Articles
KNYGŲ IR JŲ AUTORIŲ ASMENINĖ ORTOGRAFIJA XIX A. PABAIGOJE–XX A. PRADŽIOJE
Orthography of books and their autors at the end of the 19th and the beginning of the 20th century
Vilniaus Universitetas
Esta obra está bajo una Licencia Creative Commons Atribución 4.0 Internacional.
Recepción: 15 Septiembre 2020
Aprobación: 15 Diciembre 2020
Besikuriančios lietuvių bendrinės kalbos (toliau – bk) ortografija – tiek raidynas, tiek rašybos principai – nebuvo suvienodinti keletą dešimtmečių, įvairavo net ir 1901-aisiais pasirodžius ir Jono Jablonskio Lietuviškos kalbos gramatikai. Apie XIX a. paskutinio dešimtmečio ir XX a. pradžios dvigubus ortografijos standartus jau esu rašiusi: periodikos leidėjai taikėsi prie skaitytojų ir vienaip spausdino laikraščius mažiau išsilavinusiems, kitaip – inteligentijai (Venckienė 2004, 207–212). Giedrius Subačius, tyręs to laikotarpio JAV lietuvišką spaudą, nustatė, kad čia būta dvejopos – knygų ir periodinių leidinių – ortografijos (Subačius 2004, 189– 201).
Zigmas Zinkevičius rašė, kad XIX a. pabaigoje „[r]ašytojai bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose [...]. Jie paprastai rašė kaip laikraščiuose nusižiūrėję į anų kalbą“ (Zinkevičius 1992, 106). Tačiau analizuojant to laikotarpio kai kurių autorių ortografiją pastebėta, kad tarp spausdintų ir rankraštinių tekstų būta nevienodumų (plačiau žr. Venckienė 2015, 100–120; Venckienė 2019, 212). Suprantama, kad besiformuojančios bk sklaidai visuomenėje, priėmimui didesnės įtakos turi spausdinti darbai. Tačiau vykstant ortografijos modelių konkurencijai svarbi buvo ir asmeninė rašytinė komunikacija. Aistė Kučinskienė yra parodžiusi, kad laiškai XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje „buvo labai reikšminga kultūrinės organizacijos forma“ (Kučinskienė 2019, 18). Per juos tiesiogiai – išdėstant savo mintis dėl rašmenų, rašybos taisyklių, ar netiesiogiai– rašant savo pasirinktais ar siūlomais rašmenimis, dalytasi ir ortografijos idėjomis. Todėl siekiant nustatyti vieno ar kito autoriaus ortografines pažiūras, jų kitimą, įtakas, tirtini ne tik jų spausdinti darbai, bet ir rankraščiai.
Šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti, ar XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje leistos knygos atspindi jų autorių pasirinktą ortografijos modelį. Siekiama įvertinti, kokie veiksniai, be autoriaus pasirinkimo, dar galėjo turėti įtakos knygų ortografijai. Taikomas analitinis aprašomasis ir gretinamasis metodai: analizuojama ir lyginama kelių autorių rankraščių ir knygų ortografija, jos kitimas.
Tyrimui pasirinkti autoriai, kurių išlikusio rankraštinio palikimo ir knygų spausdinimo datos sutampa. Be to, siekiant įvertinti leidėjų įtaką, ieškota tokių atvejų, kai knygos leistos ne pačių autorių rūpesčiu, o patikėtos leidėjams ar net išleistos be autorių žinios. Tiriamu laikotarpiu didžiausią prestižą turėjo periodinės spaudos, ypač Varpo (1889–1905), Ūkininko (1890–1905), Tėvynės sargo (1896–1904) leidėjai, tad orientuotasi į jų leistas knygas. Taigi straipsnyje aptariama Liudvikos Didžiulienės (1856–1925), Dominyko Tumėno (1860–1919), Antano Baranausko (1835–1902) knygų ir asmeninė ortografija. Plačiausiai pristatomas Jono Basanavičiaus (1851–1927) atvejis: nors buvo sukūręs rašomosios bk modelį, jis taikytas ne visose šio autoriaus knygose.
