1 Tyrimo objekto specifika, medžiaga, tikslai ir metodika

Lietuvių kalbos tarmės tiriamos jau pusantro šimto metų, tačiau didžiausias mokslininkų dėmesys sutelktas į tas sritis, kuriose tarmių diferenciacija yra ryškiausia: fonetikos – balsyno ir prozodijos – ypatybių kaita, akcentuacijos pokyčiai, leksikos naujovės, morfologijos raida. Sintaksinės tarmių ypatybės – žodžių junginiai ir žodžių tvarka sakinyje, linksnių vartojimas, įvairios prielinksninės konstrukcijos ir jų įsigalėjimas, intonacijos vaidmuo sakinyje ir pan. – išties dar mažai tirtos ir išsamiau nėra aprašytos. Nors tokio pobūdžio darbams jau esama gero pagrindo: yra publikuota nemažai tarminių tekstų bei žodynų.

Visos kalbos keičiasi kartu su visuomenės gyvenimu. Šios kaitos padariniai yra naujų žodžių, gramatinių formų, regioninių ar socialinių atmainų spartesnis ar lėtesnis plitimas, koreliuojantis su staigesniu ar tolygesniu senųjų raiškos formų nykimu. Kokios formos pakeis buvusias, priklauso ir nuo visuomenės gyvenimo pokyčių: vienalytėje kalbos vartojimo požiūriu visuomenėje ir kalbos pokyčiai nuosaikesni, tuo tarpu reikšmingi socialiniai pokyčiai gali sukelti didesnių ir staigesnių kalbos kitimų, pavyzdžiui, toje pačioje socialinėje erdvėje įsikūrus kitų kalbų vartotojams ir todėl atsiradus dvikalbių (ar net trikalbių) gyventojų. Kaip tik todėl kalboje tuo pačiu metu neišvengiamai greta viena kitos gyvuoja naujosios ir senosios formos.

Šiame straipsnyje analizuojama XX a. antrosios pusės dialektologinė ir sociolingvistinė medžiaga iš Šalčininkų rajone esančių kelių pietų aukštaičių (PA) patarmės punktų¹. Kitaip tariant, tiriami paskutiniųjų lietuvių patarmės atstovų garso įrašai, įrašyti 1964– 1990 m., saugomi Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyvo duomenų bazėje:

1. 1964 m. Šalčininkų r. Didžiųjų Sėlų kaime (Gudelių punktas nr. 650) įrašyta 85 m. moteris, gerai kalbanti pietų aukštaičių (dzūkų) patarme. Gerai kalbanti ir vietine baltarusių tarme² bei galinti susikalbėti lenkiškai (įrašė A. Vidugiris; įrašai saugomi kompaktinėje plokštelėje CD 248 PA 37, įrašo nr. 03201650).

2. 1967 m. Šalčininkų r., Didžiųjų Sėlų kaime (Gudelių punktas nr. 650) įrašyta 88 metų moteris, gerai kalbanti pietų aukštaičių (dzūkų) patarme, gerai mokanti baltarusiškai, galinti susikalbėti lenkiškai (įrašė M. Razmukaitė, A. Vidugiris; CD 27 PA 14, įrašo nr. 28201650).

3. 1969 m. Šalčininkų r. Didžiųjų Sėlų kaime (Gudelių punktas nr. 650) įrašyti 84 m. moteris ir panašaus amžiaus vyras neblogai kalbantys lietuviškai, su kaimynais ir svetimais žmonėmis bendraujantys baltarusiškai, rečiau – lenkiškai. Pokalbiuose šias tris kalbas abu pašnekovai aktyviai kaitaliojo (įrašė M. Razmukaitė, A. Vidugiris; CD 27 PA 14, įrašų nr. 31401650, 31501650).

4. 1969 m. Šalčininkų r. Kalesninkų kaime (Daugidonių punktas nr. 691) įrašyta 91 metų moteris gerai kalbanti visomis krašto kalbomis – lietuviškai, baltarusiškai ir lenkiškai (įrašė A. Vidugiris, A. Balašaitis; CD 28 PA 15, įrašo nr. 31701691).

5. 1974 m. Šalčininkų r. Vėžionių kaime (Purvėnų punktas nr. 680), įrašyta 86 metų moteris, puikiai kalbanti lietuviškai, gerai mokanti vietinę baltarusių tarmę, supranta ir gali susikalbėti vietine lenkų kalba (įrašė I. Ermanytė; CD 27 PA 14, įrašų nr. 44601681, 44602681; CD 28 PA 15, įrašo nr. 44603681).

6. 1989 m. Šalčininkų r. Gudelių ir Kuršių kaimuose (punktai nr. 650 ir nr. 664) įrašytos 82 metų (Gudeliai) ir 79 metų (Kuršiai) moterys. Abi gerai kalba pietų aukštaičių (dzūkų) patarme, gerai mokančios baltarusiškai, rečiau bendraujančios lenkiškai (įrašė L. Grumadienė; CD 27 PA 14, įrašų nr. 68901650, 68902650).

7. 1989–1990 m. Šalčininkų r. Kalesninkų kaime (Daugidonių punktas nr. 691) įrašyti 84 metų vyras ir 81 metų moteris. Abu pašnekovai gerai kalbantys pietų aukštaičių (dzūkų) patarme, lengvai pereinančios į vietinę baltarusių tarmę, sakosi susikalbantys ir lenkiškai (įrašė L. Grumadienė; CD 27 PA 14 įrašo nr. 68904691 ir CD 28 PA 15, įrašų nr. 68902691, 68903691).

Pagrindinis šio tyrimo tikslas – atskleisti pietų aukštaičių patarmei priklausančios Šalčininkų apylinkių šnektos sintaksės reiškinių kaitą, apibūdinti prielinksninių konstrukcijų atsiradimo ir plitimo atvejus, nustatyti šio reiškinio priežastis. Tiriamas plotas išsidėstęs paribio zonoje, kurioje buvo ir tebėra vartojama ne vien lietuvių kalba. Visi kalbėtojai, kurių garso įrašai čia tiriami, yra vietiniai vyriausiojo amžiaus žmonės (gimę maždaug nuo 1870 iki 1929 m.) gerai mokėję ir aktyviai vartoję kelias kalbas: lietuvių šnektą, vietinę baltarusių tarmę, lenkų kalbą, kiek mažiau – rusų kalbą. Pokalbių metu pateikėjai nesunkiai visas šias 4 kalbas kaitaliojo tarpusavyje. Pastebėta, kad vietiniai gyventojai, komunikuodami tarpusavyje, rusų kalbą vartojo itin retai: įterpdavo sakinį, citatą, žodžių junginį ar tik žodį. Visiškai prie rusų kalbos pereidavo jaunesnieji, dažniausiai oficialioje aplinkoje, pokalbiuose su nepažįstamais ir tarpusavyje.

