Articles
Esta obra está bajo una Licencia Creative Commons Atribución 4.0 Internacional.
Recepción: 14 Septiembre 2020
Aprobación: 01 Diciembre 2020
Įvadas
Genetiniai ir tipologiniai kalbų tyrimai reikalauja didžiulių sąnaudų, todėl paranku rūpimą problemą tirti suskaidžius kalbos vienetus į mažesnes grupes – leksines, semantines, morfologines ar kt. Be to, istorinius ir tipologinius tyrimus svarbu pagrįsti atskirų kalbų vidinės rekonstrukcijos faktais (seniausia dokumentuota situacija – senosios raštijos duomenimis, tarmių ir bendrinės kalbos faktais) ir, kiek įmanoma, sisteminiais tyrimais (o ne atsitiktiniais, pavieniais pavyzdžiais). Šio tyrimo objektas – lietuvių kalbos intarpiniai ir sta kamieno veiksmažodžiai – raiškos ir turinio požiūriu kaip tik ir sudaro atskirą morfologinį-semantinį veiksmažodžių tipą.
Aptariamieji veiksmažodžiai nemažai tyrinėti sinchronijos ir diachronijos požiūriu. Jų vieta indoeuropietiškojo ir baltiškojo veiksmažodžio sistemoje vertinama įvairiai (plačią apžvalgą ir diskusiją žr. Gorbachov 2007). Iš tipologinės perspektyvos gilintasi į tiriamųjų veiksmažodžių leksinę ir gramatinę semantiką (Arkadiev 2008; 2013; Ostrowski 2004; 2019; Mikašauskienė 2018; Pakalniškienė 2018), turinčią bendrybių su kitomis kalbomis, nes predikatinę kiekvienõs kalbõs leksiką sudaro universãlios semantinės-gramatinės grupės, tiksliau – akcionaliniai predikatų tipai (ang. actionality), kurie „leidžia paaiškinti labai daug jo [veiksmažodžio] gramatinio „elgesio“ ypatybių: pirmiausia, kokias veikslo-laiko formas ir jų reikšmes tas predikatas gali turėti“ (Plungian 2010, 103) etc.1
Straipsnyje pristatomas XVI–XVII a. lietuvių raštijoje užfiksuotų intarpinių bei sta kamieno ir bendrašaknių ia kamieno veiksmažodžių porų registras ir siekiama nustatyti gramatiniussemantinius šių opozicijų santykius bei opozicijų chronologiją. Pasirinkti šaltiniai reprezentuoja visus rašytinius variantus – vakarinį (Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno tekstai ir Volfenbiutelio Postilė), vidurinį (Mikalojaus Daukšos darbai, Knyga nobažnystės) ir rytinį (Konstantino Sirvydo darbai)2.
Tradiciškai intarpiniai ir sta kamieno veiksmažodžiai priskiriami pirminių, neišvestinių veiksmažodžių tipui (LKG 2, 222–229; DLKG 2006, 285–286). Tačiau ir sinchroniniuose, ir diachroniniuose kalbotyros darbuose pažymima šių veiksmažodžių sąsaja (ppr. darybos požiūriu nevertinama) su bendrašakniais vardažodžiais ir veiksmažodžiais. Sistemiškesnis požiūris į šias sąsajas leidžia postuluoti išvestinį dalies intarpinių ir sta kamieno veiksmažodžių statusą (Skardžius 1943, 486–488; Hofmann 1956; Kuiper 1937; Temčin 1986, 29–34; Pakalniškienė 2000; 2018; Kazlauskas 1968, 319; Gorbachov 2007; Villanueva-Svensson 2010; 2011; 2016).
Tyrimo duomenimis, didžiausią analizuojamuose raštuose intarpinių ir sta kamieno veiksmažodžių dalį, apie 65 procentus, sudaro motyvuotoji leksika3: daugelį jų galime darybiškai susieti su bendrašakniais veiksmažodžiais arba vardažodžiais, kurie teikia informacijos apie įvardijamojo dalyko, veiksmo, konceptui būdingus požymius. Deverbatyvai, vediniai iš veiksmažodžių, senojoje raštijoje (kaip ir visame lietuvių kalbos plote) sudaro didžiausią vedinių dalį – beveik 70 procentų, denominatyvai – vediniai iš būdvardžių ir daiktavardžių – per 30 procentų (Pakalniškienė 1993; 1995, 25–28; 2000, 71–89; 2018, 8–36; 2019, 61–101).
