Savanorystė Lietuvoje: komparatyvinis, dinaminis ir vertybinis aspektai

Volunteering in Lithuania: Comparative, Dynamic and Value Perspective

Esta obra está bajo una Licencia Creative Commons Atribución 4.0 Internacional.

Savanorystės svarba kuriant visuomenės gerovę ir efektyviai prisidedant prie pačių įvairiausių problemų sprendimo – nuo aplinkosaugos, socialinės atskirties, savipagalbos kritinėse gyvenimo situacijose iki meninės veiklos ir švietimo – nekelia dvejonių. Ypatingas dėmesys į savanorišką veiklą ir piliečių tarpusavio pagalbą atkreiptas COVID-19 pandemijos metu, kai valstybės institucijos nebegalėjo užtikrinti visų piliečiams reikalingų socialinių ir medicinos paslaugų. Šio darbo ėmėsi ne tik ilgą laiką mūsų šalyje veikiančios visuomeninės organizacijos („Gelbėkit vaikus“, „Maisto bankas“, „Maltos ordinas“, „Sidabrinė linija“, Lietuvos šaulių sąjunga), bet spontaniškai iškilo ir naujos neinstitucionalizuotos piliečių iniciatyvos: budėjimas oro uostuose, maisto tiekimas gydytojams, sveikatos ar paslaugų sektoriaus darbuotojų vaikų priežiūra, jų saviizoliacijai nuo šeimos narių reikalingų patalpų suteikimas, nekvalifikuotas darbas ligoninių priėmimo skyriuose, pagalba pristatant maistą, vaistus ar kitas būtinąsias priemones savimi negalintiems pasirūpinti kaimynams, psichologinė parama patiriantiems stresą, pagalba vaikams mokantis nuotoliniu būdu ir daugybė kitų. Visuomenėje, kur nevyriausybinių organizacijų sektorius ir savanorystė neturi ilgamečių tradicijų, ši patirtis parodė, kad susitelkusi pilietinė visuomenė gali rasti greitų ir veiksmingų netikėtai iškilusių problemų sprendimų, ir ne tik sveikatos apsaugos, bet ir socialinėje, ekonominėje ar aplinkosaugos srityje. Tiek valstybės institucijoms, tiek patiems piliečiams ji atskleidė savitarpio pagalbos potencialą, o kartu iškėlė klausimą – kaip ateityje šį potencialą panaudoti dar efektyviau ir plačiau, sprendžiant ir kitas bendruomenėms kylančias problemas. Norint į jį atsakyti, visų pirma reikėtų geriau suprasti savanorystės prigimtį ir svarbiausius įsitraukimą į savanorišką veiklą lemiančius motyvus.

Savanoriška veikla yra sisteminga ilgalaikiu įsipareigojimu grįsta neatlygintinė veikla, kuri atliekama laisvu žmogaus pasirinkimu savo laisvą laiką skiriant kitiems žmonėms ar jų grupėms naudingiems ir socialiai reikšmingiems tikslams įgyvendinti (Penner, 2004). Moksliniuose savanorystės tyrimuose dažniausiai analizuojama formalizuota savanorystė, kuri apibrėžiama kaip visuomeninių organizacijų telkiamas ir koordinuojamas neatlygintinai atliekamas ir neprivalomas darbas kitų žmonių, organizacijų ar visos visuomenės labui. Tačiau yra ir mažiau formalizuotų savanorystės sampratų. Ramas A. Cnaanas su kolegomis (Cnaan et al., 1996) išskiria keturis pagrindinius savanorystės apibrėžties parametrus, pagal kuriuos įvairias savanorystės sampratas galima klasifikuoti kaip siauresnes ar platesnes: (1) asmens pasirinkimo laisvė (visiškai laisva valia ar įpareigojimas savanoriauti), (2) atlygio pobūdis (visiškai neatlygintinai atliekamas ar bent iš dalies mokamas darbas), (3) struktūra ar kontekstas, kuriame vykdoma savanoriška veikla (formalus ar neformalus) ir (4) galutinis numatytas naudos gavėjas (pagalba kitiems ar nauda sau). Dažnai pažymima, kad labiau diferencijuoto požiūrio į savanorišką veiklą reikia dėl plataus masto kultūrinių permainų (visų pirma augančios individualizacijos ir sekuliarizacijos) įtakos pastaruoju metu esmingai kintančiam savanoriškos veiklos motyvacijos pagrindui ir šios veiklos pobūdžiui (Bennett, 1998; Dekker, van den Broek, 1998; Anheier, Salamon, 1999; Hustinx, Lammertyn, 2003; Hustinx, Lammertyn, 2004). Įvairūs tyrėjai šį pokytį įvardija skirtingais terminais: kaip perėjimą nuo „tradicinės“ prie „modernios“, nuo „senosios“ ar „klasikinės“ prie „naujosios“, nuo „kolektyvisti- nės“ prie „individualistinės“, nuo grįstos naryste prie programiniu pagrindu vykdomos savanorystės (Eckstein, 2001; Hustinx, 2001; Meijs, Karr, 2004 ir kt.). Kalbama apie tai, kad anksčiau vyravusią tradicinę savanorišką veiklą, grįstą pareigos bendruomenei suvokimu ir ilgalaikiu įsipareigojimu bendram tikslui, keičia spontaniška, trumpalaikė, neįpareigojanti savanorystė kaip asmens saviraiškos priemonė.

