Šiuolaikinės technologijos ir socialinio darbo profesijos bei studijų transformacija: Lietuvos ir Japonijos aukštųjų mokyklų dėstytojų įžvalgos

Esta obra está bajo una Licencia Creative Commons Atribución 4.0 Internacional.

Tai, ko labiausiai reikia žmogui, – kitas žmogus (Buckingham Shum, 2015). Daugelyje pagalbos profesijų socialiniai santykiai yra veiklos pagrindas, įskaitant ir socialinį darbą. Tačiau demografiniai pokyčiai visuomenėje tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse kelia iššūkių socialiniam darbui kaip „santykių profesijai“. Kaip antai prognozuojama, kad 80+ gyventojų skaičius Europoje 2060 metais pasieks 70 mln., palyginti su 24 mln. 2012 metais (Vercelli et al., 2018) ir šalys patirs didelę darbo jėgos šiame sektoriuje stoką. Tai leidžia kalbėti apie laiko, skirto tiesioginiam gyvam santykiui su klientu, deficito augimą ir naujų išteklių šiai problemai spręsti paieškos svarbą. Viena iš šios problemos sprendimo krypčių yra inovatyvių technologijų plėtra, kuria siekiama kai kurioms globos funkcijoms pasitelkti technologijas, kurios padėtų ar net pakeistų žmogaus darbo jėgą.

Šiuolaikinių valstybių socialinė politika remti savarankišką žmonių gyvenimą savo namuose padidina pagalbinių technologijų (Sugihara et al., 2015) ir specialistų, turinčių žinių ir įgūdžių jomis naudotis, paklausą. Šių technologijų įvairovė labai didelė, pradedant gana paprastomis technikos priemonėmis, mobiliosiomis programomis ir baigiant sudėtingais socialiniais robotais, kurių pagrindinė funkcija yra komunikavimas, bendravimas su žmonėmis (Lutz et al., 2019). Mokslininkai teigia, kad technologijos labai smarkiai „pertvarko“ socialinio darbo praktikos ir švietimo „peizažus“ (Chan & Holosko, 2018), tad jų naudai ir poveikiui suprasti labai svarbu tirti technologijų ir socialinio darbo sąveiką, turint galvoje tiek profesinę praktiką, tiek profesionalų rengimą, socialinio darbo studijas. Technologijų taikymo socialinio darbo studijose tyrimai išlieka gana riboti. Tyrimuose dominuoja jų taikymas mokymo procese (internetu, per mobiliąsias programas ir pan.), nors kai kurie duomenys rodo, kad toks būdas gali būti „mažiau veiksmingas rengiant studentus tapti socialiniais darbuotojais nei tradiciniai – kontaktiniai – mokymosi būdai“ (Levin et al., 2018, p. 784).

Kadangi profesinė tapatybė yra glaudžiai susijusi su asmenine tapatybe (Oeffelt et al., 2017), svarbu reflektuoti savo požiūrį tiek į technologijų vaidmenį apskritai, tiek į galimybes integruoti technologijas į savo darbo praktiką. Toks diskursas apie technologijų integraciją į socialinio darbo studijų programas yra neišvengiamas dėl šiuolaikiniame pasaulyje vykstančios ypač sparčios technologijų pažangos, nors mokslininkai pažymi, kad neretai profesinio rengimo programos ir pedagogika kol kas yra nepakankamai įsitraukusi ar ignoruoja šias transformacijas (Buckingham Shum, 2015).

Tyrimų apie technologijas socialinio darbo praktikoje trūksta (Cosner Berzin et al., 2015; Singer & Sage, 2015) ir juose daugiausia dėmesio skiriama pagalbinėms technologijoms, skirtoms konkrečioms klientų grupėms: žmonėms, turintiems atminties sutrikimų ar negalią, nusikaltusiems nepilnamečiams ir kt. (pvz., Nauha et al., 2018) arba kompiuteriui naudoti kasdienėje praktikoje (Phillips, 2019; van de Luitgaarden & van der Tier, 2018; Westwood et al., 2017). Palyginti su psichologijos ar reabilitacijos srities tyrimais, tokį atsilikimą lemia riboti ištekliai, etiniai ir teisiniai klausimai, pasirengimo stoka ir istoriškai susiklostęs socialinio darbo, grįsto tiesioginiu santykiu, pobūdis (Cosner Berzin et al., 2015; Singer & Sage, 2015).

