Kūno dalių pavadinimai, arba somatonimai, kaip universali, būdinga visoms kalboms teminė grupė yra sulaukusi itin didelio lingvistų dėmesio. Tyrimai apima platų kognityvinių tipologinių tyrimų lauką: hierarchinę ir taksonominę somatonimų semantinės grupės struktūrą, erdvinės konceptualizacijos tipologinio universalumo / variantiškumo interpretaciją (Zauner 1903; Brown 1976; Andersen 1978; Witkowski, Brown 1985; Tversky 1989; Enfield, Majid, van Staden 2006; Wierzbicka 2007; Yu, Niemeier 2008; Majid 2010; Maalej, Yu 2011; Levisen 2014; Majid, van Staden 2015 ir kt.), įkūnijimo (ang. embodiment) teoriją (Lakoff, Johnson 1999); ypač daug dėmesio skiriama somatinei frazeologijai atskirose kalbose ar jų grupėse, kiek mažiau – somatonimų onomasiologinės sistemos tyrimams (Swanson, Witkowski 1977; Dingemanse 2006)². Dabartiniu metu atsigręžta ir į įvairių kalbų dialektus bandant išsiaiškinti, kaip tarminiai somatonimai reprezentuoja konceptualiuosius atskirų kūno dalių požymius, etnolingvistinį pasaulėvaizdį. Vieną iš tokio pobūdžio holistinio tyrimo sričių paprastai sudaro kūno dalių pavadinimų onomasiologinės sandaros analizė.

Šiame straipsnyje pristatoma šiaurės žemaičių patarmės (jos plotą žr. 1 pav.) somatonimų vieno motyvacijos modelio analizė.

1 pav
Šiaurės žemaičių patarmės žemėlapis (sudarė Laura Geržotaitė)

Tyrimo tikslas – nustatyti artefaktinio motyvacijos modelio ypatumus, jo vaidmenį šiaurės žemaičių patarmės somatonimų onomasiologinėje sistemoje ir atskleisti šio motyvacijos modelio somatonimų indėlį kuriant bei saugant etnolingvistinio pasaulėvaizdžio fragmentus.

Motyvaciniai kalbos ryšiai atspindi mentalinio pasaulio struktūrą, rodo, kaip žmogus kategorizuoja pasaulį (Толстая 2002, 119). Šiuos ryšius fiksuoja onomasiologinė sistema, ypač motyvacijos modeliai (MM). Pastarasis terminas perteikia sisteminį žodžių motyvacijos pobūdį: MM apima ne pavienes žodžių poras, o gausias žodžių klases (plg. Толстая 2002, 114).

Straipsnyje laikomasi požiūrio, kad leksemų motyvacijos analizė teikia daug galimybių nustatant tam tikro tikrovės fragmento vaizdą kalboje. Tiriant teminę grupę motyvacijos aspektu, išryškėja kalbinės raiškos dėsningumai vienam ar kitam konceptualiajam požymiui ar visam konceptui perteikti³, atsiranda galimybių nustatyti, kokie požymiai yra tipiškiausi, dažniausiai pasirenkami kuriant tiriamojo tikrovės fragmento motyvuotus nominacijos vienetus.

Motyvacija suprantama ir kaip lingvistinė, ir kaip mentalinė operacija. Jos rezultatas – motyvema – yra toks leksinis (ar leksikalizuotas) nominacijos vienetas, kurio onomasiologinė struktūra teikia informacijos apie įvardijamosios realijos (tiksliau, jos koncepto) požymį ar požymius. Tas požymis vadinamas motyvacijos požymiu. Motyvacijos požymį motyvemos onomasiologinėje struktūroje reprezentuoja motyvatorius. Šaknį turintis motyvatorius vadinamas leksiniu motyvatoriumi, afikso pavidalo motyvatorius – struktūriniu motyvatoriumi (plačiau žr. Блинова 2009, 5–12).

