Įvadas

Tiriant kultūrinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ryšius, svarbus yra kiekvienas juos liudijantis artefaktas. Vienu tokiu objektu tapo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos (toliau – LMAVB) Rankraščių skyriuje saugoma rankraštinė iliustruota vaistinių medžiagų enciklopedija, kataloguose įvardyta Лечебник, XVII c. (LMAVB RS F22–25). Ilgus metus rusų kalba kirilika surašytas kodeksas domino tik bibliotekos lankytojus: sklaidos procesuose tai buvo puikus knygos raidos istoriją liudijantis pavyzdys, gausiai puoštas įdomiomis augalų iliustracijomis. Mokslo istorijoje šios vaistinių medžiagų, dažniausiai augalų ir mineralų, enciklopedijos aptariamos nuo XIX a., vadintos Доброхотный вертоград, Лечебник, Травник¹. Šie knygų pavadinimai į lietuvių kalbą dažniausiai verčiami Vaistažolių knyga². Straipsnyje vietoj senojo kodekso įvardijimo Лечебник buvo pasirinktas dar kitas vertimo į lietuvių kalbą variantas – Sveikatos sodas. Jis esmingiau atspindi užfiksuotą turinio visumą, apimančią abi pateiktos medicininės informacijos rūšis: tiek atskirų vaistinių medžiagų aprašymus (Travnik), tiek ligų gydymo būdus (Lečebnik).

Mokslininkų dėmesį Vilniuje saugomas Sveikatos sodo kodeksas patraukė po to, kai 1997 m. buvo išspausdinti Vilniuje saugomų Vilniaus viešosios bibliotekos (toliau – VVB) kirilika rašytų knygų, nepatekusių į Flaviano Dobrianskio katalogą³, aprašai. Tarp jų buvo pristatytas ir aptariamas kodeksas⁴. Kiek vėliau jo vandenženklius identifikavo Lietuvos tyrėja Nadežda Morozova⁵. Tad nenuo­stabu, kad netrukus Sveikatos sodu Vilniuje susidomėjo knygotyrininkai. 2009 m. Rusijos knygos istorikė Tatjana Isačenko pateikė pirmą išsamesnį kodikologinį aprašą⁶, lygino jį su kitais panašiais nuorašais, ypatingą dėmesį skirdama Charkovo universiteto bibliotekoje saugomam Vaistažolių knygos .Травник) egzemplioriui⁷. 1995–2001 m. mokslininkams nustačius, kad tai 1534 m. Maskvos ir visos Rusios metropolito Danieliaus (Даниил; apie 1492–1547) skriptoriume perrašytas, caro Ivano Rūsčiojo (1530–1584) bibliotekai priklausęs ir ilgą laiką laikytas dingusiu egzempliorius⁸, jis laikomas pirmo enciklopedinių, medicininių knygų vertimo Maskvos Rusioje savalaikiu nuorašu arba net vertėjo protografu⁹. Populiarų Vakarų Europoje leidinį Gart der Gesundheit¹⁰ (1492) į rusų kalbą 1534 m. išvertė Nicolaus Bülow (Никола́й Бу́лев, Немчин, Nikolajus iš Liubeko; apie 1465–1548)11. Apie tai liudija spaudinio baigiamojo kolofono vertimas, užrašytas rankraštiniame kodekse¹²: Зде кончася книга о травах, и о бисерех, и о уринах человеческих, именованная Благопрохладный вертоград здравию, ... А печатана была по приказу Стефана Андреева сына праваго писца, живущаго в царском граде Любке, после Рождества Господа нашего Иисуса Христа, лет 1492 (lap. 532v)¹³. Šio Liubeke gimusio gydytojo, astrologo ir vertėjo, Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III (1479–1533) gydytojo gyvenimui ir veiklai dėmesį skyrė tyrėjai, nagrinėję Vakarų Europos ir Rusijos kultūrinius santykius, besidomintys literatūriniais Vakarų Europos spaudinių vertimais. Tąkart svarbu tai, kad iš Charkovo egzemplioriaus kolofono (lap. 566r) žinome N. Bülow buvus ir Lietuvos nelaisvėje: Сия книга преведена бысть с немецкого языка на словенский. А перевел полоняник Литовской, родом Немчин, Любчанин ...¹⁴ Dėl visų šių istorinių aplinkybių dėmesio sulaukė ir visi kiti Gart der Gesundheit vertimo nuorašai. Šiuo metu mokslo literatūroje tyrėjai nagrinėja ir lygina bent septynis tokius kodeksus¹⁵. T. Isačenko siekė nustatyti Vilniuje ir Charkove saugomų Sveikatos sodo nuorašų (toliau – Vilniaus nuorašo ir Charkovo nuorašo) ryšius, tapatumus ir skirtumus. Suomijos lingvistas, slavistas Johanas Muskala, remdamasis tekstologiniais tyrimais, visus Gart der Gesundheit vertimo nuorašus suskirstė į dvi grupes: artimesnius pirminiam vertimui ir tolimesnius. Pastariesiems jis priskyrė ir Vilniaus nuorašą. Šiai nuomonei pritarė ir botanines iliustracijas, augalų aprašymus nagrinėjusi Rusijos tyrėja Aleksandra Ipolitova, atskleidusi žinomų, taip pat ir Vilniaus, nuorašų iliustracijų panašumus bei ypatumus¹⁶.