Rengiant būsimus socialinio darbo specialistus, kurie dirbs praktikoje, vis labiau integruojančioje šiuolaikines technologijas, turi transformuotis ir socialinio darbo studijų programos, turi keistis, plėstis dėstytojų kompetencijos. Kai kurios profesijos turi priemonių, reprezentuojančių profesiją išoriniam pasauliui, pavyzdžiui, stetoskopas (dabar ir echoskopas) medicinoje ar nuotolinio stebėjimo prietaisai astronomijoje (Fenwick & Edwards, 2016, p. 123; Rice, 2010; Scholar, 2017, p. 633), socialinis darbas tokių priemonių neturi, nepaisant to, kad materialūs daiktai padeda suprasti kliento situaciją ir yra prasmingi praktikoje (Scholar, 2017). Visgi daiktai daro įtaką socialinio darbo „praktikos atlikimo būdui ir padaro vienus dalykus įmanomus, o kitus – sudėtingus ar neįmanomus“ (Scholar, 2017, p. 643). Tačiau akademiniame diskurse materialių objektų (pvz., technologijų) vaidmuo socialiniame darbe ir jų įtaka socialinių darbuotojų profesinei tapatybei nėra plačiai nagrinėjama tema (Scholar, 2017), tuo labiau Lietuvoje.

Socialinių darbuotojų samprata apie technologijas, kompetencijos jas naudoti yra nepakankamos, tai skatina ieškoti šios problemos priežasčių universiteto aplinkoje, dėstant (de Lucas y Murillo de la Cueva & D’Antonio Maceiras, 2020). Yra autorių, pavyzdžiui, Huang & Sharif (2017), kurie labai kritiški socialinio darbo studijų programų dėstytojų atžvilgiu, teigia, kad jie gali pasižymėti tam tikru „technologiniu aklumu“, keisdami savo požiūrį į technologijas dėl pirmiau aptartų tradicinių socialinio darbo profesijos ypatumų. Taigi, socialinio darbo identiteto permąstymas kelia išbandymų ir socialinio darbo pedagogams, kurie gali jausti atotrūkį tarp praktikos poreikių ir savo galimybių bei išteklių. Dirbantiems pagal socialinio darbo studijų programas dėstytojams tampa aktualu peržiūrėti vertybes , plėtoti naujas mokslo žinias bei turėti pedagoginių ir technologinių įgūdžių, susijusių su naujų technologijų įtraukimu į universitetuose rengiamo socialinio darbo profesionalo ateities viziją.

Straipsnio temos aktualumą suponuoja technologijų integracijos į socialinio darbo studijų programas būtinumas dėl šiuolaikiniame pasaulyje vykstančios ypač sparčios technologijų pažangos ir kol kas nepakankamas studijų programas vykdančio akademinio personalo įsitraukimas į šias transformacijas. Taigi straipsnyje keliami klausimai, kaip šiuolaikinės technologijos keičia socialinio darbo profesiją ir kokius reikalavimus kelia šios srities dėstytojų kompetencijoms, yra labai aktualūs ir laiku. Šiame straipsnyje analizuojama technologijų integracijos į socialinio darbo studijas tema prisideda prie šios krypties tyrimų plėtros. Straipsnio tikslas – atskleisti, kokių iššūkių kelia šiuolaikinės technologijos socialinio darbo profesijai ir dėstytojų kompetencijoms žvelgiant pačių socialinio darbo studijų programų dėstytojų akimis. Straipsnyje keliama problema, kad pastaraisiais dešimtmečiais itin sparčiai socialinio darbo lauke vykstanti technologijų plėtra keičia šios profesinės veiklos sampratą, kai į darbuotojo ir kliento santykius įsiterpia naujas veikėjas – ne žmogus, iš esmės modifikuodamas šią sąveiką ir keldamas daug neatsakytų klausimų.

Šioje analizėje terminas „technologijos“ apima tiek informacines technologijas, kaip skėtinį terminą, kuris, pasak Chan & Holosko (2018), Dafo (2015), nurodo į artefaktus, technikas, garso ir vaizdo transliavimo sistemas, telefonus ir kompiuterinius tinklus, tiek technines pagalbos priemones socialinio darbuotojo klientams (pvz., prietaisus, įrankius, programinę įrangą, kurie padeda užtikrinti žmonių, turinčių negalią, savarankiškumą). Ši plačioji sąvoka apima ir nanotechnologijas, biotechnologijas, robotiką, humtech1 ir kita. Socialinio darbo lauke sąvoka „technologija“ pirmiausia įvardijamos informacinės ir ryšių technologijos bei įvairios technologijomis paremtos intervencijos (Chan & Holosko, 2018). Ypatingą vaidmenį socialiniame darbe įgyja socialiniai robotai, kurių pavadinimas siejamas su jų gebėjimu sąveikauti ir bendrauti su žmonėmis (Horstmann, 2018) ir kurių pasitelkimas socialinei pagalbai kelia ypač daug klausimų. Sąvoka „technologizacija“ suprantama kaip procesas, kai technologijos nebėra tik komunikavimo priemonė, bet tampa socialinio pasaulio dalimi, tiesiogine socialumo priemone (O‘Connor, Ion Bența, 2021). Technologizacija dažniausiai suprantama kaip kažkas kardinaliai žalinga arba, priešingai – labai naudinga, palyginti su mūsų žmogiškaisiais gebėjimais; kaip grėsmė natūraliam žmogiškam veikimui ar grėsmė, kurios negalime kontroliuoti. Kita vertus, technologizacija yra matoma kaip nauja perspektyva žmonių pasaulio plėtrai, leidžianti įveikti šio pasaulio apribojimus.

