XVI a. katekizmai buvo pagrindinė priemonė katalikybei skleisti. 1566 m. sudarytas pirmasis oficialus Romos katekizmas, o tuo pačiu metu plito ir nedidelės apimties pamokymai, skirti plačiam tikinčiųjų ratui. Lenkijoje XVI a. religijos žinioms gilinti ypač rekomenduoti jėzuitų katekizmai: Petro Kanizijaus, Roberto Bellarmino ir Jokūbo Ledesmos (Korzo 2004, 149). J. Ledesma italų kalba išleido du katekizmus: „Dottrina Christiana Breve“ ir išplėstą katekizmą „Dottrina Christiana, a modo di dialogo del Maestro, et Discepolo, per insegnare alli Fanciulli“, pirmą kartą greičiausiai išleistą 1573 m. (Michelini 2001, 227–228); esama nuomonių, kad tai galėjo įvykti ir 1571 m. (Korzo 2004, 150). Pastarasis J. Ledesmos katekizmas buvo išverstas į lenkų kalbą, o iš šios – į lietuvių. Žinomi du J. Ledesmos vertimai į lietuvių kalbą. Pirmas – Mikalojaus Daukšos „Kathechismas arba moksłas kiekwienam krikszczionii priwalvs“ (1595 m.) (toliau DK) – yra nuo seno itin daug tirtas: G. Michelini lygino šio rašto santykį su J. Ledesmos tekstais (Michelini 1999; Michelini 2001); vertimą taip pat tyrė ir koregavo anksčiau pateiktas V. Biržiškos (Biržiška 1953) ir E. Sittigo (Sittig 1929) įžvalgas J. Lebedys (Lebedys 1963); išsamiai yra aptarta šio katekizmo kalba ir garsų žymėjimas (Palionis 1967; Zinkevičius 1988), sintaksė (Judžentis, Pajėdienė 2006). O Anoniminis 1605 m. katekizmas (toliau AK) iki šiol sulaukė palyginti nedaug dėmesio. Be J. Bystronio, prieš daugiau kaip šimtmetį išleidusio šio katekizmo perrašą su išsamiais komentarais apie jo rašybą, balsių ir priebalsių žymėjimą, fonetiką, daiktavardžių linksniavimą, veiksmažodžių asmenavimą (Bystroń 1890), katekizmo fonetiką ir gramatines formas taip pat tyrė Z. Zinkevičius (Zinkevičius 1968), S. Temčinas atkreipė dėmesį į galimas AK atsiradimo aplinkybes (Temčinas 2013), o A. Judžentis ištyrinėjo 1605 m. katekizmo sintaksę (Judžentis 2010). Apskritai AK dažniausiai aptariamas kartu arba šalia DK (pvz., Gerulis 1927), nes AK autorius, ką rodo abiejų katekizmų tekstų analizė, versdamas savo katekizmą smarkiai rėmėsi DK, nors 1605 m. katekizme papildomo teksto yra daugiau nei M. Daukšos vertime. Pastarasis lenkiško Ledesmos katekizmo vertimas yra tikslesnis, o anoniminis vertėjas nevengdavo perfrazuoti verčiamas mintis (Smetonienė 2016).

Nors abu katekizmai yra tirti, iki šiol nekalbėta apie jų skolintų daiktavardžių integraciją. Lietuvių kalbotyroje yra negausių šiai temai skirtų darbų (Valeckienė 1967; Laučiūtė 2007; Voitkevič 2010). Išsamiai slavizmų kelią į lietuvių kalbą nagrinėjo B. Voitkevič, teigusi, kad atsižvelgus į kalbą donorę galima paaiškinti, kodėl skolinys patenka į vieną ar kitą linksniavimo tipą (Voitkevič 2010, 248). Šio straipsnio tikslas susijęs su minėtu teiginiu: siekiama nustatyti, kaip AK ir DK slavizmai pasiskirsto po lietuvių kalbos kamienus, ar yra atvejų, kai skiriasi slavizmų morfologinės integracijos principai AK ir DK. Siekiant šio tikslo, iš AK ir DK išrinkti visi slavizmai daiktavardžiai (pabrėžtina, kad nagrinėti visi katekizmų tekstai, o ne pavienės ištraukos), jie suskirstyti pagal kamienus, nustatyti slavizmų integravimo į lietuvių kalbos morfologinę sistemą dėsningumai, jei įmanoma, nustatoma tikslesnė slavizmo kilmė.

Iš viso surinktas 93 slavizmas daiktavardis: AK ir DK yra paliudyta 35 vienodų ar tos pačios šaknies (bet skirtingų kamienų) slavizmų, 14 slavizmų rasta tik AK ir 44 – tik DK. Skoliniai pasiskirsto beveik po visus lietuvių kalbos daiktavardžių kamienus (pateikiama nuo gausiausio): ŏ, ā, i̯ā, i̯u, i, u, ē ir i̯ŏ. Po būtinos sąlygos svetimos kilmės žodžių integracijai į lietuvių kalbą – fonetinės substitucijos – pasiskolinti daiktavardžiai privalo būti priskirti vienai ar kitai giminei ir įtraukti į lietuvių kalbos linksniavimo sistemą. Kai kalba donorė yra viena iš slavų kalbų, pasiskolintas daiktavardis paprastai išlaiko savo giminę. Straipsnyje pateikiamas pats slavizmas, visi AK ir DK pavartoti jo linksniai ir skolinio reikšmė, kuri yra vartojama AK ir DK, t. y. ne visos lietuvių kalboje fiksuotos slavizmo reikšmės. Atitinkamose slavų kalbose ieškant galimų skolinių atitikmenų, taip pat buvo pirmiausia dairomasi ne tik formalaus atitikimo, bet ir reikšmių, bet straipsnyje pateikiama tik viena, skoliniui aktuali reikšmė.