Atidžiai de visu peržiūrėjus Vilniaus nuorašo kodeksą, buvo pastebėta, kad daug pateiktos informacijos galima arba reikia tikslinti. Naujai į saugomą egzempliorių pažvelgti paskatino ir neseniai identifikuoto, Solovkų vienuolyno hierovienuolio Sergijaus Šelonino (m. 1664) parengto pirmojo Travniko (toliau – Šelonino nuorašas, 1620 m.)¹⁷ kodeksas, jo iliustracijų atlikimo maniera bei funkcionavimo istorija¹⁸.

Straipsnio tikslas – sudaryti išsamų Sveikatos sodo .Gart der Gesundheit spaudinio vertimo) Vilniaus nuorašo kodikologinį aprašą, identifikuojant nuorašo ypatybes bei sąsajas su LDK kultūra. Tikslo bus siekiama pasitelkus kodikologinį, lyginamąjį bei tekstologinį metodus, analizuojant kodekso architektoniką bei vidines struktūras, lyginant žinomus Sveikatos sodo vertimo nuorašus, identifikuojant jų skirtumus ar panašumus. Atliktas tyrimas leis patikslinti turimas žinias apie Vilniuje saugomą nuorašą, padės identifikuoti jo kilmę, sudarymo aplinką, taip pat vietą Gart der Gesundheit vertimų ir nuorašų eilėje; sudarys galimybę identifikuoti kitus žinomus egzempliorius ar saugomus fragmentus. Juolab, kad vien LMAVB saugomi dar bent trys panašaus turinio Travnik, Lečebnik rankraštiniai egzemplioriai, laukiantys tyrėjų dėmesio¹⁹.

Pagrindiniu tyrimo objektu tapo LMAVB saugomas rankraštinis kodeksas Лечебник, XVII c., straipsnyje vadinamas Vilniaus nuorašu. Kodekso sudarymo istorijai, turinio ir iliustracijų lyginamajai analizei, remiantis jau atliktais tyrimais, pasirinkti tąkart aktualūs keturi nuorašai: jau minėtas Charkovo nuorašas, datuojamas 1534 m.; Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve saugomas Pirmasis iliustruotas Maskvos arba Floro nuorašas, datuojamas 1616 m.²⁰, Rusijos valstybiniame istorijos muziejuje saugomas Antrasis iliustruotas Maskvos arba Uvarovo nuorašas, datuojamas XVII a. viduriu²¹, ir Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje saugomas jau minėtas Šelonino nuorašas²². Lyginamajai analizei pasitelkti ir užsienio bibliotekose saugomi suskaitmeninti Gart der Gesundheit egzemplioriai²³. Straipsnyje remiamasi T. Isačenko ir kitų tyrėjų pateiktais, skaitmeniniuose archyvuose pasiekiamais rankraštinių nuorašų kodikologiniais aprašais. Teksto struktūrai nagrinėti pritaikytas vokiečių lingvisto Thomo Gloningo modelis, panaudotas Gart der Gesundheit (1492) teksto organizavimo analizei²⁴.