Remdamiesi sociologine modernizacijos teorija, Lesley Hustinxas ir Fransas Lammertynas (Hustinx, Lammertyn, 2003; Hustinx, Lammertyn, 2004) analizuoja, kaip savanorystės prasmę ir pobūdį keičia tradicinių grupių priklausomybių nykimas, silpninantis kolektyvinės savanorystės pamatus, atskirdami kolektyvinio ir refleksyviojo savanorystės stiliaus idealiuosius tipus ir taip pabrėždami savanorystės prigimties daugialypiškumą. Pagal jų sampratą, kolektyvinė savanorystė – savanoriški veiksmai, kuriuos organizaciniame kontekste inicijuoja, nustato ir prižiūri grupės, nepaisant grupės narių tikslų, norų ar ketinimų. Pagrindinė savanorio veiklos motyvacija šiuo atveju yra pareigos ir atsakomybės vietos bendruomenei ar abstraktesniam kolektyvui jausmas, kurio pagrindas – lojalumas organizacijai ir jos vertybėms, todėl šiuo atveju savanoriška veikla paprastai yra ilgalaikė ir nuolatinė. Tuo tarpu refleksyvioji savanorystė atspindi individualias įsipareigojimo formas, kai dėmesys sutelkiamas į savanorį kaip į autonominį veikėją, kurio sprendimas savanoriauti priklauso nuo asmeninės patirties, motyvacijos ir aplinkybių, o pasirenkamos savanoriškos veiklos pobūdį nulemia asmeninės nuostatos, įsitikinimai ir poreikiai. Tai lemia gana silpną organizacinį lojalumą ir lankstumo išsau- gojimo siekį, į savanoriškas veiklas įsitraukiant trumpam, epizodiškai ir neįsipareigojamai: svarbiausias savanoriškai veiklai motyvuojantis veiksnys yra savanorio biografinio naratyvo nuoseklumo paieška, o organizacija tėra savanorio savirealizacijos siekio ir konkrečios veiklos projekto tarpininkė. Kitaip tariant, savanorio lojalumas yra susijęs ne su konkrečia organizacija, o su tam tikra idėja, reikalu. Čia reikia pabrėžti, kad autoriai neteigia, jog „naujos“ savanorystės formos pakeičia „senąsias“, o kalba apie individualų kiekvieno savanorio kolektyvinės ir refleksyviosios savanorystės elementų derinį. L. Hustinxas (2001) teigia, kad individualizacijos paskatintas savanorystės paskatų kismas nebūtinai kelia grėsmę pačiai savanorystės idėjai, kaip dažnai linkstama manyti, bet suteikia savanoriams naujų galimybių. Anot autoriaus, savanoriška veikla gali padėti jauniems žmonėms lengviau susigaudyti begalinėje pasirinkimų įvairovėje, suteikia galimybę išbandyti įvairią veiklą ir apsispręsti dėl profesinės karjeros.

Savanorystė daro teigiamą poveikį tiek visuomenei plačiuoju požiūriu ar tam tikroms jos grupėms, tiek pačiam savanoriaujančiam asmeniui. Iš savanorio perspektyvos svarbiausi savanoriavimo padariniai yra socialinių ryšių užmezgimas ir naujų žinių bei įgūdžių įgijimas (Wilson, 2000), asmenybės augimas (Switzer, Simmons, Dew, Regalski, Wang, 1995), socialinės atsakomybės ir empatijos ugdymas (Atkins, Hart, Donnelly, 2005), besikeičiantis savęs suvokimas, savanorio socialiniam vaidmeniui tampant asmens tapatybės dalimi (Callero, Howard, Piliavin, 1987).

Socialiniai psichologai skiria daug dėmesio savanoriškos veiklos motyvams nustatyti, darydami prielaidą, kad tam tikri asmenybės bruožai yra susiję su polinkiu į prosocialų elgesį, tuo pačiu – į savanorišką veiklą (Clary et al., 1996; Okun et al., 1998). Vieni iš šių bruožų yra tiesiogiai siejami su polinkiu į savanorystę, o kiti – netiesiogiai, per tam tikrų motyvacijų veikimą (pvz., tokių: karjeros galimybės, socialinių kontaktų išplėti- mas, naujų įgūdžių įgijimas ir panašiai). Tarkime, daroma prielaida, kad malonus būdas gali būti pagrindinė dispozicinė charakterio savybė, skatinanti prosocialų elgesį (Smith, Nelson, 1975; Graziano, Eisenberg, 1997), panašiai kaip ir ekstravertiškumas (Burke, Hall, 1986; Kosek, 1995; Smith, Nelson, 1975). Galima išskirti du svarbiausius savanorystės modelius, kurie analizuoja savanorių charakterio savybes, lemiančias tiek jų pirminį įsitraukimą į savanorišką veiklą, tiek šios veiklos tęsimą ilgesnį laiką. Alleno M. Omoto’o ir Marko Snyderio (1995) savanorių proceso modelis grindžiamas prielaida, kad pirminį apsisprendimą savanoriauti labiausiai lemia ne išorinės aplinkybės, o būtent dispoziciniai veiksniai, nes šiame etape situacinių veiksnių įtaka dar yra ribota. Louiso A. Pennerio (2002, 2004) prosocialaus tipo asmenybės modelyje pirminis apsisprendimas savanoriauti taip pat laikomas asmens sprendimu, skatinamu tam tikrų asmenybinų charakteristikų.

