Spalvų porų patrauklumo vertinimo ypatumai

Colour Preference for Two-Colour Combinations

Esta obra está bajo una Licencia Creative Commons Atribución 4.0 Internacional.

Kas nulemia, kokie spalvų deriniai žmonėms bus patrauklūs, o kokie ne? Ar spalvų derinių patrauklumas yra tik subjektyvus patyrimas, ar jį galima išreikšti ir fiziniais parametrais? Šie klausimai mokslininkus domino jau seniai. Vienas iš pirmųjų spalvų patrauklumą aiškinti pradėjo Michelis Eugèneʼas Chevreulis (1786–1889). Jis nagrinėjo spalvų tarpusavio sąveiką, o jo teorija turėjo įtakos to meto Prancūzijos menininkams (Chevreul, 1855). Chevreulis suprato, kad žmogaus spalvų suvokimas skiriasi, kai jis mato spalvas atskirai ir kai mato jų derinius. Palmer ir Schloss (2016) pateikia Chevreulio išskirtą dviejų tipų spalvų harmoniją – analoginių spalvų harmoniją ir kontrasto harmoniją. Analoginių spalvų harmonija sudaryta iš skalės harmonijos (to paties tono spalvos, turinčios panašų šviesį) ir tonų harmonijos (panašaus tono spalvos, turinčios tą patį šviesį). Kontrasto harmonija sudaryta iš skalės kontrasto harmonijos (to paties tono spalvos, kurios skiriasi šviesiu), tonų kontrasto harmonijos (panašaus tono spalvos, kurios skiriasi šviesiu) ir spalvų kontrasto harmonijos (spalvos, kurios skiriasi tonu ir šviesiu).

Wilhelmas Ostwaldas (1853–1932) sudarė 24 spalvų, išdėstytų aplink achromatinę ašį (jo apskritime priešingos spalvos buvo raudona ir žalia bei mėlyna ir geltona), ratą (Ostwald, 1917). Westland, Laycock, Cheung, Henry ir Mahyar (2007) rašo, kad, pasak Ostwaldo, harmoningos yra tos spalvos, kurios jo sudarytame apskritime yra išdėstytos vienodu atstumu nuo juodos ir baltos spalvos, turi vienodai baltos, taip pat juodos spalvos, yra to paties tono.

Albertas Henry Munsellis (1858–1918) pateikė (Munsell, 1969) keturias taisykles, aprašančias spalvų patrauklumą: 1) tono – naudoti kuo mažiau; 2) reikšmės – naudoti didelę reikšmę su maža; 3) sodrio – naudoti sodrų su mažiau sodriu; 4) ploto – plotas atvirkščiai proporcingas vertės ir sodrio sandaugai. Munsellis taip pat nurodė, kad spalvų harmonija pasiekiama, kai laikomasi bent trijų taisyklių.

Georgeʼas Davidas Birkhoffas (1884–1944) spalvų estetinį matą išreiškė spalvų skaičiaus ir sudėtingumo santykiu (Birkhoff, 1933). Tą santykį vėliau papildė Moon ir Spencer (1944). Tačiau jų pateiktas matematinis modelis buvo labai sudėtingai pritaikomas. Chuang ir Ou (2001) tyrimai parodė, kad Moon ir Spencer modelis (1944) netikslus, nes spalvos ryškis turi didžiausią įtaką vertinant spalvų harmoniją. Vertinant spalvų ir jų derinių patrauklumą, svarbu ne tik fiziniai spalvų parametrai, bet ir tai, kokias emocijas jie sukelia žmogui. Siekdami tai išsiaiškinti, tyrėjai įtraukia spalvų vertinimą semantiniu aspektu – matantys spalvas ar jų derinius žmonės prašomi parinkti tai spalvai ar spalvų deriniui tinkamus būdvardžius. Vėliau, taikant faktorinę analizę, išskiriami faktoriai, apibūdinantys spalvų sukeliamas emocijas. Tyrėjai išskyrė tiek skirtingus faktorius, tiek skirtingą jų skaičių. Pavyzdžiui, Wright ir Rainwater (1962) išskyrė 6 faktorius: laimės, demonstratyvumo, galingumo, šilumos, elegantiškumo, ramumo; Hogg (1969) išskyrė 4 faktorius: poveikio, įprastumo, vertinimo, šilumos; Sato, Kajiwara, Hoshino ir Nakamura (2000) išskyrė 3 faktorius: šiltas ir šaltas, galios, aktyvumo; Osgood, Suci ir Tannenbaum (1957) išskyrė 3 faktorius – vertinimo, galios, aktyvumo. Gao ir Xin (2006) išskyrė 2 vienas kitam statmenus faktorius – aktyvumo ir stiprumo, ir trečią – apibrėžties. Ou, Luo, Woodcock ir Wright (2004 a) savo tyrime išskyrė tris faktorius – spalvos aktyvumą, spalvos svorį ir spalvos šiltumą.