Vilniaus nuorašo kodikologinis aprašas

Лечебник .Sveikatos sodas], [Maskva], LMAVB RS F22–25. [XVII a. paskutinis ketvirtis – XVIII a. pradžia]; rusų kalba, in folio (1º), II+570+II lapai.

1. Išorinė kodekso sandara, medžiagos, įrišimas. Kodekso dydis 330 × 205 mm, nugarėlės storis 95 mm. Viršeliai vientiso, juodos spalvos lederino, puošti įspaustomis juostelėmis ant nugarėlės ir viršelių išoriniuose kraštuose. Ant nugarėlės vario ir cinko metalų pigmentų mišinio²⁵ raidėmis, imituojančiomis auksavimą, įspausta antraštė ЛѢЧЕБНИКЪ XVII в. Kietviršiai – medinės lentos; priešlapiai pagaminti iš sintetine danga dengto popieriaus, dekoruoto marmuro imitacija (jai sukurti naudoti geležies junginių elementai). Knygos bloko išoriniai kraštai buvo dekoruoti. Liko dažymo tamsiai raudona spalva (naudotas pigmentas HgS – cinoberis) pėdsakų (bloko lapai 25–28, 468–549); bloko viršutinis ir šoninis kraštai išsaugojo ornamentinių įspaudų likučius (1 pav.). Tiksli kodekso perrišimo data nežinoma, numanomas laikas – XIX–XX a. sandūra.

1 PAV.
Kodekso išorinio bloko dekoras

Kodekso blokas. Laikmena – popierius su vandenženkliais. Knygos tekstui rašyti panaudotos bent 4 jo rūšys: 1. Amsterdamo herbas su kontramarke AB (beveik identiškas, panašus į Dianova, nr. 2 (1668–1672) ir nr. 228 (1665)); 2. Amsterdamo herbas su po juo esančiomis raidėmis AP (trys variantai, panašūs į Dianova, nr. 54 (1701–1708)); 3. Amsterdamo herbas su po juo esančiomis raidėmis FP²⁶; 4. Juokdario galva su 7 dantų apykakle (beveik identiškas Dianova, nr. 337 (1680)). Vandenženklių retosios popieriaus sėmimo tinklelio žymės visur vertikalios, o atstumas tarp jų – apie 25 mm. Ištyrus mikrochemiškai ir optiniu mikroskopu, nustatyta, kad tai skudurinis popierius. Išskirti du jo tipai medžiaginės kokybės aspektu: didesnė knygos dalis parašyta ant prastesnės kokybės popieriaus, kuriam gaminti naudotas stambus linų (kanapių?) pluoštas. Antrasis popierius (su Amsterdamo herbu ir kontramarke AB; lapai 468–555 imtinai²⁷) yra geresnės kokybės, tvirtesnis; naudoto linų pluošto plaušai yra smulkesni, be spalvos pokyčio. Popieriaus įklijinimui naudotas krakmolas, tik antrojo tipo popieriaus gamybai papildomai naudotas ir kiaušinio baltymas.