Tačiau reikia pripažinti, kad asmenybinių charakteristikų ir vertybinių nuostatų bei prosocialaus elgesio ir savanorystės empirinis ryšys yra silpnas ir nenuoseklus (Hoge et al., 1998; Wilson, Janoski, 1995). Šio reiškinio yra pateikiama įvairių paaiškinimų (Serow, Dreyden, 2020; Sundeen, Raskoff, 1995; Knight, Johnson, Carlo, Eisenberg, 1994). Gustavas Carlo su kolegomis (Carlo et al., 2005) teigia, kad priežasčių reikia ieškoti sudėtinguose charakterio buožų, elgesio motyvų ir faktinės elgsenos tarpusavio santykiuose: gali būti, kad tyrėjai dėmesį sutelkia ne į tuos bruožus, kurie konceptualiai yra svarbiausi konkrečiam tiriamam socialiniam elgesiui; kita galima priežastis – santykyje tarp charakterio bruožų ir socialinės elgsenos gali būti įsiterpę motyvai; arba vieni bruožai gali sąveikauti su kitais, taip darydami įtaką motyvams, kurie savo ruožtu yra labiau susiję su socialiniu elgesiu; arba charakterio bruožai gali sąveikauti su motyvais, bendrai darydami įtaką socialiniam elgesiui. Analizuodamas silpną savanoriškos veiklos ir savanorių vertybinių orientacijų ryšį Johnas Wilsonas (2000) pažymi, kad vertybės negali padėti patikimai numatyti polinkio savanoriauti dėl daugelio priežasčių. Viena vertus, savanoriškos veiklos yra labai įvairių formų, kurių kiekviena gali būti įkvėpta skirtingų vertybių. Kita vertus, skirtingi žmonės tą patį savanorišką darbą gali sieti su skirtingomis vertybėmis. Apibendrindamas J. Wilsonas daro išvadą, kad vertybės ne tiek padeda numatyti, kas apsisprendžia savanoriauti, kiek leidžia suprasti, ką savanoriška veikla reiškia žmonėms, kurie savanoriauja.

Reikia pripažinti, kad Lietuvoje savanoriška veikla – jos paplitimo lygis, dinamika, atskirų visuomenės grupių įsitraukimas, savanorių motyvacija ir vertybinės nuostatos – nėra sistemingai tiriama. Kokybiniai subjektyvių savanorių patirčių tyrimai atliekami daugiausiai individualių mokslininkų iniciatyva (Jonutytė, 2007; Gedvilienė, Karasevičiūtė, 2013; Kurapkaitienė, 2019 ir kt.) ar atskirų organizacijų (kaip antai jaunimo savanoriškos tarnybos), kurias dažniausiai domina konkrečiai jų veikimo sritis (pavyzdžiui, jaunimo ar senjorų įtraukimas į visuomeninę veiklą), pastangomis.

Šioje situacijoje Europos vertybių tyrimas (EVS)¹ gali būti vertingas duomenų šaltinis, tiriant gyventojų įsitraukimą į savanorišką veiklą ir jo sociodemografinius, kultūrinius ir individualius veiksnius, nes jau keletą dešimtmečių visose tyrimo bangose naudojamas stabilus klausimų, susijusių su savanoryste, rinkinys, respondentų teiraujamasi tiek apie priklausymą įvairioms visuomeninėms organizacijoms, tiek apie atliekamą nemokamą savanorišką darbą (nebūtinai organizaciniame kontekste). Reikia pabrėžti, kad šis tyrimas, nebūdamas specialiai skirtas savanorystės problematikai tirti, nesuteikia duomenų apie galimas žmonių motyvacijas savanoriškai veiklai, jų įsitraukimo į šią veiklą intensyvumą ar organizacinį lojalumą. Tačiau EVS yra vienas iš nedaugelio longitudinių tarptautinių duomenų šaltinių apie vyraujančias vertybines nuostatas mūsų regione, todėl suteikia galimybę analizuoti reiškinio dinamiką, paplitimą įvairiose visuomenės grupėse, o paskutiniosios EVS bangos atveju – ir apie tam tikrų asmenybinių bruožų sąsają su įsitraukimu į savanorišką veiklą.