Šioje analizėje nesiekiama detalizuoti ar specifikuoti technologijų sampratos, tačiau remiamasi ta svarbia prielaida, kad technologijos yra dinamiški mišrios prigimties dariniai, jungiantys žmonių (angl. human) ir ne žmonių (angl. non-human) pasauliams priklausančius elementus ir dėl savo kompleksiškumo steigiantys vis sudėtingiau atsekamas ir prognozuojamas sąveikas su kitais tikrovės veikėjais (Latour, 2004). Norint atsekti nepastebimą, dažnai savaime suprantamu laikomą, tačiau toli gražu ne neutralų technologijų poveikį bendroms žmogiškoms sąveikoms būtina priimti vieną iš esminių Latour (2014) intuicijų, plėtojamą remiantis veikėjų tinklo teorija, susijusią su antropologinės perspektyvos išcentravimu analizuojant žmonių ir ne žmonių (iš jų ir technologijų) sąveikas. Kitaip tariant, kuriant žinias apie kvaziobjektus – tuo pat metu žmonių ir ne žmonių pasauliams priklausančius darinius (iš to skaičiaus ir technologinius darinius), reikia pereiti nuo socialinio konstruktyvizmo paradigmos, kuri aiškina technologijas kaip pasyvias socialinių prasmių nešėjas ir pratęsėjas, ir artėti prie multinatūralizmo (Viveiros de Castro, 2014), ontologinės antropologijos (Kohn, 2015) arba asociatyvaus konstruktyvizmo (Латур, 2014), kuris postuluoja kiekvieno veikėjo autonominį veikėjiškumą (angl. agency) nepriklausomai nuo jo prigimties. Socialinę tikrovę konstruoja ne tik žmonės ir pastanga atsekti nežmogiškos prigimties veikėjų indėlį į to, kas priklauso žmonių pasauliui, kūrimą gali būti sėkminga, kai į pasaulį nustojama žvelgti išskirtinai žmogaus – išorinio stebėtojo akimis, o bandoma atskleisti vidines mišrios prigimties reiškinių perspektyvas.

Tokiomis prielaidomis grindžiama teorinė prieiga teikia galimybę ne tik analizuoti mišrius reiškinius, apimančius skirtingas tikrovės sritis: socialinę, materialinę, vertybinę, religinę, kultūrinę ir kt., bet ir suteikia analitinių galimybių perteikti vidinę šių reiškinių perspektyvą, taip pat analizuojant žmonių ir ne žmonių sąveikas ne privilegijuoti nei nuvertinti, ne atskirti nei anihiliuoti ribų tarp to, kas materialu ir socialu, ne aiškinti to, kas materialu iš socialinės perspektyvos, nei to, kas socialu, per materialinę prizmę, tačiau atskleisti mišrių kolektyvų virsmą ir juose susiklostančias konfigūracijas.

Į šį straipsnį reikėtų žvelgti kaip į atvejo studiją, kurią inspiravo dviejų šalių dviejų universitetų įgyvendinamas bendradarbiavimo projektas (detaliau apie projektą žr. metodikos dalyje). Ši atvejo studija analizuoja dviejų šalių (Lietuvos ir Japonijos) dviejų universitetų socialinio darbo studijų programų dėstytojų požiūrį į technologijų poveikį socialinio darbo profesijai ir dėstytojo vaidmeniui, kompetencijų pokyčiams. Šios dvi šalys išsiskiria technologijų naudojimo kasdieniame gyvenime intensyvumu, kaip žinoma, Japonija čia yra gerokai daugiau pažengusi technologijų srityje (MacDorman, 2009; Dagiene & Kurilovas, 2009; TNS Opinion & Social, 2012). Tačiau žvelgiant į atskirų tyrimų rezultatus galima rasti ir panašumų. Kaip antai, didesnė pusė Lietuvos gyventojų mano, kad robotai apskritai turi būti uždrausti sveikatos priežiūros paslaugose (TNS Opinion & Social, 2012). Tačiau kai kuriose studijose teigiama, jog priešingai įsitikinimui, kad japonai mėgsta robotus, atskleista, kad Japonijos gyventojai labai susirūpinę dėl galimos robotų įtakos visuomenės gyvenimui ir ypač koks bus emocinis sąveikos su robotais poveikis. Ir vienas iš paaiškinimų yra tas, kad Japonijos gyventojai daug dažniau realiame gyvenime yra susidūrę su robotais (Bartneck et al., 2007; MacDorman, 2009). (Bartneck, Van Der Hoek, 2016).