Lietuvių kalbos intarpinių ir sta kamieno veiksmažodžių formaliųjų ir semantinių santykių reguliarumas su tos pačios šaknies ia kamieno (rečiau kitų struktūrų) veiksmažodžiais kalbininkų yra seniai pastebėtas ir interpretuojamas gana įvairiai (Endzelīns 1951, 764–765; Skardžius 1943, 463–486; Būga 1959, 431–469; Arumaa 1957; Stang 1942; 1966; Kazlauskas 1968, 319–323; LKG 2, 225; Stepanov 1976; Temčin 1986; Karaliūnas 1987; Pakalniškienė 1993; Palmaitis 1998; Kaukienė 1994, 2002; Valeckienė 1998, 27–28; Villanueva-Svensson 2010; Arkadiev 2008; 2013; Gorbachov 2007; 2014 ir kt.). Tokių lietuvių kalbos veiksmažodžių porų resp. opozicijų gausa liudija šio reiškinio svarbą, formuojantis intarpiniams resp. sta kamieno veiksmažodžiams lietuvių kalboje4, plg.: Lietuvių kalbos žodyne ir Kartotekoje užfiksuota pusketvirto šimto galimų opozicijų (Pakalniškienė 1993), susijusių dvejopais kategoriniais santykiais – causativa / anticausativa (žr. toliau) ir durativa / terminativa5 (pastaroji opozicija yra diferencijuota akcionalumo požiūriu, pavyzdžiui, šaukti / -šukti). Tiriamuosiuose senuosiuose raštuose užfiksuota apie 90 porų, sudarančių analogiškas morfosemantines opozicijas kaip ir visame lietuvių kalbos plote (Pakalniškienė 1993) bei dabartinėje lietuvių kalboje (Arkadiev 2013).
Intarpiniai ir sta kamieno antikauzatyvai XVI–XVII a. lietuvių raštuose
Iš senojoje raštijoje paliudytų dviejų morfosemantinių koreliacijų tiriamoji opozicija causativa / anticausativa yra gausesnė nei opozicija durativa / terminativa (dėl straipsno apimties atidėta kitai publikacijai). Terminai pasirinkt siekiant tiksliau apibūdinti opozicijos narių santykį. Terminas kauzatyvas yra įprastas ir aiškus, o kitas opozicijos narys lingvistinėje literatūroje vadinamas įvairiai – antikauzatyvu, inchoatyvu, punktyvu (Haspelmath 1993; Villanueva-Svensson 2011; Ostrowski 2004; Gorbachov 2007; Arkadiev 2013; ALEW; Smoczyński LED). Dažniausiai vartojamas terminas inchoatyvas nėra tikslus dėl to, kad nusako kitą predikatinės situacijos aspektą – fazę (ppr. veiksmo pradžią) ir priskiria predikatą vienai ar kitai akcionalinei klasei (Plungian 2011, 46, 182). Paprastai inchoatyviniai veiksmažodžiai (resp. ingresyvai, inceptyvai) yra teliniai ir sudaro priešpriešą neapibrėžtos trukmės, ateliniams veiksmažodžiams, taigi sudaro kitokio pobūdžio morfosintaksines opozicijas lietuvių kalboje (durativa / terminativa). Todėl tiriamuosius nekauzatyvinius opozitus regisi tikslinga vadinti antikauzatyvais ar, postuluojant darybos kryptį, dekauzatyvais.
Kauzatyvinių ir antikauzatyvinių tos pačios šaknies veiksmažodžių porų formalioji raiška pasižymi „griežtomis“ fonetinėmis-morfologinėmis realizacijomis: kauzatyvai yra ia kamieno pagrindinio šaknies balsių kaitos laipsnio veiksmažodžiai, o antikauzatyvai – intarpiniai ir sta kamieno nykstamojo laipsnio veiksmažodžiai. Šių opozicijų kilmė interpretuojama įvairiai ir siejama su indoeuropietiškojo veiksmažodžio raida – prezento ir aoristo priešpriešos leksikalizacija, diateze ir / ar pan. (plačiau žr. Kuiper 1937; Kazlauskas 1968, 334–335; LKG 2, 225; Stang 1942; 1966; Karaliūnas 1987, 66; Palmaitis 1998, 245–253; Arkadiev 2008; 2013; Villanueva-Svensson 2011 ir kt.).
