1. Įvadas

Žmonių mobilumas ir bendravimas su kitų (pa)tarmių vartotojais – vieni iš svarbiausių veiksnių, skatinančių pietų žemaičių raseiniškių patarmės kaitą (plg.: Salys 1992, 7–10; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014, 34; Meiliūnaitė 2021, 153; Dambrauskienė 2021, 118–124 ir kt.). Dėl judėjimo į kaimyninių (pa)tarmių (vakarų žemaičių, pietų žemaičių varniškių, vakarų aukštaičių kauniškių) sociokultūriškai stipresnes infrastruktūros vietoves patarmės pietvakarinėje dalyje, apie Taũragę, yra susidariusi komunikaciniais ryšiais pasižyminti zona (Dambrauskienė 2021, 65, 19 pav.). Joje – 15 „Lietuvių kalbos atlaso“ (toliau – LKA) punktų: Vainùtas (LKA 356), Žviñgiai (LKA 357), Pãgramantis (LKA 358), Lomia (LKA 359), Batakia (LKA 360), Skaudvlė (LKA 361), Petkáičiai (LKA 362), Žygáičiai (LKA 390), Jocia (LKA 391), Stragùtė (LKA 392), Jõniškė (LKA 393), Pašaltuonỹs (LKA 394), Er̃žvilkas (LKA 395), Rūgãliai (LKA 463) ir Eičia (LKA 464).

Intensyvaus žemaitiškųjų bendruomenių migravimo pasekmė – besiformuojantis pereiginis Taurags geolektas (plg. Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014a, 260; Dambrauskienė 2021, 99–101). Pereiginiams geolektams būdingas didelis tarminių požymių kaitumas ir variantiškumas patvirtintas trijų kartų tarmiškumo tyrimu (Dambrauskienė 2021, 99–101, 103–106).

Tarmiškumo samprata geolektuose (kaip ir regiolektuose) nėra tapati tradicinės dialektologijos sampratai. Tradicinėje dialektologijoje tarmiškumas suprastinas kaip tarminių požymių visuma, o naujuosiuose kalbos variantuose – kaip tų požymių realizacijos, priklausančios nuo ekstralingvistinių veiksnių (objektyvių ir subjektyvių), išraiška (Mikulėnienė 2020, 4–5)^[1].

Remiantis XX a. antrojoje pusėje dialektologų nustatytomis skiriamųjų ir būdingųjų požymių izofonėmis, aukštaitiškųjų ir žemaitiškųjų požymių mišimas galimas tik pačiose piečiausiose vietovėse, esančiose paribyje su Klaipėdos krašto vakarų aukštaičiais ir vakarų aukštaičiais kauniškiais, žr. 1 pav.

1 pav.
Skiriamųjų ir būdingųjų tarminių požymių izofonės pietų žemaičių raseiniškių patarmės plote (žemėlapį 2021 m. sudarė Laura Geržotaitė, žr. Dambrauskienė 2021, 40, 15 pav.). Izofonės žymimos skaičiais, kurie atitinka LKA 2 žemėlapių numerius. LKA punktai žymimi skaičiais, kurie atitinka LKA punktų numerius (LKA 1, 21–30; LKA 2, 9–17; LKA 3, 9–19).

Izofones sudėjus į vieną paveikslą matyti, kad senųjų junginių *tj, *dj (80) izofonė, einanti nuo patarmės šiaurinio kampo į pietus, pietuose kerta Eičiùs (LKA 464) ir praeina visai greta Rūgãlių (LKA 463), t. y. tęsiasi riba, skiriančia raseiniškius nuo vakarų aukštaičių kauniškių ir Klaipėdos krašto vakarų aukštaičių (plg. LKA 2, žemėl. 80). Ta pačia riba, netoli Rūgãlių (LKA 463) ir Eičių̃ (LKA 464), eina ir kamieno kirčiuotų ie (64) ir uo (66) izofonė (plg. LKA 2, žemėl. 64, 66). O kamieno kirčiuotų . (27) ir . (35) izofonės pro Eičiùs (LKA 464) nukrypsta į pietus (plg. LKA 2, žemėl. 27, 35). Tik kamieno tvirtagalių am, an (69) ir em, en (71) izofones žyminčios linijos eina šiaurine riba, skiriančia raseiniškius ir varniškius (plg. LKA 2, žemėl. 69, 71).

Didesnis izofonių pluoštas, susidaręs netoli paribyje su aukštaičiais išsidėsčiusių Eičių̃ (LKA 464) ir Rūgãlių (LKA 463), rodo, kad šiuose LKA punktuose tarminių požymių mišimas labiausiai tikėtinas. O nuo paribio nutolusiose vietovėse požymiai išlaikomi nuosekliai. Tačiau prieš keletą metų atlikta kiekybinė Stragùtės (LKA 392) XX a. antrosios pusės tarminės medžiagos analizė tarminį homogeniškumą paneigė (Mikulėnienė, Čepaitienė, Bakšienė ir kt. 2019, 262–270).

Įrodytas Stragùtės (LKA 392) variantiškumas XX a. antrojoje pusėje ir išaiškintas pietvakarinės dalies tarminis heterogeniškumas XXI a. antrajame dešimtmetyje leidžia manyti, kad jau nuo XX a. antrosios pusės kalbinės raiškos dinamiškumas buvo būdingas ir tiems LKA punktams, kuriuose tarminiai požymiai turėjo būti geriausiai išlaikomi. Todėl svarbu atlikti abiejų laikotarpių tarminės medžiagos patikrą ir, palyginus tarminių požymių realizavimo duomenis, įvertinti Taurags zonos tarmiškumą.

Taigi straipsnio tikslas – nustatyti Taurags zonos tarmiškumo pokyčius nuo XX a. antrosios pusės iki XXI a. antrojo dešimtmečio.