Straipsnyje pateikiami tyrimo duomenys apdoroti naudojantis programiniu paketu SPSS-22, analizuojant įsitraukimo į savanorišką veiklą bendrai ir į tam tikras jos sritis dinamiką Lietuvoje, lyginant jo paplitimo įvairiose Europos šalyse ir Lietuvos visuomenės sociodemografinėse grupėse lygį. Siekiant atskleisti respondentų asmeninių savybių ir vertybinių orientacijų sąsają su jų įsitraukimu į savanorišką veiklą, buvo atliekamas neparametrinio vidurkių palyginimo testas, taikant Kruskal–Wallis kriterijų, kuris parodo, ar bent viena pagal šiuos požymius išskirta respondentų grupė yra linkusi turėti kitokį polinkį (didesnį arba mažesnį) į savanorišką veiklą nei visos kitos.

Žvelgiant iš ilgalaikės – beveik trijų dešimtmečių – perspektyvos, EVS duomenys rodo reikšmingą savanoriškos veiklos aktyvumo lūžį po 1990 metų (žr. 1 paveikslą), kurį reikėtų atskirai aptarti. Vertinant šiuos rezultatus, reikia atsižvelgti į tai, kad 1990 metais Lietuvoje atlikto tyrimo duomenys apie gyventojų įsitraukimą į nemokamą savanorišką darbą dar iš dalies atspindi posovietinį palikimą, kai „savanoriška“ veikla anaiptol ne visada buvo išties savanoriška². Tad tais metais tyrimo užfiksuotas 30 proc. nemokamą savanorišką darbą dirbusių gyventojų rodiklis turėtų būti vertinamas kritiškai, o apie tikrą savanorystės mastą galima tik spėlioti. Įsivyravus demokratinei valstybės sanklodai ir nelikus „privalomos“ savanorystės reiškinio, į nemokamą savanorišką darbą įsitraukusių gyventojų dalis sumažėjo bemaž perpus, tačiau pastarąjį dešimtmetį jau galima įžvelgti ir tam tikrų aktyvėjančios savanorystės ženklų, kai gyventojų, per paskutinius šešis mėnesius dirbusių nemokamą savanorišką darbą, dalis pakilo nuo 16 proc. 1999 ir 2008 metais iki 18 proc. 2017 metais.

1 pav.
Gyventojų, per paskutinius 6 mėnesius dirbusių nemokamą savanorišką darbą, dalies dinamika 1990–2017 m. (proc.)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

Lietuvos gyventojų savanoriškos veiklos aktyvumui įvertinti šiuos duomenis reikėtų nagrinėti platesniu tarptautiniu kontekstu, lyginant jį su kitų šalių duomenimis. Tą padaryti kaip tik ir leidžia EVS duomenys, kurie rodo, kad Lietuvos gyventojų įsitraukimo į savanorišką veiklą aktyvumas perpus mažesnis nei Skandinavijos regione ir neprilygsta kitų Vakarų Europos šalių (išskyrus Italijos) lygiui, tačiau lenkia daugelio posocialistinio bloko šalių lygį (žr. 2 paveikslą). Tai atitinka kitų savanorystės tyrimų išvadas, kad į visuomeninių organizacijų veiklą žmonės dažniau įsitraukia pasiturinčiose ilgų demokratinių tradicijų visuomenėse, ir tai aiškinama pirmiausia tuo, jog ekonominė plėtra stiprina altruizmą ir silpnina paskatas maksimaliai investuoti (Curtis et al., 2001; Parboteeah, Cullen, Lim, 2004; Ziemek, 2006).

2 pav.
Gyventojų, per paskutinius 6 mėnesius dirbusių nemokamą savanorišką darbą, dalis skirtingose šalyse 2017 m. (proc.)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

3 pav.
Gyventojų, priklausančių įvairioms savanoriškoms organizacijoms, dalies dinamika 1990–2017 m. (proc.)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

Norint geriau suprasti savanoriškos veiklos dinamiką Lietuvoje, verta paanalizuoti, kaip keitėsi šalies gyventojų narystės skirtingose visuomeninėse organizacijose lygis³.

Savanorystės laukas apima įvairias veiklas, tokias kaip antai socialinės ir sveikatos paslaugos, švietimas, kultūrinė ir rekreacinė veikla, aplinkosauga, politika ir religija. Tiriamuoju laikotarpiu sparčiausiai augo religinių organizacijų narių skaičius, jos 2017 metais tapo skaitlingiausiu visuomeninių organizacijų tipu; kiek mažiau populiarios, tačiau taip pat gausėjančia naryste pasižymėjo aktyvaus poilsio ir kultūrinės veiklos organizacijos; aplinkosaugos organizacijos dar tik augina savo entuziastų būrį, o politinės organizacijos – juos praranda (žr. 3 paveikslą).