Opozicijos narių ryšiai apibūdinami kaip priežasties / pasekmės santykiai: priežastiniu resp. kauzatyviniu ia kamieno veiksmažodžiu reiškiamas aktyvus veiksmas sukelia savaiminį veiksmą, reiškiamą intarpiniu ar sta kamieno veiksmažodžiu, plg.: smegti / smgti, vesti / visti ir kt. Semantiniu požiūriu kauzatyvinės / antikauzatyvinės koreliacijos yra universalios, tačiau narių žymėtumas, derivacijos pobūdis kalbose įvairuoja. Iš Martino Haspelmato nustatytų trijų universalių tokių porų rūšių nagrinėjamosios priklauso ekvipolentiniam tipui (Haspelmath 1993, 91)6: intarpiniųir sta kamieno veiksmažodžių santykiai su kauzatyvais reiškiami šaknies vokalizmo apofonija, o opozitai priklauso skirtingoms fleksinėms klasėms, plg. caus. láužti / anticaus. lžti. Tokių porų darybos kryptis sinchroniniu požiūriu nėra aiški, tačiau morfologinis žymėtumas yra reguliarus bei skaidrus ir leidžia kelti hipotezę dėl darybinio antikauzatyvų kaip išvestinių veiksmažodžių statuso.
Kalbamajai opozicijai svarbi vadinamoji aktantinė derivacija (Plungian 2011, 40–50). Antikauzatyvams būdinga mažinamoji aktantinė derivacija, pašalinanti vieną pradinės situacijos aktantą. Dekauzatyvinės derivacijos metu „pradinė agentyvinė situacija (t. y. tokia, kuri kauzuojama dėl asmens valios ar aktyvios jėgos) paverčiama „nekauzuotąja“ situacija, „kuri išorinio agento (arba efektoriaus) neturi ir vyksta tarytum „pati savaime“; kitaip tariant pradinis kauzuotosios situacijos patientas tampa vieninteliu situacijos dalyviu, atsakingu už jos vyksmą“ (Plungian 2011, 46). Toks dekauzatyvinis aktantinės derivacijos tipas pasaulio kalbose yra dažnas (Plungian 2011, 46).
Nagrinėjamoji opozicija relevantiška, bet neidentiška platesnei universaliai sintaksinei – tranzityvumo / intranzityvumo – alternacijai: kauzatyviniai veiksmažodžiai yra tranzityviniai, o antikauzatyviniai – intranzityviniai, bet tranzityviniai veiksmažodžiai ne visada yra kauzatyviniai, o intranzityviniai – ne visada antikauzatyviniai (Haspelmath 1993, 907).
Semantinei veiksmažodžių charakteristikai svarbūs tokie predikatų parametrai kaip statiškumas, dinamiškumas, duratyvumas, veiksmo ribiškumas. Pirmiausia veiksmažodžiai skyla į dvi dideles grupes – statyvinius ir dinaminius. Būsenos, arba statyviniai, veiksmažodžiai reiškia nekintamą, vienodą veiksmą, kuriam ppr. nereikia valingų pastangų, jie neimplikuoja veiksmo ribos, yra ateliniai. Dinaminiai veiksmažodžiai nusako įvairius kintančius veiksmus ir vyksmus, projektuojančius ribą, ir yra teliniai (Plungian 2010, 103–111; kiek kitaip Vendler 1967)8. Dinaminiai veiksmažodžiai skirstytini į aktyvaus veiksmo veiksmažodžius ir procesus (akcentuojant savaiminio veiksmo reikšmę). Pagal trukmę ir predikatinės situacijos pobūdį jie sudaro keturis pogrupius: veiksmo / proceso pradžios (inchoatyvai), pabaigos ar ribos (kompletyvai), atkarpos (limitatyvai) ir momento (punktyvai)9.
Tiriamuosiuose senuosiuose raštuose užfiksuotos 59 kauzatyvų / antikauzatyvų opozicijos10 (plg.: visame lietuvių kalbos plote, LKŽ ir LKŽ kartotekos duomenimis, tokių porų fiksuojama apie 200, žr. Pakalniškienė 1993; 1996, 83–86; dabartinėje lietuvių kalboje – apie 50, žr. Arkadiev 2013). Nagrinėjamosios leksemos yra apofoniškai aktyvios: kauzatyvai turi pagrindinio, antikauzatyvai nykstamojo laipsnio šaknis. Tačiau ne visos balsiokaitos eilės yra vienodai produktyvios. Gausiausias grupes sudaro dvibalsinės CeiC- / CC- (16) ir dvigarsinės CeRC- / CiRC- (15) šaknies vokalizmo opozicijos, kiek mažiau fiksuojama CauC- / CC- (10), CeR- / CiR- (8) apofonijos realizacijų. Periferiją sudaro balsinės CeC- / CC- (5) bei dvibalsinės Cau- / Cu- (3), Cei- / Ci- (1) tipo opozicijos. Užfiksuota vienintelė neapofoninė opozicija. 1–8-oje lentelėse11 pateikiamos senuosiuose raštuose užfiksuotos dekauzatyvinės opozicijos, sugrupuotos pagal balsių kaitą ir produktyvumą, nurodant antikauzatyvų pavartojimo dažnį12, prezentinių ir neprezentinių formų bei priešdėlinių ir nepriešdėlinių formų santykį.