ŏ kamienas. Daugiausia slavizmų – 33 – priklauso ŏ kamienui: abrozas ‘paveikslas’ (LKŽe) (Nom. sg. Abroʒas AK 49,13, DK 60,1m; Gen. sg. ȧbroʒo DK 84,3m; Loc. sg. abroʒi AK 49,17; Nom. sg. ábroʒay AK 50,6; Gen. pl. abróʒu AK 49,19; Acc. pl. âbroʒus AK 50,2); angelas ‘judaizme, krikščionybėje, islame ir kai kuriose kitose religijose – Dievo pasiuntinys, tarpininkas tarp Dievo ir žmonių’ (LKŽe) (Nom. sg. Angełas AK 48,11; Gen. sg. Angeło AK 48,16; Nom. pl. Angełay AK 43,9, Angełai DK 54,4; Gen. pl. Ańgełu AK 22,11, Angełu DK 8,17; Dat. sg. Angełi DK 65,2; Dat. pl. Angełâmus DK 58,1); apaštalas ‘bažn. kiekvienas iš dvylikos Kristaus mokinių’ (LKŽe) (Nom. sg. Apâſtałas DK 149,8; Gen. pl. Apaßtału AK 15,12; Nom pl. Apáſtałai DK 24,12; Gen. pl. Apȧßtał DK 19,10; Acc. pl. Apȧßtáłus AK 11,5, Apáſtalus DK 14,18); artikulas ‘atskiras įstatymo, potvarkio, sutarties straipsnis, skyrius ar paragrafas’ (LKŽe) (Nom. sg. Artikúłas AK 19,3, Artikulas DK 31,15; Acc. sg. artkúłu AK 19,9; Nom. pl. artikúłai DK 25,6; Gen. pl. Artikúłu AK 17,9, artikł DK 25,1; Acc. pl. artikułus AK 23,8); biesas ‘velnias, kipšas’ (LKŽe) (Acc. pl. biéſſus DK 77,2); bursinykas ‘bursos dalyvis, draugas, bendras’ (LKŽe) (Acc. sg. burſinik DK 157,1m); daktaras ‘bažn. psn. mokslininkas’ (LKŽe) (Nom. sg. Dâktaras DK 131,5; Nom. pl. Dáktárai DK 19,12; Gen. pl. Dâctaru AK 93,4); grabas ‘kapas’ (LKŽe) (Nom. sg. grâbas DK 165,21; Instr. sg. grab DK 165,16); kanonykas ‘bažn. aukštesnysis katalikų kunigų titulas; tą titulą turintis asmuo’ (LKŽe) (Acc. sg. Kánonika DK 1,16); katekizmas ‘trumpas krikščionių tikybos išdėstymas klausimų ir atsakymų forma’ (LKŽe) (Nom. sg. kathechismas AK 1,1, kathechismas DK 1,1; Gen. sg. kathechiſmo AK 3,2; Acc. sg. cathechiſmu AK 4,11); kielikas ‘taurė’ (LKŽe) (Loc. sg. kiêlichi AK 81,14); kriesas ‘paskutinis tikslas; mirtis’ (LKŽe) (Acc. sg. krieſ DK 21,2); latras ‘valkata, girtuoklis, paleistuvis’ (LKŽe) (Nom. sg. łátras DK 176,14; Dat. sg. łátrui DK 134,14); majestotas ʻdidybė’ (LKŽe) (Nom. sg. Maieſtótas AK 41,2; Gen. sg. Maieſtôto DK 51,2; Acc. sg. Maieſtót DK 149,17; Instr. sg. Maieſtotú DK 38,4); mistras ‘mokytojas’ (LKŽe) (Nom. sg. mistras DK 9,9; Nom. pl. mîſtrai DK 82,16); pasnykas ‘susilaikymas nuo tam tikrų valgių (ppr. mėsos, seniau ir pieno) religijos nustatytomis dienomis’ (LKŽe) (Acc. pl. páſnikus AK 73,9); pelikonas ‘didelis irklakojų būrio pietų kraštų vandens paukštis’ (LKŽe) (Voc. sg. Pelikóne DK 177,10); prakurotaras ‘advokatas, gynėjas’ (LKŽe) (Nom. sg. Prakurôtaras DK 131,6); pralotas ‘katalikų bažnyčios aukštesniųjų dvasininkų titulas; tą titulą turintis dvasininkas’ (LKŽe) (Nom. pl. Prełotey AK 66,19); primietas (Acc. sg. primiėtu AK 64,8); rūbas ‘drabužis’ (LKŽe) (Gen. sg. rûbo DK 152,5); sostas ‘išgražintas valdovo krėslas, kuriame jis sėdi per iškilmingas ceremonijas’ (LKŽe) (Gen. sg. ſôſto DK 147,4); stonas ‘visuomenės sluoksnis pagal kilmę, profesiją, užsiėmimą, luomas’ (LKŽe) (Gen. sg. ſtono AK 67,4; Acc. sg. ſtona DK 82,2m); sūdas ‘Dievo teismas’ (LKŽe) (Nom. sg. Sûdas DK 108,19; Gen. sg. ſûdo DK 42,10; Acc. sg. ſúdu AK 26,15, sûd DK 147,4; Gen. pl. ſudú DK 147,5); svietas ‘pasaulis, žemė’ (LKŽe) (Nom. sg. Swiétas AK 42,18, ſwietas DK 53,8m; Gen. sg. swieto AK 14,14; Dat. sg. ſwietuy AK 17,3); testamentas (Gen. sg. Teſtamento DK 164,20; Instr. sg. teſtamentú DK 142,18); urėdas ‘reikalavimas, tvarka, įsakymas’ (LKŽe) (Gen. sg. vrédo DK 130,20); vaitas ‘Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje miesto bendruomenės viršininkas, miestiečių teismo pirmininkas’ (LKŽe) (Nom. sg. Wâítas DK 131,5); vynas ‘alkoholinis gėrimas, daromas iš vynuogių, įvairių vaisių sulčių’ (LKŽe) (Nom. sg. winas AK 81,14, wînas DK 99,4; Gen. sg. wîno DK 98,15); vyskupas ‘krikščionių dvasininkas, turintis aukščiausius šventimus’ (LKŽe) (Nom. sg. Wiſkúpas AK 32,2); zokanas ‘pagrindinis bažnyčios įstatymas, Testamentas’ (LKŽe) (Nom. sg. ʒokanas AK 72,10, ʒókonas DK 88,14; Acc. sg. ʒókon DK 92,1; Loc. sg. ʒókaní AK 61,3, ʒókan DK 75,7); zokanykas ‘vienuolis’ (LKŽe) (Nom. sg. ʒókannikas DK 131,2); žyvatas ‘įsčios’ (LKŽe) (Gen. sg. iwato DK 58,1m; Loc. sg. ywati AK 12,14, iwáte DK 17,1m).

Visų šių reguliarių slavizmų atitikmenys kalbose donorėse turi kietą baigmenį, pavyzdžiui, abrozas < sen. rus. образъ ‘изображение, портрет’ (СРЯ 12, 133), rusėnų образъ ‘изображение, портрет, картина’ (МДСУМ 2, 18), len. obraz ‘wizerunek, podobizna kogo lub czego wykonana w kamieniu, drewnie lub na płótnie; rzeźba, malowidło’ (SPol 19, 339); apaštalas < rusėnų апоштолъ ‘апостал’ (ГСБМ 1, 129), len. aposztoł ‘uczeń Chrystusa, powołany do szerzenia ewangelii’ (SPol 1, 196); kielikas < sen. rus. келихъ ‘чаша, бокал’ (СРЯ 7, 111), rusėnų келихъ ‘келіх, кубак, чарка, шклянка’ (ГСБМ 15, 73), len. kielich ‘naczynie do picia, głównie wina (pierwotnie w kształcie kubka, później wsparte na nóżce)’ (SPol 10, 297); majestotas < sen. rus. маестатъ ‘величие, величество’ (СРЯ 9, 7), rusėnų маестатъ ‘велічнасць, усемагутнасць; слава, хвала’ (ГСБМ 17, 216), len. majestat ‘godność władzy’ (SPol 13, 34); stonas < sen. rus. станъ ‘состояние, положение’ (СРЯ 21, 263), rusėnų станъ ‘состояние, положение’ (МДСУМ 2, 360), len. stan ‘stanowisko, pozycja w świecie, jakość urodzenia, pochodzenia czyjego; klasa, kasta’ (SJP 6, 387); svietas < sen. rus. свѣтъ ‘земля, вселенная, все страны; мир, мироздание’ (CPЯ 23, 134), rusėnų светъ, свитъ ‘зямны шар; зямля з усім, што на ёй існуе’ (ГСБМ 31, 113), len. świat ‘ziemia jako miejsce przebywania ludzi wraz ze wszystkim, co się na niej znajduje, też otaczający ją wszechświat’ (SS 9, 48) ir t. t. Dauguma šių žodžių turi tikslių atitikmenų rytų slavų kalbose ir lenkų kalboje, t. y. jie galėjo būti paskolinti iš bet kurios iš šių kalbų. Vos vieno kito daiktavardžio kilmę galima nustatyti tiksliau. Tarkime, angelas buvo pasiskolintas iš rytų slavų, nes lenkų kalboje nėra paliudyta galimo atitikmens (< sen. rus. ангелъ, анъгелъ, аньгелъ, анггелъ ‘ангел’ (CPЯ 1, 37), rusėnų ангелъ (ГСБМ 1, 114)). Daiktavardžiai sūdas ir urėdas taip pat perimti iš rytų slavų, nes juose neatliepiami lenkų kalbos nosiniai balsiai (< sen. rus. судъ ‘осуждение, кара’ (CДЯ 3, 603), rusėnų судъ ‘пастанова суда, прысуд’ (ГСБМ 33, 51), plg. len. sąd ‘wyrok, orzeczenie sądu, orzekanie w sporze sądowym, też wydawanie wyroku, skazywanie’ (SS 8, 125); < rusėnų урядъ ‘управление; власти’ (МДСУМ 2, 439), plg. len. urząd ‘właściwy, ustalony porządek, przyjęte zasady postępowania’ (SS 9, 439)). Kai kurie skoliniai priskirtini polonizmams, nes jų reikšmės yra artimesnės atitikmenims lenkų kalboje (pavyzdžiui, daktaras ‘bažn. psn. mokslininkas’ (LKŽe) < len. doktor ‘człowiek uczony, znawca Biblii; w starożytności i wczesnym średniowieczu często tytuł pisarzy teologicznych’ (SPol 5, 274); plg. sen. rus. докторъ ‘человек, имеющий высшую ученую степень’ (СРЯ 4, 293), rusėnų докторъ ‘чалавек, які мае вышэйшую навуковую ступень’ (ГСБМ 8, 236); pasnykas ‘susilaikymas nuo tam tikrų valgių (ppr. mėsos, seniau ir pieno) religijos nustatytomis dienomis’ (LKŽe) < len. pośnik ‘postne jedzenie’ (SPol 28, 304), plg. sen. rus. посникъ 1. ‘монах, налагавший на себя обет большего чем обычно воздержания от пищи, питья, а также иногда обет молчания’; 2. ‘тот, кто соблюдает пост, постится’; 3. ‘розновидность монастыря, пустынь’ (CPЯ 17, 245), rusėnų посникъ 1. ‘той, хто посціць’; 2. ‘манах, які даваў зарок большага, чым звычайна, устрымання ад ежы, а часам і зарок маўчання’ (ГСБМ 27, 213 )). Vis dėlto, kad ir kokia būtų šių slavizmų kilmė, giminės pakeitimų nepasitaikė: kamienui priklauso vyriškos giminės daiktavardžiai slavizmai, jų atitikmenys slavų kalbose irgi yra tokios giminės. Tik vieno daiktavardžio atitikmenys slavų kalbose yra ne vyriškos giminės: vynas < sen. rus. вино ‘вино’ (CPЯ 2, 182), rusėnų вино ‘вiно’ (ГСБМ 3, 281), len. wino ‘napój otrzymywany przez fermentację soku winogron’ (SS 10, 232). Kai skolinio atitikmenys slavų kalbose yra bevardės giminės, tai leidžia nustatyti, iki kada skolinys turėjo ateiti į lietuvių kalbą. Kaip minėta, skolinimosi metu daiktavardžiai turi būti priskirti kuriai nors giminei, tai yra viena iš būtinų svetimos kilmės žodžių integracijos sąlygų, ir kaip matyti iš prieš tai buvusių pavyzdžių, paprastai giminė nekinta. Tačiau slavų kalbose bevardė giminė, kitaip nei lietuvių, nėra išnykusi. Kai skolinamas bevardės giminės daiktavardis, jis dabar gauna moteriškąsias ā kamieno galūnes greičiausiai dėl balsių . ir . fonetinio gretumo. Jeigu bevardės giminės skolinys iš slavų kalbų buvo pasiskolintas iki Leskieno dėsnio, t. y. iki XIII–XIV a., jis lietuvių kalboje iš pradžių buvo bevardės giminės, o įvykus Leskieno dėsniui, kartu su lietuvių kalbos veldiniais perėjo į vyrišką giminę ir gavo vyriškąsias ŏ kamieno galūnes (Girdenis 2001, 385). Taigi, skolinys vynas yra labai ankstyvas skolinys ir buvo perimtas iš rytų slavų, nes seniausi lietuvių kalbos skoliniai yra kildinami iš šių kalbų.