Tikslui pasiekti išsikelti šie uždaviniai: 1) išanalizuoti tarminių požymių realizaciją XX a. antrosios pusės rankraštinių tekstų fragmentuose ir XXI a. antrojo dešimtmečio šnekamosios kalbos garso įrašuose, nustatyti tarmiškumą; 2) apskaičiuoti tarmiškumo rodiklius ir nustatyti tarmiškumo lygį; 3) atlikti apibendrintų tarmiškumo įverčių patikrą, įvertinti tarmiškumo pokyčius.

Tyrimo objektas – Taurags zonos tarmiškumo pokyčiai nuo XX a. antrosios pusės iki XXI a. antrojo dešimtmečio.

Tyrimo medžiaga ir jos atrankos metodika. Jau XX a. antrojoje pusėje raseiniškių tarminiai požymiai Taurags zonoje buvo vartojami kiek skirtingai, t. y. dalyje LKA punktų vartoti arba ne visi požymiai, arba pramaišiui su bendrinės kalbos atitikmenimis. O nuosekliausiai išlaikomi septyniuose LKA punktuose: Vainutè (LKA 356), Žviñgiuose (LKA 357), Pãgramantyje (LKA 358), Lomiuosè (LKA 359), Skaudvlėje (LKA 361), Žygáičiuose (LKA 390) ir Jociuosè (LKA 391) (plg. Zinkevičius 1966, 19, 32, 91, 101, 106, 111, 142, 153, 172, 177, 182–183, 186, 193, 449, 500, 515, 517; 1994, 108; LKA 2, 73, 77–78, 80, 84–85, 87–88, žemėl. 3, 7, 19, 20, 27, 32, 35, 40, 41, 43, 64, 66, 68, 69, 71, 105; LKT 1970, 19–24; dar žr. tarminius tekstus LKT 1970, 118–126, 128–129; LKTCH 2004, 206–212; Salys 1992, 31, 317–318; plg. Dambrauskienė 2021, 40–43).

Taigi tarmiškumo pokyčiai straipsnyje nagrinėjami, gretinant XX a. antrosios pusės ir XXI a. antrojo dešimtmečio tarminės medžiagos duomenis iš šių septynių LKA punktų.

XX a. antrosios puses tarmines medziagos duomenys atrinkti is Lietuviu kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugomų rankraštinių sąsiuvinių tekstų, užrašytų 1957–1965 m., fragmentų (žr. 1 priedą), nes kitokių to meto kalbinių duomenų (taip pat ir garso įrašų) nėra. Iš septynių rankraštinių sąsiuvinių (kiekvieno LKA punkto po vieną) atsitiktine tvarka pasirinkti rišlių tekstų fragmentai^[2]. Vieno sąsiuvinio nagrinėjamą dalį sudaro maždaug 0,2 autorinio lanko. Rišlūs tekstai pasirinkti todėl, kad čia geriau atspindėti tarminiai faktai. Pateikėjų skaičius ar tiksli medžiagos apimtis tyrimui įtakos neturi, nes nustatant tarmiškumą analizuojamo teksto fragmente skaičiuojami tarmiškumo rodiklių vidurkiai nuo visų galimų realizuoti ir (ne)realizuotų tarminių požymių^[3].

XXI a. antrojo dešimtmečio medžiagos duomenys – vietinių pateikėjų tarminės kalbos faktai iš 2019 m. straipsnio autorės surinktų garso įrašų. Pateikėjai kalbinti gatvėje, prie parduotuvių, kiemuose ir kitur, todėl, atsižvelgus į jų galimą skirti laiką pokalbiams, visų pokalbių įrašų trukmė labai nevienoda (žr. 2 priedą)^[4]. Svarbu pažymėti, kad garso įrašų medžiagai nagrinėti pasirinktos ne pradžios (pasisveikinimo, prisistatymo) atkarpos, o pokalbio vidurio fragmentai, kai pateikėjai kalba nesistengdami koreguoti savo kalbos^[5]. Taigi norima, kad tiriamoji kalba būtų kuo autentiškesnė, o duomenys – kuo objektyvesni. Iš viso nagrinėjamą medžiagą sudaro: rankraštinių sąsiuvinių – apie 1,4 autorinio lanko, garso įrašų – apie 2 valandas.

Iš XX a. antrosios pusės tekstų fragmentų išrinkti tyrimui reikalingi pavyzdžiai rašomi išlaikant autentišką rašybą, o iš XXI a. antrojo dešimtmečio garso įrašų fragmentai straipsnio autorės sutranskribuoti tarptautine fonetine abėcėle (TFA)^[6]. Dauguma rankraštinių tekstų buvo užrašyti iš gimtatarmių vyresnio amžiaus asmenų (žr. 1 priedą), orientuojantis į NORM kriterijų^[7]. Todėl, siekiant santykinio objektyvumo, tyrimui pasirinkti panašaus amžiaus – vidurinės (maždaug nuo 49 iki 60 m.) ir vyriausiosios (nuo 61 m. ) kartos – pateikėjų garso įrašai.

Medžiagos rinkimo procesus skiria beveik 60 metų, todėl sugretinus abiejų laikotarpių duomenis bus atskleisti tarminių ypatybių vartosenos pokyčiai nuo XX a. antrosios pusės iki XXI a. antrojo dešimtmečio bei įvertintas tarmiškumo lygis Taurags zonoje.

Metodologija. Abiejų laikotarpių medžiagos tarmiškumas nustatomas fiksuojant visus galimus realizuoti ir realizuojamus skiriamuosius, būdinguosius ir blankiuosius požymius pagal Danguolės Mikulėnienės lietuvių tarmėms pritaikytą Fumio Inoue metodiką (žr. Inoue 2012, 121–122, dar žr. Mikulėnienė 2020, 6).