Apofonijos tipas CeiC/ C C(16)13
1–8 lentelėse atsispindi antikauzatyvų vartosenos polinkiai – dominuoja neprezentinės priešdėlinės formos: neprezentinės formos sudaro apie 70 procentų, o priešdėlinės – net apie 80–90 procentų senuosiuose raštuose užfiksuotų formų (žr. 9 lentelę).
9 lentelė
Prezentinių ir neprezentinių formų bei priešdėlinių ir nepriešdėlinių formų santykis (proc.)
Atskirų formų vartosena yra susijusi su konkrečių veiksmažodžių inherentine reikšme ir akcionalumu, pavyzdžiui, veiksmažodžių kr sti, l pti, -r kti, r mti dažniau vartojamos esamojo laiko formos, o veiksmažodžių ka sti, liñkti, l žti, plýšti, r gti ‖ r gti esamojo ir neesamojo laiko formų vartosena yra apylygė. Esamojo laiko formų preferencija eksplikuoja būsenos kitimo reikšmę, predikatinei situacijai yra būdingas teliškumas, bet neakcentuojamas kompletyvumas (proceso pabaiga). Prefiksacija esmingai keičia antikauzatyvų akcionalinę klasę: priešdėlinės formos diferencijuoja predikatinę situaciją trukmės požiūriu, t. y. parodo dinaminio veiksmo fazes – pradžią (inchoatyvai), pabaigą (kompletyvai), atkarpą (limitatyvai) ar momentą (punktyvai).
Leksinės semantikos požiūriu matyti kelios reikšmės raidos tendencijos: kauzatyvai dažniausiai reiškia mechaninį struktūros keitimą (ardymą, pjovimą, griovimą), o antikauzatyvai gali įgyti metaforinių reikšmių – žymėti cheminius ar psichofiziologinius procesus (Pakalniškienė 1998, 55–58).
Chronologiniu požiūriu daugelis aptariamųjų opozicijų laikytinos rytų baltų produktu: per 30 formaliai ir semantiškai analogiškų porų fiksuojama latvių kalboje, plg.:
CeiC/ C C(6): la. diêgt, diêdzu, diêdzu ‘dygsniuoti, daigstyti’ / d gt, d gstu, d gu ‘dygti’; kliêst, kliêžu, kliêdu ‘skleisti, berti / kl st, kl stu, kl du ‘klysti, sklisti’; r ekt, r ecu, r ecu ‘arti, plėšti; riekti (riekę)’ / rikt, rikst, rik ‘suklysti, apsirikti’; stèigt, stèidzu, stèidzu ‘skubėti; skubinti, raginti’ / stigt, st egu, stigu ‘klimpti, grimzti; dubti, smegti’; st ept, st epju, st epu ‘stiepti, tempti, tęsti’ / stipt, sektis´;
CeRC/ CiRC(6): la. curon. blenst, blenžu, blendu ‖ blenzu ‘spoksoti, vėpsoti, žiūrėti’ / blinst, blinstu, blindu ‘blausiai šviesti, žibėti; temti; švisti’; įstrigti’, gr êzt, gr êžu, gr êzu ‘sukti, gręžti, versti’ / *grīzt, grīztu, – ‘suktis’ ME I, 658 (plg. la. bk. griezties griežos, griežās ‘sukti(s)’); l ekt, l ecu, l ecu ‘lenkti’ / l kt, l kstu, l ku ‘linkti, darytis kreivam, kristi’ (plg. liekties ‘lenktis, linkti’); mèrkt, mèrcu, mèrcu ‘merkti, mirkyti’ / m rkt, m rkstu, m rku ‘mirkti’; curon. spreñgt, spreñdzu, spreñdzu ‘užrišti; veržti, spausti...’ / curon. spriñgt, spriñgstu, spriñgu ‘ryti; stingti’; la. vèrst, vèršu, vèrtu ‖ vèrtu ‘versti, kreipti, sukti’ / virst, virstu, virtu ‘virsti, kristi; tapti’ ME IV, 614 (plg. la. bk. vērsties, vēršos, vērtās ‘pasikeisti, pavirsti’);