Onomasiologinėje struktūroje tam tikras motyvacijos požymis gali būti fiksuojamas dvejopai: eksplicitiškai, t. y. tiesiogine leksinio motyvatoriaus reikšme, arba implicitiškai, t. y. perkeltine (asociacine) leksinio motyvatoriaus reikšme (plačiau apie eksplicitinės ir implicitinės motyvacijos terminus, eksplicitine motyvacija paremtą klasifikaciją žr. Šimundić 1978, 292– 297).

Metaforinių MM pamatą sudaro asociatyvaus panašumo fenomenas. Jau Juozas Pikčilingis rašė, kad „[m]etafora – šuolis iš vienos idėjų sferos į kitą. Pavartoti metaforą – tai pastebėti, kas panašu tarp dviejų, nieko bendra neturinčių reiškinių – tarp reiškinių, imamų iš skirtingiausių bei tolimiausių pasaulių“ (1975, 276). Metaforos ištakų sritis yra sąmoninga klaida: kuo tolimesni lyginami dalykai, tuo ryškesnis „metaforos siurprizas“ (Арутюнова 1990, 20). Tokia tradicinė metaforos samprata nėra praradusi vertės iki šių dienų. Iš esmės ji atliepia mintis tų kognityvinės pakraipos metaforos tyrinėtojų, kurie akcentuoja skirtingus kognityvinės metaforos ištakos ir tikslo sričių konceptus. „Konceptualiosios / kognityvinės metaforos atskleidžia dalį koncepto turinio. Kalbininkai domisi žodžio abstrakčios⁴ reikšmės ir metaforinės reikšmės kombinacija, nes tai suteikia daug informacijos apie objekto, priklausančio abstrakčiai sferai, ypatybes, ir motyvuoja susijusias konceptualiąsias metaforas. Konceptualioji analizė formalizuoja tai, kas egzistuoja kolektyvinėje pasąmonėje“ (Papaurėlytė-Klovienė 2002, 123).

Šiaurės žemaičių patarmės (ŠŽP) somatonimai yra ypač gausi žodžių grupė: iš rašytinių šaltinių⁵ ir gyvosios kalbos6 užfiksuota apie 1500 leksinių vienetų, įskaitant formaliuosius (fonetinius, akcentinius, morfologinius) variantus, arba apie 1000 invariantinių leksemų⁷. Ištyrus jų onomasiologinę struktūrą nustatyta, kad apie 85 procentus ŠŽP kūno dalių pavadinimų yra motyvuotosios leksemos⁸. Toks kiekybinis motyvuotųjų ir nemotyvuotųjų somatonimų santykis liudija, kad kiekviena kalba „siekia“ motyvacijos, kalbos vienetų skaidrumo (Lakoff 1987, 537). Tiriamajam artefaktiniam MM priklauso apie 20 procentų visų motyvuotųjų kūno dalių pavadinimų.

Artefaktinis MM priklauso komparatyviųjų motyvacijos modelių⁹ tipo metaforinių motyvacijos modelių potipiui. Visų metaforinių MM pamatą sudaro asociatyvaus panašumo fenomenas. Metaforiniai somatonimai svarbius įvardijamosios kūno dalies požymius – formą, dydį, vidinės sandaros ypatumus (kietas / minkštas, lankstus / nelankstus, judantis / stabilus ir pan.) – pavadina ne tiesiogiai, o asociatyviai, ir tos asociacijos sudaro galimybę žodžiu perteikti tam tikrą konceptualųjį kūno dalies vaizdinį, savotišką jo paveikslą, esantį mūsų sąmonėje. Paprastai metaforiniai somatonimai nusako ir kūno dalies vertinimą, kuris dažniausiai yra nulemtas jos išorės neatitikties įsivaizduojamam standartui, arba stereotipui, jos negebėjimo atlikti jai priskiriamas (realias ar įsivaizduojamas) funkcijas.