Subačius, tyręs spaustuvininkų įtaką ortografijai XIX a. viduryje (Subačius 2001, 129–151), teigė, kad jie „siekė keisti ir šiek tiek keitė rašybą bei skyrybą. Būtų netikslu manyti, kad rengdami spaudinius jie tik tiksliai kopijuodavo rankraščius“ (Subačius 2001, 149). Išlikusi XIX a. pabaigos–XX a. pradžios korespondencija liudija, kad korektūrą tuo metu dažnai skaitė patys autoriai. Pavyzdžiui, Jonas Basanavičius rašė Martynui Jankui veikiausiai apie knygos Apie senoves Lietuvos pylis (1891) korektūrą: „Korrekturan išsiunt̹iau [...] pirm kelun dienun ir, vilůs, asi jau jan apturejans“ (Basanavičius 1890-12-29); taip pat Vincas Kudirka: „Korektą noriu daryti pats“ (Kudirka 189612-15). Vadinasi, spaustuvininkai daugiau galėjo keisti tik be autoriaus žinios spausdinamų leidinių, pavyzdžiui, maldaknygių, ortografiją1.
Tiesa, jei autorius rinkosi neįprastus, retus ar net savo sugalvotus rašmenis, rimta kliūtis jo ortografijai knygoje išlaikyti galėjo būti ribotas spaudmenų inventorius. Pavyzdžiui, Povilui Januševičiui prieš spausdinant Naują lietuvišką kalbomokslį Juliaus Schoenke’s spaustuvėje 1903 m. su rašmenimis < > [ie] ir apsukta <j> minkštumui žymėti, už naujų spaudmenų pagaminimą teko sumokėti 400 rublių (Skrebys 1937, 715). Spaudmenų savo knygoms buvo įsigijęs ir Jonas Basanavičius (žr. toliau, 4.2).
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje imta leisti knygas kaip periodinių leidinių priedus. Ūkininko(toliau – Ūk), Tėvynės sargo (toliau – TS) redakcijos tokių knygų ortografiją derino prie savo periodikos. Tiesa, periodiniuose leidiniuose aktyviau bendradarbiavę autoriai, kaip teigė Zinkevičius, jau buvo perėmę ir jų ortografiją (Zinkevičius 1992, 106), todėl jų asmeninė ir knygų rašyba nesiskyrė ar skyrėsi nedaug. Pavyzdžiui, TS 1897–1902 m. redagavusio Juozo Tumo asmeninė ortografija tuo metu buvo tokia pati kaip ir TS – jis rašė <ł> [l], <cz>, <sz>, <v>, <uo>. Taip pat 1898 m. išspausdintos ir jo knygos Patarmės Rodos prideranczio elgimos ir Gydymas nuo pratrakimo ir nuo raupų įcziepijimu, išėjusios kaip Tėvynės sargo priedai.
Tačiau leidėjų ortografijos modelius buvo perėmę ne visi autoriai. Ne vieno iš jų poziciją parodo Tumo požiūris į jo tekstų redagavimą:
neesu nei rasybos [sic!], nei sintaksės, nei kalbos, nei styliaus specijalistas; savo teorijų neturiu ir prie nieko neesu talmudiškai prikibęs. Tad valia jums kaip tik norite taisyti (Tumas 1912-07-11).
Dažnai autoriui terūpėjo, kad jo parengta knyga būtų išspausdinta ir pasiektų skaitytoją. Leidėjai jiems atrodė autoritetingi, pasitikėta jų nuomone ir dėl ortografijos. Taip atsirado dvigubi standartai – vienaip rašyta korespondencija, kitaip spausdinamos knygos.
Ūk redakcijos įtaką knygų ortografijai iliustruoja Liudvikos Didžiulienės knygos Lietuvos gaspadinė, arba pamokinimai kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas leidimai.
Pirmas, 1893‑iųjų, Lietuvos gaspadinės leidimas (toliau – DiLG1893) išėjo kaip Ūk Nr. 4 priedas. DiLG1893 ortografija sutapo su tų metų Ūk: išspausdinta su <v> (iszsivirsiu 3), <uo> (duodat 3), instr. sg. f. galūnėje rašyta ‑. (su salietra ir kalendra 5), o gen. pl. galūnėje ‑. (prastų ragaiszių 3). Iš epistolinio palikimo matyti, kad pati Didžiulienė dar ir 1895–1896 m. rašė baranauskiškai2: <w> Tewelius (Didžiulienė 1895-10-17 1v), <ů> [uo] prisirůsze (Didžiulienė 1896-09-15 1), instr. sg. f. galūnėje žymėjo nosinę raidę <ą> (su skepetą 1895-10-17 2v), gen. pl. rašė ‑u Teweliu (Didžiulienė 1895-10-17 1v) (plg. 1 lentelę).