Kalbinti žmonės teigė, kad savo gimtąją lietuvių kalbą, kurią mokėjo nuo vaikystės ir nuolatos ja buvo kalbėję su savo tėvais, giminėmis, kaimynais, be to, tarpukario lietuviškose mokyklose dar buvo spėję išmokti rašyti ir skaityti lietuviškai, smarkiai primiršo (minėjo kaimynus, kurie visiškai atsisakė kalbėti lietuviškai) per palyginti trumpą laiką – maždaug du dešimtmečius. Klausantis garso įrašų ir registruojant pavyzdžius šiam tyrimui, aiškiai buvo girdėti, kad neretai kurios nors vienos vartojamos kalbos elementų nesistengiama adaptuoti ar „išversti“, o tame pačiame diskurse pakaitomis pasakoma ištisa kitos kalbos atkarpa. Tokie reiškiniai mokslinėje literatūroje vadinami kodų painiojimu arba kodų kaita. Pakaitinis dviejų ar kelių kalbų, tarmių (dialektų) ar kalbos atmainų, t. y. kodų, vartojimas toje pačioje kalbėjimo atkarpoje – vienas iš ilgalaikės dvikalbystės arba daugiakalbystės rezultatų. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje kodų kaitos arba kodų painiojimo problema analizuojama plačiai ir išsamiai. Dalis užsienio tyrėjų kodų kaitą laiko neutraliu terminu, apimančiu tiek kodų kaitą ar painiojimą, tiek apskritai skolinimąsi (Myers-Scotton 1997, 3–9; Poplack 1978; Auer 1984; ir kt.). Kita dalis tyrėjų aiškiai atskiria kodų kaitos ir kodų painiojimo sąvokas, teigdami, kad kodų kaita apima didesnį nei sakinio lygmenį, o kodų painiojimas yra sakinio viduje vykstantis procesas (Appel 2005, 116–118; Balakina, Sosnin 2014, 5–7; Grumadienė 1996, 190– 197; 2001, 38–44; 2005, 42–48; Tuomienė 2006, 161–172; Urnėžiūtė 1998, 131–140; ir kt.). Taigi ir šiame straipsnyje kodų painiojimo terminas bus vartojamas kalbant apie kelių kalbų elementų vartojimą viename sakinyje, o kodų kaita bus apibūdinamas kelių kalbų vartojimas, apimantis ilgesnes nei vieno sakinio atkarpas.

Šalčininkų apylinkių PA punktuose ir šiuo metu aktyviai vartojamos kelių slavų kalbų – baltarusių, lenkų ir rusų – atmainos. Lietuvių kalba šiose teritorijose vertintina jau kaip netarminė, ypač didesnėse gyvenvietėse, miesteliuose stengiamasi kalbėti bendrinė lietuvių kalba (Kardelis 2013; LKTCH 2004, 76; Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė, Judžentytė, Leskauskaitė ir kt. 2014, 159–160). Geolingvistikos požiūriu tiriami 4 punktai laikytini negyvybingais³, nes vietinių (senųjų) tradicinės patarmės atstovų juose jau nelikę, o jaunesniosios kartos atstovai taip pat jaunimas ir vaikai tarmiškai jau nekalba, dalis vietinių yra išvykę gyventi kitur. Vaikai eina į kitų kalbų arba netarminės kalbos plotuose esančias lietuviškas arba kalbų atžvilgiu mišrias mokyklas.

Turime pripažinti, kad iki šiol minėtų apylinkių miestelių, gyvenviečių ir kaimo vietovių kalbos ypatybės nelabai traukia tyrėjų dėmesį ir tais klausimais mokslo literatūroje rašoma labai nedaug. Šiame tyrime siekiama parodyti, kaip kalbų konkuravimas atsispindi Šalčininkų apylinkių lietuvių šnektos sintaksėje, tiksliau, nagrinėjamas procesas, kaip „grynieji“ linksniai laipsniškai keičiami prielinksninėmis konstrukcijomis ir kaip viena kalba gali atsispindėti kitoje. Taip pat ieškoma pagrindimo teiginiui, kad viena kalba palaipsniui gali virsti kita (Čekman 1973, 29–43). Kalbų supanašėjimo reiškiniai pirmiausia fiksuojami fonetikos lygmenyje⁴.

Atidžiau pažvelgti į šį kalbos analitizmo reiškinį, bandyti iškelti pagrindinius jo plitimo motyvus, nustatyti bendruosius jo dėsningumus paskatino išsamesnių pietinio ir pietrytinio pakraščio pietų aukštaičių patarmei priklausančių šnektų šiuolaikinių tyrimų stoka. O paribio arealuose vartojamų kalbų sintaksė pastaraisiais metais beveik visiškai netirta. Yra žinoma, kad pakraščių kalbos ir jų atmainos yra veikiamos daug sudėtingesnių sociolingvistinių ir kitų sąlygų, negu tos, kurios funkcionuoja tam tikros kalbos ploto viduryje. Tos išskirtinės sąlygos toliau bus trumpai aptartos.

Interferencijos tyrinėjimai lietuvių kalbos paribiuose, nuo pagrindinio ploto nutolusiose salose, (pavyzdžiui, Baltarusijoje: Zietela, Lazūnai, Ramaškonys, Rodūnia, Pelesa, Gervėčiai, Breslauja; Lenkijoje: Punskas, Seinai), teikia galimybę tam tikru mastu nustatyti: kalbų sistemų tarpusavio sąveikos istoriją; nemažą reikšmę čia turi sąveikaujančių kalbų funkcijų nustatymas įvairiais etapais (toks kalbos reiškinių aptarimas galimas tiriant kalbas ar tarmes diachroniškai); dabartinę paribio arealo kalbos asimiliacijos stadiją, kontaktuojančių kalbų socialinį statusą (tiriant sinchroniškai) ir arealuose vartojamų kalbų tolesnio funkcionavimo perspektyvas.

Šis straipsnis yra žvalgomasis kokybinis tyrimas. Juo siekiama apžvelgti dialektologinių ekspedicijų į Pietryčių Lietuvos pakraščius, vykusių XX a. antrojoje pusėje, lietuvių šnektų įrašus. Darbe sinchroniškai analizuojami pietų aukštaičių patarmės ploto 4 paribio punktuose esančios (ir jau buvusios) lietuvių šnektos interferencijos rezultatai linksnių ir prielinksnių vartojimo srityje. Metodologiškai tiksli sociolingvistinė viso Šalčininkų arealo analizė paliekama ateičiai.

2 Paribio arealų specifika: ilgalaikė dvikalbystė (daugiakalbystė)

Pietrytinė lietuvių kalbos ploto riba ir dabar nėra labai aiški, ji nesutampa su Lietuvos valstybine siena. Visame paribyje – nuo Eišiškių miestelio iki Nemenčinės. Valerijaus Čekmono, Petro Gaučo ir Laimos Grumadienės 1993 m. sudarytas žemėlapis Kalbų paplitimas pietryčių Lietuvoje XX a. pabaigoje atspindi šiuolaikinę regiono situaciją – dauguma vietinių senbuvių tebėra dvikalbiai ar trikalbiai (keturkalbiais sąlyginai būtų galima vadinti jaunesnius gyventojus ir jaunimą, nes jie gerai moka rusų kalbą, nors kasdieniame gyvenime ją vartoja retai). Taigi čia ir šiandien susiduria kelios kalbos arba jų atmainos: lietuvių, lenkų, baltarusių, rusų. Mokantieji lietuviškai nebūtinai kalba kuria nors pietų ar rytų aukštaičių patarme. Šiose teritorijose yra susiformavusios savotiškos pereinamosios zonos, kurioms visų pirma būdingi įvairių kalbos sferų gretiminės formos su labiau įsigalinčiomis tai vienomis, tai kitomis ypatybėmis. Ta aplinkybė komplikuoja mažesnių, ypač izoliuotų, lietuvių šnektų tyrimus⁵.

Nors paribio arealų kalbos, tiksliau, vietinės lietuvių, baltarusių, lenkų ir rusų kalbų atmainos, tiriamos jau daugiau nei šimtą metų, tačiau tik išsamūs pastarųjų metų tyrimai parodė, kad būtų klaidinga vietines kalbų atmainas tirti atskirai, į kiekvieną gilinantis kaip į atskirą sistemą. Tokioje sudėtingoje – dvikalbėje ar net trikalbėje – kalbinėje aplinkoje negali būti tiriama, pavyzdžiui, tik vienos kalbos fonetika, gramatika arba leksika: tyrimas bus sėkmingas tik tuo atveju, jei bus tiriamos dvi (ar net trys) vartojamos kalbos vienu metu (Čekman 1973, 29–43; 1973a, 40–72).