ā kamienas. Antras pagal gausumą yra ā kamienas, jam priklauso 25 daiktavardžiai: abyda ‘skriauda, nuoskauda, įžeidimas’ (LKŽe) (Acc. sg. Abíd DK 106,18; Acc. pl. Abidás AK 89,13, abidȧs DK 55,3); afiera ‘auka’ (LKŽe) (Nom. sg. Affierȧ AK 82,5, affierá DK 99,14; Acc. sg. offiér DK 146,18; Gen. pl. affiéru AK 33,6); bursa ‘draugė, draugystė, gauja’ (LKŽe) (Gen. sg. burſós AK 69,12); cnata ‘dorybė’ (LKŽe) (Acc. pl. cnatas DK 121,4m; Instr. pl. cnátomis DK 96,3m; Loc. pl. cnátoſe DK 159,2m); čystata ‘nekaltumas, skaistybė’ (LKŽe) (Nom. sg. Cʒyſtatá AK 88,10, Cîſtatá DK 105,22; Gen. sg. cʒiſtâtos DK 85,18); desėtyna ‘dešimtinė’ (LKŽe) (Acc. sg. Deſetynȧs AK 73,20); dėka ‘dėkojimas, padėka’ (LKŽe) (Acc. sg. dekȧ DK 180,14); dūma ‘mintis, manymas, mąstymas, galvojimas’ (LKŽe) (Nom. sg. dumá DK 166,15); iškada ‘nuostolis, žala’ (LKŽe) (Gen. sg. ißkados DK 86,1m); figūra (Instr. pl. Figúromis DK 175,14); karūna ‘metalinis galvos papuošalas; monarchų valdžios simbolis; vainikas’ (LKŽe) (Gen. sg. karunos AK 93,8; Instr. sg. karuná DK 179,10); krivda ‘skriauda’ (LKŽe) (Acc. pl. Kriwdas DK 55,1m); liekarstva ‘vaistas’ (LKŽe) (Acc. sg. lekarſtwa DK 85,1m); lepra ‘užkrečiama liga, raupsai’ (LKŽe) (Instr. sg. leprá DK 152,21); mira ‘kvapūs sakai, esantys kai kurių Afrikos ir Arabijos medžių žievėje, vartojami smilkalams, parfumerijoje ir medicinoje’ (LKŽe) (Acc. sg. mîrr DK 166,3); pakūta ‘atgaila’ (LKŽe) (Acc. sg. pakût DK 132,5); pana ‘mergina’ (LKŽe) (Gen. sg. Ponnós AK 13,3; Dat. sg. Panney AK 94,10; Acc. sg. pannu AK 51,1); pekla ‘pragaras’ (LKŽe) (Gen. sg. p{}kłos DK 92,1m); persuna, persona ‘asmuo’ (LKŽe) (Gen. sg. Perſunos AK 30,5; Dat. sg. perſúnay AK 23,10; Acc. sg. perſúnu AK 23,5; Instr. sg. perſóna DK 38,20; Nom. pl. perſûnos AK 17,17, perſónos DK 26,11; Gen. pl. perſúnu AK 12,13, perſón DK 17,3; Acc. pl. perſonas DK 25,17); prisiega ‘priesaika’ (LKŽe) (Nom. sg. priſsiega DK 78,10); regula ‘taisyklė, nuostatas’ (LKŽe) (Dat. sg. Regúłai DK 131,4); rokunda ‘atsiskaitymas’ (LKŽe) (Instr. sg. rokúnda DK 69,16); rona ‘žaizda’ (LKŽe) (Gen. pl. ronu DK 142,2m; Acc. pl. ronas DK 140,3m); syla ‘jėga’ (LKŽe) (Gen. sg. ſiłôs DK 100,20; Instr. pl. sîłomis DK 126,7); storasta ‘valdovo vietininkas, tam tikros krašto srities valdytojas’ (LKŽe) (Nom. pl. Stôraſtos DK 82,18).