Kodekso bloko dydis 316 × 195 mm, storis 85 mm. Jį šiuo metu sudaro 570 originalių lapų, kurie buvo suskaičiuoti XIX–XX a. sandūroje, sunumeruoti pieštuku arabiškais skaitmenimis. Šiuo metu kodekse liko 73 lankai. Dėl pažeistų lapų kraštų, vėlesnio perrišimo nustatyti tikslaus buvusio lankų skaičiaus negalime, tačiau išlikęs lankų numeravimas kirilikos skaičiais signalizuoja galimas apimtis. Pagrindinis lanko dydis abiem atvejais – 8 lapai (retais kartais – 6 arba 9 lapai). Lankai buvo numeruoti du kartus: 1. perrašant pagrindinį kodekso tekstą; 2. sujungus į kodekso bloką šį pagrindinį tekstą ir rodyklių bloką. Pagrindinio teksto lankų numeravimas (žymintis jau 8 lanko pradžią) aptinkamas lape 45r, o baigiasi 64 lanku lape 548r. Žymėjimas ne visada nuoseklus, porą kartų atsiranda nenumeruotų lankų, sudarančių „perteklių“ nuosekliame numeravime (tarp lapų 123 ir 132 – dviejų lankų, tarp lapų 204 ir 290 – bent 9 lankų). Žymos surašytos lanko pirmojo lapo recto pusėje, apatinės lapo paraštės išoriniame kampe. Tai lėmė, kad šios žymos vos išlikusios, dažnai uždengiamos restauravimo popieriumi arba visai neišlikusios. Antrasis, visą kodeksą apimantis, lankų numeravimas aptinkamas lape 4r ir žymi 7 lanko pradžią; o baigiasi 79 lanku lape 564r. Žymos surašytos kiekvieno lanko pirmojo lapo recto pusėje, apatinės lapo paraštės centre. Galima manyti, kad kodekso pradžioje trūksta beveik 6 lankų. Deja, kodekso pabaigos defekto apimties lankais ar lapais apskaičiuoti šiuo metu negalime.

Kodekso blokas defektuotas: nėra pradžios, pabaigos; pavieniai lapai sudėvėti, kampai nubyrėję; knygos antrojoje dalyje tekstai sulieti (ypač stipriai nuo lap. 550), aptaškyti vašku (lap. 229r). Kodekso 2-asis lapas įklijuotas apverstas: sukeistos r–v pusės²⁸. Bloko viduje trūksta tiek pavienių lapų (rodyklių dalyje – po 1 lapą tarp lapų 1 ir 2, 2 ir 3, 15 ir 16; pagrindiniame tekste – 1 lapo tarp 320 ir 321; po porą lapų tarp 335 ir 336, 349 ir 350), tiek viso 22 lanko (tarp lapų 123 ir 124). Kodekso fizinė būklė po pažeidimų buvo tvarkoma XIX–XX a. sandūroje. Prieš įrišant knygą buvo susiūti išlikę lapai ir lankai, nutrupėję lapai ar jų pakraščiai sutvirtinti tvirtu popieriumi, o kad matytųsi tekstas, lapų įplyšimai, kai kurie pakraščiai buvo sutvirtinti skaidraus popieriaus (kalkės?) juostelėmis (pvz., lap. 1r–v, 2v, 4r, 124r ir kt.).

Kodeksas perrašytas dviejų spalvų rašalu. Pagrindinis tekstas rašytas juodos spalvos rašalu, kurio sudėtyje nustatyti geležies junginiai²⁹. Teksto rubrikos, antraštėlės, inicialinės raidės rašytos raudonu rašalu: pirmoje kodekso dalyje (lap. 3, 35, 47, 288) gamybai naudotas HgS – cinoberis, o kodekso pabaigoje (lap. 512 ir 519) raudoname rašale aptiktas Pb3O4 – švino surikas (švino minija). Inicialinių raidžių ir atsklandos puošybai naudoti spalvoti pigmentai³⁰: raudonai ir geltonai spalvoms panaudoti augalinės kilmės dažikliai (organiniai pigmentai), nusodinti ant kalcio junginių; žaliai spalvai panaudoti vario pig­mentai; rusvai gelsvas dažas – auksas su vario priemaišomis. Augalų piešiniai atlikti naudojant akvarelę, kurios pagrindu tapo juodi anglies pigmentai, o jų kontūrams naudotas rašalas iš geležies junginių.