CauC/ C C(8): la. dùobt, dùobju, dùobu ‘skobti, duobti’ / dubti, dubu ‖ dùbu ‖ dùbstu, dubu ‘grimzti, dubti’ ME I, 509; laûzt, laûžu, laûzu ‘laužti, laužyti’ / lûzt, lûstu, lûzu ‘lūžti’; plaûst, plaûžu, plaûdu ‘plauti, lieti, pilti; šlapinti; išplepėti’ ME III, 327 / plûst, plûstu, plûdu ‘tekėti, bėgti, plūsti, lietis; tvinti, sklisti’; raûgti, raûdzu, raûdzu ‘raugti’ ME III, 487 / rûgt, rûgstu, rûgu ‘rūgti’; ŗaûkt, ŗaûcu, ŗaûcu ‘traukti, raukti’ / ŗukt, ŗùku, ŗuku ‘rukti, mažėti, trauktis’; spràûst, spràûžu, spràûdu ‘smeigti, besti, durti’ / sprûst, sprûstu, sprûdu ‘būti suspaustam, įstrigti’ ME III, 1026; tràũkt, tràũcu, tràũcu ‘plėšti, draskyti, traukti...’ / trũkt, trũkstu, trũku ‘plyšti, trūkti, dužti...’ ir trukt, trūku ‖ trukstu, truku ‘trukti(?)’ ME IV, 245;
CeR- / CiR- (5): la. bērt, beŗu, bēru ‘berti, pilti’ / bit, bistu, biru ‘birti; kristi... ’; cet, ceļu, cêlu ‘kelti / cit, cistu, cilu ‘kilti’ ME I, 382 (plg. la. bk. celties, ceļos, cēlās ‘keltis, kilti’); *ret ‖ ret, remju, rēmu25 ME III, 510 ‘*remti’ / rt ‖ rit, rstu ‖ ristu, rimu ‘rimti, tilti’; svet, sveļu, svēlu ‘svilinti’ / svit ‖ svt, svistu ‖ svstu ‖ sviļu ‖ svȩl, svilu ‘svilti’; tret, tremju ‖ tremu, tremu ‘trypti; vyti’ / trimt, trimstu, trimu ‘?’26;
C C/ C C(2): la. krèst, krešu ‖ krēšu, krētu ‘krėsti’ / krist, kr tu, kritu ‘kristi’; plêst, plêšu, plêsu ‘plėšti; daužyti’ / pl st, pl stu, pl su ‘plyšti; dužti; sprogti’27;
Cau/ Cu(3): la. gŗaût, gŗaûju, gŗāvu ‘versti, griauti...’ / gŗût, gŗûstu, gŗuvu ‘griūti, virsti...’; kļaût, kļaûju ‖ kļaûnu, kļāvu ‘glausti; lenkti’ (ME II, 239) / kļũt, kļūvu ‖ kļūstu, kļuvu ‘pasidaryti, tapti; įstrigti’ ME II, 240, 241; žaût, žaûju ‖ žaûnu, žāvu ‘džiovinti’ / žût, žûstu, žuvu ‘džiūti’;
Cei/ Ci(1): la. liêt, leju, lêju ‘pilti, lieti’ / l t, l stu ‖ liju, liju ‘lietis, piltis, tekėti, sroventi; lyti’.
Keletas latviškų korespondencijų liudija tik vieną tikėtinos opozicijos narį – kauzatyvą arba antikauzatyvą. Tačiau antikauzatyvumas realizuojamas sangrąžinėmis formomis – latvių kaip ir lietuvių kalboje produktyvi refleksyvinė dekauzacijos strategija, plg.: dergt, dȩrdz, dȩrdza ‘kelti pasibjaurėjimą, pykinti’ / dergties, dȩrdzas, dȩrdzās ‘šlykštėtis’; ņaukt, ņauku, ņaucu ‘debesimis dengti, temdyti’ / ņaûktiês ‘debesimis dengtis’ ME II, 896; slèpt, slèpju ‖ splepju, slèpu ‘slėpti’ / slēpties, slēpjos, slēpās ‘slėptis, slapstytis, pasislėpti; slypėti’; svèt ‖ svet, sveru, svēru ‘sverti’ / svērties, sveros, svērās ‘svertis; svirti, krypti, linkti’; šet, šeļu, šêlu ‘skelti, skaldyti’ (šilt, šiļu, šīlu ‘skelti ugnį’) / šķelties, šķeļas, šķēlās ‘skilti, skaldytis’; viest, viešu, viesu ‘veisti’ /refl. vìestiês, vìešuôs, vìesuôs ‘kilti, rastis; daugintis, veistis’. Keli latviški atitikmenys yra antikauzatyvai, plg.: dt ‖ dit, distu ‖ dȩlu, dilu ‘dilti, susidėvėti, nykti’; kàist, kàistu, kàitu ‘liepsnoti, degti, kaisti’; kuron. stiñgt ‖ stigt, stingstu, stingu ‘stingti, stirti’; tvikt, tvikstu, tviku; tvkt, tvkstu, tvku ‘degti, kaisti’. Vieno iš opozicijos narių nebuvimas gali būti atsitiktinis: latvių kalboje vienas iš opozitų galėjo būti prarastas dėl įvairiausių (ekstra)lingvistinių faktorių (pavyzdžiui, dėl refleksyvinės antikauzacijos produktyvumo ir pan.).