Iš tiktųjų dar niekas iki šiol nesiėmė sukurti rimto išsamaus daugiakalbystės aprašo, į kurį būtų įtrauktos visos paribio gyventojų vartojamos kalbos. Toks visumos aprašas šiomis dienomis tebėra aktualus. Visų pirma todėl, kad galėtume nustatyti, kaip tas kalbas veikia konkrečios kalbėjimo ir kontaktų sąlygos. Antra, kad į tą sūkurį, į kurį neretai panaši daugiakalbių žmonių šneka, būtų galima pažvelgti kitaip – kaip į faktą, jog kalbų (ar jų atmainų) struktūros artėja viena prie kitos.

Dialektologijoje Lietuvos pietrytinio paribio arealų lietuvių kalba siejama su platesnio regiono – pietų aukštaičių, rytų aukštaičių vilniškių patarmių ypatybėmis. Lietuvių kalba čia pastebimai variantiška, joje pramaišiui gali būti vartojamos skirtingų patarmių ypatybės, pavyzdžiui, Dieveniškėse (rytų aukštaičių vilniškių patarmė) tariama runkų ir rankų, medzius ir medis. Būdingosios tarminės ypatybės kinta, niveliuojasi, yra apnykusios. Jaunesniosios kartos atstovai apskritai stengiasi pereiti prie bendrinės lietuvių kalbos. Didesnių miestų, miestelių (mūsų atveju – Šalčininkų, Jašiūnų, Butrimonių, Eišiškių) šnekamoji kalba yra tokia komunikacinė sistema, kurioje pagrečiui gali būti vartojamos kelios kalbos (lietuvių, rusų, lenkų) ar kalbų atmainos (tarminė, pusiau tarminė kalba, šnekamoji bendrinė kalba). Visos jos tarpusavyje nėra lygiavertės (pavyzdžiui, paribio arealuose iš vietinių gyventojų neteko girdėti ir įrašyti literatūrinės arba bendrinės baltarusių ar lenkų kalbos), tačiau nuolatos veikia viena kitą.

3 Linksnių ir prielinksnių vartosenos tarmėse tyrimai

Šiame skyriuje apibūdinami svarbesni lietuvių kalbos tarmių tyrimai⁶ kuriuose detaliau analizuojama linksnių ir prielinksnių vartosena ir jos kitimai. Iškeliami tyrėjų apibendrinamai: kokios priežastys (vidinės ir išorinės kalbos vartojimo sąlygos) nulemia šio analitizmo reiškinio plitimą kai kuriose lietuvių tarmėse. Bendrinės lietuvių kalbos linksnių ir prielinksnių vartojimas yra gerai ištirtas ir aprašytas. Tačiau didesnių darbų, kuriuose būtų detaliau nagrinėjama prielinksnių vartosena tarmėse, minėtini tik keli: Juozo Senkaus (1960, 125–150), Elenos Grinaveckienės (1967, 151–170), Aloyzo Vidugirio (1994, 60–64), Zigmo Zinkevičiaus (1982, 21–38) ir kai kurių kitų lietuvių kalbininkų tarmių aprašai, kuriuose atskirų tarmių prielinksniai dažniausiai pateikiami abėcėlės tvarka ir nurodomos jų svarbesnės reikšmės.

Tam tikrais konkrečiais istorinės sintaksės ir kartu kai kurių linksnių istorinės raidos klausimais yra reikšmingi Vytauto Ambrazo tyrimai. Mokslininko apibendrinimai, išdėstyti viename didžiausių jo darbų (2006), labai padėjo aiškinantis kalbotyroje plačiau menkai nagrinėtą temą – prielinksninių konstrukcijų plitimą dabartinėse, daugiau nei šimtmetį slavų kalbų apsupty esančiose, lietuvių tarmėse.

Bendrinėje lietuvių kalboje prielinksnių pozicija yra aiškiai apibrėžta: jie eina prieš linksnius (išskyrus dėka). Tarmėse ir senuosiuose raštuose pastebima prielinksnių ankstesnio įvairavimo požymių. Dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse prielinksniai vartojami labai įvairiai. Tačiau beveik visoms lietuvių kalbos tarmėms būdingas bruožas – prielinksninių konstrukcijų įsigalėjimas. Reiškinio priežastys įvairiose lietuvių tarmėse gali būti skirtingos. Didėja ne tik prielinksnių, bet ir jungtukų bei dalelyčių vaidmuo, tarnybiniais žodžiais kai kur virsta parodomieji įvardžiai (Rosinas 1984, 48–52).

Sintaksinės sandaros pakitimus skatina pakitimai kituose kalbos lygmenyse. Pavyzdžiui, kintanti šnektų fonetika ima klibinti ir kitas kalbos grandis (Tuomienė 2019, 71–73). Šį grandininį reiškinį bene pirmasis viename iš didžiausių savo darbų išsamiai išdėsto Vytautas Ambrazas. Mokslininkas teigia, kad „[...] dėl fonetinių priežasčių sutrumpėjus ar išnykus linksnių galūnėms vardažodžiai netenka ankstesnių sintaksinės funkcijos rodiklių. Tai kompensuojama plečiant ir pertvarkant prielinksninių konstrukcijų sudėtį. Tuo būdu šalinamas kalboje atsiradęs dviprasmiškumas, perprasminamos senosios ir kuriamos naujosios sintaksinės priemonės“ (Ambrazas 2006, 15). Lietuvių kalboje aplinkybiniai, neretai ir objektiniai santykiai, kurie anksčiau buvo nusakomi linksnių formomis dabar vis dažniau reiškiami prielinksnių konstrukcijomis Toks reiškinys ypač gyvybingas ir nesunkiai atpažįstamas šiaurinėse aukštaičių patarmėse. Tačiau akivaizdžiai pastebimas ir paribio tarmėse, ilgai laiką funkcionuojančiose aktyvios dvikalbystės (daugiakalbystės) sąlygomis. Tik čia sintaksinės sandaros kitimus pirmiausia skatina pakitimai leksikos lygmeniu (Tuomienė 2018, 122–125).

Dėsningą ryšį tarp analitinio tipo prielinksninių konstrukcijų įsigalėjimo ir morfologinių pakitimų, sąlygojamų galūnių redukcijos, šiaurinėse aukštaičių patarmėse bene pirmasis išsamiau yra aprašęs Stasys Tumėnas (1987, 171–175). Šiose patarmėse dėl kirčio atitraukimo smarkiai redukuojamos galūnės. Kuo toliau į šiaurę, autoriaus teigimu, tuo daugiau homoniminių formų atsiranda linksniavimo paradigmose: produktyviuosiuose linksniavimo tipuose čia sutampa vienaskaitos kilmininko, galininko ir įnagininko formos. Norint išvengti homonimijos ir diferencijuoti reikšmes, plečiama prielinksninių konstrukcijų vartosena (Ambrazas 2006, 11–21). Taigi prielinksnių konstrukcijos panevėžiškių šnektose įsitvirtino daug labiau nei kitose lietuvių šnektose (Tumėnas 1987, 175).