Atvejo studijų metodas yra naudojamas aprašant ar aiškinant įvykius ar reiškinius kasdieniame kontekste, kuriame jie vyksta (Yin, 2009). Remiantis Yin atvejo studijos samprata (2009), ši atvejo studija aprašo technologijų plėtros poveikį socialinio darbo studijoms ir pačiai profesijai, siekiant išplėsti šio reiškinio supratimą remiantis dviejų šalių dviejų universitetų studijų programų dėstytojų nuomone.

Mokslininkai teigia, kad profesija išsiskiria „technologijos trūkumu“ (Luhmann & Schorr, 1982). Kyla klausimas kodėl? Vienas iš galimų atsakymų – socialinio darbo profesijos centre yra santykiai, taigi kyla daug abejonių, ar įmanoma į socialinio darbo procesą integruoti technologijas ir kartu išlaikyti santykio su klientu svarbą. Būtent per tiesioginį santykį realizuojamas kliento socialinių problemų sprendimas, tačiau ar tai bus paveiku, kai technologijos įsiterpia į šį santykį, jį transformuoja? Ar santykio svarba bus tokia pati, kai socialinis darbuotojas ir klientas bendrauja gyvai susitikę ar kai bendrauja per nuotolį, pasitelkdami internetines technologijas?

Kai kurie autoriai, kaip antai Devlieghere & Roose (2018) teigia, kad rėmimasis santykiu socialiniame darbe reiškia ne tik individualių kliento poreikių tenkinimą, bet ir gebėjimą suderinti individualius ir bendresnius visuomenės siekius dėl didesnės lygybės. Taigi technologijos čia gali padėti. Nepaisant santykiais grįstos socialinio darbo tradicijos, pastaraisiais metais vyko spartus EIS (elektroninės informacijos sistemų) ar IKT diegimas į socialinio darbo mokymą ir praktiką, taip keičiant socialinio darbo realybę (Ahmedani et al., 2011; Campbell et al., 2019; Chan & Holosko, 2018; Cooner et al., 2016; Deepak et al., 2016; Garrett, 2005; Perron et al., 2010; Turner et al., 2020; van de Luitgaarden & van der Tier, 2018). Socialinių robotų, kurie „supranta, mąsto ir veikia“, plėtra ateityje žada sumažinti riziką „prarasti“ socialinio darbo dialoginį pobūdį (Lin et al., 2012, p. 18), o tendencija suteikti robotams žmogaus gebėjimus ir paversti juos komunikacijos partneriais vartotojui gali duoti psichosocialinės naudos (Lutz et al., 2019, p. 414). Todėl socialinio darbo studijų tikslas yra ne tik ugdyti socialinio darbo studentų, kaip technologijų vartotojų savo veikloje, kompetencijas, bet ir padėti kritiškai apmąstyti savo naujus vaidmenis ir tapatybes besikeičiančioje technologizuotos visuomenės bei socialinio darbo praktikos aplinkoje.

Keičiant požiūrį į technologijas socialiniame darbe, ugdymo kompetencijų technologijų srityje plėtrai reikia laiko, taip pat institucinės ir technologinės paramos (Campbell et al., 2019; Diaconu et al., 2020). Didžiausias išbandymas socialinio darbo akademiniam personalui gali būti naujų technologijų rekonceptualizavimas ir pripažinimas ne tik kaip mokymosi priemonės, bet ir kaip ateities socialinio darbo praktikos objekto. Kitaip tariant, labai svarbi nauja studijų metu įgyjama kompetencija bus gebėjimas praktiškai naudotis technologijomis (pvz., robotais, įvairia technika, IT). Socialinio darbo profesijos vertybių ir principų kontekste dėstytojams svarbu atsakyti į klausimą: kokias kompetencijas būsimi socialiniai darbuotojai turėtų ugdytis, kad technologijos būtų integruotos į socialinių darbuotojų tapatybę ir būtų naudojamos humanizuojančiu, o ne dehumanizuojančiu būdu, ir kokių kompetencijų reikėtų patiems dėstytojams, norintiems tokias kompetencijas išsiugdyti. Straipsnyje bus aptariama ekspertų nuomonė, kaip dėl technologijų poveikio keičiasi socialinio darbo profesija ir kokios dėstytojų kompetencijos reikalingos keičiantis socialinio darbo pobūdžiui ir procesams, ypač akcentuojant žmogiškumo principų ir technologijų integracijos dilemas.