Įvairūs tyrimai atskleidžia įsitraukimo į savanorišką veiklą netolygumus tarp skirtingo amžiaus, išsimokslinimo žmonių ir skirtingų lyčių, kuriuos iš dalies galima paaiškinti socialinių išteklių, žmogiškojo kapitalo ir asmens savivokos skirtumais. Socialinių išteklių teorija pateikia paaiškinimą, kodėl savanorystės lygis yra aukštesnis tarp aukštesnio socialinio ir ekonominio statuso, religingų žmonių, susituokusiųjų ir auginančių vaikus: teigiama, kad jiems būdinga aktyvesnė narystė įvairiose organizacijose, o tai didina tikimybę įsitraukti į savanorišką veiklą (McPherson et al., 1992; Smith, 1994; Stubbings, Humble, 1984; Wilson, Janoski, 1995; Wilson, Musick, 1997). Išsimokslinimo lygio, kuris, tyrimų duomenimis, yra vienas iš reikšmingiausių įsitraukimo į savanorišką veiklą aktyvumą lemiančių veiksnių, įtaka siejama su disponuojamu žmogiškuoju kapitalu ir asmens savivokos ypatumais: gilesniu problemų suvokimu, didesne empatija ir pasitikėjimu savimi, labiau išvystytais bendravimo įgūdžiais (McPherson, Rotolo, 1996; Sundeen, Raskoff, 1994; Rosenthal et al., 1998). Be to, išsimokslinę žmonės yra dažniau pakviečiami prisidėti prie savanoriškos veiklos ir dėl jų turimų profesinių įgūdžių (Brady et al., 1999). Tačiau išsimokslinimo įtaka pasiryžimui savanoriauti skiriasi priklausomai nuo savanoriško darbo pobūdžio: ji yra didesnė, jei atliekamoms užduotims reikia tam tikrų specifinių žinių, o ne socialinių įgūdžių (Okun, Eisenberg, 1992).

Empiriniai tyrimai taip pat išryškina reikšmingus skirtumus tarp lyčių, kalbant apie įsitraukimo į savanorišką veiklą aktyvumą, motyvaciją ir pasirenkamą veiklos sritį (Schlozman, Burns, Verba, 1994; Trudeau ir Devlin, 1996; Wymer, Samu, 2002). Tradiciškai vyrų ir moterų laiko paskirstymas mokamam darbui ir neformaliai ekonominei veiklai (įskaitant nemokamą darbą namų ūkyje ir nemokamą savanorišką darbą bendruomenės labui) yra gana skirtingas. Pažymima, kad vyrų ir moterų profesinės veiklos skirtumai gana panašūs į lyčių skirtumus savanoriaujant, tiek pagal skiriamą laiką, tiek pagal pasirenkamą veiklos sritį: vyrai dažniau savanoriauja profesinėje ir politinėje, taip pat švietimo ir laisvalaikio srityse, o moterys – charitatyvinėje ir socialinio teisingumo srityje (Gil-Lacruz et al., 2017).

Savanorystės skirtumai tarp lyčių Lietuvoje taip pat yra ženklūs: bendrai šalyje į savanorišką veiklą įsitraukusių žmonių dalis sudaro 18 proc., moterų ji siekia beveik 21 proc., o vyrų – 14 procentų. Tai yra didelis ir statistiškai reikšmingas skirtumas. Reikšmingų skirtumų randama ir lyginant veiklos sritis, kuriose reiškiasi savanoriai vyrai ir moterys: vyrai telkiasi savirealizacijos ir saviraiškos grupėse, o moterys – pagalbos, globos, švietimo visuomeninėse organizacijose (žr. 4 paveikslą)

4 pav.
Lietuvos gyventojų, priklausančių įvairioms savanoriškoms organizacijoms, struktūra pagal lytį 2017 m. (proc.)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

5 pav.
Gyventojų, per paskutinius 6 mėnesius dirbusių nemokamą savanorišką darbą, dalis skirtingose amžiaus grupėse Lietuvoje 2017 m. (proc.)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

Amžius yra ne mažiau reikšmingas dalyvavimą savanoriškoje veikloje diferencijuojantis veiksnys nei lytis. Kai kurie mokslininkai gana pesimistiškai vertina savanorystės ateities perspektyvas dėl kurį laiką matomo augančio jaunimo individualizmo bei indiferentiškumo socialiniams ir politiniams klausimams, prognozuodami įsitraukimo į savanorišką veiklą kritimą, iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo pasitraukiant vyresniosioms kartoms (Goss, 1999; Putnam, 2000). Lietuvoje surinkti EVS tyrimo duomenys šią prielaidą paneigia – jie atskleidžia, kad jaunimas kaip tik aktyviau dalyvauja savanoriškoje veikloje neivyresni Lietuvos gyventojai (žr. 5 paveikslą), ir tai nėra nulemta moksleiviams privalomos socialinės veiklos, nes 20–25 metų amžiaus grupėje savanorystė yra tiek pat paplitusi kaip 18–19 metų amžiaus grupėje. Tai leidžia ilgalaikes savanorystės perspektyvas vertinti optimistiškiau, nors ir pripažįstant, kad šios veiklos organizavimo principai, savanorių telkimo principai ir populiariausios veiklos sritys ilgainiui gali keistis.