Skiriamieji požymiai: 1) dvibalsių uo, ie atliepimas [iː], [uː] arba diftongoidais [iːi ̆], [uːŭ], pvz.: [ʋɑ1ˈʒʲuːdɑʋɑ] ~ važiúodavo, [ˈmʲiːsʲtʲɛ] ~ miestè (Zinkevičius 1966, 13, 503–508; 1994, 106; LKA 2, 77–78, 64, 66 žemėlapiai; LKTCH 2004, 206 ir kt.); 2) sveiki išlaikyti dvigarsiai an, am, en, em, pvz.: [pɑsʲɪ2ˈskɑmʲˑbʲɪnʲsʲɪ] ~ pasiskabinsi, [2ˈpʲɛnʲˑsʲɪnʲɪkɐɪ] ~ peñsininkai (Zinkevičius 1966, 14, 101, 512, 513; 1994, 108; LKA 2, 84–85, 86–88, 68, 69, 70, 71 žemėlapiai; LKTCH 2004, 206 ir kt.).

Būdingieji požymiai: 1) kamieno ir kirčiuotos galūnės ilgųjų įtemptųjų ė, o atliepimas [ɪɛ], [ʊɔ], pvz.: [2ˈkʊɔlukʲi] ~ kolkyje, [bʲɪˈbʲl2ʲʊɔtʲɛkɑ] ~ bibliotekà (Zinkevičius 1966, 473, 479; 1994, 107; Salys 1992, 36; LKA 2, 27, 35 žemėlapiai; LKTCH 2004, 207); 2) nenuoseklus senųjų junginių *tj,*dj vartojimas, pvz.: [ʒʲɛ2ˈmɐɪˑʧʲɛɪ] ~ žemačiai, bet [i1ˈlʲɛˑɪd] ~ įléidžia (Zinkevičius 1966, 518; 1994, 107; LKA 2, 80 žemėlapis; LKTCH 2004, 208).

Blankieji požymiai: 1) trumpųjų balsių nekirčiuotose galūnėse iškritimas (išskyrus atvejus, kai balsis įsiterpęs tarp s, š, z, ž ir l, r, m, n), ilgųjų ą, ę, į, ų – trumpinimas, pvz.: [ɪʃʲsʲɪˈlɑˑʋʲɪnʲɪms] ~ išsilvinimas, [ˈmoˑmʲɛnʦ] ~ momeñtas, [prɔˈbʲlʲɛmu] ~ problèmų, [1ˈmuːsu] ~ msų (Zinkevičius 1966, 448, 452, 453; 1994, 107; LKT 1970, 23; LKA 2, 3 ir 7 žemėlapiai; LKTCH 2004, 207); 2) nekirčiuotos galūnės o, ė atitarimas [ɑ], [ɪ̞], [ɛ], pvz.: [prɑgʲiˈʋʲæˑnɑ] ~ pragyvẽno, [ˈdɑˑlʲɪ̞] ~ Dãlė (Zinkevičius 1966, 477, 478, 487, 489; LKA 2, 32 ir 40 žemėlapiai; LKTCH 2004, 207); 3) kamieno ir uždaros galūnės nekirčiuotų y, ū trumpinimas, pvz.: [nʲɛsʊgʲiˈʋʲɛˑnɑmʲɪ] ~ nesugyvẽnami, [1ˈgʲiːdʲito̞jɛɪ] gýdytojai (Zinkevičius 1966, 491, 492, 493; LKA 2, 41, 43 žemėlapiai); 4) balsių i, u bei dvibalsio ui ir dvigarsių il, ir, ul, ur pirmųjų dėmenų platinimas, pvz.: [nʲɛpɑˈtʲɪ̞kɑ] ~ nepatko, [nʲɛpɑˈʒʲɪ̞nɑ] ~ nepažno, [pɑˈjʊ̞tɑ] ~ pajùto (Zinkevičius 1966, 515, 516; 1994, 108; LKT 1970, 23; LKA 2, 19, 20 žemėlapiai; LKTCH 2004, 208); 5) dvibalsių ai, ei žodžio viduryje išlaikymas sveikais, o galūnėse, priesagoje -aitis, -aitė ir žodeliuose kaip, taip – vienbalsinimas, pvz.: [tɑp] (LKT 1970, 22; LKA 2, 73; LKTCH 2004, 207); 6) priešdėlio per- ir prielinksnio per atitikmuo [pɐr], pvz.: [pɐr‿ˈgɑˑlɑ] ~ per gãlą, [pɐr‿1ˈʋʲiɛnɑ] ~ per veną (LKTCH 2004, 211, 212)[8]; 7) kirtis neatitraukiamas (LKA 2, 105 žemėlapis; LKTCH 2004, 208)[9] bei kiti šnektoms būdingi požymiai.

Tarminių požymių vartosenos dažnumo duomenys eksplikuojami matricoje, sudarytoje remiantis abiejų laikotarpių tarminių duomenų analize.

Metodai. Straipsnyje taikomi kiekybinių indeksų, matematinis, lyginamasis, gretinamosios analizės ir aprašomasis metodai.

Tarmiškumas nustatomas vietinių tarminių variantų kaitos skale, sudaryta kiekybinių indeksų metodikos pagrindu. Skale paranku išmatuoti ir nustatyti heterogeniškų kalbos variantų tarmiškumą (Inoue 2012, 121–122; Mikulėnienė 2020, 6; Dambrauskienė 2021, 89–106).

Matematinis metodas taikomas apskaičiuojant tarmiškumo rodiklius bei tarmiškumo rodiklių vidurkius.