Bendrinėje lietuvių kalboje daugeliu atveju šį procesą iki šiol skatina kaimynų slavų kalbos, tuo keliu nuėjusios gerokai toliau (Ambrazas 2006, 23). Pavyzdžiui, bendrinėje kalboje vietoj senojo slinkties kelio reikšmės įnagininko (ėjau lauku / ėjau keliu / bėgau mišku ir pan.) padeda įsivyrauti prielinksnių konstrukcijoms (ėjau per lauką / bėgau per mišką) atitinkamos sandaros pasakymai rusų, baltarusių, lenkų kabose, plg.: ru. šol čerez pole (‘ėjau per lauką’), perešol čerez dorogu (‘perėjau per kelią’); blr. išou praz les (‘ėjau per mišką’), peraišou praz rečku (‘perėjau per upę’) ir le. szedłem przez most (‘ėjau per tiltą’), przeszedłem przez ulicę (‘perėjau per gatvę’). Klaipėdos krašto bei vakarų aukštaičių tarmėse daugelis prielinksninių konstrukcijų įsigalėjo dėl vokiečių kalbos įtakos (Laigonaitė 1957, 33).

4 Sintaksinių konstrukcijų vartojimas pietų aukštaičių paribio šnektose

Linksninių ir prielinksninių konstrukcijų santykį nykstančiose pakraštinėse lietuvių patarmėse reguliuoja geografiniai ir istoriniai faktoriai. Sąlyginis Šalčininkų regiono atitrūkimas (Daukšas 2014, 89–106) nuo pagrindinio pietų aukštaičių patarmės ploto padėjo išsaugoti archajiškas ypatybes, kurios kitose lietuvių patarmėse prarandamos pirmiausia dėl sąveikos su bendrine kalba. Taigi ilgalaikė slavų kalbų apsuptis paskatino lietuvių kalbos paribio šnektų sintaksinės sandaros, atskirų linksnių formų kitimą. Nors kaimyninių kalbų įtaka, be abejonės, nėra vienintelė priežastis, skatinanti laipsnišką prielinksninių konstrukcijų gausėjimą. Tačiau šiame regione tai viena iš svarbesnių priežasčių.

Palyginti su kitomis mažesnėmis pietų aukštaičių šnektomis (remiantis publikuotais tarminių tekstų rinkiniais: Leskauskaitė 2006; 2009; 2016; Tuomienė 2008), tiriamose Šalčininkų apylinkių lietuvių šnektoje pirmiausia į akis krinta tai, kad čia įsigalėję labai daug leksinių ir gramatinių slavizmų, o jų daryba labiausiai priartėja prie baltarusiškosios ir lenkiškosios (dėl gramatinių lituanizmų lenkų ir baltarusių paribio tarmėse žr. Adomavičiute, Čekman 1984, 7–21). Čia užfiksuotos sintaksinės konstrukcijos, labiau būdingesnės vietinėms baltarusių ir lenkų kalboms, pvz.:

1. (1) mano sunkus darbas yra tame, kad kuo daugiau ažudyrbtau (‘sunkiai dirbu todėl, kad kuo daugiau uždirbčiau (pinigų)’), plg. vietine baltarusių tarme: maja ciaškaja rabota u tym, kap čym bol’š zarabic’ (‘mano sunkus darbas tame (tskl. sunkiai dirbu todėl), kad kuo daugiau uždirbčiau (pinigų)’) ir lenkų kalbos atmaina: moja ciężka praca f tym, żeby viencej zarobic (‘mano sunkus darbas tame (tskl. sunkiai dirbu todėl), kad daugiau uždirbčiau (pinigų)’) (Didžiosios Sėlos, įrašo nr. 03201650)⁷;

2. (2) žiemų vαikαi vienas vienam laidzia sniegų (‘žiemą vaikai vienas į kitą leidžia (tskl. mėto) sniegą (tskl. sniego gniūžtes)’); blr. dzieci adzin u adnoha kidajuc’ sniech (‘vaikai vienas į kitą mėto sniegą (tskl. mėtosi sniego gniūžtėmis’); le. dzieci rzucały sníeg (‘vaikai mėtė sniegą’) (Didžiosios Sėlos, įrašo nr. 28201650);

3. (3) reikia daugiau rapso pasėc’, bo rapsas išvalo laukus nuok svirepų (‘reikia daugiau rapso pasėti, nes rapsas išvalo laukus nuo piktžolių (tskl. pasėjus rapsą, laukuose nedygsta piktžolės)’); blr. heta prauda, raps rasčyščaja pal’a at svirepy (‘tai tiesa, rapsas išvalo laukus nuo piktžolių (tskl. neleidžia joms sudygti)’); le. raps oczyszczaje pale ot świrzepy (‘rapsas valo laukus nuo piktžolių (tskl. nedygsta piktžolės)’) (Kalesninkai, įrašo nr. 31701691).

Galima teigti, kad susidarius palankioms sąlygoms, beveik visose Lietuvos paribio patarmėse iki XX a. antrosios pusės nuolatos gausėjo vertinių (kalkių) pirmiausia iš kaimyninių baltarusių tarmių. Tai aklai išverčiami žodžiai ar žodžių junginiai. Įrašai parodė, kad kalbėtojai svetimos kalbos raiškos priemones tapatina su savomis, palyginti visai lengvai įterpia jas į savo kalbą. Tokiu būdu izoliuojami ir iš vartosenos stumiami lietuviški žodžiai, kurie pirmiausia praranda savo pirminį lietuvišką pavidalą, ima kisti jų sudėtinių dalių vaidmuo. Kai kuriems iš senų lietuviškų žodžių suteikiama baltarusių kalbai būdinga reikšmė (Grinaveckienė 1997, 185–195).

Šalčininkų apylinkių šnektoje vartojamos prielinksninės konstrukcijos, turimos ir kitose gretimose patarmėse, čia įgavusios naujų, dažnai lietuvių kalbai nebūdingų, bruožų. Tai stiprios asimiliacijos rezultatas. Šiuo atveju būtų galima drąsiai kalbėti apie kalbos išsigimimą dėl kalbos jausmo praradimo ir dėl lietuvių šnektos atstovų mąstymo baltarusių kalba. Tačiau šiame darbe nagrinėjamą lietuvių kalbą dar per anksti būtų priskirti prie negrįžtamai „sužalotos“ stiprios asimiliacijos srovės, kadangi seniausiųjų atstovų kalboje dar puikiai išlaikytos visos būdingosios pietų aukštaičių patarmės ypatybės.

Pietų aukštaičių patarmės paribiui priklausančiuose Didžiųjų Sėlų, Gudelių, Kalesninkų, Kuršių ir Vėžionių kaimuose įrašytuose tekstuose senybinių ir naujybinių prielinksnių reikšmės nedaug kuo skiriasi nuo bendrinės lietuvių kalbos. Dažniausiai vartojami šie:

• kilmininką valdo prielinksniai: an(t)⁸; ažu / až (bk už); in (bk ant, į); ingi / ingi (bk į) kartais vartojamas pas reikšme; be, iš, nuo / nuk (bk nuo), po, ligi. Yra išlaikytos senosios sustabarėjusios konstrukcijos su naudininku prieg (bk prie) tam..., po tam..., lig(i) tam... plačiai vartojamos rytų Lietuvos tarmėse, užrašytos Zietelos šnektoje (Zinkevičius 1966, 419, 423–425; Palionis 1967, 176–177; Vidugiris 2004, 320–322); o pagrečiui su naudininku čia dažnai randamas ir kilmininkas;

• galininkas vartojamas su prielinksniais in (bk į), apie, pas, per ir pro, prieš;

• įnagininkas – su prielinksniu su, rečiau – po;

• naujybinių prielinksnių tarmėje fiksuojama nedaug, jie atsiradę iš kitų kalbos dalių, ypač prieveiksmių, pvz.: aplink, arti, išilgai, lauke, netoli, pagal, palei, šone, tarp / tarpui, viduj, viršuj, vidury ir kt.;

• esama nemažai skolintų prielinksnių, būdingų daugeliui, ypač pakraštinių, patarmių: apart, bez (bk be); at, ad (bk nuo), kalia (bk apie, prie), mež (bk tarp), pad, pod (bk po), za (bk už) ir kt.