Tarptautiniuose savanorystės tyrimuose vyrauja bendras sutarimas, kad savanoriškas darbas teigiamai koreliuoja su žmonių išsimokslinimu ir pajamomis (Curtis, Baer, Grabb, 2001; Wilson, 2012). Lietuvoje surinkti EVS duomenys taip pat atskleidžia, kad išsimokslinimas reikšmingai diferencijuoja įsitraukimą į savanorišką veiklą: iš žemesnio išsimokslinimo žmonių per paskutinius 6 mėnesius nemokamą savanorišką darbą teigė dirbę bemaž 15 proc. apklaustųjų, vidutinio – apie 17 proc., o aukščiausio – beveik 22 proc. apklaustųjų (iš kurių universitetinį išsimokslinimą turinčiųjų – apie 26 proc.). Tačiau duomenys nepatvirtina įsitraukimo į savanorišką veiklą sąsajos su respondentų pajamomis: visose pajamų grupėse žmonių, dirbusių savanorišką darbą per paskutinius 6 mėnesius, dalis svyruoja nuo 12 iki 18 proc. ir tik aukščiausių pajamų namų ūkių gyventojų šis rodiklis šokteli iki 23 proc. (žr. 6 paveikslą).

6 pav.
Gyventojų, per paskutinius 6 mėnesius dirbusių nemokamą savanorišką darbą, dalis skirtingas pajamas gaunančių gyventojų grupėse Lietuvoje 2017 m. (proc.)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

Profesinio užimtumo ir įsitraukimo į savanorišką veiklą ryšys taip pat yra nevienodas. Viena vertus, šie dalykai gali atrodyti sunkiai suderinami, nes laikas, kurį galima skirti vienai ar kitai veiklai, yra ribotas išteklius (Markham, Bonjean, 1996). Tai iš dalies patvirtina užsienio šalyse atliktų empirinių tyrimų duomenys, atskleidžiantys, kad ne visą darbo dieną dirbantys žmonės yra labiau linkę savanoriauti nei dirbantys visu krūviu. Kita vertus, jie taip pat rodo, kad žemiausias savanorystės lygis fiksuojamas tarp bedarbių (Stubbings, Humble, 1984), o įsitraukimo į savanorystę skirtumai tarp įvairaus profesinio užimtumo statuso respondentų patvirtina socialinių išteklių teorijos prielaidą, kad aktyvi profesinė veikla didina socialinę integraciją, tuo pačiu – tikimybę įsitraukti į savanorišką veiklą (Gil-Lacruz et al., 2017). Tokį dėsningumą rodo ir Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai: studentai ir visą darbo dieną dirbantys darbuotojai savanoriauja dažniausiai, o bedarbiai ir pensininkai, kurie laisvo laiko objektyviai turi daugiausiai, – savanoriauja rečiausiai (žr. 7 paveikslą). Tad galima daryti išvadą, kad darbas profesinėje srityje yra socialinės integracijos forma bei socialinių ir organizacinių įgūdžių formavimo priemonė, didinanti tikimybę įsitraukti į savanorišką veiklą.

7 pav.
Gyventojų, per paskutinius 6 mėnesius dirbusių nemokamą savanorišką darbą, dalis skirtingose profesinio užimtumo grupėse Lietuvoje 2017 m. (proc.)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

Apibendrinant šiuos duomenis, reikia pabrėžti, kad skirtingose visuomeninio gyvenimo srityse dirbančių savanorių demografinis profilis gali būti labai skirtingas, nes žmonės paprastai įsitraukia į tas veiklas, kurios jiems asmeniškai yra aktualiausios ar įdomiausios. Nors jie atskleidžia demografinių veiksnių – lyties, amžiaus, išsimokslinimo, profesinio užimtumo – įtaką įsitraukti į savanorišką veiklą, kas atitinka socialinių išteklių ir žmogiškojo kapitalo teoriją, tačiau nepaaiškina, kodėl vieni tam tikrų sociodemografinių grupių atstovai tampa savanoriais, o kiti – ne. Tad čia reikia atsigręžti į individualius skirtumus, lemiančius pagrindinius savanoriškos veiklos sprendimų motyvus.

Yra nemažai teorijų, bandančių paaiškinti, kodėl žmonės nusprendžia aukoti savo jėgas ir laiką savanoriškam darbui. Teigiama, kad savanoriais tampama tiek iš altruistinių, tiek iš egoistinių paskatų: viena vertus, savanoriaudami žmonės gali siekti realizuoti prosocialias savo vertybes, dalyvauti jiems svarbiuose procesuose arba, kita vertus, siekti tiesioginės naudos sau ar investuoti į savo žmogiškąjį kapitalą, plėsti karjeros galimybes (Ziemek, 2006). Didelis savanoriškos veiklos paskatų ratas skirstomas į vidinę ir išorinę motyvaciją: vidinės motyvacijos skatinami savanoriai jaučia malonumą dirbdami šį darbą tiek dėl vidinės satisfakcijos užsiimant veikla, kuri laikoma prasminga, tiek dėl savirealizacijos poreikio patenkinimo; o išorinės motyvacijos skatinami savanoriai savo darbą mano esant investicija, kuri teikia grąžą per žmogiškojo kapitalo gausinimą ir svarbių socialinių ryšių tinklo plėtimą (Frey, 1992; Day, Devlin, 1998; Meier, Stutzer, 2004; Prouteau, Wolff, 2004).