Pagal metaforos ištakos srities požymį, kuris tiesiogiai išreikštas pagrindiniu leksiniu motyvatoriumi, nustatyti devyni lietuvių kalbos somatonimams būdingi komparatyviojo tipo motyvacijos modeliai (kai kurie iš jų sudaro stambesnius vienetus – MM grupes): artefaktinis MM; zoomorfinių MM grupė – zooniminis MM, zoosomatinis MM, zooniminiszoosomatinis MM, zooniminis aksiologinis / kategorizuojamasis MM; antropomorfinių MM grupė – somatinis MM, antroponiminis MM; gamtinių (natūrinių) MM grupė – fitomikoniminis MM ir reljefinis MM. Artefaktinis MM yra pats produktyviausias, sudaro maždaug 55 procentus komparatyviojo metaforinių motyvacijos modelių potipio.

Didžiausia dalis šios grupelės leksinių motyvatorių tiesioginėmis reikšmėmis įvardija tokius darbo įrankius, kurie yra ilgi, ploni arba turi ilgą ploną dalį, pavyzdžiui, kotą: grėblia nj.¹¹‘rankos’ (< grėblỹs ‘rankinis žemdirbystės įrankis šienui, javams ir kt. grėbti, žemei purenti’); rklos nj. ‘rankos’ (< rklas ‘medinė mentelė irtis plaukiant laiveliu’); káltas ‘dantis’ (< káltas ‘stalių ir račių įrankis skylėms iškalti’); kãpliai ‘priekiniai dantys’ (< kaplỹs ‘įrankis kietai uolienai kirsti; atšipęs, bukas kirvis; kauptukas’); kóbis ‘nosis’ (< kóbis ‘įrankis bulvėms kasti’); kótas‘penis’ (< kótas ‘1. ant ko kas užmauta, ant ko kas laikosi; įrankio dalis, už kurios paimama su ranka, rankena’¹²); kla / kūlà ‘staibis’ (< kla / kūlà ‘medinis įrankis kalti; tvoklė’); lžė menk. ‘didelė plaštaka’ (< lžė ‘mentė plačiu galu duonai šauti į krosnį’); meñtė / ments ‘mentikaulis’ (< meñtė / ments ‘1. į galą platesnė lentelė, medinė lopetėlė košei, putrai, mentalui ir kt. maišyti, maišiklis; 2. geležinė lopetėlė bulvėms kasti, kasiklis, gervė’); mentùris ‘penis’ (< mentùris ‘1. įrankis iš eglaitės kamieno su vienodo aukščio aplinkui išsidėsčiusiomis šakelėmis košei maišyti, bulvėms grūsti ir panašiems reikalams; 2. įrankis, kuriuo muša sviestą muštuvyje’); švabrà ‘penis’ ret. žrgn. (< skol. germ. švabrà ‘šepetys ilgu kotu grindims šveisti’); štepelis / štipelis ‘penis’ (< skol. vok. štepelis / štipelis ‘3. grūstuvas šautuvui valyti ir užtaisyti; 4. metalinis virbas, smaigas; 5. trumpas kuolas, įkalamas į žemę gyvuliui pririšti’); vibalas 1 ‘penis’, vibalas 2 ‘šonkaulis’ (< vir̃balas ‘1. mezgimo įrankis; 4. smaigelis, strypelis ritei užmauti, vejant iš jos siūlus; plonas įvairios paskirties geležinis strypas’); žrklės ‘kojos, ppr. ilgos’ (< žrklės ‘1. kirpimo įrankis’) ir kt.

Paprastai kotą turintys įrankiai ar kiti panašios formos artefaktai asociatyviai siejami su rankomis, kojomis ar jų dalimis, šonkauliais, peniu. Įrankių, daiktų galo lenkta forma, sustorėjimas yra vaizdingų asociacijų su galva, nosimi pamatas. Aptariamųjų asociacijų centre – formos, ilgio, storio požymiai (pavyzdžiui, formos požymis: l žė‘didelė plaštaka’ ir ‘mentė plačiu galu’; ilgio, storio požymiai: vi balas 2 ‘šonkaulis’ ir ‘mezgimo įrankis’); judėjimo, dažniausiai pasikartojančių judesių ir / arba poveikio pobūdžio arba rezultato panašumo požymiai (juos liudija leksinių motyvatorių definicijose vartojami judėjimo, kišimo, dūrimo, grūdimo, smulkinimo ir pan. semantikos veiksmažodžiai).