Skiriasi ne tik išskirtų faktorių skaičius, bet ir aptikti ryšiai su fiziniais spalvų parametrais. Wright ir Rainwater (1962) nustatė ryšius tarp visų faktorių ir spalvos ryškio, sodrio bei tono, o Hogg tyrime (1969) šilumos faktorius siejosi su spalvos sodriu ir tonu. Gao ir Xin (2006) tyrime aktyvumo faktorius siejosi su sodriu, jėgos – su ryškiu, o apibrėžties – ir su sodriu, ir su ryškiu.

Taigi – atsakymas į klausimą, kodėl vieni spalvų deriniai yra patrauklūs, o kiti ne, iki šiol lieka nevienaprasmis. Mūsų tyrimo tikslas yra ištirti spalvų porų patrauklumo vertinimo priklausomybę nuo spalvų emocinio vertinimo ir spalvų porų fizinių charakteristikų.

Tiriamieji. Tyrime dalyvavo 40 studentų (50 % vyrų, 50 % moterų). Visų jų spalvinė rega buvo normali. Siekiant išvengti išmokto spalvų derinių vertinimo, tiriamieji buvo parinkti taip, kad nė vieno iš jų studijos nebuvo susijusios su vaizduojamuoju menu.

Tyrimo priemonės. Tyrime buvo naudotos 8 spalvos: 4 oponentinės (žalia, raudona, geltona ir mėlyna), kurios atspindi bazines žmogaus spalvų įvardijimo kategorijas, ir 4 papildomos (oranžinė, salotinė, žydra ir purpurinė), iš kurių kiekvieną galima įvardyti dviem bazinėmis kategorijomis. Visos 8 spalvos sudaro visą spalvų ratą. Spalvų koordinatės CIE xyL spalvų erdvėje pateikiamos 1-ame pav.

1 pav
Tyrime naudotų spalvų koordinatės CIE xyL spalvų erdvėje Kampu α nusakomas tono kontrastas.
Vektorių ilgių skirtumu nusakomas sodrio kontrastas

Iš šių spalvų buvo sudaryti 28 spalvų deriniai (iš dviejų skirtingų spalvų), ir kiekvienam jų pagaminta atskira kartoninė kortelė. Vienoje jos pusėje buvo spalvų pora – kiekviena spalva užėmė 80 x 80 mm plotą (2-as pav.), o kitoje kortelės pusėje buvo užrašytas kortelės kodas.

2 pav
Spalvų poros kortelės schema

Kiekviena spalvų pora aprašyta trimis išvestiniais parametrais:

• tono skirtumu (aprašomas kampu tarp dviejų spalvų baltos spalvos atžvilgiu (1-as pav.));

• šviesio kontrastu (aprašomas skirtumu tarp dviejų spalvų šviesių);

• sodrio kontrastu (aprašomas skirtumu tarp dviejų spalvų nuotolio nuo baltos spalvos).