Gretinamosios analizės, lyginamuoju ir aprašomuoju metodais remiamasi gretinant skirtingų laikotarpių tarminių požymių realizavimo dažnumą, analizuojant objektyviai apskaičiuotų tarmiškumo rodiklių duomenis, nagrinėjant tarmiškumo įverčius bei aprašant gautus rezultatus.

Straipsniu tęsiami heterogeniškos pietų žemaičių raseiniškių patarmės ploto kalbinio variantiškumo tyrimai, pirmąkart kiekybiškai nagrinėjama raseiniškių pietvakarinės dalies tarminių požymių realizacija skirtingų laikotarpių skirtingoje tarminėje medžiagoje.

2. Tarminių požymių realizacija: dažnumas ir eksplikacija

Nustatyta, kad per beveik šešiasdešimt metų tarminių požymių realizacija Taurags zonoje pakito: vienų požymių kalboje beveik nebeliko, o kiti ištariami dažniau. Tarminiai požymiai skirtingai realizuojami ne tik pagal laikotarpius (XX a. antrosios pusės ir XXI a. antrojo dešimtmečio), bet ir beveik visuose LKA punktuose bei kiekvieno pateikėjo tarminės medžiagos fragmente (žr. lentelę).

1 lentelė.

Tarmiškumo matrica^[10]

Iš lentelės matyti, kad skiriamasis požymis – dvibalsių ie, uo atliepimas vienbalsiais [iː], [uː] arba diftongoidais [iːi ̆], [uːŭ] – daugiau nei pusėje XX a. tekstų fragmentų labai dažnas, likusiuose – pagrečiui vartojami netarminiai atitikmenys, pvz.: [v.na jũ. ka] ~ veną juõką, [gi.dúoti] ~ giedóti (LKA 357, 1960), bet [niẽka] ~ niẽko (LKA 356, 1965), [i‿miẽsta] ~ į miẽstą (LKA 358, 1965), [vaizdúotis] ~ įsivaizdúoti (LKA 361, 1958), [pena] ~ peną (LKA 390, 1957–1958). O XXI a. garso įrašuose požymis – retas, pavienis. Tik vidurinės kartos pateikėjai iš Pãgramančio (LKA 358) ir Žygáičių (LKA 390) ištarė kiek dažniau, pvz.: [ʋɑ1ˈʒʲuːdɑʋɑ] ~ važiúodavo (LKA358_2), [ˈmʲiːsʲtʲɛ] ~ miestè (LKA390_2_1).

Būdingasis požymis – senieji junginiai *tj,*dj – tik Vainùto (LKA 356), Žviñgių (LKA 357) ir Skaudvlės (LKA 361) tekstų fragmentuose labai dažnas[11], pvz.: [lé.das] ~ léidžiasi, [rọkjúte] ~ rugpjčio (LKA 356, 1965), [vúoki.te] ~ vókiečiai, [lakruode.] ~ lakrodžiai, [paléid] ~ paléidžia (LKA 361, 1958), kituose LKA punktuose – arba vos po vieną, pvz.: [nebeáud] ~ nebeáudžia (LKA 391, 1960–1961), arba dažniau vartojamos afrikatos, pvz.: [pu‿dù] ~ po medžiù, [ser̃ganče] ~ ser̃gančią (LKA 390, 1957–1958). Garso įrašuose visuose punktuose pateikėjai vartojo tik afrikatas, pvz.: [1ˈmoːkʲɛʃʲʧʲu] ~ mókesčių (LKA361_2), [prɑˈʤʲɛ] ~ pradži, [ʒʲɛ2ˈmɐɪˑʧʲɛɪ] ~ žemačiai (LKA358_2).

Kamieno ir kirčiuotos galūnės ilgųjų įtemptųjų ė, o atliepimo [ɪɛ], [ʊɔ] atvejai tekstų fragmentuose labai dažni, pvz.: [žmúons] ~ žmónės (LKA 357, 1960), [iššúoka] ~ iššóko (LKA 358, 1965), [trúobies] ~ tróbesius (LKA 359, 1958). Tik Vainutè (LKA 356) požymis vartojamas pramaišiui su bendrinės kalbos atitikmeniu, pvz.: [truobuõ] ~ trobõj, bet [veróks] ~ veršiõkas (LKA 356, 1965). Garso įrašuose dvibalsinimas įvairuoja, pavyzdžiui, vienų pateikėjų iš Vainùto (LKA 356), Pãgramančio (LKA 358), Skaudvlės (LKA 361) ir Žygáičių (LKA 390) kalboje požymis vartojamas visuotinai, o kitų pateikėjų iš tų pačių vietovių įrašuose užfiksuoti ir tarminiai, ir netarminiai variantai, pvz.: [bʲɪˈbʲl2ʲʊɔtʲɛkɑ] ~ bibliotekà, bet [2ˈkoːlukʲi] ~ kolkyje (LKA361_2). Tik Lomių̃ kaimo (LKA 359) gyventojas, kuris prieš beveik 30 m. į raseiniškių patarmės plotą atsikėlė iš Kėdáinių apylinkių (vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės ploto), požymį ištarė vos vieną kartą.

Tekstų fragmentuose kiek dažniau nei garso įrašuose aptinkamas nekirčiuoto kamieno ir galūnės ė, o atliepimas [ɑ], [ɪ̞], [ɛ], pvz.: [du.šẽ.li] ~ dūšẽlė (LKA 357, 1960), [périna] ~ pẽrino (LKA 358, 1965), [nèdavi] ~ nèdavė (LKA 361, 1958), [šeimnñk] ~ šeiminiñkė (LKA 390, 1957–1958). Bet požymis neretas ir garso įrašuose: tik kiek mažiau nei pusėje jų (įrašų) užfiksuota ir netarminių variantų, kituose – vartojamas visuotinai, pvz.: [2ˈsʲnʲiɛgɑ] ~ sniẽgo (LKA359_3), [nʲɛˈbʊ̞ʋɑ] ~ nebùvo (LKA390_2_1).