Empirinio tyrimo strategija ir metodas. Duomenims rinkti buvo pasitelktas ekspertų interviu metodas, naudojant pusiau struktūruotą interviu. Ekspertų nuomonės metodas yra naudojamas tyrimuose dėl daugelio priežasčių, pavyzdžiui, šio metodo pasitelkimas leidžia kurti prognozes tais atvejais, kai informacijos apie tyrimo objektą nėra daug (Bogner & Menz, 2009; Waissbluth & Gortari, 2012), kai reikia surinkti patikimus įrodymus (Bogner & Menz, 2009; Cohen et al., 2007) ar tiriamos inovacijos, apie kurias informuotumas ir žinios visuomenėje yra ribotos. Ekspertinio žinojimo rezultatai – kompetentingų ir patyrusių savo srities ekspertų vertinimai ir nuomonės pasitelkiami kaip sprendimų priėmimo argumentai. Meuser ir Nagel (2009) apibūdina ekspertą kaip plataus akiračio asmenį, tiriamame lauke turintį specialių žinių ir aukštesnę kvalifikaciją nei vidutinis potencialus tyrimo dalyvis. Šio tyrimo kontekste ekspertai buvo dviejų aukštojo mokslo institucijų socialinio darbo programų dėstytojai, turintys specifinių žinių apie socialinio darbo profesijos sampratą, ypatumus, taip pat socialinio darbo studijų programų turinį, mokymo metodus ir pan.

Kadangi tyrimas vyko lygia greta dviejose šalyse ir dviem kalbomis, buvo svarbu aptarti, suderinti interviu klausimus, jų prasmę, adekvatumą šalies kontekstui. Todėl buvo parengtas preliminarus klausimų sąrašas, kuris apėmė keturias šiuolaikinių aukštojo mokslo studijų programų elementus: programos misija, profesijai svarbios žinios, įgūdžiai ir vertybės. Papildomai buvo įtraukti klausimai, atskleidžiantys tyrimo dalyvių technologijų panaudojimo socialinio darbo srityje supratimą, požiūrį į technologizavimo poveikį socialinio darbo studijoms ir praktikai bei technologijų panaudojimo potencialą mokymo(si) ir praktikos srityse. Kiekviena šalis klausimų sąrašą aptarė su savo šalies komanda, pateikė pasiūlymų ir buvo parengta galutinė interviu klausimų versija.

Tyrimo dalyviai. Ekspertų komandas (tyrimo dalyvius) atrinko Lietuvos mokslo taryba ir Japonijos mokslo skatinimo agentūra (angl. Japan Society for the Promotion of Science) vertindamos dvišales paraiškas projektui „Technologijos socialiniame darbe: apmąstant ateities kryptis socialinio darbo profesionalams Japonijoje ir Lietuvoje“ (angl. Technologies in Social Care: Considering Future Directions for Social Work Professionals in Japan and Lithuania). Tai yra tyrimo dalyviai buvo Lietuvos ir Japonijos aukštojo mokslo institucijų, vykdančių socialinio darbo studijų programas, mokslininkai. Visi tyrimo dalyviai turėjo socialinio darbo tyrimų, dėstymo ir praktikos patirtį. Prieš vykdydami tyrimą, abiejų šalių ekspertai lankėsi 2019 metais Tokijuje vykusioje Tarptautinėje mokslo ir technologijų parodoje „International Home Care & Rehabilitation Exhibition“2. Po dalyvavimo parodoje kilusios diskusijos apie technologijų panaudojimą socialinio darbo praktikoje ir švietimo srityje, taip pat papildoma literatūros paieška tapo pagrindu planuojant šį tyrimą ir kuriant interviu klausimus.

Duomenų rinkimo metodas. Tyrimo metu buvo atlikta 18 pusiau struktūruotų interviu: 10 interviu su Lietuvos ekspertais ir 8 – su Japonijos. Vidutinė interviu trukmė – apie 40 minučių. Interviu buvo įrašyti ir pažodžiui transkribuoti ta kalba, kuria įrašyti.