Spalvų deriniams apibūdinti buvo naudojamas būdvardžių sąrašas. Iš „Dabartinio lietuvių kalbos žodyno“ (Keinys ir kt., 1993) buvo išrinkti būdvardžiai, atspindintys spalvų sukeltas asociacijas. Pagal „Antonimų žodyną“ (Ermanytė, 2003) visi būdvardžiai buvo suskirstyti į antonimų poras. Neturintys antonimo ir panašios reikšmės būdvardžiai buvo atmesti. Trys ekspertai vertino antonimų porų adekvatumą pasirinktam tyrimo klausimui. Taip pirminis 200 būdvardžių sąrašas buvo sutrumpintas iki 40 būdvardžių, kuriuos sudarė 20 antonimų porų (1-a lentelė).

1 lentelė
Būdvardžių antonimų poros

Tyrimo eiga. Tyrimas buvo atliekamas tamsioje patalpoje. Iš pradžių visos 28 kortelės su spalvų poromis buvo išdėliojamos atsitiktine tvarka ant stalo, apšviesto 40 cm aukštyje esančia dienos šviesos lempa (4 000 K koreliuotos spalvinės temperatūros). Tiriamojo buvo prašoma iš visų kortelių išrinkti vieną su labiausiai patinkančiu spalvų deriniu ir jos kodą užrašyti atsakymų lape. Atsakymų lape atsitiktine tvarka buvo surašyti minėti būdvardžiai, jie nebuvo suskirstyti antonimų poromis ir apie jas tyrimo dalyviai nežinojo. Prie kiekvieno būdvardžio tiriamasis pažymėdavo, ar būdvardis tinka pasirinktai spalvų porai, ar ne. Buvo galima pažymėti, kad tinka visi būdvardžiai arba netinka nė vienas. Paskui tiriamasis imdavo kitą kortelę ir vėl žymėdavo tinkančius būdvardžius. Procedūra buvo kartojama, kol nelikdavo kortelių. Vieno eksperimento trukmė buvo 35–50 min.

Duomenų tvarkymas. Iš pradžių buvo skaičiuojamas visų tiriamųjų spalvų porų surikiavimo duomenų vidutinis kiekvieno spalvų derinio rangas. Gauti 28 kiekvieno spalvų derinio rangų vidurkiai. Sudaryta spalvų derinių apibūdinimo būdvardžiais dažnių matrica, kuri rodė, kiek kartų konkretus spalvų derinys buvo apibūdintas tam tikru būdvardžiu. Iš būdvardžių dažnių matricos buvo skaičiuojama asociacinė matrica, parodanti skirtumus tarp visų būdvardžių. Naudojant gautą asociacinę matricą, buvo atliekama faktorinė analizė. Iš būdvardžių dažnių matricos taip pat buvo skaičiuojama asociacinė matrica pagal spalvų derinius. Iš asociacinės spalvų derinių matricos skaičiuoti spalvų derinių faktoriai. Sudauginus būdvardžių dažnių matricą su spalvų derinių faktorių matrica, gautos spalvų derinių koordinatės būdvardžių faktorinėje erdvėje. Spalvų deriniai pagal jų vidutinius rangus buvo padalyti į dvi – patinkančių ir nepatinkančių – derinių grupes. Šios grupės naudotos logistinei regresinei analizei kaip priklausomasis kintamasis, o nepriklausomieji kintamieji buvo spalvų derinių faktoriai, spalvų derinių koordinatės būdvardžių erdvėje ir fizinės derinių charakteristikos. Regresine analize gautas kiekvieno nepriklausomojo kintamojo koeficientas, kuriuo remiantis galima prognozuoti, į kurią iš dviejų grupių pateks kiekvienas spalvų derinys. Galiausiai buvo skaičiuojamos koreliacijos tarp spalvų derinių faktorių, spalvų derinių koordinačių būdvardžių faktorinėje erdvėje ir fizinių spalvų derinių charakteristikų.

Tiriamųjų spalvų derinių vertinimo rezultatai pateikti 2-oje lentelėje. Mažesnis rango vidurkis nurodo labiau patinkančias spalvų poras.

2 lentelė
Spalvų derinių vidutiniai rangai

Būdvardžių faktorinė analizė leido išskirti 5 spalvų asociacijų faktorius, paaiškinančius 89 % duomenų. 3-ioje lentelėje pateikiami įvardyti faktoriai su juos geriausiai apibūdinančiomis būdvardžių poromis, o 3-iame ir 4-ame pav. pateikta, kaip būdvardžiai išsidėsto faktorinėje erdvėje.