Beveik visi šie slavizmai, kaip ir ŏ kamieno, turi atitikmenų ir lenkų kalboje, ir rytų slavų kalbose (pavyzdžiui, afiera < rusėnų офера ‘прадмет або жывая істота, прынесеныя ў дар бажаству’ (ГСБМ 23, 323), len. ofiara, ofiera ‘przedmiot przeznaczony ofiarowaniu bóstwu’ (SPol 21, 2); regula < rusėnų рекгула, регула ‘правіла, закон’ (ГСБМ 30, 59), len. reguła ‘zbiór przepisów określających i normujących życie w zakonie’ (SS 7, 445); rona < sen. rus. ранa ‘порез тела, повреждение тела до крови’ (CДЯ 3, 68), rusėnų рана ‘рана, пашкоджанне целаснасці цела’ (ГСБМ 30, 5), len. rana ‘uszkodzenie ciała, polegające na przerwaniu tkanek lub wylewie krwi do tkanki podskórnej wskutek uderzenia, ukłucia itp. lub choroby’; syla < sen. rus. сила ‘cила, мощь’ (CPЯ 24, 133), rusėnų сила ‘cила; могущество’ (МДСУМ 2, 320); len. siła ‘energia fizyczna albo duchowa’ (SS 8, 203)). Iš rytų slavų į lietuvių kalbą yra perimtas skolinys abyda (< sen. rus. обидa ‘несправедливость; несправедливое притеснение, нарушение прав, оскорбление’ (CPЯ 12, 49), rusėnų обидa ‘крыўдa’ (ГСБМ 21, 151)), nes atitinkamo amžiaus lenkų kalbos žodynuose nėra galimų jo atitikmenų, ir analogiškai iš lenkų kalbos buvo pasiskolintas daiktavardis lepra (< len. lepra ‘trąd, owrzodzenie’ (SPol 12, 152)). Dar keli žodžiai – desėtyna, prisiega, dėka – priskirtini skoliniams iš rytų slavų, nes vėlgi, kaip ir daiktavardyje sūdas, neturi atliepiamo nosinio balsio, kuris būtų, jeigu skolinys būtų atėjęs iš lenkų kalbos (< sen. rus. десятина ‘десятая доля чего-л.’ (СРЯ 4, 233), rusėnų десятина, десeтина ‘дзесятая часка чаго-н.’ (ГСБМ 8, 64), plg. len. dziesięcina ‘dziesiąta część zbiorów jako danina, trzbut, czynsz’ (SPol 6, 431), sen. rus. присѧга ‘клятва священным предметом’ (CДЯ 2, 1476); rusėnų присяга ‘прысяга, клятва; абяцанне’ (ГСБМ 29, 19), plg. len. przysięga ‘uroczyste oświadczenie złożone z powołaniem się na Boga, dotyczące prawdziwości jakiegoś twierdzenia’ (SS 6, 347); < sen. brus. дяка ‘дяка, па дяка’ (ГСБМ 9, 134), plg. len. dzięka ‘podziękowanie, wdzięczność’ (SPol 6, 459)).

Šitam itin produktyviam kamienui paprastai priklauso moteriškos giminės daiktavardžiai, nors gali priklausyti ir bendrosios giminės daiktavardžiai arba net vienas kitas vyriškos. Anoniminiame katekizme visi ā kamieno daiktavardžiai slavizmai yra moteriškos giminės ir jų atitikmenys slavų kalbose taip pat yra moteriškos giminės daiktavardžiai su galūne -.. Vienas Daukšos katekizmo ā kamieno daiktavardis yra vyriškos giminės: storasta < sen. rus. староста ‘глава, начальник; правитель’ (CPЯ 28, 11), rusėnų староста ‘старэйшына; кіраўнік, распарадчык’ (ГСБМ 32, 342), len. starosta ‘zwierzchnik, przełożony, zarządca, naczelnik, też rządca, namiestnik’ (SPol 8, 418), giminės pakitimo nėra – skolinio atitikmenys taip pat yra vyriškos giminės. Dviejų skolinių atitikmenys slavų kalbose yra bevardės giminės: pekla < sen. rus. пекло (CPЯ 14, 186); rusėnų пекло ‘месца паслясмяротных мук грэшнікаў’ (ГСБМ 24, 66); len. piekło ‘w różnych religiach miejsce przebywania zmarłych lub ich dusz’ (SPol 24, 57); liekarstva < sen. rus. лѣкарство ‘лекарство’ (CPЯ 8, 201); rusėnų лекарство ‘лякарства, прэпарат для лячення хваробы’ (ГСБМ 16, 339); len. lekarstwo ‘środek dawany choremu w celu uzdrowienia’ (SPol 12, 110). Šiuo atveju bevardė giminė slavų kalbose sufleruoja skolinių atėjimo į lietuvių kalbą laiką – šie skoliniai atkeliavo jau po XIII–XIV a. ir gavo ā kamieno galūnes. Verta paminėti, kad skolinio liekarstva kamienas iš DK nėra visai aiškus (AK jis nepaliudytas) – yra paliudytas tik vienaskaitos galininkas lekarſtwa DK 85,1m, kuris gali priklausyti tiek ŏ, tiek ā kamienui, o, kaip minėta, bevardės giminės slavų kalbų žodžiai, paskolinti į lietuvių kalbą iki Leskieno dėsnio, priklauso ŏ kamienui, po XIII–XIV a. – ā kamienui. Vis dėlto, kituose raštuose nėra paliudytas žodis liekarstvas ir atsižvelgiant į pavyzdžius iš kitų šaltinių (Mažvydo katekizmo ir Bretkūno postilės), šis žodis priklauso ā kamienui.

Dar vienas neįprastas atvejis yra skolinys dūma, tiksliau, atsižvelgiant į AK vienintelį jo paliudijimą, jis turėtų būti priskirtas ŏ kamienui: Dumú / odʒiû / ir dárbu / ne miłedamas Wiéßpates Diéwo máno / i wíſſos ßirdes (AK 95,9–95,12). Toks kamienas yra paliudytas vėlesniuose raštuose (vadinamajame Krauzės žodyne, P. Ruigio lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyne, F. V. Hako lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyne). DK paliudytas ā kamieno skolinys (Nom. sg. dumá DK 166,15).

i̯ā kamienas. Beveik tiek pat slavizmų priklauso i̯ā kamienui – iš viso 17 skirtingų leksemų. 8 yra paliudyti AK ir 12 DK: bažnyčia ‘maldos namai (ppr. katalikų ir protestantų)’ (LKŽe) (Nom. sg. Banicʒia DK 14,21; Gen. sg. Banicios AK 3,10, Banicios DK 6,7; Dat. sg. Banicʒey AK 31,7, báǯnîcʒi DK 39,3; Acc. sg. Banicʒiu AK 16,12, ba{}nicʒią DK 24,1; Loc. sg. Banîcʒioi DK 179,2); ceremonija ‘išorinės formos, kurių laikomasi per iškilmes’ (LKŽe) (Gen. pl. Ceremoníu AK 74,8; Acc. pl. Ceremoniás DK 90,2); drukarnia ‘spaustuvė’ (LKŽe) (Loc. sg. drukôrnioy); dūšia ‘mitologijoje, religijoje ir filosofijoje – nemirtingas nematerialus žmogaus pradas, egzistuojantis nepriklausomai nuo kūno, dvasia; vėlė’ (LKŽe) (Nom. sg. dußíá DK 97,20; Gen sg. dûßios DK 42,12; Dat. sg. dûßi DK 137,20; Acc. sg. dûßi DK 27,6; Instr. sg. dußiȧ DK 36,17; Loc. sg. dûßioſṗ DK 157,7; Acc. pl. dußs DK 36,9; Instr. pl. dûſſiomis DK 65,12); herezija ‘religijos mokymas, kurį viešpataujančioji religija laiko klaidingu, klaidatikystė, klaidūnystė’ (LKŽe) (Nom. pl. Hereſios DK 129,10); evangelija (Gen. sg. Ewangelíos DK 24,14); gavėnia ‘pasninko laikas, ppr. septynios pasninko savaitės prieš Velykas’ (LKŽe) (Gen. sg. Gawenios AK 73,9); hostija (Loc. sg. Hotyioy AK 81,13, Hoſtîiôi DK 98,17); kalacia ‘puota’ (LKŽe) (Al. sg. kałacíoſ DK 174,20); mišia ‘svarbiosios krikščionių pamaldos’ (LKŽe) (Instr. sg. míßi DK 125,13); nedėlia ‘sekmadienis’ (LKŽe) (Loc. sg. Nedêloy AK 73,7); prastyria ‘marška, drobulė, paklodė’ (LKŽe) (Nom. sg. praſtiria DK 166,1m); skomia ‘senovinis stalas, skobnis’ (LKŽe) (Gen. sg. ſkomíos DK 133,4; Al. sg. Skomióſṗ DK 147,20); skrynia ‘vairaus dydžio ir paskirties dėžė’ (LKŽe) (Nom. sg. ſkrinía DK 166,7; Loc. sg. ſkrînioi DK 166,11); sūdžia ‘teisėjas’ (LKŽe) (Nom. sg. Sudia DK 131,4; Gen. sg. ſúdʒiós AK 26,16); toblyčia ‘lentelė’ (Gen. sg. toblîcʒios DK 166,12); vigilija ‘didelės šventės išvakarės’ (LKŽe) (Acc. sg. wigiliu AK 73,10).