XX a. antrosios pusės Šalčininkų apylinkių šnektoje keleto dažnų prielinksnių – ant, dėl, į, po – vartojimas junginyje su linksniu ir ypač sakinyje gauna konkretesnių reikšmių. Vis dėlto daugelis tų reikšmių yra atsiradusios kaimynų slavų kalbų pavyzdžiu ir lietuvių kalbai neretai yra svetimos. Šių prielinksnių junginiai su linksniais tiriamoje šnektoje ir daugelyje didžiojo lietuvių kalbos ploto patarmių vartojami greta, rečiau – vietoj, grynųjų linksnių.

4.1 Prielinksnių ant ir in (‘į’) painiojimas

Prielinksnis ant kartais painiojamas su in (‘į’), kaip ir visame rytų aukštaičių plote. Mišimo atvejų pastebėta ir periferinėse Varanavo, Gervėčių, Lazūnų, Zietelos lietuvių šnektose Baltarusijoje. Kai kuriose šnektose abu variantai vartojami lygiagrečiai (Zinkevičius 1966, 416–417; Šukys 1998, 358). Tiriamoje šnektoje taip pat užrašytos abi formas, tačiau dažnesnė su an(t), ypač tikslui reikšti, pvz.:

1. (4) skubu an(t) autobuso (‘skubu ant autobuso (tskl. į autobusą)’), šioj nedelioj nespėjau an mišių (‘šį sekmadienį nespėjau ant mišių (tskl. į mišias)’); ajo visas jaunimas an šokių (‘ėjo visas jaunimas ant šokių (tskl. į šokius)’) (Kalesninkai, įrašo nr. 68902691);

2. (5) anksčiau tai visas kiemas suveina an(t) vestuvių ‘anksčiau tai visas kiemas (kaimas) sueina ant vestuvių (tskl. į vestuves)’; susiedas Bielarusijon an mecinių išvažavo (‘kaimynas Baltarusijon (bk į Baltarusiją) ant metinių (tskl. į metines) išvažiavo’) (Vėžionys, įrašo nr. 44602681);

3. (6) būdavo tep, kų bernai in šokių vis susmuša i(r) susmuša (‘būdavo taip, kad bernai ant šokių (tskl. šokiuose) vis susimuša ir susimuša’) (Didžiosios Sėlos, įrašo nr. 31401650);

4. (7) paisom, in pievos stou vilkas ir jau eis in mūs avelas, tai dėdė kab ažurėkė, anas iškarc medziun nuskrydo (‘paisom (bk žiūrim), ant pievos (tskl. pievoje) stovi vilkas ir jau eis į mūsų aveles (tskl. prie mūsų avelių), tai tas dėdė kaip suriko, jis iškart į mišką nulėkė’) (Kalesninkai, įrašo nr. 68902691).

4.2 Greta grynųjų naudininko ir įnagininko linksnių įsitvirtina konstrukcija su prielinksniu

Iš tarminių įrašų užfiksuota nemažai pavyzdžių, kur lietuvių kalboje yra įprasta vartoti grynąjį linksnį, o tiriamoje Šalčininkų apylinkių šnektoje turimas linksnis su prielinksniu ant. Pavyzdžiui, naudininką labai dažnai keičia prielinksnio ant arba šnektoje turimo in (reikšme per) konstrukcija su kilmininku laikui ar tikslui reikšti:

1. (8) sesuva an(t) vienų penketų mokinosi (‘sesuo ant vienų penketų (tskl. vienais penketais) mokėsi’); duok i(r) duok jiem pinigų tai an(t) saldainių, tai an(t) ledų (‘duok ir duok jiems pinigų tai ant saldainių (tskl. saldainiams), tai ant ledų (tskl. ledams)’) (Didžiosios Sėlos, įrašo nr. 31401650);

2. (9) sau an duonos sūnus usidyrba (‘sau ant duonos (tskl. duonai) sūnus užsidirba’); mūs kiemo bernai vis an juoko ką tai sumyslija (‘mūsų kiemo (tskl. kaimo) bernai vis ant juoko (tskl. juokams) ką nors sugalvoja’) (Kalesninkai, įrašo nr. 68904691);

3. (10) Salčnykų krautuvėj an dzviejų rublių mani abgavo (‘Šalčininkų krautuvėje ant dvejų rublių (tskl. dvejais rubliais) mane apgavo’); sesuva išsimokinus an(t) daktorkos (‘sesuo išsimokė (tskl. baigė mokslus) ant daktarės (tskl. tapo gydytoja)’) (Didžiosios Sėlos, įrašo nr. 31501650);

4. (11) ma tėvas mokėj gažei pagrajinc’ an armoniko (‘mano tėvas mokėjo gražiai pagroti ant armonikos (tskl. su armonika)’); an rytojo visas jaunimas Eišiškėsna bažnyčion suvėjo (‘ant rytojaus (tskl. rytojaus dieną) visas jaunimas Eišiškėsna bažnyčion (bk į Eišiškes, į bažnyčią) suėjo) (Kalesninkai, įrašo nr. 31701691);

5. (12) rudenį jau varom in cielos dzienos ganyc᾽ karves (‘rudenį jau varom ant visos dienos (tskl. per visą dieną, visai dienai) ganyti karves’); bažnyčion eisiu an dzvyliktos (‘bažnyčion (bk į bažnyčią) eisiu ant dvyliktos (tskl. dvyliktai valandai)’) (Kalesninkai, įrašo nr. 68902691 );

6. (13) einam pas mumi an pietų (‘einam pas mus ant pietų (tskl. pietauti)’); su visam neturu bulbų an sėklos (‘visiškai neturiu bulvių ant sėklos (tskl. sėklai)’) (Didžiosios Sėlos, įrašo nr. 31401650);

7. (14) buvo mūs kiemi tokys dziedas, vis dalino vaikam kapeikas an cukierkų (‘buvo mūsų kieme toks diedas (bk senelis), vis dalino vaikams kapeikas ant saldainių (tskl. saldainiams)’); parodyk, kų tau dovanojo an atminimo (‘parodyk, ką tau dovanojo ant atminimo (tskl. atminimui)’); an Kalėdų suvažiuos visi mano vaikai (‘ant Kalėdų (tskl. per Kalėdas) suvažiuos visi mano vaikai’); an(t) sanystos su visu pasikelc᾽ negaliu ‘ant senatvės (tskl. į senatvę) visai atsikelti negaliu’ (Vėžionys, įrašų nr. 44601681, 44602681).

Panašių konstrukcijų su ant gausu visose izoliuotose ir kitose, ypač pakraštinėse, lietuvių šnektose, bendrinėje kalboje⁹. Prie jų gausėjimo, grynųjų linksnių išstūmimo iš vartosenos, kaip jau minėta, bus prisidėjusios vietinės slavų kalbos. Jų vartojimą lietuvių šnektose greičiausiai skatina baltarusiški (ir lenkiški) na + galininkas pavyzdžiai, plg., vietinėje baltarusių tarmėje:

1. (15) čy tvaje dzieci na Kaliady usie pryjeduc’ (‘ar tavo vaikai ant Kalėdų (tskl. Kalėdoms) visi atvažiuos’); na staras’c’ ja zusim niamahu (‘ant senatvės (tskl. senatvėje) aš visiškai negaliu’); tak spiašala na aftobus i n᾽auspiela (‘taip skubėjau ant autobuso (tskl. į autobusą) ir nespėjau’); u moladas’ci chadzili use na tancy (‘jaunystėje eidavom visi ant šokių (tskl. į šokius)’); ty dzis’ na mšu niauspiejaš (‘tu šiandien ant mišių (tskl. į mišias) nespėsi’) (Didžiosios Sėlos, įrašų nr. 31401650, 31501650);

2. (16) maje dočki na adnyja piaciorki učacca (‘mano dukterys ant vienų penketų (tskl. vienais penketais) mokosi’); brat sam sabie na chleb zarabliaja (‘brolis pats sau ant duonos (tskl. duonai) užsidirba’); našyja chlopcy što-ta prydumajuc’ usim na smech (‘mūsų bernai kažką sugalvoja visiems ant juoko (tskl. juokams)’); susiet abmanuu minie na try rubli (‘kaimynas apgavo mane ant trijų rublių (tskl. trejais rubliais)’); na zautra da Vil’n’a pajechau (‘rytojaus dieną iki Vilniaus (tskl. į Vilnių) išvažiavau’) (Kalesninkai, įrašų nr. 68902691, 68903691).