3 lentelė
Geriausiai spalvų asociacijų faktorius apibūdinančios būdvardžių poros

Toliau siekėme nustatyti spalvų derinių faktorius. Iš būdvardžių dažnių matricos buvo perskaičiuoti asociacijų koeficientai spalvų deriniams. Atlikus faktorinę analizę buvo išskirti 4 spalvų derinių faktoriai, paaiškinantys 86,99 % duomenų (4-a lentelė).

3 pav.
Būdvardžių faktorinės erdvės projekcija į pirmo (malonumo) ir antro (išskirtinumo) faktorių plokštumas

4 pav
Būdvardžių faktorinės erdvės projekcija į trečio (pasyvumo) ir ketvirto (stiprio) faktorių plokštumas

4 lentelė
Spalvų derinių faktorių sklaida

Taip pat buvo tikrinama, kaip faktorinėje erdvėje grupuojasi deriniai su konkrečiomis spalvomis. Duomenys rūšiuoti pagal įvairius faktorius, šitaip mėginant rasti, kas geriausiai apibūdina kiekvieną konkretų faktorių ir taip įvardyti dimensijas, kuriomis galima būtų apibūdinti kiekvieną spalvų porą. Gauti tokie rezultatai:

1. 1. Malonumo dimensija – ši dimensija beveik visiškai sutampa su būdvardžių malonumo faktoriumi. Malonioje dimensijos pusėje telkiasi deriniai su geltona, o priešingoje – su mėlyna spalvomis.
2. 2. Energingumo dimensija – ši dimensija stipriai ir patikimai koreliuoja su trečiuoju būdvardžių faktoriumi, todėl ją įvardijame taip pat.
3. 3. Purpurinių derinių dimensija – šią dimensiją buvo sunku įvardyti, ji patikimai, bet silpniau negu kiti faktoriai koreliuoja su išskirtinumo, energingumo ir antagonizmo būdvardžių faktoriumi. Surikiavus spalvų derinius pagal šio faktoriaus apkrovą, buvo aptikta, kad apie neigiamą apkrovos vertę susitelkia visos spalvų poros, kuriose yra purpurinė spalva. Todėl galima daryti prielaidą, kad šis faktorius apibūdina iš bendro konteksto išsiskiriančios purpurinės spalvos buvimą.
4. 4. Jėgos dimensija – šis faktorius beveik idealiai koreliuoja su ketvirtuoju būdvardžių faktoriumi, todėl jį galima būtų pavadinti jėgos faktoriumi. Taip pat šis faktorius prie neigiamos apkrovos telkia derinius su raudona, o prie teigiamos – su žydra spalvomis, taigi raudona spalva deriniui suteikia jėgos potyrį.

Siekdami nustatyti spalvų derinių faktorių ryšį su fizinėmis spalvų charakteristikomis, apskaičiavome koreliacijas. Gavome, kad malonumo dimensija teigiamai susijusi su spalvos tono kontrastu (r = 0,655, p < 0,001), o jėgos dimensija neigiamai susijusi su spalvos sodrio kontrastu (r = –0,563, p < 0,001).