Fragmentiški prūsų kalbos duomenys neleidžia opozicijos causativa / anticausativa patikimai skirti baltiškajai epochai: intarpinių ir sta kamieno veiksmažodžių prūsų šaltiniuose tėra keli – polīnka ‘palieka’, sindats ‘sėdintis’, poprestemmai ‘suprantame’, wīrst ‘tapti, virsti’. Pastarąjį galima sieti su lie. virsti, la. virst ir rekonstruoti analogišką opziciją kaip rytų baltų kalbose (Mažiulis 4, 247–248), tačiau atitinkamo kauzatyvo prūsų kalboje nėra paliudyta (kaip ir kitų, paprastai su balsių kaita rekontruojamų prūsiškųjų veiksmažodžių, pavyzdžiui, pertraūki ‘užtraukė (užvilko)’, *prakaist iš en prakāisnan ‘prakaite’ (Mažiulis 3, 341; LED 467–468), *leitvei iš izlīuns ‘išliejęs’ ir *lītveiiš praliten ‘pralietas, prasiliejęs’ (Mažiulis 2, 43; 3, 341–343), *dergtvei ‘teršti, bjauroti; niekinti, neapkęsti’ iš erdērkts ‘apnuodytas, užterštas, subjaurotas’ (Mažiulis 1, 283).
Kita vertus, panašių diatezinių porų esama slavų ir germanų kalbose, plg.: s. sl. trežǫ ‘tear, torment’ / trъgnǫ ‘yank, throw’ (Gorbachov 2007, 162), *dušiti / dъxnǫti, *gubiti / gъbnǫti, *plaviti / plynǫti (Temčin 1986); go. brikan ‘laužti’ / usbruknan ‘sulūžti’, giutan ‘pilti’ / us-gutnan ‘išsilieti’, dis-hniupan ‘plėšti’ / ga-hnupnan ‘plyšti’, ga-/us-lūkan ‘atidaryti, uždaryti’ / ga-/us-luknan ‘atsidaryti, užsidaryti’, fra-liusan ‘lose’ / fra-lusnan‘get lost’, dis-skreitan ‘rend’ / dis-skritnan ‘perish, be rent in twain’, ga-tairan ‘break, destroy’ / ga-taurnan ‘stop, cease’ ir pan. (Gorbachov 2007, 66, 162). Tačiau senojoje lietuvių raštijoje užfiksuotų opozicijos causativa / anticausativa korespondencijų slavų ir germanų kalbose nėra. Kitos kalbos neliudija ir tokio tiriamosios opozicijos produktyvumo kaip rytų baltų kalbose.
Apibendrinimas
Opozicija causativa / anticausativa gana gausiai paliudyta jau pirmuosiuose lietuvių raštuose – užfiksuotos 59 šio tipo koreliacijos (plg. dabartinėje lietuvių kalboje apie 50, visame lietuvių kalbos plote – apie 200). Daugiau nei 50 procentų užfiksuotų opozicijų atitikmenų esama ir latvių kalboje. Tai leidžia teigti, kad opozicijos causativa / anticausativa formavimasis skirtinas rytų baltų epochai ir buvo itin svarbus intarpinių ir sta kamieno veiksmažodžių klasės produktyvumui. Atitinkamos, kad ir ne tokios gausios, korespondencijos slavų ir germanų kalbose suponuoja dar ankstesnę dekauzacijos chronologiją.
Opozicijų semantikos ir formaliosios struktūros reguliarumas leidžia traktuoti opozitų santykius kaip darybinius. Ypač tai pasakytina apie gausius „sunkių šaknų“ opozicijų, pavyzdžiui, CeRC/ CiRC-, refleksus. Pirmųjų raštų opozitams būdinga šaknies balsių kaita: kauzatyvai yra pagrindinio, dekauzatyvai – nykstamojo laipsnio šaknies, paliudyta vienintelė neapofoninė opozicija. Lietuvių tarmėse ir dabartinėje kalboje neapofoninių porų fiksuojama gerokai daugiau, ir tai paremia dekauzatyvų kaip išvestinių veiksmažodžių statusą.