Tyrimo duomenų analizė. Analizuojant duomenis buvo pasitelktas kokybinės turinio analizės metodas (Mayring, 2014). Kadangi duomenys buvo renkami abiejų tyrime dalyvavusių šalių nacionalinėmis kalbomis, kiekvienos šalies interviu analizė buvo atliekama atskirai. Transkribavus interviu, duomenys buvo koduojami naudojant MaxQDA 10 programinę įrangą kokybiniams tyrimams. Atsižvelgiant į tyrimo klausimus buvo suformuoti pagrindiniai bazinių kategorijų formavimo kriterijai (t. y. technologijų koncepcijos supratimas, technologijų panaudojimo socialinio darbo srityje galimybės; žinios, įgūdžiai ir vertybės, reikalingos socialinio darbo praktikams / studentams / dėstytojams integruojant technologijas į socialinio darbo sritį; besikeičianti socialinio darbo misija ir tapatumas3). Tolesniuose duomenų analizės etapuose tyrėjai kodavo empirinius tekstus principu eilutė po eilutės vėliau papildė / koregavo pirmines kategorijas. Šiame straipsnyje yra pateikiama ne visų, o tik dviejų analizės metu suformuotų kategorijų, t. y. socialinio darbo misijos kaita ir dėstytojų kompetencijos, ugdant socialinio darbo profesionalus dirbti technologijų aplinkoje, analizė. Straipsnio empirinės dalies tekste naudojamos autentiškos tyrimo dalyvių citatos (Japonijos tyrimo dalyvių citatos buvo išverstos į lietuvių kalbą). Lietuvos tyrimo dalyvių citatos žymimos kodu LTi, Japonijos – JPi.

Tyrimo dalyvių nuomone, naujos išmaniosios technologijos pertvarko profesinę praktiką, keičia socialinio darbo žinias ir profesijos tapatumą, atveria naujų galimybių įvairioms profesionalumo formoms. Atlikta atvejo studija apie galimą technologijų poveikį socialinio darbo praktikai ir studijoms rodo esant teigiamą tyrime dalyvavusių socialinio darbo studijų programų dėstytojų nuostatą dėl technologijų panaudojimo socialinio darbo profesijos plėtrai. Aptardami šios plėtros galimybes informantai nurodo tiek technologijų plėtros socialiniame darbe pranašumus, tiek galimus pavojus. Kitų mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad technologijos daro visapusišką poveikį daugeliui žmogaus gyvenimo aspektų, veikia ir socialinius santykius (Dafoe, 2015). Šis poveikis gali būti instrumentinis, jis gali apimti sistemų lygmenis ir galiausiai persmelkti individualią psichologiją, visuomenę ir kultūrą, ekonominius modelius ir kitas sistemas (Allenby, 2015). Individualiu lygmeniu tokios technologijos kaip vietos nustatymo laikmena ar nešiojamieji jutikliai (Cosner Berzin et al., 2015) gali prisidėti prie asmens tapatybės kūrimo, savikontrolės ir asmeninio pasakojimo įamžinimo ir taip tapti „savęs technologijomis“ (Saker & Evans, 2016). Makrolygmeniu, keisdamos mentalitetą ir kultūros normas, technologijos gali „neišvengiamai destabilizuoti esamas institucijas, galios santykius, socialines struktūras, valdydamos ekonomines ir technologines sistemas bei kultūrines nuostatas“ (Allenby, 2015, p. 33).

Tyrimo dalyviai vieningai sutaria, kad technologijos ne tik bus ateities socialinio darbo dalis, bet jau dabar yra socialinių darbuotojų veiklos dalis, tačiau klausimai, kaip „prisijaukinti technologijas“, optimaliai su jomis „bendradarbiauti“, tiek atliepiant klientų poreikius, tiek organizuojant studijų procesą, išlieka kol kas neatsakyti ir atviri. Fenwick ir Edwards (2016) teigia, kad naujos skaitmeninės technologijos pertvarko profesinę praktiką, atveria galimybių įvairioms profesionalumo formoms, tačiau profesinis ugdymas į tuos pokyčius reaguoja dar nepakankamai. Tuo tarpu Mishna et al. (2015) ir Cosner Berzin et al. (2015, p. 5) atskleidžia, kad nors daugelis socialinių darbuotojų naudoja technologijas dirbami su savo klientais, efektyvų jų panaudojimą riboja modernaus švietimo ir apmokymo stoka. Užuot daręs pažangą technologijų ir inovacijų naudojimo srityje, socialinis darbas labiau lieka prie pasenusių praktikų, kurios nebeaktualios globalioje technologinėje visatoje (Dee-Price, 2020; Depoy & Gilson, 2015).