Didžiulienės asmeninė ir DiLG1893 rašyba
1 lentelėje parodyta, kuo Didžiulienės asmeninė rašyba skyrėsi nuo DiLG1893. Matyti, kad DiLG1893 pasirinktas Ūk ortografijos variantas3.
Antras papildytas Lietuvos gaspadinės leidimas išėjo 1895 m. (toliau – DiLG1895) kaip Ūk Nr. 5/6 priedas. Nuo 1894‑ųjų Ūk rašmenys <cz>, <sz> buvo pakeisti <č>, <š>. DiLG1895 vietoj ankstesnio leidimo <cz>, <sz> irgi atsirado <č> (kviečia 3, svočias 3), <š> (išvydusios3, šiupinio 3). Be to, įsivesta DiLG1893 nebuvusi raidė <ū> ilgajam balsiui žymėti (būtinai 3, kaldūnus 3, kūmus 3, svogūnais 4) – ji vartota ir 1894‑ųjų Ūk Nr. 9–12. O asmeniniuose tekstuose 1895–1896 m. Didžiulienė šių raidžių nevartojo, teberašė <cz>: Skaicziau (Didžiulienė 1895-1017 1v), <sz>: Duszyte (Didžiulienė 1895-10-17 1r), <u> [u͘ ]: liudna (Didžiulienė, 1896-11-18 5v). Be to, kaip ir pirmas leidimas, DiLG1895, skirtingai nuo Didžiulienės asmeninės rašybos, išspausdinta su <uo>, <v>, instr. sg. f. su ‑., gen. pl. su -. (plg. 2 lentelę).
Didžiulienės asmeninė ir DiLG1895 rašyba
Taigi DiLG1895 nuo asmeninės Didžiulienės rašybos skyrėsi dar labiau negu DiLG1893 – nevienodai žymėta ne tik [uo] ir [v] bei instr. sg. f. ir gen. pl. galūnės, bet ir [č], [š], [u͘ ]. Vadinasi, iš šių knygų negalima spręsti apie autorės ortografiją: ji rašė baranauskiškai, o knygų rašyba derinta prie Ūk.
1904 m. Tilžėje išėjo dar du aptariamosios knygos leidimai: Petras Mikolainis išleido knygą tuo pačiu pavadinimu Lietuvos gaspadinė, o Schoenke’s spaustuvėje pasirodė Gaspadinystės Knyga, arba Pamokinimai kaip prigulinčiai yra sutaisomi valgiai. Šių leidimų ortografija tokia pati kaip DiLG1895, tik Schoenke’s leidime nebuvo raidės <ū>. Tuo metu Didžiulienė atsisakė Baranausko ortografijos ir pradėjo orientuotis į Varpo ir Ūkininko kalbos modelį.
TS bendradarbis Dominykas Tumėnas4, kaip ir Tumas, rašė ta ortografija, kuri buvo pasirinkta TS. Keičiantis TS ortografijai, keitėsi Tumėno rašyba – leidinys jam neabejotinai darė įtakos.
1896 m. Tumėno knyga Kaip andedama politura, pirmasis TS leidinys (Nr. 1 priedas), išspausdinta TS ortografija, taip pat ir su <ů> (politurůti 4, vandů 5). Ši raidė Tumėnui nepatiko, jis 1896 m. vartojo digrafą <uo>: nuomonę, užrekomenduoti (Tumėnas 1896-02-14 1v). Tumui jis rašė: „Jeigu rašom ie, tai – pagal konsekvenciją – reikia rašyti uo (nežinau, dėlko tamsta paskutiniamę lakštę rašei . ir ie)“ (Tumėnas 1896-02-14). Taigi TS redakcija Tumėno knygos ortografiją irgi taikė prie savo leidinio.