Šios somatonimų grupės leksiniai motyvatoriai tiesioginėmis reikšmėmis įvardija nedidelius kietus daiktus ar jų dalis, plg.: b rka ‘peni.’ (< skol. br. b rka ‘1. pagaliukas, išduodamas kokio nors amatininko, ppr. kailiadirbio, su tam tikrais ženklais (išrantymais) vietoj kvito; 2. su ženklais pagaliukas, vartojamas burtus traukiant’); ki l i õpas 1 ‘nosis’, ki l i õpas 2 ‘galva’ (< skol. r. kiliõpas ‘kojūkas; lenktu galu lazda; žalga’); koj kai ‘kojos’ (< koj kai ‘pagaliai, ant kurių vaikai pasistoję vaikščioja žaisdami’); k g l ės ‘kojos’ (< k glis ‘tekintas stulpelis, pastatytas tam tikru atstumu, mušamas žaidėjo su rutuliu’); stỹpynės / s t ỹplynės ‘kojos, ppr. ilgos ir plonos’ (< stỹpynės ‘aukštos medinės lazdos, su kuriomis pramogaujant vaikščiojama, kojokai’); krãkė ‘galva’ (< krãkė‘kumpa lazda; turėklas’); pa pinas ‘šonkaulis’ (< pa pinas ‘šalutinis krepšio lankelis, spyrys, per kurį pinamos vytelės ar plėšos’).

Pagal įvairius kitokios formos ir (ar) funkcijos požymius kūno dalių asociacijų su įrankiais ar smulkiais buities daiktais esama mažiau: ąsẽlė ‘ausies spenelis’ (< dem. ąsà ‘indo auselė paimti; skrynios, stalčiaus rankena; drabužio kilpelė segti ar pakabinti; botago ar kokios virvės kilpa; adatos skylelė siūlui verti’); rañkena nj. ret. ‘ranka’ (< rañkena ‘daikto ąselė, už kurios galima paimti’); liktárnos ‘akys’ (< skol. br. liktárna ‘žibintas, skirtas pasišviesti kur einant, žibintuvas’); lémpa ‘galva’ (< lémpa ‘šviečiamasis, švitinamasis ar šildomasis prietaisas’); rūrà ‘užpakalis’ (< skol. sl. < germ. rūrà ‘vamzdis’); spùnka ‘moters išoriniai lyties organai’ (< skol. le. spùnka ‘1. saga (ppr. iš siūlų ar medinė); 3. suspaudžiama sagutė, spaustas; 4. kas labai mažas, menkas’); svkis ‘penis’ (< skol. vok. svkis ‘statinės kamštis, volė’); šmkas / šmkis ‘penis’ (< skol. vok. šmi ̇̀kas / šmi ̇̀kis ‘2. pleišto pavidalo kaištis; nusmailintas pagaliukas virvės kilpai praplėsti’¹³); bubulis ‘pilvas’ (< bubulas ‘koks apskritas daiktas; burbuolė, gumbas’); skrimlẽlis ‘kulkšnis, gurnelis’ (< skrimulẽlis / skriemulẽlis < skriemelỹs (plg. la. skriemelis) ‘skritulio, disko pavidalo daiktas’); svibalas / ret. švabalas ‘penis’ (< svibalas / svabalas / švabalas ‘pasvaras, pririštas prie siūlo, nustatyti statmenumui; tabaluojantis daiktas’).