Viena vertus, manoma, kad technologijų plėtra suteikia daugiau galimybių įgyvendinti socialinio darbo misiją, kurioje pabrėžiamas asmens gerovės didinimas, ypač pažeidžiamų visuomenės grupių įgalinimas, taip pat socialinių pokyčių skatinimas, gyvenimo kokybės gerinimas. Kita vertus, išsakoma nuogąstavimų, ar technologijos nepakeis socialinio darbo kaip žmogiškų santykių profesijos esmės, nesukurs modifikuotų socialinės atskirties formų, sustiprinant kai kurių visuomenės grupių patiriamą diskriminaciją ir ribojant galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime (pvz., švietimo sistemoje, darbo rinkoje).

Technologijų naudojimas socialinio darbo praktikoje reiškia, kad retėja asmens santykis su kitais visuomenės nariais, silpnėja socialumo, bendruomeniškumo ir narystės grupėje išgyvenimas. Panašių nuogąstavimų galima matyti ir kitų mokslininkų atliktuose tyrimuose. Blakemore ir Agllias (2020) teigia, kad dėl santykių reikšmės socialinio darbo profesijoje studijų veiklos daugiausia dėmesio sutelkia į savęs pažinimą, kritinės refleksijos ugdymą, todėl baiminamasi, kad informacinių kompiuterinių technologijų diegimas susilpnins ar paveiks žmogiškuosius „socialinės“ profesijos aspektus.

Įžvelgiama ir naujų nišų tiek socialinio darbo plėtrai, tiek naujiems socialinio darbuotojo vaidmenims, kaip antai inovatyviems socialinio darbo moksliniams tyrimams, kurie būtų orientuoti į būsimų socialinių problemų, nulemtų technologijų plėtros, prognozavimą ir prevenciją, arba matomi tokie nauji socialinio darbuotojo profesiniai vaid­menys – tarpininkas tarp klientų, technologijų kūrėjų ir politikų / sprendimų priėmėjų, padedant technologijų „okupuotam“ pasauliui išlikti „socialiam“. Mokslininkai, tiriantys absolventų pasirengimą praktikai, pažymi, kad nauji socialinio darbuotojo vaidmenys (įskaitant technologijų naudojimą) kartais visiškai neidentifikuojami (McSweeney & Williams, 2019), nors būtų labai svarbu, kad technologijų amžiuje socialinio darbuotojo tapatumas būtų praturtinamas stiprinant tarpininko, organizatoriaus arba informacinių šaltinių kaupėjo ir legitimizatoriaus vaidmenimis (Cosner Berzin et al., 2015; Parton, 2008).

Abiejų šalių tyrimo dalyvių nuomone, dėstymas socialinio darbo ir technologijų integravimo kontekste sukuria būtinybę rasti naujų dėstymo strategijų, susipažinti su specia­lizuotais dėstymo metodais ir priemonėmis, skirtomis geriau pažinti ir taikyti technologijas. Bentley et al. (2015), Levin et al. (2018) teigia, kad socialinio darbo dėstytojams sunkiau pavyksta išmokyti studentus ,,naudoti save“ ir kurti santykius, kai studentą ir dėstytoją jungia tik negyvi objektai, pavyzdžiui, kompiuteris. Kita vertus, pripažįstama, kad technologijų naudojimas studijų procese daro teigiamą poveikį būsimiems socialiniams darbuotojams (Blakemore & Agllias, 2020; Diaconu et al., 2020) ir gali sudominti studentus (de Lucas y Murillo de la Cueva & D’Antonio Maceiras, 2020).

Kaip naujos dėstytojams svarbios kompetencijos išskiriamas ir geras technologijų politikos išmanymas, žinių ir praktinio supratimo apie technologijų taikymo socialiniame darbe, socialinių paslaugų sistemoje pavyzdžius, modelius, strategijas turėjimas. Tyrimo dalyviai labai pabrėžia poreikį studijų procese skirti daug dėmesio technologijų taikymui reflektuoti žvelgiant per jų poveikį socialinio darbo tapatumui, praktikai, pagalbos procesui, santykiams su klientu.