Tik vienas iš šių daiktavardžių yra vyriškos giminės – sūdžia. Skolinio fonetika rodo, kad jo kalba donorė yra viena iš rytų slavų kalbų, jis turi dėsningą atliepimą rytų slavų . > lie. .: sen. rus. судья, судия (CPЯ 28, 264); rusėnų судия, судиѧ, судїа, соудїѧ, судья (ССМ 2, 398), plg. len. sędzia. Slavų galūnė -. lėmė, kad šis daiktavardis pateko į fonetiškai artimą i̯ā kamieną lietuvių kalboje, slavų kalbose šio skolinio atitikmenys irgi priklauso vyriškai giminei. Kiti slavų daiktavardžiai – galimi skolinių šaltiniai – turintys minkštą kamiengalį, irgi išlaikė savo giminę ir integravosi į i̯ā kamieną kaip moteriškos giminės slavizmai: ceremonija < rusėnų церемонія ‘церемония’ (МДСУМ 2, 470), len. ceremonija ‘uroczysty akt, obrzęd przebiegający według ustalonego tradycyjnie rytuału’ (SPol 3, 155); drukarnia < sen. rus. друкарня ‘типография’ (СРЯ 4, 365), rusėnų друкарня ‘друкарня’ (ГСБМ 9, 86), len. drukarnia ‘miejsce, warsztat, gdzie się drukuje książki, druki’ (SPol 6, 83); evangelija < rusėnų евангелия, евангеля, еванкгелия ‘частка бібліі’ (ГСБМ 9, 141), len. ewangelia ‘jedna z ksiąg opisujących życie i naukę Chrystusa (także opowieść apokryficzna), wyjątek z takiej księgi’ (SS 2, 348); herezija < rusėnų герезия ‘ерась’ (ГСБМ 6, 272), len. herezyja ‘świadome i dobrowolne zaprzeczenie przez człowieka chrzczonego pewnych prawd wiary Kościoła, do którego należy’ (SPol 8, 331); hostija < len. hostyja ‘w liturgii chrześcijańskiej biały chleb nie kwaszony w postaci okrągłego opłatka, będący przedmiotem ofiary sakralnej, konsekracji’ (SPol 6, 83); kalacia < rusėnų колацыя, колачия ‘бяседа, пачастунак; вячера’ (ГСБМ 15, 188), len. kolacyja ‘uczta, biesiada, posiłek podawany zazwyczaj w porze popołudniowej lub wieczornej’ (SPol 10, 478); nedėlia < sen. rus. недѣля ‘воскресенье’ (CPЯ 11, 74), rusėnų неделя ‘нядзеля’ (ГСБМ 20, 67), len. niedziela ‘ostatni, świąteczny dzień tygodnia’ (SPol 16, 263); skomia < rusėnų скамя ‘лава, лаўка’ (ГСБМ 31, 293); skrynia < rusėnų скрыня, скриня ‘скрыня, куфар’ (ГСБМ 31, 388), len. skrzynia ‘paka drewniana z wiekiem, kufer służący do przechowywania ubrania, pościeli, etc.’ (SS 7, 261); vigilija < len. wigilia ‘ostatni dzień przed świętem’ (SS 10, 221).

Dalis i̯ā kamieno slavizmų galimų atitikmenų neturi paliudyto minkšto kamiengalio nei rytų slavų kalbose, nei lenkų kalboje: bažnyčia < sen. rus. божница ‘церковь, часовня’ (CPЯ 1, 274), len. bożnica ‘šventykla, maldos ir tikėjimo mokymo namai’ (SPol 2, 350); dūšia < sen. rus. душа ‘по религиозным представлениям – бесплотное существо, являющееся носителем жизни и духовного мира человека и способное существовать отдельно от тела’ (CPЯ 4, 384), rusėnų душа, доуша ‘нематэрыяльная, бессмяротная, па рэлігійных уяўленнях, першааснова ў чалавеку’ (ГСБМ 9, 114), len. dusza ‘różny od ciała, istotny składnik człowieka’ (SPol 6, 179); mišia < sen. rus. мша ‘католическая обедня, месса’ (CPЯ 9, 326), rusėnų мша ‘імша’ (ГСБМ 18, 242), len. msza ‘w kościele rzymskokatolickim i niektórych innych wyznaniach chrześcijańskich główne i najstarsze nabożeństwo’ (SPol 15, 156); prastyria < rusėnų простира, простера, простыра ‘пакрывала; кавалак палатна, палотнішча’ (ГСБМ 29, 228); toblyčia < rusėnų таблица ‘скрижаль’ (МДСУМ 2, 383), len. tablica ‘tabula’ (SS 9, 80). Šitas dėsningumas gali būti paaiškintas procesu slavų kalbose, lėmusiu pokyčius jų konsonantizmo sistemoje. Apie XIV a. pradėjo kietėti iš prigimties tik minkšti priebalsiai – ž, š, č, c, r. Manoma, kad . ir . pradėjo kietėti XIV a., . – dar anksčiau (ЯМ 2005, 44). Taigi, tikėtina, kad bažnyčia, dūšia, mišia, ir toblyčia į lietuvių kalbą buvo pasiskolinti iki . ir . kietėjimo ir todėl jie greičiausiai perimti iš rytų slavų. Galbūt galima pamatyti kietėjančių slavų priebalsių pėdsakus sporadiškai depalatizuotuose . ir . kai kuriuose slavizmų linksniuose, pavyzdžiui, Acc. sg. Banicû AK 11,6 šalia Acc. sg. Banicʒiu AK 16,12, Nom. sg. Banicʒia DK 14,21 šalia Baǯnîca DK 65,17, Gen. sg. Banicios DK 6,7 šalia Baǯnîcos DK 93,19. O daiktavardis dūšia, remiantis AK, apskritai gali būti priskirtas ā kamienui – dūša: Nom. sg. dußa AK 18,15, Dußȧ AK 28,5, Gen. sg. dußos AK 34,5, Acc. sg. dußu AK 18,14, Dúßu AK 20,11, Dúßu AK 28,7, Instr. dúßomis AK 53,17. Daukšos katekizme iš daugiau kaip 10 slavizmo dūšia užrašymų tik vienas turi kietą . – Acc. sg. dûß DK 90,13 (plg. Acc. sg. dûßi DK 27,6), šiuo atveju tai gali būti atsitiktinumas, nes kiti linksniai rodo kamieną i̯ā.