Tvirtą empirinį pagrindą įžvalgoms apie vertybinių orientacijų sąsają su įsitraukimu į savanorišką veiklą suteikia tai, kad 2017 metais į Lietuvoje atlikto EVS tyrimo klausimyną papildomai buvo įtraukta Shalomo H. Schwartzo asmens vertybinių orientacijų skalė, kuri paprastai nenaudojama EVS tyrimuose⁴. Kaip atskleidžia duomenys, vertybinės orientacijos respondentų dalyvavimo visuomeninėje veikloje lygį diferencijuoja lygiai reikšmingai kaip sociodemografinės jų savybės. Iš dalies taip yra todėl, kad ir jos pačios yra susijusios su sociodemografinėmis respondentų charakteristikomis (visų pirma su amžiumi, išsimokslinimu, lytimi), tačiau negali būti į jas visiškai redukuojamos. Iš viso spektro tirtų vertybinių orientacijų įsitraukimo į savanorišką veiklą aktyvumui reikšmingiausios yra su savęs peržengimo ir atvirumo pokyčiams vertybinėmis orientacijomis susijusios rūpinimosi, kūrybingumo, stimuliacijos ir socialinio teisingumo nuostatos (jos tyrime vertinamos respondentų prašant skalėje nuo 1 iki 6 įvertinti teiginius „Man labai svarbu padėti aplinkiniams žmonėms, rūpintis jų gerove“, „Man svarbu generuoti naujas idėjas ir būti kūrybingam, mėgstu viską daryti savaip, originaliai“, „Man patinka netikėtumai, visada ieškau naujų veiklų. Manau, kad gyvenime yra svarbu turėti

8 pav.
Rūpinimosi vertybinės orientacijos sąsaja su įsitraukimu į savanorišką darbą (Klausimas: Įvertinkite apibūdinamo žmogaus panašumą į jus „Jam labai svarbu padėti aplinkiniams žmonėms. Jis nori rūpintis jų gerove“)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

daug skirtingų užsiėmimų“, „Ieškau nuotykių ir mėgstu rizikuoti. Noriu gyventi jaudulį keliantį gyvenimą“, „Man svarbu, kad su kiekvienu žmogumi pasaulyje būtų elgiamasi vienodai teisingai. Mano įsitikinimu, gyvenime kiekvienas turi turėti lygias galimybes“), ką įrodo neparametrinio vidurkių palyginimo testo, taikant Kruskal–Wallis kriterijų, rezultatai (atitinkamai p = 0,001, p = 0,000, p = 0,017, p = 0,005 ir p = 0,032; žr. 8–12 paveikslus).

9 pav.
Kūrybingumo vertybinės orientacijos sąsaja su įsitraukimu į savanorišką darbą (Klausimas: Įvertinkite apibūdinamo žmogaus panašumą į jus „Jam svarbu generuoti naujas idėjas ir būti kūrybingam. Jis mėgsta viską daryti savaip, originaliai“)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

10 pav.
Stimuliacijos vertybinės orientacijos (kaip naujovių paieškos) sąsaja su įsitraukimu į savanorišką darbą (Klausimas: Įvertinkite apibūdinamo žmogaus panašumą į jus „Jam patinka netikėtumai, jis visada ieško naujų veiklų. Jis mano, kad gyvenime yra svarbu turėti daug skirtingų užsiėmimų“)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

11 pav.
Stimuliacijos vertybinės orientacijos (kaip polinkio į nuotykius) sąsaja su įsitraukimu į savanorišką darbą (Klausimas: Įvertinkite apibūdinamo žmogaus panašumą į jus „Jis ieško nuotykių ir mėgsta rizikuoti. Jis nori gyventi jaudulį keliantį gyvenimą“)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

12 pav.
Socialinio teisingumo vertybinės orientacijos sąsaja su įsitraukimu į savanorišką darbą (Klausimas: Įvertinkite apibūdinamo žmogaus panašumą į jus „Jam svarbu, kad su kiekvienu žmogumi pasaulyje būtų elgiamasi vienodai teisingai. Jis įsitikinęs, kad gyvenime kiekvienas turi turėti lygias galimybes“)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

EVS duomenys rodo, kad įsitraukimą į savanorišką veiklą reikšmingai diferencijuoja ir kitos respondentų asmeninės savybės, tokios kaip antai pasitenkinimas gyvenimu, pasitikėjimas žmonėmis apskritai, įsitikinimas, kad žmogus pats kontroliuoja savo gyvenimą (pagal neparametrinio vidurkių palyginimo testo, taikant Kruskal–Wallis kriterijų, rezultatus, visų šių nuostatų atveju p = 0,000; žr. 13–15 paveikslus).