Nekirčiuoto kamieno ir galūnės y, ū atliepimo trumpaisiais atvejai tekstų fragmentuose labai reti: požymis arba pavartotas vos po kartą, arba visai nepasitaikė, pvz.: [válgiu] ~ válgysiu (LKA 358, 1965), bet [ant ri.túojaus] ~ rytój, [válgti] ~ válgyti, [negvẽna] ~ negyvẽna (LKA 390, 1957–1958). O po beveik šešiasdešimt metų, nors požymis beveik visuose LKA punktuose vartojamas skirtingai dažnai, tačiau užfiksuotas visuose garso įrašuose (išskyrus minėto Lomių̃ gyventojo, atsikėlusio iš Kėdainių), pvz.: [bʲɛrʲʒʲiˈnʲʊks] ~ beržyniùkas, [gʲi1ˈʋʲɛˑndɑmɑ] ~ gyvéndama (LKA358_3), [grʲi2ˈnɐɪˑ] ~ gryna (LKA390_2).

Abiejų laikotarpių medžiagoje nenuosekliai platinami trumpieji balsiai i, u (ir dvigarsiai il, ir, ul, ur bei dvibalsio ui pirmieji dėmenys) bei trumpinamos galūnės (išskyrus tarp s, š, z, ž ir l, r, m, n)[12]. Ir nors pastebima nežymi šių požymių vartojimo mažėjimo tendencija, tačiau tai, kad abu požymiai aptinkami ir tekstų fragmentuose, ir garso įrašuose, rodo juos gana stabiliai išlaikytus, pvz., t. fragm.: [sú.nọs] ~ sūnùs, [bọv̀ a] ~ bùvo, [m.ršt] ~ mršta (LKA 356, 1965), [medns] ~ medinis, [m.lma] ~ mlimą (LKA 357, 1960), [nžd. km] ~ nužudkim (LKA 358, 1965), [mẽc] ~ mẽtas (LKA 359, 1958) ir [vnc] ~ venas (LKA 356, 1965), [gi.vẽnims] ~ gyvẽnimas, [pnings] ~ pnigas (LKA 361, 1958), [výrs] ~ výras (LKA 358, 1965); g. įraš.: [ʒʲɛmɐɪˈtʲɪ̞jæ] ~ Žemaitij (LKA357_2), [sʊsʲɪ1ˈdʊ̞rʲtʲ] ~ susidùrt (LKA358_3), [ˈdʊ̞krɑ] ~ dukr (LKA390_2) ir [bʲɛrʲʒʲiˈnʲʊks] ~ beržyniùkas (LKA358_3), [2ˈpʲlʲɛnˑʦ] ~ pléntas (LKA390_2_1).

Nekirčiuotų galūnių ą, ę, į, ų trumpinimo atvejai dažni ir tekstų fragmentuose, ir garso įrašuose, pvz., t. fragm.: [skū̃ra] ~ skū̃rą (LKA 356, 1965), [v.na kar̃ta] ~ veną kar̃tą (LKA 357, 1960), [ž.da] ~ žỹdą (LKA 358, 1965), [sp] ~ spiẽčių, [lakrašt] ~ lakraštį (LKA 359, 1958); g. įraš.: [ˈʋɑˑlandɑ] ~ vãlandą (LKA356_3_1), [ʦʲɪˈbʊlʲu] ~ cibùlių (LKA357_2), [ˈnʲæˑmʊnɑ] ~ Nẽmuną, [ˈpʊsʲɛ] ~ pùsę (LKA358_2), [.ˈpuɔdɑ] ~ púodą, [bo̞ˈbʊtʲɛ] ~ bobùtę (LKA358_3), [dʲɛklɑˈrɑˑʦʲɪju] ~ deklarãcijų, [.ˈʃoːkʲu] ~ šõkių (LKA361_2).

Dvibalsių ai, ei vienbalsinimas tekstų fragmentuose nedažnas ir paprastai vartojamas pramaišiui su bendrinės kalbos atitikmeniu^[13], pvz.: [tãp] ~ tap, [lé.das] ~ léidžiasi, bet [vaikòs] ~ vaikùs (LKA 356, 1965), [pareinù] ~ pareinù, [paláiduot] ~ paláidoti (LKA 357, 1960), o garso įrašuose požymis dar retesnis ir net pusėje įrašų visai nefiksuotas, pvz.: [ʋɐɪˈkʲɛlʲɛˑ] ~ vaikẽliai (LKA357_2), bet [ʋɐɪ2ˈkɐɪˑ] ~ vaika, [kʲɪrˈʋʊkɐɪ] ~ kirvùkai (LKA361_3), [ɪ2ˈʃʲɛɪˑtu] ~ išetų, [ʃʲʋʲɛɪkɒʊsʲˈkʲɪkʲɪ̞] ~ Šveikauskkė (LKA358_3).

Didžiojoje dalyje tekstų fragmentų kirčio atitraukimo atvejai pavieniai, tik Žviñgiuose (LKA 357) ir Pãgramantyje (LKA 358) požymis kiek dažnesnis ir pavartotas po keletą kartų^[14], pvz.: [par‿áukštas] ~ per aukštàs, [pàu.ru] ~ pažiūriù (LKA 357, 1960), [žmúogus] ~ žmogùs, [nus] ~ anuõs (LKA 358, 1965). O garso įrašuose atvirkščiai – daugelyje jų požymis užfiksuotas po keletą kartų^[15], pvz.: [ˈɛʊrʊs] ~ eurùs (LKA358_3), [ɑʃˈtʊɔnʲɪ] ~ aštuon (LKA358_3, LKA361_2, LKA361_3), [ɑʃˈtʊɔnʲɪu] ~ aštuonių̃ (LKA359_3), [ˈiːrɑ] ~ yr (LKA359_3, LKA361_2), [ˈmɑnʲɪ] ~ manè (LKA361_2).