2. Vidinė kodekso sandara ir dekoras. Knyga susideda iš dviejų loginių dalių: dalykinių-abėcėlinių rodyklių bei pagrindinio teksto – vaistinių medžiagų (augalų, gyvūnų, mineralų ir kt. medžiagų) aprašymų. Informacijos loginei skirčiai tarp dalių naudojami tušti lapai arba puslapiai. Objekto aprašą stengiamasi dėti vis naujame puslapyje arba atskiriant keliomis tuščiomis eilutėmis, kartais – puse puslapio. Teksto laukas visame kodekse vienodas: 230 × 130 mm. Teksto linijos bespalvės, teksto lauke telpa 30 eilučių. Kodeksą pradedančios rodyklės surašytos dviem stulpeliais. Stulpelių plotis įvairuoja nuo 50 mm iki 60 mm. Pagrindinis kodekso tekstas dėstomas lapo centre vienu stulpeliu. Stengiamasi išlaikyti ir vienodas teksto lauko paraštes: viršuje – 30–35; išorėje – vidutiniškai 30–50; viduje – 10–45; apačioje – 50 mm. Pateiktos informacijos tvarkai ir paieškai pasitelktas raudono rašalo daugiapakopis tekstų numeravimas šoninėse bei kolontitulai viršutinėse paraštėse.

Visas kodeksas perrašytas knyginiu pusustaviu, o išlikusiai vienai atsklandai panaudotas pintinis raštas (lap. 515r). Rodyklėse teksto aukštis – 3 mm, tekste – įvairuoja nuo 3 mm iki 4 mm. Kolontitulų, rodyklių numeravimo raidžių aukštis – 5 mm. Raidės lygios, stačios, įvairuoja tik inicialinių raidžių rašyba ir rašymo tankis (pvz., 184v–185r, 468r, 472r, 536v ir kt.). Tekste naudojamos pavienės iškeltinės raidės, tarp žodžių stengiamasi išlaikyti tarpus, skyrybai vartojami kableliai, taškai; paaiškinimams tekste – žvaigždutės. T. Isačenko nuomone, tekstą perrašė bent du rašovai. Jų rašysena skiriasi labai nežymiai – skiriasi tik teksto tankumas. Vienai rankai tyrėja priskiria lapus 1–21, 210–225, o antrajai – visą likusį tekstą³¹.

Didžiąsias kodekso dalis pradeda padidintos, geometriniais ir augaliniais elementais puoštos inicialinės raidės (lap. 11v, 12r, 13r–16v, 19r, 21v, 29r, 100r, 196r, 205r, 282r, 515r). Teksto inicialinės raidės paprastos, vos padidintos, kartais puoštos pavieniais elementais (pvz., ornamentinėmis uodegėlėmis). Išliko viena puošni atsklanda (lap. 515r). Kodeksas gausiai iliustruotas gydomaisiais augalais, taip pat gydomųjų savybių turinčiais gyvūnais. Vilniaus nuoraše išliko grizailio technika iliustruoti 342 objektai (iki 369-o sk.)³². Nupiešti tvirta, įgudusia ranka, plunksna ir juodu rašalu, teptuku ir akvarele. Dar 4 augalai (sk. 370–373, lap. 368v, 370v, 371v, 373r) pavaizduoti labai schemiškai, rašalu ir plunksna arba pieštuku. Likę augalus pristatantys skyriai (nuo 374) neiliustruoti, tačiau piešiniams palikta vieta. Vienam objektui skiriamas vienas vaizdas, tačiau kai kurie augalai turi ir kelis vaizdus, pvz., trys skirti Ficus, 214 sk. (lap. 238v–240r). Tarp iliustracijų rasime ne tik augalų, gyvūnų (lap. 81r, 328v, 354v), fantastinių būtybių (lap. 90v, 318v, 320r, 347v), tačiau ir pastato (lap. 306r), fontano (lap. 85v), indo (lap. 83v) vaizdų bei tris žmonių atvaizdus (lap. 264v, 271v, 279v).