Antano Baranausko, sukūrusio savo rašomosios kalbos modelį, knygų ortografija jau yra analizuota (Venckienė 2015, 100–120), tačiau čia prisimintina 1899 m. TS išleista jo knyga Graudųs Verksmai ir kitos naujosios giesmės .TS Nr. 2 priedas; toliau – BarGV). Leidimą parengė tuometis TS redaktorius Tumas. Knygoje liko tik tos Baranausko ortografijos ypatybės, kurios atitiko laikraščio kalbos modelį: rašmenys <cz>, <sz> (szvencziausį 32), vardažodžių instr. sg. f. ir iness. pl. formos su nosinį balsį žyminčia raide galūnėje (instr. sg. f. su Bažnyczią 21; iness. pl. Aszarosę 3, Rasztuosę 19). Tačiau Baranausko raidžių <ë> [ie], <ů>, <l> [l’], <ł> [l], <w> BarGV nebuvo, plg.: szviesa 3, Bucziuoja 5, Aniolai 3, nuliudę 3, svietę3; jos nevartotos ir TS. Be to, knygoje, kaip ir TS, žymėtas [č], [dž] minkštumas, plg.: Bažnyczią 21, žodžiai 23, nors Baranauskas jo nežymėjo.
Nuo autoriaus ortografijos skyrėsi TS būdingos ir BarGV vartotos . kamieno vardažodžių nom. pl. formos su -ųs .Dangųs 20) ir gen. pl. su ‑(i)ų .Akių 3) (plg. 3 lentelę).
Baranausko asmeninės ir BarGV ortografijos skirtumai
Tikėtiniausia, kad BarGV, išspausdinti laikantis TS, o ne autoriaus ortografijos, pasirodė be jo žinios. Pats Baranauskas siekė savo rašomosios kalbos modelį išlaikyti ir spausdintuose darbuose, buvo jį įvedęs ir Žemaičių (Telšių) vyskupo raštinėje.
Sekdamas Baranausko ir Kazimiero Jauniaus tradicija rašomojoje kalboje derinti tarmių ypatybes, Basanavičius kūrė savo bk modelį, teikė naujus rašmenis. Auszroje (1883–1886) įvedęs diakritines raides <č> ir <š>, vėliau diakritiką jis ėmė žymėti po rašmeniu: <c̹>, <d̹>, <ɳ>, <s̹>, <t̹>, <z̹>. 1884–1904 m. Rytų Prūsijoje ir JAV išėjo penkiolika Basanavičiaus knygų. Jų ortografija nevienoda, bet ne tik dėl autoriaus pažiūrų kaitos, o ir dėl spaustuvininkų, leidėjų įtakos.
Savo ortografijos inovacijas – <t̹> (aukštaičių [č], žemaičių [t]) ir <-ɳ> nosiniams balsiams žymėti (<aɳ, eɳ, iɳ, uɳ>), Basanavičius pirmą kartą pristatė ir pademonstravo 1884‑aisiais Otto von Mauderode’s išspausdintoje knygoje Oškabaliun dainos (toliau – BasOD). Be jų, vartota ir <ů> [uo] (Oškabaliůs 3)5.
Po metų, 1885-aisiais, irgi Mauderode’s spaustuvėje išspausdintose knygose Žiponas bei žipone (toliau – BasŽbŽ) ir Žirgas ir vaikas (toliau – BasŽiV) taip pat vartota <t̹> (BasŽbŽ priežast̹iun6, t̹ionai 5; BasŽiV bit̹iulystaɳ 6), <ɳ>, jau ne tik vardažodžių acc. sg., bet ir gen. pl., dalyvių galūnėse (BasŽbŽ atradeɳ 15, sukroveɳs 14). Be to, šiose knygose įsivesta dar viena diakritinė raidė – <dͅ> [dž] (BasŽbŽ Balandͅio 6, pradͅiaɳ 6; BasŽiV skundͅesi ‘skundžiasi’ 8, dͅaugesi ‘džiaugiasi’ 9). Atrodo, kad diakritiko forma čia pasirinkta spaustuvės, nes Basanavičiaus laiškuose <t̹> [č] ir <d̹> [dž] rašyta su į tą pačią pusę išlenktu lankeliu, plg. kiek vėlesnį, 189402-06 laišką: norėt̹iau, meld̹iu (Basanavičius 1894-02-06). Kaip ir BasOD, BasŽbŽ ir BasŽiV išspausdinta su <ž> ir <ź>.