Tekstų fragmentuose dažnai aptinkamas priešdėlio per- ir prielinksnio per atliepimas [pɐr], pvz.: [par kru.m.nọs] ~ per krūmnus (LKA 356, 1965), [i‿par‿mšès] ~ ir per mišiàs (LKA 357, 1960), [párdviese] ~ pérdvėsė, sulso (LKA 358, 1965) [par‿tuõra] ~ per tvõrą (LKA 359, 1958), o garso įrašuose požymis retas, bet dar vartojamas, pvz.: [pɐr‿ʋɑkɑˈrʊɔnʲɛs] ~ per vakaronès, [pɐr‿ˈʋʲɪskɑ] ~ per vską (LKA358_3), [pɐr‿gʲiˑˈʋʲæˑnʲɪmɑ] ~ per gyvnimą (LKA361_3), bet [pɛr‿mus] ~ per mùs (LKA361_2).

Tik dvigarsių an, am, en, em vartosena išliko nepakitusi: ir tekstų fragmentuose, ir garso įrašuose dvigarsiai išlaikomi sveiki, pvz., t. fragm.: [rã.ŋko] ~ rañkų, [lá.ŋga] ~ lángą) (LKA 356, 1965), [añc] ~ anàs, jis, [bañda] ~ bañdą (LKA 358, 1965), [añtras] ~ añtras, [kaps] ~ kapas, [tám] ~ tám (LKA 359, 1958); g. įraš.: [.ˈpʲɛnʲˑsʲɪnʲɪkɐɪ] ~ peñsininkai (LKA390_2_1), [pɑsʲɪ.ˈskɑmʲˑbʲɪnʲsʲɪ] ~ pasiskabinsi (LKA357_3).

Ši analizė rodo, kad nuo XX a. antrosios pusės iki XXI a. antrojo dešimtmečio labiausiai sumenko ryškių, lengviau atpažįstamų požymių realizacija, o sunkiau pastebimų, įprastų – vartojama panašiai dažnai ar dažniau. Tačiau net ir XX a. antrosios pusės tekstų fragmentuose ryškus tarminių požymių realizacijos variantiškumas. Tai įrodo, kad Taurags zonai jau nuo XX a. antrosios pusės būdingas tarmiškumas kaip tarminių požymių realizacijos išraiška, bet ne tarmiškumas kaip tų požymių visuma (plg. Mikulėnienė 2020, 4).

3. Apibendrinti tarmiškumo įverčiai

Nustačius tarminių požymių realizacijos variantiškumą, galima ne tik išmatuoti tarmiškumą abiejų laikotarpių tarminėje medžiagoje, bet ir nustatyti tarmiškumo lygį. Tarmiškumo lygis atsiskleidžia tik įvertinus visų tarminių požymių vartoseną, tai reiškia, kad vienodai svarbūs yra visi požymiai, atsisakant jų hierarchinio skirstymo (plg. Mikulėnienė 2018, 119–121; 2019, 60).

Apskaičiavus visus realizuojamų tarminių požymių atvejus, sudaryta diagrama išryškino tarmiškumo rodiklių svyravimus: didesnius – naujuosiuose garso įrašuose, mažesnius – senuosiuose tekstų fragmentuose^[16], žr. 2 pav.

2 pav.
Tarmiškumo indeksai tekstų fragmentuose ir garso įrašuose

Tarmiškumas išmatuojamas remiantis tarminio kalbėjimo (tarmiškumo) kaitos skale. Tarmiškumo rodikliai nuo 1,0 iki 0,75 reiškia išlaikytą tradicinės tarmės variantą, nuo 0,75 iki 0,5 – tarmiškąją kalbą, žemesni nei 0,5 – stipriai konvergencijos procesų paveiktą kalbos variantą^[17] (plg. Mikulėnienė 2020, 6–7; Dambrauskienė 2021, 89). Skalė paranki siekiant pademonstruoti tarmiškumą skirtingų laikotarpių (XX a. antrosios pusės ir XXI a. antrojo dešimtmečio) skirtingoje medžiagoje (rankraštiniuose sąsiuviniuose ir garso įrašuose) iš tų pačių LKA punktų. O sugretinus tarmiškumo įverčius išaiškės tarmiškumo pokyčiai nuo XX a. antrosios pusės iki XXI a. antrojo dešimtmečio.

Kadangi tarmiškumo rodikliai nustatyti analizuojant skirtingą šaltinių kiekį, siekiant objektyvumo apskaičiuoti tarmiškumo rodiklių vidurkiai^[18].

Tekstų fragmentų tarmiškumo rodiklių vidurkis 0,84, remiantis tarminio kalbėjimo (tarmiškumo) kaitos skale, rodo išlaikytą tradicinės tarmės variantą, o garso įrašų rodiklių vidurkis 0,62 signalizuoja jau tik apie tarmiškąją kalbą.

Tačiau vidurkiai išryškino tik bendrąsias tarminių požymių vartosenos tendencijas, nes yra priklausomi nuo didelių svyravimų. Tarmiškumo lygį ir kalbos kaitą parodo minimalaus ir maksimalaus tarmiškumo ribos (plg.: Mikulėnienė 2020, 9; Dambrauskienė 2021, 135–136).