Siekiant nustatyti, ar gauti duomenys pakankamai gerai apibūdina spalvų porų sukeliamus potyrius ir leidžia prognozuoti, kaip žmogui patiks spalvų derinys, buvo atlikta regresinė analizė. Iš pradžių, atsižvelgiant į vidutinį kiekvienos spalvų poros rangą, visi deriniai buvo padalyti į dvi grupes – patinkančius ir nepatinkančius. 14 turinčių aukščiausius rangus derinių priskirta patinkančių grupei, o likę 14 įvardijami kaip nepatinkantys. Regresinė analizė atlikta trimis etapais. Pirmame etape spalvų poros priskyrimas grupei pagal patikimą prognozuojamas pagal spalvų derinių faktorines apkrovas, antrame etape – pagal porų spalvines koordinates būdvardžių erdvėje, trečiame etape prognozė atlikta remiantis derinių fizinėmis charakteristikomis. Remiantis gauta prognoze, buvo keičiama spalvų porų atskyrimo į patinkančias ir nepatinkančias riba, kad prognozė būtų tikslesnė. Tiksliausius rezultatus pavyko gauti pirmuosius 15 spalvų derinių priskyrus patinkantiems, o likusius 13 – nepatinkantiems deriniams. Šių dviejų imčių vidurkiai skiriasi 3,09 rango, tačiau toks skirtumas nėra didelis. Prognozavimas pagal spalvų derinių faktorius ir prognozavimas pagal spalvų derinių fizines charakteristikas yra tikslesni nei prognozė pagal spalvų derinių poziciją būdvardžių faktorinėje erdvėje. Pirmaisiais dviem atvejais prognozės tikslumas yra 82 %, trečiuoju – 72 %. Remiantis gautais duomenimis, buvo pabandyta prognozę atlikti naudojant spalvų porų faktorines apkrovas ir spalvų fizines charakteristikas kartu. Naudojant šiuos parametrus kaip nepriklausomus, spalvų deriniai prie patinkančių ir nepatinkančių buvo priskirti su 92,90 % tikslumu. Tik du deriniai buvo atpažinti neteisingai. Tai geltonos ir žydros bei mėlynos ir purpurinės spalvų poros. Skirtingų faktorių įtaka prognozei pateikta 5-oje lentelėje.

5 lentelė
F1–F4 spalvų derinių faktorių ir kontrastų įtaka bei svarba prognozei

Atlikus visus skaičiavimus galima daryti keletą išvadų. Pirmiausia, buvo išskirti 5 požymiai, kuriais galima nusakyti kiekvieną spalvų porą. Taigi pagal subjektyvų įspūdį visus spalvų derinius galima grupuoti pagal 5 bruožus: malonumo, išskirtinumo, energingumo, jėgos ir antagonizmo. Šie faktoriai yra panašūs į nurodomus kitų autorių darbuose, o visiškai atitinka vieną – jėgos faktorių, – kurį išskyrė Gao ir Xin (2006) (6-a lentelė).

6 lentelė
Spalvų derinių faktoriai skirtinguose tyrimuose

Pagal 40 žmonių pateiktą patinkančių ir nepatinkančių spalvų porų surikiavimą visi tyrime naudoti spalvų deriniai buvo suskirstyti į patinkančius ir nepatinkančius ir parodyta, kad, naudojantis subjektyviu spalvų derinio įvertinimu ir fizinėmis jo savybėmis, galima prognozuoti tos spalvos priskyrimą patinkančioms ar nepatinkančioms. Tam tikros spalvų poros tikrai yra dažniau suvokiamos kaip patinkančios, o kitos – dažniau suvokiamos kaip nepatinkančios. Tiesa, šis dėsningumas yra statistinis, tad negalima teigti, jog kiekvienas tiriamasis pasirinks derinį taip, kaip rodo šio tyrimo rezultatai. Tai galime matyti iš palyginti nedidelio patinkančių ir nepatinkančių porų vidutinių rangų vidurkio skirtumo (3,9) ir standartinių nuokrypių, kurie svyruoja apie 7,9. Galima teigti, kad visi deriniai buvo pasirenkami kaip patinkantys ir kaip nepatinkantys, skiriasi tik tai, kiek dažnai jie buvo priskiriami vienai ar kitai grupei.

Taip pat pavyko nustatyti tam tikras dimensijas, kuriomis galima nusakyti kiekvieną tyrime naudotą spalvų porą. Tai – malonumo, energingumo, purpuro ir jėgos dimensijos. Įdomiausia yra purpuro dimensija. Jokia kita spalva taip ryškiai neišsiskyrė apibūdinant nė vieną iš faktorių. Kodėl taip atsitiko? Priežastys gali būti įvairios, tiek kultūrinės – purpurinė spalva nėra dažnai naudojama, tiek psichofizikinės – purpurinė spalva nėra spektrinė, ją suvokiame tik dėl mūsų regos specifinių savybių.