13 pav.
Pasitenkinimo gyvenimu sąsaja su įsitraukimu į savanorišką darbą (Klausimas: Ar Jūs dabartiniu metu patenkintas savo gyvenimu apskritai?)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

14 pav.
Pasitikėjimo žmonėmis sąsaja su įsitraukimu į savanorišką darbą (Klausimas: Pasakykite, ar Jūs visiškai pasitikite, pasitikite, nepasitikite, ar visiškai nepasitikite žmonėmis, kuriuos sutikote pirmą kartą?)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

15 pav.
Tikėjimo galimybe kontroliuoti savo gyvenimą sąsaja su įsitraukimu į savanorišką darbą (Klausimas: Vieni žmonės mano, kad jie turi visišką pasirinkimo laisvę ir patys sprendžia, kaip jiems gyventi. Kiti mano, kad gyvenime mažai kas priklauso nuo jų pačių. Prašom įvertinti 10-ties balų skalėje, kiek Jūsų gyvenimas priklauso nuo Jūsų paties)
Šaltinis: sudaryta remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis.

Analizuojant 2017 metų EVS duomenis netikėtai tenka konstatuoti, kad gyventojų religingumas (vertintas įvairiais kriterijais: tikėjimas Dievu, priklausymas religinei denominacijai, išpažinties dažnumas, Dievo svarbos savo gyvenime akcentavimas, religingumo kaip ugdytinos vaikų savybės akcentavimas) pats savaime nelemia įsitraukimo į savanorišką veiklą: religingi žmonės Lietuvoje į savanorišką veiklą įsitraukia ne dažniau nei religiniams klausimams abejingi žmonės, tai patvirtina neparametrinio vidurkių palyginimo testo, taikant Kruskal–Wallis kriterijų, rezultatai (p = 0,123 > 0,05). Tai neatitinka kitose šalyse fiksuojamo dėsningumo, kad religingumas turi teigiamą įtaką įsitraukti į savanorišką veiklą, kuris iš socialinių išteklių teorijos perspektyvos aiškinamas kaip narystės religinėse organizacijose lemiamas įsitraukimas į savanorišką veiklą (Wilson, Janoski, 1995).

Paskutinės EVS bangos tyrimas buvo atliktas 2017 metais ir yra nemažai pagrindo manyti, kad dabartinis pandemiją išgyvenančios šalies gyventojų savanoriško darbo patirties lygis yra aukštesnis nei užfiksuotas tyrimo metu. Nepaisant to, jo duomenys suteikia vertingų įžvalgų apie ilgalaikes savanorystės raidos tendencijas, svarbius sociodemografinius savanorystę lemiančius veiksnius ir besikeičiančią individualią motyvaciją įsitraukti į savanorišką veiklą. Šių duomenų analizė atskleidė, nors demografiniai veiksniai – lytis, amžius, išsimokslinimas, profesinis užimtumas – yra svarbūs, jie tampa išties prasmingi tik analizuojami podraug su asmeninėmis respondentų savybėmis (pasitenkinimu gyvenimu, pasitikėjimu žmonėmis, įsitikinimu, kad žmogus pats kontroliuoja savo gyvenimą) ir vertybinėmis respondentų nuostatomis (kaip antai rūpinimasis, kūrybingumas, stimuliacijos ir socialinio teisingumo siekis). Kitaip tariant, savanoriai negali būti traktuojami kaip demografiniu požiūriu homogeniška grupė: priklausomai nuo individualios prosocialios motyvacijos ir kitų vertybinių nuostatų, taip pat asmeninių savybių konkrečių žmonių sociodemografinių charakteristikų pokyčiai gali turėti visiškai skirtingą įtaką jiems įsitraukti į visuomeninę veiklą (Gil-Lacruz et al., 2017). Tai reiškia, kad, siekiant efektyviai sutelkti žmones konkrečiai savanoriškai veiklai, reikia atsižvelgti ne tik į tai, kurių sociodemografinių grupių atstovai apskritai yra labiau linkę į ją įsitraukti, bet ir į tai, kokie vertybiniai akstinai jiems būtų svarbiausi, atitinkamai planuoti savanorių pritraukimo strategiją ir komunikaciją.

Nors straipsnyje pristatyti empiriniai duomenys atskleidžia vertybinių nuostatų svarbą motyvuojant įsitraukimą į savanorišką veiklą, jų nepakanka atsakyti į klausimą, ar savanorystės kaip ilgalaikio moralinio įsipareigojimo tam tikrai bendruomenei ar idėjai samprata šiuolaikinėje visuomenėje pamažu netampa atgyvena, vis labiau įsigalint savanorystės kaip būdo formuoti socialiai priimtiną asmens įvaizdį funkcijai. Tai būtų gana grėsminga tendencija, nes ji reikštų ne tiek sistemingą ilgalaikį savanorių įsitraukimą į visuomenei reikšmingą darbą, užtikrinantį šios veikos tęstinumą ir atliepimą aktualiausiems socialiniams poreikiams, kiek pavienes, spontaniškas, madingas (bet nebūtinai pačias svarbiausias), į greitą rezultatą orientuotas „programines“ veiklas, ilgalaikėje perspektyvoje mažai teprisidedančias prie opiausių bendruomenės problemų sprendimo.