Iš stačiakampėje diagramoje iliustruoto apibendrinto tekstų fragmentų tarmiškumo įverčio matyti, kad minimalaus (0,78) ir maksimalaus (0,93) tarmiško ribų skirtumas yra 0,15 (žr. 3 pav.)^[19]. Tai reiškia vidutinį tarmiškumo lygį ir tai, kad realizuojamų tarminių požymių atvejų kiekis nėra pastovus. Nors abi reikšmės rodo tarminę kalbą, tačiau minimalaus tarmiškumo indeksas jau artėja prie tarmiškosios kalbos.

3 pav.
Tarmiškumo įvertis tekstų fragmentuose

Vyraujantis tarmiškumo indeksas svyruoja maždaug nuo 0,79 iki 0,89, o medianos skaitinė vertė (apie 0,8) patvirtina, kad tekstų fragmentuose užfiksuota tarminė kalba.

Nors minimalaus ir maksimalaus tarmiškumo ribų skirtumas gana nemažas, tačiau ribinė situacija diagramoje neišryškėjo. Vadinasi, ypač didelio nuokrypio nuo tarminės kalbos tekstų fragmentuose nėra.

Kitoks rezultatas gautas apskaičiavus minimalaus (0,35) ir maksimalaus (0,93) tarmiškumo skirtumą garso įrašuose. Skaitinė skirtumo reikšmė 0,58 rodo žemesnį nei vidutinį tarmiškumo lygį, reiškiantį, kad šiuo metu dėl stiprių konvergencijos procesų tarminių požymių vartosenos pokyčiai yra labai intensyvūs.

Iliustravus diagramoje apibendrintą garso įrašų tarmiškumo įvertį matyti, kad vyraujantis tarmiškumo indeksas svyruoja maždaug nuo 0,49 iki 0,77 (žr. 4 pav.).

Mediana, kurios skaitinė vertė yra 0,61, patvirtina, kad XXI a. antrajame dešimtmetyje Taurags zonoje kalbama tarmiškąja kalba.

4 pav.
Tarmiškumo įvertis garso įrašuose

Pabrėžtina, kad ribinė situacija neišryškėjo net ir šioje diagramoje, nors minimalus ir maksimalus tarmiškumo svyravimas beveik keturis kartus didesnis nei tekstų fragmentuose. Vadinasi, garso įrašuose išskirtinai didelių nuokrypių nuo tarmiškosios kalbos nėra.

Taigi apibendrinus abiejų laikotarpių medžiagos tarmiškumo įverčius teigtina, kad tarminių požymių kaita Taurags zonoje, vykusi jau XX a. antrojoje pusėje, šiuo metu yra ypač sparti. Neišryškėjusios ribinės situacijos įrodo ne tik pastovų kalbos variantiškumą, bet ir tai, kad nors perėjimas nuo tarminės prie tarmiškosios kalbos buvo dinamiškas, tačiau dėsningas. O tai patvirtina visos Taurags zonos pereigiškumą nuo XX a. antrosios pusės.

4. Išvados

Nustatyta, kad tarminių požymių realizacijos variantiškumu Taurags zona pasižymėjo jau XX a. antrojoje pusėje. Nuo XX a. antrosios pusės iki XXI a. antrojo dešimtmečio pakito beveik visų tarminių požymių vartosena.

Iš skiriamųjų požymių nepasikeitė tik tvirtagalių dvigarsių an, am, en, em vartojimas, o uo, ie atliepimas vienbalsiais [iː], [uː] arba diftongoidais [iːi ̆], [uːŭ] – sumenko.

Iš būdingųjų požymių visai neliko senųjų junginių *tj,*dj, XXI a. antrojoje pusėje jie visada atliepiami afrikatomis, o ilgųjų įtemptųjų ė, o atliepimas dvibalsiais [ɪɛ], [ʊɔ] sumažėjo minimaliai.

Blankiųjų požymių pokyčiai: nežymiai sumažėjo nekirčiuoto kamieno ir galūnės ė, o atliepimo [ɑ], [ɪ̞], [ɛ], trumpųjų balsių i, u (ir dvigarsių il, ir, ul, ur bei dvibalsio ui pirmųjų dėmenų) platinimo, dvibalsių ai, ei vienbalsinimo ir galūnių trumpinimo (išskyrus tarp s, š, z, ž ir l, r, m, n) atvejų; beveik neliko priešdėlio per- ir prielinksnio per tarimo [pɐr]; padaugėjo nekirčiuotos galūnės ą, ę, į, ų trumpinimo iki a, e, i, u ir nekirčiuotų y, ū kamiene ir uždaroje galūnėje trumpinimo atvejų.

Apskaičiuoti tarmiškumo rodiklių vidurkiai parodė, o apibendrintų tarmiškumo įverčių diagramos patvirtino, kad Taurags zonoje XX a. antrojoje pusėje buvo kalbama tradiciniu patarmės variantu (tarmine kalba), XXI a. antrajame dešimtmetyje – tarmiškąja kalba.

Minimalaus ir maksimalaus tarmiškumo ribų skirtumai bei vyraujančių indeksų svyravimai įrodo, kad šiai zonai tarminis heterogeniškumas būdingas jau nuo XX a. antrosios pusės.

Per daugiau nei šešiasdešimt metų vyko gana dinamiškas perėjimas nuo tarminės prie tarmiškosios kalbos, todėl dėsningai didesni tarmiškumo rodiklių svyravimai garso įrašuose nei tekstų fragmentuose leidžia teigti dėl konvergencijos procesų XXI a. spartėjančią patarmės kaitą.

Rankraštiniai šaltiniai

LKA 356. 1965. Sąsiuvinis 841 (1) / 356 (3). Tarmę užrašė V. Vitkauskas. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas.