Mauderode’s spaustuvė pasirūpino, kad Basanavičiaus ortografija jo 1885 m. knygose būtų išlaikyta, nors iš korespondencijos aišku, kad dėl to vėlavo spaudos darbai6.
1885 m. dar viena Basanavičiaus knyga – Isz priežasties atradimo Lietuvoje raszyto akmens (toliau – BasIPA) išspausdinta Jurgio Mikšo spaustuvėje. Darbas perspausdintas iš tų metų Auszros (toliau – .) Nr. 12, jo ortografija tokia, kokia buvo . – su <ą, ę, į, ų>, <cz, sz>, <dž>. Čia nebuvo nei Basanavičiaus inovacijų <‑ɳ>, <t̹>, <d̹>, nei to meto jo rankraščiuose vartotos <š>, plg. išsiunt̹iu (Basanavičius 1885-06-29, 1r).
1891 m. Basanavičiaus knygą Apie senoves Lietuvos pylis (toliau – BasASLP), parengtą iš 1883 m. . Nr. 1–6 ir 8/10, 1884 Nr. 1/3 straipsnių, išspausdino Martynas Jankus. BasASLP suvienodinta įvairavusi tų . numerių rašyba: pasirinkta <cz> (. <cz> ir <č>), <sz> (. <sz> ir <š>); <l> (. <l> ir <ł>), <v> (. <w> ir <v>), <uo> (. <ů> ir <uo>), . <ź> pakeista <ž>. BasASLPnebuvo autoriaus rankraščiuose vartotų <d̹> [dž] (plg. didžiausiu 9), <š> (plg. szendien 5), <t̹> [č] (plg. aukszczio 8), <ů> (plg. vanduo 7). Iš Basanavičiaus 1890 m. gruodžio 29 d. laiško Jankui aišku, kad neturėta reikiamų spaudmenų: „gaila man labai, kad š, d̹, t̹ ne turi, bet kan jau darysu?“ (Basanavičius 1890-12-29). BasASLP iš autoriaus ortografijos liko tik nosinių balsių žymėjimas digrafais su <-n> (tiesa, su nediakritine <-n>) (dienan acc. sg. 10, tikyben acc. sg. 10, Brolin acc. sg. 19, žmoniun gen. pl. 9). Taigi Jankaus spaustuvė neturėjo spaudmenų <š>, <dͅ>, <t̹> ir veikiausiai <ɳ>.
1893 m. vėl Mauderode’s spaustuvėje išspausdinta Basanavičiaus knyga Etnologiškos smulkmenos (toliau – BasES). Kaip ir ankstesnėse šios spaustuvės spausdintose knygose, čia vartotos <dͅ> (medͅiokle 12), <t̹> (šimtmet̹iun 5), <ů> (kraštůse 5), o nosiniai balsiai žymėti digrafais su <-n> (diden dalin gubernijun 5, kraštan acc. sg. 7).
Savo idėjas dėl bk ortografijos (ir tarmės) Basanavičius plačiau išdėstė 1899 metais7 knygelėje Prie historijos musun rašybos (toliau – BasPH). BasPH irgi spausdino Mauderode, vartoti rašmenys <dͅ>, <t̹>,<ů>, taip pat digrafai su <‑n> nosiniams balsiams žymėti (žr. 4.lentelę). Be to, BasPH siūlyta į lietuvių ortografiją įtraukti daugiau naujų raidžių: <æ> plačiajam [e] žymėti; <ę> [ie]; <c̹> [č] garsažodžiuose ir skoliniuose; <s̹> [š]; <z̹> [ž]. Tačiau knygos tekste jie nevartoti.
paskutiniais metais Basanavičius savo knygas spausdino JAV. 1898–1899 m. Lietuviszkaitrakiszkos studijos (1898), Lietuviszkos pasakos (1898[1899]), Medega musu tautiszkai vaistinykystai (1898) buvo išleistos kaip Dirvos leidiniai. Juose Basanavičiaus rašmenys <d̹>, <s̹>, <t̹>, <ů> ir <‑n> nosiniams balsiams žymėti nebuvo vartoti, tik Lietuviszkai-trakiszkose studijose išlaikytas autoriaus rašybos bruožas nosinius balsius žymėti digrafais su <‑n> (lietuviškuman acc. sg. 7, teviszken acc. sg. 6, tautun gen. pl. 6).