Intarpinių resp. sta kamieno veiksmažodžių neprezentinių ir priešdėlinių fomų gausa liudija šios fleksinės klasės specifiką akcionalumo požiūriu: inchoatyvinė, kompletyvinė, limitatyvinė ar punktatyvinė reikšmė, realizuojama atitinkamais priešdėliais, buvo svarbi dekauzatyvų kategorinės semantikos raidai ir inspiravo naujus darybos modelius – opozicijos durativa / terminativa ir denominatyvų formavimąsi.
Literatūra
Altlitauisches etymologisches Wörterbuch 2015, Unter Leitung von Wolfgang Hock und der Mitarbeit von Elvyra-Julija Bukevičiūtė und Christiane Schiller bearbeitet von Rainer Fecht, Anna Helene Feulner, Eugen Hill und Dagmar S. Wodtko. Bd. I: A-M, Bd. II: N-Ž, Bd. III: Verzeichnisse und Indices, Hamburg: baar (ALEW).
Ambrazas Vytautas (red.) 2006, Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, 4 patais. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (DLKG).
Arkadiev Peter 2008, Lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių klasių semantika tipologinių duomenų kontekste, Acta Linguistica Lithuanica 59, 1–27.
Arkadiev Peter 2010, Ещё раз о семантике литовских n/st глаголов: от непереходности к начинательности, Топоровские чтения. ɪ–ɪv. Избранное, Москва: Институт славяноведения, 309–324.
Arkadiev Peter 2011, Aspect and actionality in Lithuanian on a typological background, Daniel Petit, Claire le Feuvre, Henri Menantaud (eds), Langues baltiques, langues slaves, Paris: Éditions ᴄɴʀs, 57–86.
Arkadiev Peter 2013, From transitivity to aspect: the causative-inchoative alternation and its extensions in Lithuanian, Baltic Linguistics 4, 39–77.
Arkadiev Peter, Pakerys Jurgis 2015, Lithuanian morphological causatives. A corpus-based study, Axel Holvoet, Nicole Nau (eds), Voice and Argument Structure in Baltic, John Benjamins Publishing Company, 39–97.
Arumaa Peeter 1957, Von der Eigenart des Ablauts und der Diathese im Baltischen, Zeitschrift für Slavische Philologie, 26, 118–149.
Būga Kazimieras 1959, Rinktiniai raštai, 2 t., Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.
Comrie Bernard 1976, Aspect: An Introduction to the Study of Verbal Aspect and Related Problems (Cambridge Textbooks in Linguistics), Cambridge: Cambridge University Press.
Endzelīns Jānis 1951, Latviešu valodas gramatika, Rīga: Latvijas valsts izdevniecība. Gorbachov Yaroslav 2007, Indo-European origins of the nasal inchoative class in Germanic, Baltic and Slavic. PhD Dissertation, Harvard University.
Gorbachov Yaroslav 2014, The origin of the Baltic inchoative in sta. An over looked ProtoBaltic sound law, Indogermanische Forschungen 119, 21–53.
Gorbova Jelena 2016, Лексический вид глагола, Kobe City University of Foreign Studies Journal of Research Institute, Vol. 55, 29–36.
Haspelmath Martin 1993, More on the typology of inchoative/causative verb alternations, Causatives and Transitivity, Bernard Comrie and Maria Polinsky (eds), Amsterdam-Philadelphia: John Benjamins, 86–120.
Hofmann Erich 1956, Die baltischen Verba mit Nasalinfix, Zeitschrift für Slavische Philologie. Vol. 25, No. 1, 58–66.
Holvoet Axel, Čižik Veslava 2004, Inherentiniai semantiniai veikslo požymiai, Holvoet Axel, Semėnienė Loreta (red.), Gramatinių kategorijų tyrimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 146–151.
Karaliūnas Simas 1987, Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė, Vilnius: Mokslas.
Kaukienė Audronė 1994, Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija, Klaipėda: Rytas.
Kaukienė Audronė 2002, Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija 2, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Kazlauskas Jonas 1968, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis.
Kuiper Franciscus Bernardus Jacobus 1937, Die indogermanischen Nasalpräsentia. Ein Versuch zu einer morphologischen Analyse, Amsterdam: N.V. Noord-Hollandsche Uitgeversmaatschappij.