Šių somatonimų motyvacijos pamatą sudaro lyginamųjų realijų funkcijos, formos, rečiau lokacijos panašumas, pavyzdžiui: balnẽlis ‘viršutinė nosies dalis’ (< balnẽlis ‘minkšta pakinktų dalis, dedama arkliui ant nugaros’); dšlius 1 ‘penis’, dšlius 2 ‘vyro išoriniai lyties organai’ (< skol. le. < vok. dial. dšlius ‘vežimo rodiklis, grąžulas’); enos ‘kojos’ (< ena ‘vieninių ratų, rogių arba arklo vienas iš dviejų rodiklių, tarp kurių įkinkomas arklys’); stabulė̃ ‘pilvas’ (< stabul / stebul ‘rato dalis, kurioje sukasi ašis’); tekinlis ‘kelio girnelė (patela)’ (< teknis ‘ratas’); balžienà / bálžienos ‘koja, kojos’ (< balžienà ‘akėčių skersinis, į kurį kalami akėtvirbaliai; rogių skersinis, maunamas ant stipinų, balžienas’); žãgrės ‘kojos’ (< žãgrė ‘1. senovinis padargas žemei arti, arklas’); korỹs ‘šakumas’ (< korỹs ‘bičių dirbinys iš vaško su taisyklingų skylučių eilėmis medui dėti ir perams auginti’); ventarnė ‘pilvas’ (< véntaris + -inė, plg. véntaris ‘žvejybos tinklas [...]’).

Užfiksuota ir naujųjų „techninių“ metaforų (beje, vartojamų daugelyje pasaulio kalbų), plg.: bámperiai nj. žrgn. ‘moters krūtys’ (< skol. ang. bámperis ‘buferis, įtaisas susidūrimo smūgiams susilpninti, taukšas’); bùferiai nj. žrgn. ‘moters krūtys’ (< skol. ang. bùferis ‘transporto priemonės įtaisas susidūrimo smūgiams susilpninti, taukšas’); l okãtoriai nj. ‘ausys’ (< skol. trpt. lokãtorius ‘prietaisas, randantis, atpažįstantis objektus, nustatantis jų koordinates ir kitus parametrus’); motòras , motoriùkas , motor l i s nj. ‘širdis’ (< skol. trpt. motòras ‘variklis’); var kl i s nj. (< var klis ‘varomasis mechanizmas, motoras’); arodrõmas . erodrõmas ‘plikė’ (< skol. trpt. aerodròmas‘vieta, įtaisyta lėktuvams kilti, tūpti ir stovėti’). Leksinių motyvatorių sąrašas atskleidžia jų dinamiką: keičiantis kasdienės buities realijoms, senųjų, nebevartojamų daiktų pavadinimai „užleidžia vietą“ naujųjų kasdienių daiktų pavadinimams asociatyviai įvardijant kūno dalis.

Tai nedidelė somatonimų grupelė, daugiausia motyvuojama pagal lyginamųjų realijų ar jų dalių formos panašumą, plg.: ska balas ‘peni.’ (< ska balas ‘varpas’); švi pis ‘peni.’ (< švi pis ‘1. mažas švilpavimo instrumentas, švilpynė’)¹⁴; barabãnas nj. žrgn. ‘didelis, išsipūtęs pilvas’ (< skol. r., br. barabãnas ‘būgnas’); b gnas ‘didelis, išsipūtęs pilvas’ (< skol. br. b gnas ‘1. mušamasis muzikos instrumentas, sudarytas iš cilindro, aptempto iš abiejų galų oda’); būgnẽlis ‘ausies plėvelė (membrana tympani)’ (< dem. b gnas ‘mušamasis instrumentas, sudarytas iš graižo, aptempto iš abiejų galų oda’); l yčýna / l i čýna / l yčynà . l ė čýna ‘veidas’ (< skol. br. lyčýna . ličýna / lyčynà . lėčýna ‘kaukė; baidyklė’).

Šių motyvemų leksiniai motyvatoriai pavadina įvairias kaimo buityje naudojamas talpas: puodą, kaušą, ąsotį, butelį, statinę, krepšį, dėžutę parakui.