4.3 Prielinksnio po vartojimas

Prielinksnis po su naudininku vartojamas beveik visame aukštaičių tarmės plote, kiek rečiau – rytų aukštaičių šiauliškių ir panevėžiškių patarmėse (Zinkevičius 1966, 423), ne išimtis čia ir tiriama Šalčininkų apylinkių šnekta, pvz.:

1. (17) mūs pieva buvo po kairei pusei, a jūs pieva – po dešinei (‘mūsų pieva po kairei pusei (tskl. kairėje pusėje), o jūsų – po dešinei (tskl. dešinėje)’) (Vėžionys, įrašo nr. 44601681);

2. (18) po nakcei nuvejau tvartan, vištų gūštoj du poutu radau (‘po nakčiai (tskl. po nakties) nuėjau tvartan (bk į tvartą), gūžtoje du pautus (bk kiaušinius) radau’) (Didžiosios Sėlos, įrašo nr. 03201650).

Kaip ir visame rytų bei pietų aukštaičių plote, tiriamoje šnektoje taip pat turima konstrukcija po + daugiskaitos įnagininkas, pvz.:

1. (19) šitų dangscį cik po naujais metais paginėsiu (‘šitą dangtį (bk stogą) tik po Naujais metais (tskl. po Naujų metų) pabaigsiu’) (Kuršiai, įrašo nr. 68901650).

Tokios vartosenos priežastimi laikoma daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnių, išskyrus (i)ŏ kamieno, suvienodėjimas (žuvim – žuvims ir žuvimis; juostom – juostoms ir juostomis, tačiau vaikams ir vaikais) (Zinkevičius 1966, 413).

4.4 Vientisinių šnektos vietininkų virtimas prielinksniniais

Daugelio tyrėjų teigimu, savitas lietuvių ir apskritai baltų kalbų bruožas, skiriantis jas nuo slavų kalbų, yra tai, kad vietininkas nevartojamas su prielinksniais. Kaip žinia, vietos reikšmė, kurią modifikuoja prielinksniai, yra kaip tik būdinga vietininko linksniui. Su lokatyvu prielinksniai plačiai vartojami ir slavų kalbose, pavyzdžiui, rusų kalboje net pats lokatyvas vadinamas ‘prielinksninio linksnio’ terminu (predložnyj podež) (Ambrazas 2006, 358). Tiriamoje Šalčininkų apylinkių šnektoje labiausiai į akis krinta būdingų vientisinių vietininkų virtimas prielinksniniais. Išlaikytos vientisinės vienaskaitos inesyvo formos, vartojamos buvimo vietos ‘viduje’ reikšme: danguj, ganiavoj, kieme, medžiuj (‘miške, medyje’), pievoj, pirkioj, sodžiuj, ugny, vandeny, tačiau greta vis dažniau vartojama konstrukcija su prielinksniu ant + kilmininkas. Taip pat daugiskaita jau turi konstrukciją su prielinksniu, pvz.:

1. (20) mano gyvulei dar neišvaryta, unaka an(t) kiemo stovi (‘mano gyvuliai dar neišvaryta, štai ant kiemo (tskl. kieme) stovi’); blr. maja žyviola jašče nie vyhnanna, stajic na padvorku (‘mano gyvuliai dar neišvaryti, ant kiemo (tskl. kieme, aptvare) stovi’) (Didžiosios Sėlos, įrašo nr. 31401650);

2. (21) an fatagrapijos tai anas dar tokys jaunas vyras (‘ant fotografijos (tskl. nuotraukoje) tai jis dar toks jaunas vyras’); tep šalta, a vaikas plikas an lauko stovi ‘taip šalta, o vaikas plikas ant lauko (tskl. lauke) stovi’; blr. na fatagrafii jon jašče taki malady mužyk (‘ant fotografijos (tskl. nuotraukoje) tai jis dar toks jaunas vyrukas’) (Vėžionys, įrašo nr. 44601681);

3. (22) sėdz(i) paukštės in stogų, su visu žmonių nebijo (‘sėdi (bk tupi) paukštės (bk paukščiai) ant stogų, visai žmonių nebijo’); kap gyvuliai ganos ramiai in ganiavų, mes tadu atsiilsim (‘kai gyvuliai ganosi ramiai ant ganiavų (tskl. ganyklose), mes tada pasiilsim’) (Kalesninkai, įrašo nr. 68904691);

4. (23) visi kiemo vyrai išajo in laukus, kas arc’, kas sėc’, o kas akėc’ (‘visi kiemo ( bk kaimo) vyrai išėjo į laukus, kas arti, kas sėti, o kas akėti’); vasarų mes, kiemo bobos, ajom in medzius vugauc’ grybauc’ (‘vasarą mes, kiemo bobos (bk kaimo moterys), ėjom į miškus uogauti, grybauti’) (Didžiosios Sėlos, įrašo nr. 03201650).

Veiksmo kryptį į daikto ar tam tikros erdvės vidų rodantis postpozicinio iliatyvo daugiskaita Šalčininkų šnektoje labai dažnai jau yra prielinksninė – in + galininkas, nors greta dažnai vartojama ir „grynojo“ iliatyvo forma pvz.:

1. (24) išėjo vyrai laukuosna greta išėjo vyrai in laukus (‘išėjo vyrai į laukus’); ažeis pirkiosna greta ažeis in pirkias (‘užeis į pirkias (bk į namus)’); atvažiuos kieman greta atvažiuos in kiemų (‘atvažiuos į kiemą’); šoko šalton vupėn ir šoko in šaltų vupį (‘šoko į šaltą upę’); išėjo brolis medziun / medzin ir išėjo moma in medzių (‘išėjo brolis/mama į mišką’); sudėjo šienų in vežymus ir sudėjo malkas vežymuosna (‘sudėjo šieną/malkas į vežimus’); (Didžiosios Sėlos, įrašų nr. 68902691, 68903691).

Šiuo atveju įtakos gali turėti bendrinė lietuvių kalba, kuri Šalčininkų apylinkėse laikyta ir laikoma prestižiškesne – „gramatine“ ir „taisyklinga“ lietuvių kalba, skirtingai nei gerokai primiršta gimtoji šnekta. Tad ją stengiamasi pamėgdžioti: atsisakoma kai kurių tarminių ypatybių, pavyzdžiui, pirmiausia dzūkavimo, ą, ę vertimo ų, į; seni šnektos žodžiai keičiami „naujaisiais“, nugirstais iš kaimynų, giminių, svečių ar Lietuvos televizijos. Tačiau vėlgi neatmestinas ir vietinių slavų kalbų (baltarusių tarmės, vietinės lenkų kalbos) skatinamasis poveikis.