Dar labiau iš i̯ā kamieno sistemos išsiskiria skolinys iš rytų slavų gavėnia < sen. rus. говѣниѥ (-ье) ‘воздержание, благочестие’ (CPЯ 4, 51), rusėnų говение ‘пост’ (ГСБМ 7, 17). Kai atitikmenys slavų kalbose yra bevardės giminės abstraktai su slavų minkštaisiais . pabaigoje, paprastai tokie daiktavardžiai patenka į kamieną ē, tarkime lie. koronė < sen. rus. каранье (CPЯ 7, 73), rusėnų каранье (ГСБМ 14, 279), len. karanie (SPol 10, 123). Taigi, ir sen. rus. говѣниѥ (-ье), rusėnų говение turėjo būti integruoti į ē kamieną kaip gavėnė, beje, toks variantas yra paliudytas vėlesniuose šaltiniuose.

i̯u ir . kamienai. Į kamieną i̯ā yra panašus i̯u kamienas, tik visi jam priklausantys žodžiai yra vyriškos giminės, jų iš viso yra 12: altorius ‘tam tikras stalas bažnyčioje, kur laikomos pamaldos’ (LKŽe) (Gen. sg. ałtôrus DK 97,18); čysčius ‘skaistykla’ (LKŽe) (Gen. sg. cyßcus DK 43,7); karalius ‘valdovo, monarcho titulas kai kuriuose kraštuose; tą titulą turintis asmuo’ (LKŽe) (Nom. sg. karalus AK 9,16, karâlus DK 13,5; Gen. pl. karálu AK 9,16; Voc. sg. Karâlau DK 133,13; Gen. pl. karâl DK 13,6); kryžius ‘stiebas su skersiniu viršutiniame gale – pagrindinis krikščionybės simbolis’ (LKŽe) (Gen. sg. kríiaûs AK 13,4, Krîeus DK 15,11; Instr. sg. kriiumi DK 17,11); liekorius ‘gydytojas’ (LKŽe) (Gen. sg. liekoreus DK 143,2m); mesijošius ‘išgelbėtojas’ (LKŽe) (Nom. sg. Meſioßus AK 9,18); (ne)prietelius ‘draugas, bičiulis’ (LKŽe) (Nom. sg. népriêtelus AK 42,18, Nprietelus DK 53,6m; Gen. sg. príétlus DK 153,21; Acc. pl. néprietelus AK 79,12, neprietelus DK 96,7m); pakajus ‘taika’ (LKŽe) (Nom. sg. Pakáius AK 88,1, Pakâius DK 105,13; Acc. sg. pakaiu AK 85,2, pakâi DK 102,20); paralyžius ‘nervų veiklos sutrikimas, pasireiškiantis kūno dalių nevaldymu’ (LKŽe) (Instr. sg. paralíiumi DK 153,4); popiežius ‘Romos katalikų bažnyčios galva’ (LKŽe) (Nom. sg. Pópieǯius DK 39,12); poterius (Nom. sg. Pótrius DK 46,1; Gen. sg. Póterus DK 45,13, Potrus DK 49,5; Acc. sg. Póteri DK 48,4); rojus ‘vieta, kur laimingai gyvenančios tikinčiųjų vėlės; dausos’ (LKŽe) (Gen. roiaus AK 8,5; Acc. sg. Rôi DK 164,16).

Šių slavizmų atitikmenys rusėnų, senojoje rusų, lenkų kalbose turi -й, -j žodžio gale (pakajus < sen. rus. покой ‘мир, отсутствие войны’ (CPЯ 16, 164), rusėnų покой ‘cпакой; мір’ (ГСБМ 26, 69), len. pokoj ‘spokój, stan bez zakłóceń, wstrząsów, nie pomyślnych wydarzeń’ (SPol 26, 321); rojus AK 25,3 ‘vieta, kur laimingai gyvenančios tikinčiųjų vėlės; dausos’ (LKŽe) < sen. rus. рай ‘место блаженного пребывания душ праведных’ (СРЯ 21, 263), rusėnų рай ‘рай, месца для праведнікаў пасля іх смерці’ (ГСБМ 29, 481), len. raj ‘miejsce przebywania zbawionych dusz zmarłych, kraina wiecznej szczęśliwości, niebo; szczęście wieczne’ (SPol 35, 93)), minkštą (karalius < sen. rus. король ‘король, правитель’ (CPЯ 7, 338), rusėnų король ‘кароль, манарх’ (ГСБМ 16, 21), len. korol ‘monarcha, koronowany władca suwerennego państwa ’ (SPol 11, 201); prietelis < sen. rus. приятель ‘приятель, друг’ (CPЯ 20, 87), rusėnų приятель, приетель ‘друг, сябар, прыяцель’ (ГСБМ 29, 93), len. przyjaciel (SPol 33, 222)) arba kietą priebalsį (čysčius < rusėnų чистецъ ‘чистилище’ (МДСУМ 2, 482); len. czyściec ‘według religii rzymskokatolickiej miejsce pozagrobowej kary, trwającej określony czas’ (SPol 4, 356); mesijošius < rusėnų месияшъ, месиашъ, мессиашъ ‘месія’ (ГСБМ 17, 357), len. mesyjasz ‘pomazaniec boży; w judaizmie i religiach starożytnego Wschodu oczekiwany wybawiciel narodu wybranego, idealny władca; w chrystianizmie odkupiciel świata, za krórego uważa się Jezus’ (SPol 13, 280); popiežius < sen. rus. папежъ ‘папа, глава римской церкви’ (CPЯ 14,147), rusėnų папежъ ‘папа, вярхоўны галава рымска-каталіцкай царквы’ (ГСБМ 23, 445), len. papież ‘głowa kościoła rzymskokatolickiego’ (SPol 23, 235); paralyžius < sen. rus. паралижъ ‘паралич’ (CPЯ 16, 164), rusėnų паралижъ ‘параліч’ (ГСБМ 24, 7), len. paraliż ‘choroba objawiająca się utratą siły mięśniowej, całkowitym lub częściowym bezwładem ciała’ (SPol 23, 525)) arba paliudytus minkštuosius ž, r rytų slavų kalbose, bet kietus lenkų kalboje (kryžius < sen. rus. крижь, крыжь, крьжь ‘католический крест’ (CPЯ 8, 92), rusėnų крыжъ, крижъ ‘брус з адной або дзвюма папярочнымі перакладзінамі як прадмет і сімвал хрысціянскага культу’ (ГСБМ 16, 193), len. krzyż ‘obraz, wizerunek, podobizna krzyża Chrystusa’ (SPol 11, 352); liekorius < sen. rus. лѣкарь, лекарь ‘врачь’ (CPЯ 8, 202), rusėnų лекарь ‘доктар, лекар’ (ГСБМ 16, 340), len. lekarz ‘człowiek, który umie przy pomocy odpowiednich środków przywracać zdrowie’ (SPol 12, 115)). Tai, kad čysčius, kryžius, liekorius, mesijošius, popiežius, paralyžius buvo integruoti į i̯u kamieną, turėtų reikšti, kad tuo metu, kai jie buvo skolinami, minėtieji priebalsiai slavų kalbose buvo nesukietėję, kitaip slavizmai būtų patekę į kitą kamieną (kaip, pvz., latras < rusėnų lotr, lenkų lotr). Pastarosios grupės slavizmų kamienas gali sufleruoti kilmę: integravimas į i̯u kamieną rodo, kad tokie slavizmai į lietuvių kalbą atkeliavo prieš sukietėjant slavų ž, š, č, c, r, todėl didesnė galimybė, kad jų kalba donorė yra rytų slavų kalbos.

Atskirai reikėtų paminėti slavizmus altorius ir poterius. Daukšos katekizme jie priklauso i̯u kamienui. Turint omenyje skolinio altorius atitikmenis slavų kalbose, kurie turi paliudytą minkštą priebalsį gale, tai ir būtų dėsninga, jeigu skolinys buvo perimtas iš rytų slavų kalbų: sen. rus. алтарь, олтарь ‘жертвенник’ (CPЯ 1, 31), rusėnų алтарь, олтарь, олтаръ ‘алтар’ (ГСБМ 1, 103), len. ołtarz ‘miejsce składania ofiar bóstwu’ (SPol 21, 327). Slavizmo poterius galimi atitikmenys tokio minkšto priebalsio neturi, tačiau DK linksniai rodo i̯u kamieną: rusėnų патеръ, пацеръ ‘пацеры’ (ГСБМ 24, 55), len. pacierz ‘modlitwa w ogóle, modlenie się, odprawianie modłów’ (SPol 23, 7). AK šie daiktavardžiai yra paliudyti po kelis kartus ir jie priklauso . kamienui, ne i̯u: Gen. sg. ałtorâus AK 49,12, Ałtôraus AK 80,13, Nom. sg. Póterus AK 39,2, Gen. sg. Poteraus AK 39,11, Acc. sg. póteru AK 38,12, Loc. sg. Póteruy AK 38,18. Beje, AK . sporadiškai depalatalizuotas ir žodžio kryžius paradigmoje, pavyzdžiui, Gen. kriaûsAK 11,8 ir kriáus AK 12,21. Galbūt galima daryti prielaidą, kad daiktavardžių altorius, poterius integravimas į i̯u kamieną rodytų, jog žodis altorius perimtas iš rytų slavų, o poterius – iki . sukietėjimo. AK esantys variantai altorus, poterus, tikėtina, jau atspindi kietąjį . slavų kalbose.