Su talpyklos tipo daiktais dažniausiai asocijuojasi galva ir pilvas: katil l i s ‘galva’ (< katil lis‘dem. katilas, didelis metalinis indas valgiui virti’); p ú odas ‘galva’ (< púodas ‘indas valgiui virti’); bačkà, bačkẽlė ‘galva’ (< skol. br. bačkà ‘statinė’); parak nė ‘galva’ (< paraki˙̇̀nė ‘dėžutė parakui laikyti’); káušas ‘viršutinysis galvos kaulas, kaukolė, kiaušas’ (< káušas ‘didesnis samtis (ppr. medinis); geriamasis indas (ppr. medinis)’); buñ( d) zis ‘pilvas’ (< skol. germ. buñdzė, buñzė ‘didelis butelis (ppr. apipintas)’; b zas / b zis, buzõlis ‘pilvas, ppr. išsipūtęs, pilnas’ (< skol. germ. bùzas, b zis‘molinis indas su plonu kaklu ir neplačiu dugnu, išpūstas per vidurį; toks ąsotis’); tarañkis 1 ‘pilvas’ (< tarañkis ‘1. didelė apvali ar pusiau apvali pintinė pašarui nešti, kam susidėti’); bùnkeris nj. žrgn. ‘skrandis’ (< skol. trpt. bùnkeris‘patalpa ar dėžė birioms medžiagoms’).

Rečiau tokios asociacijos lemia užpakalio, retai – ausies dalies pavadinimus: krẽžis, krežulỹs / krẽžulis ‘užpakalis’ (< krẽžis, krežulỹs / krẽžulis ‘pintinė su lanku, krestis’); tarañkis 2 ‘užpakalis’ (< tarañkis ‘1. didelė apvali ar pusiau apvali pintinė [...]’); kaušẽlis ‘išorinė ausies dalis, grybas, kremzlė’ (< dem. káušas ‘didesnis samtis (ppr. medinis); geriamasis indas (ppr. medinis)’). Tokios motyvuotės yra ir į tarmę iš bendrinės kalbos naujai įsiliejusi motyvema dubuõ ‘liemens apačios kaulai’ (< dubuõ ‘apskritas dubus indas’).

Leksiniai motyvatoriai įvardija kūno dalis pagal jų lokaciją ar formą, rečiau – funkciją, pavyzdžiui: ù žduralis ‘užpakalis’ (< ùžduralis ‘1. gyvenamųjų namų užpakalinės, prastosios durys’); či ù kuras ‘viršugalvis’ (< čiùkuras‘ 1. stogo viršus, šelmuo, kraigas; 2. namų galo (skliautų) skylė; 4. kamino galas, pro kurį eina dūmai’); r mas žrgn. ‘sprandas ir pečiai’ (< r mas ‘1. lango stiklo, paveikslo, veidrodžio, akinių ir kt. daiktų aptaisas; 2. langų ar durų staktos; 3. įvairių prietaisų, mechanizmų ir pan. pagrindas, griaučiai, karkasas’); s tálčius žrgn. ‘apatinis žandikaulis’ (< stálčius ‘į stalą, spintą įstumiama dėžė’) turi implicitinį deskriptyvųjį ir funkcinį „darinėjimosi“, t. y. gebėjimo tam tikra kryptimi / būdu judėti, požymį. Leksema retos vartosenos, į šiaurės žemaičių patarmę greičiausiai pateko iš žargoninės kalbos; krỹžius ‘kryžkaulis’ (< krỹžius ‘kryžmai sudėtų linijų figūra’); kryžmà ‘kryžkaulis’ (< kryžmà ‘kryžiaus skersinis’); š l añkas 2 ‘peni.’ (< skol. le. šlañkas ‘daikto dalis ar detalė; kūno dalis’).