4.5 Prielinksnio dėl vartosenos kaita

Prielinksnis dėl su kilmininku skverbiasi ir į tikslo bei paskirties naudininko vartosenos sritį, ypač tada, kai kalbama apie konkrečius su tikslu susijusius dalykus, pvz.: davė šieno gyvuliams greta davė šieno dėl gyvulių; pirko saldainių vaikams ir pirko saldainių dėl vaikų. Šitoks naudininko keitimas prielinksnine konstrukcija užfiksuotas gana seniai. Ir kitose lietuvių tarmėse prielinksnio dėl konstrukcija kai kur išstumia ir veiksmažodžių abstraktais reiškiamą paskirties naudininką: bulvės dėl sodinimo, o ne dėl valgymo. Tačiau Šalčininkų apylinkių šnektoje fiksuojama atvejų, kai šia prielinksnine konstrukcija keičiamas objekto naudininkas, kuris paprastai lietuvių tarmėse (ir bk) prielinksnių konstrukcijomis nekeičiamas, pvz.:

1. (25) dar padedu vaikam ir kožnas padeda dėl savo vaikų (‘kiekvienas padeda dėl vaikų (tskl. vaikams)’); ko tu rėki, neduodi žmogu(i) pamiegoc᾽ (‘ko tu rėki, neduodi žmogui pamiegoti’) ir pikta boba neduos dėl žmogaus ir pamiegoc ‘pikta boba neduos dėl žmogaus (tskl. žmogui) ir pamiegoti’) (Didžiosios Sėlos, įrašo nr. 31401650).

2. (26) mus mažus pamokė, ka(p) pavalgai, dėkok sa momai ir sa tėvu (‘mus mažus mokė, kai pavalgai, dėkok savo mamai ir savo tėvui’) ir mergaitės visadu ajom dėl mamos padėt (‘mergaitės visada ėjom dėl mamos (tskl. mamai) padėti’) (Didžiosios Sėlos, įrašo nr. 31501650).

Šnektoje tokia gretiminė konstrukcija galėjo atsirasti todėl, kad rusų, lenkų, baltarusių kalbose veiksmažodžių abstraktų linksniai ir jų konstrukcijos su prielinksniais vartojami daug plačiau negu lietuvių kalboje. Todėl ir pačioje bendrinėje lietuvių kalboje paskirties ir tikslo naudininku su bendratimi imta dažniau reikšti ne tik daiktų, asmenų ar įrankių, bet ir įvairių procesų bei reiškinių paskirtį.

4.6 Kalbų sąveikos padarinys – svetimų sintaksinių konstrukcijų radimasis

Kita tiriamoje paribio šnektoje pastebėta sintaksinė konstrukcija jis + po + kilmininkas, kuria nusakoma vieta, manytina, taip pat atsiradusi dėl vietinių slavų kalbų įtakos, pvz.:

1. (27) mano vyras tai iš po Butrimonių, o aš paci tai iš po Eišiškių (‘mano vyras iš po Butrimonių (tskl. kilęs iš vietovės, esančios netoli Butrimonių), o aš pati iš po Eišiškių (tskl. kilusi iš vietovės, esančios netoli Eišiškių)’), plg. blr. jon sam s pad Burtymancau, a ja s pad Eišyškau (‘jis pats iš po Butrimonių (tskl. vyras kilęs iš vietovės, esančios netoli Butrimonių), o aš iš po Eišiškių (tskl. kilusi iš vietovės, esančios netoli Eišiškių)’) (Kalesninkai, įrašo nr. 31701691).

Konstrukcijos vartojimo pavyzdžių esama rytų aukštaičių uteniškių patarmėje (LKTCH 2004, 130). Greta vienos prielinksninės konstrukcijos vartojama ir kita, pvz.:

1. (28) sūnus po tėvu nuvejįs ir sūnus in tėvų padabnas (‘sūnus į tėvą panašus’), plg. blr. jon pa bac’ku pašoušy ir jon na bac’ku padobny (‘jis (sūnus) į tėvą panašus’) (Vėžionys, įrašo nr. 44603681);

2. (29) niekas manįs nemokino, po momu viskų dzirbau ir išmokau (‘niekas manęs nemokė, po mama (tskl. kaip mama, su mama) viską dirbau ir išmokau’) (Vėžionys, įrašo nr. 44603681).

Labai panašūs prielinksninių konstrukcijų įsigalėjimo dėl lenkų kalbos poveikio atvejai aptarti Lenkijos lietuvių – Punsko, Seinų – tarmių aprašuose. Nijolios Birgiel 2002 m. išleistoje savo disertacijoje (Birgiel 2002, 125) gana detaliai aptaria Punsko lietuvių šnektos neįprasto prielinksnių vartojimo bei prielinksninių konstrukcijų interferencijos atvejus.

5 Apibendrinimas

Ištyrus XX a. antrosios pusės Šalčininkų rajono apylinkių šnektos įrašus (kaimai iš keturių punktų: Gudeliai (650), Daugidonys (691), Purvėnai (680), Kuršiai (664)), atrinkus juose pavartotų grynųjų linksnių ir prielinksninių konstrukcijų atvejus, o vėliau detaliau išanalizavus grynųjų linksnių keitimo prielinksninėmis konstrukcijomis motyvus, būtų galima daryti keletą apibendrinančių išvadų.

Tirta Lietuvos paribio arealui priklausanti Šalčininkų apylinkių lietuvių šnekta, ilgą laiką funkcionuojanti aktyvios dvikalbystės (ir daugiakalbystės) sąlygomis, neišvengė visoms Rytų ir Pietryčių paribio lietuvių patarmėms būdingų sintaksinės sandaros (pa)kitimų: aplinkybiniai, neretai ir objektiniai santykiai, kurie anksčiau buvo nusakomi linksnių formomis, dabar vis dažniau reiškiami prielinksnių konstrukcijomis. Galima teigti, kad šį reiškinį skatina pakitimai kituose kalbos lygmenyse. Kintanti šnektų fonetika bei leksika ima klibinti ir kitas kalbos grandis.

Aktyviai kontaktuojančiose lietuvių šnektoje ir vietinėse slavų kalbose – vykstant kodų painiojimui bei kodų kaitai – atsiranda atitinkamo modelio formų bei konstrukcijų. Vietinės baltarusių ir lenkų kalbos lietuvių kalbos atžvilgiu atlieka skatinamąjį vaidmenį, kuris gali reikštis paslėptu būdu: vienoje iš kontaktuojančių kalbų atmainų tam tikra situacija nusakoma dviem variantiškais modeliais (pvz., A ir B), o kitoje – vienu (pvz., B1), savo sandara atitinkančiu vieną iš pirmosios kalbos modelių (B). Vykstant sąveikai pirmosios kalbos modelis (B) aktyvinamas, nes svetimos kalbos modelis skatina jį pasirinkti. Tuo tarpu modelis (A), neturintis tiesioginio atitikmens svetimoje kalboje, darosi neproduktyvus, jo vartosenos sritis siaurėja ir jis palaipsniui nyksta.

Ištirta pietų aukštaičių patarmės paribio Šalčininkių apylinkių šnektos XX a. antrosios pusės dialektologinė medžiaga aiškiai parodė, kad prielinksninės konstrukcijos dar nėra visiškai išstūmusios šnektai būdingų atitinkamų neprielinksninių. Jos čia įsitvirtinę ne vietoj grynųjų linksnių, o dar greta jų. Tai lėtas procesas, kurį taip pat skatina ir apylinkėse vis labiau įsigalinti bendrinė lietuvių kalba.

Literatūros sąrašas

Adomavičiute, Irena, Valerij Čekman. 1984. Gramatičeskije lituanizmy v pol’skich periferijnych govorach belorussko-litovskogo pograničja. Studia nad polszczyzną kresową 3, 7–21.

Appel, René. 2005. Language Contact and Bilingualism. Amsterdam: University Press.