Taip pat verta paminėti neįprastą i̯u kamienui žodžio (ne)prietelius daugiskaitos naudininko linksnį tiek AK, tiek DK: Dat. pl. priételamús AK 53,8, priétęłamus DK 64,17. Dat. pl. galūnė -(i)amus priklauso (i̯)ŏ kamieno daiktavardžiams, kamieno (i̯)u daiktavardžiai turėtų turėti galūnę -(i)umus, taigi, tikėtumėmės Dat. pl. (ne)prieteliumus. (i̯)u kamieno daugiskaita šiandien yra labai apnykusi, joje dabar dominuoja (i̯)ŏ kamieno galūnės, matyt, AK ir DK jau atsispindi ši tendencija.

. kamienas. . kamienui priklauso tik 4 daiktavardžiai: čestis ‘garbė, pagarba’ (LKŽe) (Gen. sg. cʒéſties AK 56,19, cǯeſties DK 163,4m; Acc. sg. cʒeſty AK 53,15); krikščionis ‘krikščionybės išpažinėjas’ (LKŽe) (Nom. sg. krikſcʒónis AK 6,11, krikßcʒonis DK 9,11; Gen. sg. krikſcʒonies AK 11,9, krikßcǯoníes DK 9,6; Dat. sg. kriksczionivy AK 1,5, krikszczioni DK 1,5; Instr. sg. krikſcʒonim AK 7,6, krikßconimi DK 10,5; Nom. pl. krikßcʒonis AK 33,4, krikßcionis DK 41,6; Gen. pl. krikßcʒioni DK 29,8); smertis ‘mirtis’ (LKŽe) (Gen. ſmertiês AK 10,7; Acc. sg. ſmerti AK 21,10); spaviedis ‘išpažintis’ (LKŽe) (Gen. sg. Spawiedies DK 119,1m; Acc. sg. ſpawiedi DK 139,1m).

Dabar šiam neproduktyviam kamienui daugiausia priklauso moteriškos giminės daiktavardžiai, tačiau pasitaiko ir vyriškos (pvz., geluonis, žvėris, dantis ir t. t.). Tik vienas AK ir DK paliudytas . kamieno daiktavardis yra vyriškos giminės – krikščionis, skolinantis giminės pakeitimo neįvyko (< sen. rus. крестьянъ, крьстианъ ‘христианин’ (CPЯ 8, 49)). Dabar krikščionis priklauso mišriajam tipui, nes vienaskaita kartais linksniuojama pagal produktyvesnį ii̯ŏ kamieną. AK ir DK yra paliudyta forma Gen. sg. krikſcʒonies AK 11,9, Gen. sg. krikßcǯoníes DK 9,6, todėl krikščionis priskirtas . kamienui. Likę . kamieno daiktavardžiai yra moteriškos giminės slavizmai, visi išlaikė savo giminę – kalbose donorėse slavizmų atitikmenys irgi yra moteriškos giminės (čestis < rusėnų честь ‘честь, почет, уважение’ (МДСУМ 2, 480), len. cześć ‘uszanowanie, poważanie, uznanie; podziw; honor’ (SPol 4, 150; SS 1, 375)); smertis < sen. rus. смерть, съмерьть ‘смерть’ (CPЯ 25, 172), rusėnų смерть ‘смерць; спыненне існавання чалавека ці жывёліны’ (ГСБМ 31, 483), len. śmierć ‘skończenie, utrata życia, zgon, wyjątkowo pozbawienie kogoś życia’ (SS 9, 24); spaviedis < rusėnų споведь ‘споведзь’ (ГСБМ 32, 163), len. spowiedź ‘wyznanie grzechów przed kapłanem w celu uzyskania rozgrzeszenia’ (SS 8, 359). Šie trys slavizmai yra abstraktai, jų atitikmenys slavų kalbose turi minkštus priebalsius gale.

Prie . kamieno verta paminėti ir vieną DK pasitaikiusį nedėsningumą. Šiame šaltinyje yra paliudytas Gen. sg. ſkomíos DK 133,4 ir Al. sg. Skomióſṗ DK 147,20, kas nurodo į Nom. sg. skomia, tačiau tame pačiame DK yra paliudytas ir Gen. sg. Skomies DK182,5, priklausantis daiktavardžio skomis paradigmai. Tokio kamieno daiktavardis yra skurdžiai paliudytas D. Poškos ir S. Daukanto raštuose, tačiau atsižvelgiant į slavų kalbų atitikmenis, . kamienas yra mažai tikėtinas, greičiausiai tai yra DK korektūra.

ē kamienas. ē kamienui AK ir DK priklauso tik vienas skolinys – traicė ‘trejybė’ (LKŽe) (Nom. sg. Treyce AK 17,3, Trâice DK 25,13; Gen. sg. Treyces AK 12,7, Tráices DK 16,18; Acc. sg. traicę DK 25,15). Skolinys galėjo būti integruotas ir į i̯ā kamieną (plg. sen. rus. троица ‘тріпостасное божество, единый Бог въ трехъ лицахъ’ (СДЯ 3, 1001), rusėnų троица, тройца, тройця ‘у християнській релігії – триєдине божество, в якому поєднуються бог-батько, бог-син і бог святий дух’ (ССМ 2, 446), len. trójca ‘bóg w trzech osobach’ (SS 9, 190), traicia yra paliudytas vėlesniuose lietuvių kalbos šaltiniuose.

i̯ŏ kamienas. Šiam kamienui priklauso irgi tik vienas skolinys, paliudytas DK, – mesijas ‘išgelbėtojas’ (LKŽe) (Nom. sg. Meſias DK 13,8). Skolinantis giminės keitimo neįvyko, slavų kalbose atitikmenys irgi yra vyriškos giminės: < sen. rus. мессия, месия ‘мессия, избавитель’ (CPЯ 9, 109), rusėnų месия, месиа, мессия ‘месія’ (ГСБМ 17, 356).

Išvados

AK ir DK rasta 93 slavizmai. Jie pasiskirstę po ŏ, ā, i̯ā, i̯u, i, u, ē ir i̯ŏ kamienus. Šiuose šaltiniuose nėra paliudyta i̯iŏ kamieno slavizmų. Tarp slavų kalbų žodžių, kurie buvo lietuvių kalbos slavizmų šaltinis, baigmenų bei giminės ir lietuvių kalbos kamienų, į kurios slavizmai buvo integruoti, yra tiesioginis ryšys.

Gausiausias yra ŏ kamienas, jam priklauso 33 slavizmai. Į ŏ kamieną pateko vyriškos giminės slavizmai, kurių atitikmenys slavų kalbose irgi yra vyriškos giminės daiktavardžiai su kietu baigmeniu. Tik vieno daiktavardžio (vynas) atitikmenys slavų kalbose yra ne vyriškos giminės. Kai skolinio atitikmenys slavų kalbose yra bevardės giminės, tai sufleruoja, kad skolinys yra ankstyvas ir iš rytų slavų kalbų buvo pasiskolintas iki Leskieno dėsnio, t. y. iki XIII–XIV a. Skolinys lietuvių kalboje iš pradžių buvo bevardės giminės, nes skolinantis iš slavų kalbų žodžių giminė paprastai nekinta, o įvykus Leskieno dėsniui, kartu su lietuvių kalbos veldiniais perėjo į vyrišką giminę ir gavo ŏ kamieno galūnes.