Šioms motyvemoms būdingi įvairūs implicitiniai požymiai, kurie atliepia kognityviuosius įvardijamųjų kūno dalių požymius. Tai ir deskriptyvieji formos / figūros (pavyzdžiui, atsikišimo, nukarimo) požymiai, vidinės sandaros, medžiaginio būvio (nekietas, lankstus, bekaulis) požymiai, talpyklos, judėjimo ir funkcinis požymiai, pavyzdžiui: garánkštė / garánkštis / geránkštė / geránkštis / gerkštis / garánkštiniai dañtys ‘krūminis dantis’ (< garánkštė / garánkštis ‘susisukimas, susivijimas, susiraitymas kilpomis; raukšlė’); kãpšas ‘kapšelis (vyro)’ (< skol. sl. kãpšas ‘maišelis, kapšys’); klỹnas ‘šakumas, tarpkojis’ (< skol. le. ‘1. pleištas; 2. trikampio ar keturkampio pavidalo įdūrimas, dedamas į pažastį ar kelnių tarpkojį’); krtė ‘užpakalis’ (< krtė ‘1. vaikų kelnių užsegamasis užpakalis; 2. kelnių dugnas, užpakalinė sėdimoji dalis’); kulytà / kolytà ‘kapšelis (vyro)’ (< skol. br. kulytà / kolytà ‘maišelis, kapšys’); kulỹs / kùlis / kùlė ‘kapšelis (vyro)’ (< kulỹs / kùlis / kùlė ‘1. maišas, kapšys; 2. žvejų tinklo galas (susiaurėjimas)’); lẽzgis / lezgỹs, lezgiùkas, lezgẽlis ‘ausies spenelis’ (< lẽzgis ‘koks atkaręs ar nukaręs audeklo ar šikšnos gabaliukas’); luzginãlis ‘ausies spenelis’ (< luzginỹs ‘kas maskatuoja, juda, tabaluoja; atskaręs, atplyšęs’, plg. veiksmažodį luzgė́ti, lùzga, luzgė́jo ‘judėti, maskatuoti, krutėti, tabaluoti’); makà / mãkas, makõkas ‘kapšelis (vyro)’ (< makà / mãkas, makõkas ‘odinis maišelis, kapšelis (tabakui, pinigams)’); makniáuka ‘galva’ (< makniáuka ‘maišelis tabakui laikyti; maišelis, terbelė’); makšnà ‘kapšelis (vyro)’ (< skol. le. ma(k)šnà ‘nedidelis maišelis pinigams ar tabakui dėti’); mãkulis ‘kapšelis (vyro)’ (< mãkulis / makulỹs ‘ryšulys’); mãzgas ‘limfmazgis’ (<mãzgas ‘1. virvės, siūlo, raiščio surišimas ar užmezgimas; 6. ko nors sustorėjimas, išsiplėtimas’); põdiškėlė / podišklė / pãduškėlė / padušklė ‘piršto galo apatinės dalies minkštimas, pilvelis’ (< skol. sl. põdiška ‘pagalvė’), analogiškos motyvacijos naujesnė motyvema pagalvlė (< bk. pagálvė, pagalvlė); terbà ‘kapšelis (vyro)’ (< skol. le., br. terbà ‘maišelis, krepšys’); tzė ‘kapšelis (vyro)’ (< skol. vok. dial. tzė ‘maišelis (ppr. odinis) tabakui pilti arba pinigams dėti’).