Pirmasis faktorius visus spalvų derinius dalija į dvi grupes – malonius ir nemalonius. Kaip ir buvo galima tikėtis, malonumo faktorius susijęs su vidutiniu spalvos rangu ir su tono kontrastu. Didesnis kontrastas reiškia mažiau malonų įspūdį. Pavyzdžiui, geltonos ir salotinės spalvos derinio, turinčio patį aukščiausią vidutinį rangą, faktorinė apkrova pagal malonumo faktorių beveik lygi –1, tad galima sakyti, kad tai – labai malonus derinys. Kampas tarp dviejų šios poros spalvų spalvinėje erdvėje yra labai mažas, taigi spalvinis kontrastas irgi minimalus. Priešingose malonumo dimensijos pusėse telkiasi deriniai su mėlyna (nemaloni pusė) ir geltona (maloni) spalvomis. Tai prieštarauja Ou ir kitų (2004 a) bei Ou, Luo, Woodcock ir Wright (2004 b) gautiems rezultatams, kurie rodo priešingą tendenciją. Kadangi malonumo ir nemalonumo dimensija taip pat apima šilumos ir šalčio įspūdį, galima spėti, kad geltona spalva suteikia spalvų porai šilumos įspūdį. O mėlyna spalva suteikia spalvų porai šalčio įspūdį.

Antrasis faktorius – tai energingumo ir aktyvumo dimensija. Nerasta jokio ryšio tarp šios dimensijos ir fizinių derinio charakteristikų.

Galiausiai ketvirtasis – jėgos – faktorius yra susijęs su sodrio kontrastu. Manome, kad tai lengva paaiškinti. Spalvos sodris savaime kelia stiprio įspūdį. Kontrasto skirtumas išryškina vienos iš spalvų sodrį, taip suteikdamas deriniui jėgos įspūdį. Be to, stipriojoje jėgos pusėje telkiasi poros su raudona, o silpnojoje – poros su žydra spalvomis.

Regresine analize pavyko nustatyti, kad spalvų poros priskyrimą patinkantiems ar nepatinkantiems deriniams galima prognozuoti žinant tam tikras jos savybes. Įdomu, kad prognozei labai svarbus yra šviesio kontrastas, tačiau jis neatsispindi nė viename iš faktorių. Šviesio svarbą nustatė ir Chuang bei Ou (2001). Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Galbūt tarp 40 būdvardžių nebuvo tinkamų šviesio skirtumo sukeltam įspūdžiui išreikšti. Bet kuriuo atveju, naudojant 4 įspūdžio faktorius ir 3 fizines derinio charakteristikas, pavyko gauti labai tikslią prognozę.

Visi šio tyrimo rezultatai buvo gauti laboratorijoje, kur eksperimento sąlygos griežtai standartizuotos. Įdomu, ar toks pats spalvų porų patrauklumo vertinimas išliktų atlikus tyrimą natūraliomis sąlygomis. Vis dėlto galime teigti, kad spalvų vertinimas kaip patinkančių ar nepatinkančių nėra atsitiktinis, jį galima prognozuoti.

1. 1. Spalvų porų patrauklumo tyrimas naudojant spalvų asociacijų būdvardžius leidžia išskirti 4 spalvų patrauklumo vertinimo dimensijas: malonumo, energingumo, purpurinės spalvos ir jėgos.
2. 2. Spalvų poros apibūdinimas vien tik spalvų asociacijų būdvardžiais leidžia su 82 % tikslumu prognozuoti spalvų derinio patrauklumą. Prognostinę analizę papildžius fizine derinio savybe – šviesio kontrastu, spalvų derinio patrauklumo prognozė padidėja iki 92,9 %.
3. 3. Nustatytas spalvų patrauklumo vertinimo dimensijų ryšys su fizinėmis spalvų derinio charakteristikomis. Malonumo dimensija teigiamai susijusi su spalvos tono kontrastu, o jėgos dimensija neigiamai susijusi su spalvos sodrio kontrastu.