia tik xxx?

   *DUK: nu va, dabar ką_tik reklamavo, tai ką žinau, man rodos, kad Kaune rodė.

   DUK: ai, nors gal Tiketoj(e).

Akivaizdu, kad kalbėtojas abejoja perteikiamos propozicijos teisingumu, negana to, pasakymu, kuriame yra nors, koreguoja ankstesnius žodžius. Be episteminių, pasakymai su nors diskurso lygmeniu gali turėti papildomų pragmatinių reikšmių, pavyzdžiui, nuorodų į ankstesnį diskursą, naujos pokalbio temos užmezgimo arba grįžimo prie ankstesnės temos ir pan.:

1. (35)

   [Draugai žiūri nuotraukas kalbasi: MER merginos (18 ir 27 m.) VAI vaikinai (25 ir 26 m.).]

   *MER2: nežinau, ne turbūt.

   *MER2: tai tik kol laukės(i), tai tikrai nerūko, o dabar gal maitina, tai irgi nerūko.

   *MER2: nes vis_tiek taigi viskas persiduoda.

   MER2: nors palauk, o kas rūkė?

Pateiktame pavyzdyje grįžimą prie ankstesnio pokalbio momento signalizuoja ir imperatyvinė forma palauk (apie imperatyvines formas kaip diskurso žymiklius plačiau žr. Jasionytė-Mikučionienė 2017). Galima daryti išvadą, kad modalinės ir pragmatinės reikšmės nėra leksikalizuotos: jų radimąsi lemia diskursinis kontekstas, koreliacija su kitais episteminiais arba pragmatiniais žymikliais, pragmatinė inferencija. Ne tik lietuvių kalboje nuolaidos konstrukcijos gali išplėtoti episteminių ar diskursinių aspektų: kitose kalbose (pvz., anglų, italų) taip pat įžvelgiami nuolaidos adverbialinių sakinių episteminis ir ilokucinis tipai (plačiau žr. Pérez Quintero 2002, 108).

LKG pastebima, kad šnekamajai kalbai būdingesni junginiai su sudėtiniu nuolaidos jungtuku kad ir (LKG III 1976, 882). Vis dėlto tirtoje spontaninėje kalboje šis jungtukas yra retas nuolaidai reikšti, dėl to detaliau straipsnyje neanalizuojamas.