Ekspertai gana vieningai sutaria, kad technologijų naudojimas neišvengiamai transformuoja socialinio darbo praktiką, pavyzdžiui, kai kliento ir darbuotojo bendravimas yra medijuojamas pasitelkus skaitmenines technologijas. Socialinio darbo studijų dėstytojų požiūriai ir įžvalgos dėl technologijų plėtros socialinio darbo profesiniame lauke išlaiko dėmesį šios profesijos esmei – kad vis dėlto būtina formuoti tokią jaunosios kartos poziciją, jog technologijos yra tik priemonė efektyviau padėti klientui, bet jos neturi ir negali pakeisti tiesioginio gyvo kliento ir socialinio darbuotojo santykio pagalbos procese. Šiuos nuogąstavimus rodo ir kitų autorių tyrimai, kuriuose teigiama, kad, nepaisant teigiamo technologijų poveikio, jos turi galią redukuoti socialinį darbą, grindžiamą atsaku ir santykiu, iki techninės praktikos (Devlieghere & Roose, 2018). Arba dar blogiau, pavyzdžiui, socialiniai robotai gali simuliuoti empatiją, todėl juos naudojant globos procese nesavarankiškas pagyvenęs asmuo gali prisirišti prie jų, būti sistemingai klaidinamas tarp realus pasaulio ir daiktų pasaulio (Vercelli et al., 2018). Taigi, kyla klausimas rimtai diskusijai, ar šie nauji ryšiai pagalbos procese tarp žmogaus ir roboto iš tikro prisideda prie globojamo asmens gerovės? (de Graff, 2016)

Diskusiją apie grėsmes, kurias, kaip rodo ir šio tyrimo empiriniai duomenys, technologijos gali kelti socialinio darbo profesijos socialinei prigimčiai, svarbu paremti teoretikų įžvalgomis apie naują socialumo sampratą, apimančią ne tik tarpžmogišką sritį, bet ir kitus nesocialinės prigimties darinius (Латур, 2014). Kitaip tariant, socialinių šios profesijos dėmenų, kuriuos steigia tarpasmeninio santykio kategorija, nepadės išsaugoti ir puoselėti jokia uždarumu grįsta pozicija. Svarbu pripažinti, kad socialinius ryšius, o šiuo atveju socialinio darbo profesiją steigia ne tik šios srities profesionalai ir klientai, bet ir tokie mišrios prigimties dariniai kaip technologijos, o dar svarbiau įgyti žinias ir puoselėti įgūdžius, kurie padėtų atsekti sąveikų tinklus, kuriuos socialinio darbo praktikos ir studijų lauke steigia skirtingos prigimties veikėjai. Skirtingų mokslo sričių žinojimo integravimas į socialinio darbo studijų programą, tarpsritiniu požiūriu pagrįstų darbo metodų pritaikymas socialinio darbo lauke gali tapti galimybe būsimiems praktikams ir jau kvalifikuotiems profesionalams įgyti socialiai išcentruotą požiūrį į tikrovę ir į savo profesinį identitetą, kitaip tariant, gebėjimą orientuotis daugialypėje ir dinamiškoje tikrovėje remiantis skirtingomis perspektyvomis.

Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad kalbėdami bendrai apie technologijų kaip tam tikrų priemonių, įrangos svarbą pagalbos procese, tyrimo dalyviai pripažįstą didėjantį jų teigiamą poveikį tiek socialinio darbuotojo veiklai, tiek tiesiogiai klientui. Tačiau kai kalbama apie socialinį darbą kaip santykių profesiją, tiek Japonijos, tiek Lietuvos tyrimo dalyviai įžvelgia dehumanizuojančio technologijų poveikio grėsmę socialinio darbo praktikai.

Viena vertus, informantų dėmesys vertybėms ir principams technologijų taikymo socialinio darbo procese, remiantis Latouro matymu, gali būti interpretuojama kaip siekis sukurti lygiavertį visų dalyvaujančių veikėjų (žmonių ir ne žmonių – technologijų) santykių tinklą, siekiant kliento gerovės. Kita vertus, tokias informantų pozicijas galima sieti su tradicine socialumo samprata ir ja remiantis plėtojama socialinio darbo, kaip išskirtinai žmogiškų santykių sričiai priklausančios profesijos, vizija. Latour (2014) asociatyvaus socialumo samprata4 atveria kelią saugiai technologijas integruoti į socialinio darbo praktikos lauką ir studijų sritį. Ateities tyrimai galėtų orientuotis į papildomą šios sampratos praktinį pritaikymą socialinio darbo srityje.

Tyrimo atskleistos dviejų (Lietuvos ir Japonijos) universitetų socialinio darbo studijų programų dėstytojų įžvalgos apie technologijų poveikį socialinio darbo profesijai bei dėstytojų kompetencijoms leidžia teigti, kad šioje srityje yra daugiau klausimų negu atsakymų, taigi reikia toliau gilintis, imtis šalių situaciją atspindinčių reprezentatyvių tyrimų.