LKA 357. 1960. Sąsiuvinis 654 (1) / 357 (1). Tarmę užrašė A. Sugintaitė ir Z. Kantminaitė. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas.

LKA 358. 1965. Sąsiuvinis 847 (1) / 358 (2). Tarmę užrašė J. Lipskienė. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas.

LKA 359. 1958. Sąsiuvinis 486 (1) / 359 (1). Tarmę užrašė O. Vadlugaitė ir E. Gudonytė. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas.

LKA 361. 1958. Sąsiuvinis 488 (1) / 361 (2). Tarmę užrašė D. Šimulynaitė, O. Ražauskaitė, D. Petruškevičiūtė ir J. Tamošaitis. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas.

LKA 390. 1957–1958. Sąsiuvinis 479 (1) / 390 (1). Tarmę užrašė R. Lekavičius ir P. Jonikas. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas.

LKA 391. 1960–1961. Sąsiuvinis 796 (I) / 391 a (2). Tarmę užrašė S. Karaliūnas. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas.

Literatūra

Aliūkaitė, Daiva, Mikulėnienė, Danguolė. 2014. Geolingvistika: ideologija, teorija ir metodai. Pagrindinės sąvokos. XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai). Sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 29–47.

Aliūkaitė, Daiva, Mikulėnienė, Danguolė. 2014a. Geolektų ir regioninių dialektų formavimosi ypatumai Lietuvoje. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai). Sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 257–262.

Atkočaitytė, Daiva. 1999. Kirčio atitraukimas pietų žemaičių raseiniškių tarmėje. Baltistica 34(2), 151–172.

Atkočaitytė, Daiva. 2002. Pietų žemaičių prozodija ir vokalizmas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Bakšienė, Rima, Čepaitienė, Agnė. 2017. Tarptautinės fonetinės abėcėlės taikymo lietuvių tarmių garsams galimybės. Baltistica 52(1), 105–135.

Bakšienė, Rima, Čepaitienė, Agnė. 2017a. Lietuvių tarmių transkripcija: tradicija ir IPA. Linguistica Lettica 25, 203–229.

Dambrauskienė, Diana. 2021. Pietų žemaičių raseiniškių kalbinis pereigiškumas: horizontalusis ir vertikalusis variantiškumas. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Grinaveckis, Vladas. 1973. Žemaičių tarmių istorija. Vilnius: Mintis.

Inoue, Fumio. 2012. Improvements in the sociolinguistic status of dialects as observed through linguistic landscapes – utilization of google maps and google insights. Dialectologia 8, 85–132.

Jonikas, Petras. 1939. Pagramančio tarmė. Kaunas: Spindulys.

Kardelis, Vytautas. 2013. Kaip pasirinkti pateikėją. Visos tarmės gražiausios... Sud. D. Mikulėnienė, V. Ragaišienė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

Lapinskas, Remigijus. 2010. Pats trumpiausias taikomosios statistikos kursas su R. Vilnius: Vilniaus universitetas. Prieiga internetu: http://web.vu.lt/mif/a.reklaite/files/2013/02/2010.01-Pats-trumpiausias-su-R.pdf.

LKA 1 1977. Lietuvių kalbos atlasas I. Leksika. Ats. red. K. Morkūnas. Vilnius: Mokslas.

LKA 2 1982. Lietuvių kalbos atlasas II. Fonetika. Ats. red. K. Morkūnas. Vilnius: Mokslas.

LKA 3 1991. Lietuvių kalbos atlasas III. Morfologija. Ats. red. K. Morkūnas. Vilnius: Mokslas.

LKT 1970. Lietuvių kalbos tarmės (chrestomatija). Sud. E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė, K. Morkūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris. Vilnius: Mintis.

LKTCH 2004. Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Sud. R. Bacevičiūtė, A. Ivanauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Meiliūnaitė, Violeta. 2021. Tarminiai (kalbiniai) variantai ir kalbinis kontekstas: vietiškumo akcentai kalbiniame kraštovaizdyje. Lietuvių dialektologijos profiliai: XXI amžiaus pradžios regioniniai variantai, jų santykiai ir perspektyvos. Sud. V. Meiliūnaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internetu: http://lki. lt/wp-content/uploads/2022/01/Lietuviu-dialektologijos-profiliai-1.pdf.

Mikulėnienė, Danguolė. 2018. Multimodalusis tarmėtyros modelis: vietinės lenkų kalbos variantiškumo Lietuvoje tyrimo galimybės. Prieiga internetu: http://www.lenkutarmes.flf.vu.lt/files/mikuleniene_%20tarmetyros_modelis.pdf.

Mikulėnienė, Danguolė. 2019. Tarmiškumo bruožų nomenklatūra: nuo tarminių požymių prie tarmiškumo žymenų. Respectus philologicus 35(40). Prieiga internetu: https://www.zurnalai.vu.lt/respectus-philologicus/ article/view/12716/11395.

Mikulėnienė, Danguolė, Čepaitienė, Agnė, Bakšienė, Rima, Geržotaitė, Laura, Kardelytė-Grinevičienė, Daiva, Leskauskaitė, Asta, Meiliūnaitė, Violeta, Vyniautaitė, Simona. 2019. Dialektometrinis tradicinių lietuvių tarmių klasifikacijos pjūvis: žvalgomasis tyrimas. Sud. D. Mikulėnienė, A. Čepaitienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Salys, Antanas. 1933. Kelios pastabos tarmių istorijai. Archivum Philologicum 4, 21–34.

Salys, Antanas. 1992. Raštai. Lietuvių kalbos tarmės IV. Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija.

Zinkevičius, Zigmas. 1966. Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis.

Zinkevičius, Zigmas. 1978: Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslas.

Zinkevičius, Zigmas. 1994. Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

undefined