Aliūkaitė, Daiva, Rima Bakšienė, Jurgita Jaroslavienė, Gintarė Judžentytė, Asta Leskaus- kaitė, Jūratė Lubienė, Violeta Meiliūnaitė, Dalia Pakalniškienė, Vilija Ragaišienė, Regina Rinkauskienė, Janina Švambarytė-Valužienė, Jolita Urbonavičienė, Daiva Vaišnienė. 2014. Punktų tinklo tankis geolingvistinė skirties aukštaičiai: žemaičiai požiūriu. XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyri- mas. Žemėlapiai ir jų komentarai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 129–197.

Ambrazas, Vytautas. 2006. Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Balakina, Julija, Aleksej Sosnin. 2015. Teoretičeskije osnovy perekliučenija kodov i funkcionirovanija zaimstvovanij s pozicij kontaktnoj lingvistiki. Vestnik VGU, serija: Lingvistika i mežkul’turnaya kommunikacija 2. Voronež. 5–11.

Birgiel, Nijolia. 2002. Procesy interferencyjne w mowie dwujęzycznej społeczności litewskiej z Puńska i okolic na Suwalszczyźnie. Warszawa: Wydawnictwa „Aušra“.

Čekman, Valerij. 1973a. Derevnia Ozerki – jazyk i liudi. K probleme litovsko-belorussko- pol’skoj jazykovoj interferencii. Pol’skije govory v SSSR II: Issledovanija i materijaly 1969–1971 gg. Мinsk. 40–72.

Čekmonas, Valerijus, Petras Gaučas, Laima Grumadienė. 1993. Kalbų paplitimas pietryčių Lietuvoje XX a. pabaigoje (žemėlapis). Lietuvos Rytai. Kazimieras Garšva, Laima Grumadienė, sud. Vilnius: Valstybinis leidybos centras. 132–137.

Čekmonas, Valerijus. 2017. Dar sykį apie rankraščių likimą arba įvedamojo straipsnio pratarmė. Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika. Laima Kalėdienė, red. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 61–107.

Daukšas, Darius. 2014. Paribio identitetai: Punsko ir Šalčininkų atvejai. Etniškumo studijos 2, 89–106.

Garšva, Kazimieras. 2005. Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija). Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

Girdenis, Aleksas, Zigmas Zinkevičius. 1966. Dėl lietuvių tarmių klasifikacijos. Kalbotyra 14, 139–147.

Grinaveckienė, Elena. 1967. Pietinės šiaurės vakarų aukštaičių tarmės prielinksnių reikšmės ir vartojimas. Lietuvių kalbotyros klausimai 9, 151−170.

Grinaveckienė, Elena. 1997. Izoliuotų lietuvių šnektų vertiniai etninėse Lietuvos žemėse Baltarusijoje. Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 185−195.

Grumadienė, Laima. 1996. Sociolingvistinis dabartinės šnekamosios lietuvių kalbos tyrimo aspektas. Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 190–197.

Grumadienė, Laima. 2001. Ar kalbos likimą lemia kalbų sąveika? Paribio kalbų ir tarmių problemos. Tarptautinės mokslinės konferencijos, skirtos Europos kalbų metams, pranešimai. Janina Švambarytė, red. Šiauliai, 38–44.

Grumadienė, Laima. 2005. Kodų kaita lietuvių tarmėse. Valoda dażadu kultūru kontekstā. Zinātnisko rakstu krājums XVI. Valoda–2006. Daugavpils: Saule. 42–48.

Kardelis, Vytautas. 2013. Kalbų vartojimas rytų aukštaičių vilniškių patarmėje. Lietuvių kalba 7. Interneto prieiga: www.lietuviukalba.lt.

Laigonaitė, Aldona. 1957. Vietininko reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje. Vilnius: Mintis.

Myers-Scotton, Carol. 1997. Duelling Languages. Grammatical Structures in Codes- witching. Oxford: Clarendon Press.

Meiliūnaitė, Violeta, Danguolė Mikulėnienė. 2014. Trinaris optimizacijos modelis: punktų gyvybingumo laipsniai. XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas. Žemėlapiai ir jų komentarai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 124–128

Palionis, Jonas. 1967. Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. Vilnius: Mintis.

Poplack, Shana. 1978. Syntactic Structure and Social Function of Code-Switching. Advances in Discourse Processes 6. Shana Poplack, ed. New York: Center for Puerto Rican Studies; City University of NY.

Rosinas, Albertas. 1984. Lietuvių bendrinės kalbos įvardžių semantinė struktūra. Vilnius: Vilniaus inžinerinis statybos institutas.

Senkus, Juozas. 1960. Prielinksnių vartojimas bei svarbesnės jų reikšmės kapsų ir zanavykų tarmėse. Lietuvos TSR MA darbai. A serija, 1(8), 125–150.

Šukys, Jonas. 1998. Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos. Kaunas: Šviesa.

Tumėnas, Stasys. 1987. Dėl prielinksninių konstrukcijų išplitimo šiaurinėse aukštaičių tarmėse. Lietuvių kalbotyros klausimai 26, 171–175.

Tuomienė, Nijolė. 2006. Ramaškoniškių šnekos kodų kaita. Kalbos kultūra 79, 161–172.

Tuomienė, Nijolė. 2018. Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis. Acta Linguistica Lithuanica 78, 113–134.

Tuomienė, Nijolė. 2019. Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai. Acta Linguistica Lithuanica 80, 57–79. https://doi.org/10.35321/all80-04.

Urnėžiūtė, Rita. 1998. Kodų kaita joniškiečių šnekamojoje kalboje. Kalbotyra 47(1), 131–140.

Vidugiris, Aloyzas. 1988. Iš etnolingvistinių santykių raidos Pelesos ir gretimose apylinkėse. Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 21–36.

Vidugiris, Aloyzas. 1994. Dėl laiko kilmininko vartojimo lietuvių kalbos tarmėse. Baltistika 29(1), 60–64. https://doi.org/10.15388/baltistica.29.1.270.

Vidugiris, Aloyzas. 2004. Zietelos lietuvių šnekta. Vilnius: leidykla „Presvika“. Zinkevičius, Zigmas.1966. Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis.

Zinkevičius, Zigmas. 1982. Lietuvių kalbos postpoziciniai vietininkai. Baltistica 18 (1), 21–38. https://doi.org/10.15388/baltistica.18.1.1533.

Čekman, Valerij. 1973. Fonetičeskije osobennosti govorov sela Kalesninki Eišišskogo rajona Litovskoj SSR. Pol’skiye govory v SSSR, č. I: Issledovanija i materijaly 1967–1969 gg. Minsk. 29–43.

Tuomienė, Nijolė. 2010. Ramaškonių šnektos daiktavardis: sociolingvistinis tyrimas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Duomenų šaltiniai

Kompaktinės plokštelės su pietų aukštaičių patarmei priklausančios Šalčininkų apylinkių šnektos vyriausiosios kartos respondentų garso įrašais: CD 27 PA 14, CD 28 PA 15, CD 42 PA 17, CD 248 PA 37.

Leskauskaitė, Asta. 2006. Kučiūnų krašto šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Leskauskaitė, Asta. 2009. Marcinkonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Leskauskaitė, Asta. 2016. Seirijų šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Tuomienė, Nijolė. 2008. Ramaškonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Santrumpos

bk: bendrinė kalba

blr.: baltarusių kalba

CD: kompaktinė plokštelė su tarminiais įrašais

le.: lenkų kalba

LKA I: Lietuvių kalbos atlasas 1, Leksika. K. Morkūnas, red. Vilnius: Mokslas. 1977.

LKTCH: Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. L. Grumadienė, red. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. 2004.

PA: pietų aukštaičiai

plg.: palyginkime

RAV: rytų aukštaičiai vilnišk

ru.: rusų kalba

tskl.: taisyklinga forma ar konstrukcija

Notes