ā kamienui priklauso 25 slavizmai. Į šį kamieną pateko moteriškos giminės daiktavar-

džiai, kurių atitikmenys slavų kalbose yra moteriškos giminės daiktavardžiai su galūne -.. Vienas ā kamieno daiktavardis DK yra vyriškos giminės (storasta), jo atitikmenys slavų kalbose irgi yra vyriškos giminės daiktavardžiai su galūne -.. Keli skoliniai – pekla ir liekarstva – į lietuvių kalbą atkeliavo jau po XIII–XIV a. Jų atitikmenys slavų kalbose yra bevardės giminės ir patekę į lietuvių kalbą gavo ā kamieno galūnes.

Į i̯ā kamieną pateko 17 slavizmų. Tai paprastai yra moteriškos giminės slavizmai, kurių atitikmenys slavų kalbose irgi yra moteriškos giminės daiktavardžiai su paliudytu minkštu kamiengaliu (pvz., rusėnų скрыня; len. skrzynia); su kietais š, č, c, r kamiengalyje rytų ir lenkų kalbose (sen. rus. душа; rusėnų душа, доуша; len. dusza); i̯ā kamienui priklauso ir vienas vyriškos giminės slavizmas (sūdžia), kurio atitikmenys slavų kalbose irgi yra vyriškos giminės su analogišku -. gale. Iš sistemos išsiskiria skolinys iš rytų slavų gavėnia, nes atsižvelgiant į atitikmenis slavų kalbose, jis turėjo būti integruotas į ē kamieną.

Į i̯u kamieną pateko 12 vyriškos giminės slavizmų, jų atitikmenys slavų kalbose turi -., -. žodžio gale, minkštus arba kietus priebalsius, rytų slavų kalbose paliudytus minkštuosius ž, š, c, r kamiengalyje, bet kietus lenkų kalboje.

Į . kamieną pateko 4 daiktavardžiai, 3 yra moteriškos giminės slavizmai, kurių atitikmenys slavų kalboje yra moteriškos giminės daiktavardžiai su minkštais kamiengaliais (bet ne ž, š, č, c, r), ir vienas vyriškos giminės slavizmas, jo atitikmenys slavų kalbose yra vyriškos giminės daiktavardžiai irgi su minkštu kamiengaliu. ē ir i̯ŏ kamienui priklauso po vieną daiktavardį. Daiktavardis traicė, atsižvelgiant į slavų kalbų atitikmenis, galėjo būti integruotas ir į i̯ā kamieną.

Iš visų 93 slavizmų 35 randami abiejuose šaltiniuose – ir AK, ir DK. Paprastai slavizmų integravimo skirtumų nėra, tik vienas kitas atvejis. Remiantis AK, slavizmas dūma turėtų priklausyti ne ā, o ŏ kamienui; pagal integravimo principus, atsižvelgiant į slavų kalbų duomenis, vis dėlto šis žodis turėtų priklausyti ā kamienui. Didžiausias skirtumas tarp šių katekizmų yra . kamieno slavizmų paliudijimas AK – altorus ir poterus. DK jie priklauso i̯u kamienui, o AK nuosekliai linksniuojami pagal . kamieną, todėl jam ir priskirti. AK tik kai kuriuose linksniuose sporadiškai depalatalizuojami ir kryžius, bažnyčia, dūšia (pvz., Gen. kriaûs AK 11, Acc. sg. Banicû AK 11,6, Gen. sg. dußos AK 34,5). Atkreiptinas dėmesys, kad nenuoseklumų esama tuose slavizmuose, kuriuose yra r, ž, č, š, t. y. slavų kalbose iš prigimties tik minkšti priebalsiai, nuo XIV a. pradėję kietėti.

Literatūra ir šaltiniai

AK Anoniminis 1605 m. katekizmas. Prieiga internetu: http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=44

Biržiška, Vaclovas. 1953. Senųjų lietuviškų knygų istorija. Čikaga: Čikagos lietuvių literatūros draugija.

Bystroń, Jan. 1890. Katechizm Ledesmy w przekładzie wschodniolitewskim. Kraków: Drukarnia Uniwersytetu Jagiellońskiego pod zarządem A. M. Kosterkiewicza.

DK Mikalojaus Daukšos 1595 metų katekizmas. Prieiga internetu: http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=1 Gerulis, Jurgis. 1927. Senieji lietuvių skaitymai. Kaunas: Lietuvos universitetas.

Girdenis, Aleksas. 2001. Kalbotyros darbai 3. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Judžentis, Artūras, Jūratė Pajėdienė. 2006. Mikalojaus Daukšos Katekizmo (1595) sudėtiniai prijungiamieji priežasties sakiniai. Baltu filoloģija 15 (1 / 2), 27–40.

Judžentis, Artūras. 2010. Ledesmos 1605 m. katekizmo priežasties ir tikslo sakiniai. Lituanistica 56, 92–103.

Korzo, Margarita. 2004. Polski przekład katechizmu Jakuba Ledesmy TJ i jego wpływ na tradycję unicką w XVII w. Odrodzenie i Reformacja w Polsce, XLVIII, 149–159.

Michelini, Guido. 1999. Daukšos Katekizmo šaltinių klausimai. Baltistica 34/2, 259–261.

Michelini, Guido. 2001. Itališkas Ledesmos Katekizmas Dottrina Christiana: Daukšos panaudoto lenkiško teksto šaltinis. Acta Linguistica Lithuanica 44, 227–250.

Laučiūtė, Jūratė. 2007. Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose. Res humanitariae 2, 85–101.

Lebedys, Jurgis. 1977. Senoji lietuvių literatūra. Vilnius: Mokslas.

LKŽe Lietuvių kalbos elektroninis žodynas. Prieiga internetu: http://www.lkz.lt

Palionis, Jonas. 1967. Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. Vilnius: Mintis.

Sittig, Ernst. 1929. Der polnische Katechismus des Ledezma und die litauischen Katechismen des Daugßa und des Anonymus vom Jahre 1605. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

Smetonienė, Anželika. 2016. The textual influences of Jacob Ledesma’s catechism and the catechism of Mikalojus Daukša on the anonymous catechism of 1605. Kalbotyra 68, 148–179.

SJP Słownik języka polskiego. T. I–VIII. 1898–1923. Warszawa.

SPol Słownik polszczyzny XVI wieku. T. I–XXXV. 1966–2011. Wrocław – Warszawa – Kraków – Gdańsk – Łódź.

SPr Senasis Konstantino Sirvydo žodynas. 1997. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

SS Słownik staropolski. T. I–XI. 1953–2002. Wrocław – Warszawa – Kraków – Gdańsk – Łódź.

Temčinas, Sergejus. 2013. Pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje lietuviškai spausdinta (katalikiška) knyga: hipotetinis 1585 metų ar Mikalojaus Daukšos 1595 metų katekizmas? Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorijos ir tradicijos fenomenai: tautų atminties vietos, 61–79.

Valeckienė, Adelė. 1967. Kitų kalbų kilmės žodžiai lietuvių kalbos morfologinėje sistemoje. Lietuviu kalba tarybiniais metais, 108–112.

Voitkevič, Božena. 2010. Mikalojaus Daukšos Postilės slavizmų morfologinė integracija. Baltistica 75/2, 243–255.

Zinkevičius, Zigmas. 1968. Apie 1605 m. katekizmo tarmę. Baltistica 4, 109–116.

Zinkevičius, Zigmas. 1988. Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslas.

ГСБМ Гістарычны слоўнік беларускай мовы. T. I–XXXIII. 1982–2013. Мінск.

МДСУМ Тимченко, Євген Костянтинович. 2002–2003. Матеріали до словника писемної та книжної української мови. T. I–II. Київ – Нью-Йорк: Націонална академія наук України.

СДЯ Срезневский, И. И., ред. 1989. Словарь древнерусского языка. T. I–III. Москва: Книга.

СРЯ Cловарь русского языка XI–XVII вв. T. I–XXX. 1975–2015. Москва: Наука.

ССМ Гумецка, Л. Л., Керницкий, І. М., ред. 1977–1978. Словник староукраїнської мови XIV–XV cт. T. I–II. Київ: Наукова думка.

ЯМ Языки мира. Славянские языки. 2005. Москва: Academia.

IR