Iš korespondencijos galima suprasti, kad spaustuvė (veikiausiai Vinco Šlekio) reikiamų spaudmenų neturėjo; Basanavičius jų pageidavo, bet ne reikalavo:
Kas link rašybos – man malonu būtų, kad jas su mano liter. d̹, t̹ ir n in accus. sing. et gens. plural. spausdintumėt; bet tų literų neturint, galite jas spausdinti „Vienybės“ rašyboje. Iš priežasties rašybos mums susipykti neteks (Basanavičius 1897-01-09, 4).
Basanavičiaus ortografija neišlaikyta ir XX a. pradžioje JAV kaip Dirvos leidiniai išėjusiose knygose Lietuviszkos pasakos (1902) ir Ožkabalių dainos (1902) (žr. 4 lentelę). Kad autorius norėjo ją išlaikyti, matyti iš korespondencijos. Rengiant spaudai 1902 m. Ožkabalių dainų leidimą, jis rašė tuomečiam Dirvos redaktoriui Antanui Milukui:
Dainos tur būt spaudinamos mano rašyboje. Reikalingą skaitlių literų c d s t z u8 pasisteliuokit pagal pridėtą čionais jų pavyzdį, ant mano conto [sąskaitos] – kiek reikės, aš [už] jais užmokėsiu. Šitų literų aš turiu parsigabenęs iš „Schriftgieserei Flinsch’o“ Frankfurte ant Maino apie 9–10 kilogramus, kas man kaštavo circa [apie] 60 frankų. Gaila, kad aš jų Jums per pačtą prisiųstie negaliu. Pas jus manding ne daugiau kaip kokius 10 dolerių kaštuos (Basanavičius [b. d.a], 240).
1901 m. vasario 9 d. Basanavičius Milukui irgi rašė apie reikalingus spaudmenis:
Mano literose, nekalbant apie vuodeguotaisias, randasi dar e, u, kurių pirmąją jūs jau turite, o vieton u (su o viršuje) galima būtų ir uo statytie. Pritaikant vuodeguotaisias literas prie tų Stagaro spaustuvės, reikėtų pavyzdžio vuodegučių dėlei liejenyčios paduot prisiųstaisias mano literas, kad tais vuodegaites gražiai padaryti, kaip manose (Basanavičius [b. d.b], 241).
Kaip matyti, Basanavičius dėjo pastangas, įkalbinėjo leidėją pasirūpinti reikiamais spaudmenimis, siūlėsi padengti jų įsigijimo išlaidas. Vis dėlto į autoriaus nuomonę neatsižvelgta.
Basanavičiaus ortografija neišlaikyta ir „Lietuvos“ spaustuvės knygose Lietuviškos pasakos yvairios (1903–1904) ir Iš gyvenimo vėlių bei velnių (1903)9. Iš laiško Antanui Olšauskui, kuris rūpinosi jo Lietuviškų pasakų yvairių leidimu, matyti, kad autoriui tai nepatiko:
Siunčiu aš Jums su šituomi korektas, kurias teikitės akylai pataisytie [...] Man labai gaila, kad Jūs ar kas kitas mano autoriškų tiesų, kas link ortografijos, nedabojat ir visai savvališkai taisot ten, kur pataisymas nėra daleistas (Basanavičius 1904-09-25, 248).
Taigi nors Basanavičius siekė skleisti savo ortografijos modelį, jį sustabdė JAV spaustuvininkų ir leidėjų sprendimas remtis pasauliečių periodikos ortografija. Po 1904‑ųjų savo rašmenų <d̹>, <t̹>, <ů> ir digrafų su <-n> nosiniams balsiams žymėti atsisakė ir pats Basanavičius.
Rašmenų (), , , <ů>, <-n> vartosena Basanavičiaus knygose
Basanavičiaus vartoti rašmenys <d̹>, <s̹>, <t̹>, <ů> ir <-ɳ> (<‑n>) nosiniams balsiams žymėti spaustuvininkams kėlė sunkumų, neturėta reikiamų spaudmenų (jie išlaikyti tik Mauderode’s spaustuvės leidiniuose), o XX a. pradžioje jie nepatiko ir leidėjams, jau pripažinusiems pasaulietinės periodikos ortografiją. Taigi autorius atsidūrė tarp dviejų siekių – skleisti savo ortografijos modelį ir spausdinti savo darbus.