Šių motyvemų leksiniai motyvatoriai pavadina maistą – duonos kepalą, bandeles, kukulius (kleckus), skystą košę, dešrą, šaltieną. Antai didelio polisemantiškumo laipsnio leksinio motyvatoriaus – duonos kepalo – forma (iškilumas, išgaubtumas) ir vidinė sandara, medžiagiškumas (minkštumas) asociatyviai panašūs į užpakalį, pilvą, kuprą, galvą, plg.: kẽpalas 1, 2, 3, 4 ‘sėdynės, užpakalio minkštimas’, ‘nugara’, ‘kupra’, ‘galva’ (< kẽpalas ‘apskritos arba pailgos formos kepta duona’). Į minkštus kepinius (bandeles, batonus, riestainius) ar kitus minkštus gaminius (cepelinus, šaltieną, košę) dėl minkštumo, formos požymių asociatyviai susijusios įvairios minkštos ir (arba) apvalios kūno dalys: užpakalis, pilvas, moters krūtys; taip pat smegenys, rečiau veidas, plg.: bùlka žrgn. ‘viena sėdynės pusė’ (< skol. le. bùlka ‘banda, bandelė (ragaišio, duonos’); bùlkos , bulkùtė žrgn. ‘užpakalis’ (< skol. le. bùlka ‘banda, bandelė (ragaišio, duonos’); bandẽlė nj. ‘viena sėdynės pusė’ (< bandẽlė ‘nedidelis pyrago kepinys’); buñdeliai ‘užpakalis, dvi jo pusės’ (< buñdelis, bañdelis ‘pirktinis nedidelis pyragaitis (raitytas)’); baránka nj. ‘juosmuo, pilvas’ (< skol. br. baránka‘riestainis’); klẽckai ‘mažos krūtys’ (< skol. r. < vok. klẽckas ‘tarkuotų bulvių ar miltų tešlos kukulis’); kõšė ‘protas, smegenys’ (< kõšė ‘tirštas valgis (ppr. gaminamas iš kruopų, miltų, grūstų bulvių), tyrė’); pl iùrza ‘veidas, burna’ (< pliùrza ‘skysta, prasta košė ar sriuba’). Penis dėl formos, minkštumo asocijuojasi su dešrà (< dešrà‘maisto produktas, į žarną prikimšta mėsa’).

Artefaktinis ŠŽP somatonimų motyvacijos modelis pasižymi leksinių motyvatorių gausa – užfiksuota per 100 leksemų. Kūno dalys šiaurės žemaičiams dažniausiai asocijuojasi su tradiciniam kaimui būdingomis realijomis: kasdieniais buities daiktais, ypač žemės ūkio darbų įrankiais, padargais; tradiciniais muzikos instrumentais, lauko žaidimų inventoriumi, senojo kaimo buityje naudojamomis talpomis, minkštos medžiagos (audinių, odos) daiktais, maistu.

Artefaktiniam motyvacijos modeliui priklausantys somatonimai įvardija įvairiose kūno vietose esančias kūno dalis, dažniausiai vyro lyties organus, kojas ir jų dalis, kiek rečiau galvą.

Implicitinių požymių analizė parodė, kad metaforų pamatą dažniausiai sudaro asociatyvus artefakto ir kūno dalies panašumas pagal formą, dydį, morfologines (sandaros ir medžiagiškumo) ypatybes, veiksmus (ypač pasikartojančius judesius). Artefaktinis kodas atskleidžia žmogaus ir jo buities daiktų konceptualiąją vienovę, lemia šio metaforinio modelio somatonimų vaizdingumą ir konotaciją.

Produktyvaus ir gyvybingo artefaktinio motyvacijos modelio somatonimai liudija, kad natūrali kasdienių daiktų ir jų pavadinimų kaita turi įtakos asociacijų kaitai, naujųjų asociacijų atsiradimui, įsitvirtinimui, o senųjų nykimui (plg.: čiùkuras ir aredròmas ‘plikė’; klẽckai ir bùferiai ‘krūtys’, var klis ir motòras ‘širdis’). To paties konceptualiojo motyvacijos požymio kalbinę raišką lemia ir vien tik žodyninio fondo pokyčiai ŠŽK patarmėje (plg.: podišk lė ir pagalvė ė ‘piršto galo apatinės dalies minkštimas’). Modelio bendrumas leidžia paaiškinti, kodėl kai kurie motyvuotieji kitų lietuvių kalbos atmainų (bendrinės kalbos, žargono) žodžiai gana lengvai prigyja šiaurės žemaičių patarmėje.