Mažiulis Vytautas 1988–1997, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, t. 1, Vilnius: Mokslas; t. 2– 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla; t. 4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Mikašauskienė Raimonda 2018, Intarpiniai ir sta kamieno veiksmažodžiai senojoje lietuvių raštijoje. Daktaro disertacija, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Mikulskas Rolandas 2013, [analitinė recenzija] Plungian, V. 2011: Gramatinių kategorijų tipologija, 2 t., Bibliotheca Salensis, 5. Vilnius: Vilniaus universitetas, Asociacija „Academia Salensis“, Lietuvių kalba, 7. http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu- kalba/article/view/67/54
Mühlenbachs Karlis 1923–1932, Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, I–IV sēj., Rīga: Izglītības ministerija (ME).
Nau Nicole, Pakerys Jurgis 2016, Transitivity pairs in Baltic: between Finnic and Slavic, Lingua Posnaniensis 58(2), 83–126, https://doi.org/10.1515/linpo-2016-0011; SJR.
Ostrowski Norbert 2004, Dėl išgirsti ir prabilti tipo ingresyvų Daukšos Postilėje, Baltistica XXXIX (1), 55–59.
Ostrowski Norbert 2019, Old Lithuanian ischtirra ‘Found Out’ and Some Notes on the Development of Baltic Preterite, Baltistica LIV(1), 47–62.
Pakalniškienė Dalia 1993, Lietuvių kalbos intarpiniai ir sta-kamieniai veiksmažodžiai. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas.
Pakalniškienė Dalia 1996, Lietuvių kalbos intarpinių ir sta-kamienių veiksmažodžių diachroniniai sluoksniai. Lietuvių kalbotyros klausimai, t. XXXVI, 83–86, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.
Pakalniškienė Dalia 1998, Kai kurie intarpinių ir sta-kamienių veiksmažodžių semantinės raidos bruožai, Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 55–58.
Pakalniškienė Dalia 2000, Intarpiniai ir sta-kamieniai denominatyvai – lietuvių kalbos inovacija. Veiksmažodžio raidos klausimai. Tiltai, priedas nr. 1, 71–89, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Pakalniškienė Dalia 2005, Rytų baltų CiR tipo veiksmažodžiai, Baltistica, 6 priedas, 181–193.
Pakalniškienė Dalia 2018, Intarpiniai ir sta kamieno denominatyvai senojoje lietuvių raštijoje: nominacija ir motyvacija, Res humanitariae 24, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 61–101.
Pakalniškienė Dalia 2019, 1759 metų „Ziwato“ denominatyviniai veiksmažodžiai, Res humanitariae 26, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 8–36.
Palmaitis Letas 1998, Baltų kalbų gramatinės sistemos raida, Kaunas: Šviesa.
Plungian Vladimir 2010, Gramatinių kategorijų tipologija 1, Vilnius: Vilniaus universitetas, Asociacija „Academia Salensis“.
Plungian Vladimir 2011, Gramatinių kategorijų tipologija 2, Vilnius: Vilniaus universitetas, Asociacija „Academia Salensis“.
Skardžius Pranas 1943, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius.
Smoczyński Woijciech 2018, Lithuanian Etymological Dictionary, Berlin: Peter Lang (LED). Stang Christian S. 1942, Das slavische und baltisce Verbum. Oslo: Dybwad.
Stang Christian S. 1966, Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen,Oslo/Bergen/Tromsø: Universitetsvorlaget.
Stepanov Jurij 1976, Вид, залог, переходность (балто-славянская проблема), Известия ᴀʜ ᴄᴄᴄᴘ, серия литературы и языка 35, № 5, 408–420.
Tatevosov Sergej 2015, Акциональность в лексике и грамматике. Глагол и структура события, Москва: Языки славянских культур.
Temčin Sergej 1986, Семантика -nи -staглагольных основ в литовском языке, Kalbotyra 37, 87–98.
Ullmann Stephen 1966, Language and Style, Oxford: Basil Blackwell.
Ulvydas Kazys (red.) 1971, Lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: „Mintis“.
Valeckienė Adelė 1998, Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidybos institutas.
Vendler Zeno 1967, Verbs and Times. The Philosophical Review, Vol. 66, No. 2, 143–160.
Villanueva-Svensson Miguel 2010, Baltic sta-presents and the Indo-European desiderative, Indogermanische Forschungen. Volume 115, De Gruyter, 204–233.
Villanueva-Svensson Miguel 2011, Anticausative-inchoative verbs in the northern IndoEuropean languages, Historische Sprachforschung, 124, 33–58.
Villanueva-Svensson Miguel 2016, Zero-grade denominative nasal and sta-presents in Baltic, BaltisticaLI(1), 37–59.
Notes