Iki XX a. pradžios, nesant kodifikuoto bk modelio, neretai autorių ir jų knygų leidėjų pasirinktas ortografijos variantas buvo nevienodas. Knygų, kurias leido Ūkininko, Tėvynės sargo redakcijos, ortografija derinta prie šių periodinių leidinių. Liudvikos Didžiulienės knyga Lietuvos gaspadinė Ūkininko redakcijos 1893 m. buvo išleista laikantis šio laikraščio ortografijos: su <uo>, <v>, instr. sg. f. -a, gen. pl. -.; 1895 m. – su <č>, <š>, <uo>, <ū>, <v> instr. sg. f. -a, -., gen. pl. -.. Iš autorės rankraščių matyti, kad ji tuo metu dar rašė baranauskiškai, su <cz>, <sz>, <ů>, <w>, nevartojo <ū>, žymėjo nosinį balsį instr. sg. f. galūnėje, o gen. pl. rašė su -u.
Dominyko Tumėno knygą Kaip andedama politura (1896) Tėvynės sargas irgi išleido savo ortografija, su raide <ů> [uo], nors jis vartojo <uo>.
Antano Baranausko Graudųs Verksmai (1899), išleisti kaip Tėvynės sargo priedas, taip pat išspausdinti laikantis laikraščio, o ne autoriaus ortografijos: vartoti rašmenys <ie> (Baranausko <ë>), <l> [l] ir <li> [l’] (Baranausko <ł> [l] ir <l> [l’]), <uo> (Baranausko <ů>), <v> (Baranausko <w>). Be to, skirtingai nuo Baranausko, žymėtas [č], [dž] minkštumas, rašyta nosinė balsė ()u kamieno vardažodžių nom. pl. ir visų vardažodžių gen. pl. galūnėse.
Vadinasi, būtų netikslu teigti, kad rašytojai buvo perėmę periodinių leidinių ortografiją – jų tekstai buvo ir redaguojami atsižvelgiant į leidėjų pasirinktą kalbos modelį.
Knygų ortografijai dėl riboto savo inventoriaus įtakos turėjo ir spaustuvės. Jono Basanavičiaus knygos Isz priežasties atradimo Lietuvoje raszyto akmens (1885) Jurgio Mikšo ir Apie senoves Lietuvos pylis (1891) Martyno Jankaus spaustuvėse išspausdintos be jo rašmenų <d̹>, <t̹>. Tik Otto von Mauderode’s spaustuvė parūpino Basanavičiui reikalingų spaudmenų ir 1884– 1899 m. net penkios knygos: Oškabaliun dainos, Žiponas bei žipone, Žirgas ir vaikas, Etnologiškos smulkmenos ir Prie historijos musun rašybos, išspausdintos su jo vartotais <dͅ>, <s̹>, <t̹>, <ů> ir <-ɳ> (<-n>).
1898–1904 m. Basanavičiaus knygos Lietuviszkai-trakiszkos studijos, Medega musu tautiszkai vaistinykystai, Lietuviškos pasakos, Ožkabalių dainos, išėjusios kaip Dirvosleidiniai, ir Iš gyvenimo vēlių bei velnių bei Lietuviškos Pasakos yvairios, išleistos „Lietuvos“, autoriaus ortografijos neatspindi. Veikiausiai tai lėmė ne tik ribotos spaustuvių galimybės (Basanavičius siūlėsi finansuoti reikiamų spaudmenų įsigijimą), bet ir leidėjų pozicija laikytis pasirinkto pasaulietinės periodikos ortografijos modelio. Pasiūlęs bk ortografijos inovacijų, Basanavičius negalėjo jų išlaikyti savo knygose ir taip pristatyti, skleisti visuomenėje.
Taigi iš spausdintų darbų ne visada galima spręsti apie autoriaus ortografiją. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje būta dvejopų standartų: korespondencija galėjo būti rašoma vienaip, o knygos dėl leidėjų ar spaustuvininkų įtakos spausdinamos kitaip.
Didžiulienės asmeninė ir DiLG1893 rašyba
Didžiulienės asmeninė ir DiLG1895 rašyba
Baranausko asmeninės ir BarGV ortografijos skirtumai
Rašmenų (), , , <ů>, <-n> vartosena Basanavičiaus knygose