3. Prierašai. Kodekse aptinkami 3 rūšių prierašai. 1 grupė – vaistinių medžiagų pavadinimai, rašyti rudu rašalu, skirtingomis rankomis, XVII–XVIII a. greitraščiu: божие дерево; мышьи ушки (lap. 11v); морковь (lap. 13r); кроп; папорть (lap.13v); Донник[…] (lap. 14v³³, 15r); зверобой. Supericum personatum // Клоповник. Rhinantus Nista galis (lap. 28v); божие дерево (lap. 30v); полынь (lap. 32r); укроп (du kartus, skirtingu rašalu, lap. 46v); анис (lap. 48r); бигун (lap. 57v); роза (lap. 63r); мышьи ушки (lap. 63v); миндаль (lap. 69v); сабур (lap. 71v); свекла (lap. 107v); васильки (lap. 109r); мeта огородная (lap. 110v); ромашка (lap. 124r); конопель (lap. 132r); тыква (lap. 133r); цикория (lap. 35r); огурцы (lap. 136r); кипарис (lap. 152v); корица (lap. 153v); кимен большой немецкой (lap. 154v); тимон (lap. 156r); вишни (lap. 162v); морковь, carotta (lap. 198v); финики (lap. 202v); девясил (lap. 205r); укроп (lap. 225v); гунба (lap. 228r); папорт (lap. 232v); земляница (lap. 237v); гвоздика (lap. 258v); пырей (lap. 263r); хмель (lap. 269v); белена страмна[...] (lap. 272r); салат (lap. 282v); солодковой корень (lap. 286r); зара (lap. 287v); лен (lap. 300r); тысячилистник (lap. 313v); мушкатные орехи (lap. 317v); морошка (lap. 325r); дыни (lap. 332r); мед (lap. 338r); орехи (lap. 343r); попутник (lap. 366r); изюм (lap. 380v); невть (lap. 384r); морковь (lap. 387r); груша (lap. 387v); перeц стручист[...] (lap. 388v); перец горoшистый (lap. 390r); тополь от разшиба (lap. 392v); дуб (lap. 400r); горох (lap. 401v); сливы (lap. 403r); дикая ридика (lap. 404v); хрен (lap. 411v); редька (lap. 412v); репа (lap. 413r); красная смародина, ribes rubrum (lap. 417v); роза (lap. 418r); горох (lap. 422r); дикая редькa (lap. 423v); пшено сорочинское (lap. 425v); шалфей (lap. 426v); бузина (lap. 428r ir 429r); горчица (lap. 437v); тимон (lap. 440r); сандал (lap. 447v); мыло (lap. 471v); трилистник водяной (lap. 476r); трифол. (lap. 477r); пшеница (lap. 484v); липа (lap. 487r); крапива (lap. 492r); фиалка (lap. 495v); земленые яблока (lap. 499r); береза, betulla (lap. 500v); водяной перец (lap. 506r); куколь (lap. 509v); цетварь (lap. 511r); имбирь (lap. 512r); сахар (lap. 513v); квасцы (lap. 518r); гоуба грецкая (lap. 561r); кремень (lap. 562r).

2 grupė – įrašai apie ligas ir gydymą, rudu pablukusiu rašalu, XVIII a. greit­raščiu, lapuose: 29v, 100v, 102v, 125r, 351v, 352r, 367r, 368r, 404r, 412r.

3 grupė – nuorodos skaitytojui: 1. NB, pieštuku, lap. 35r, 217r, 219v, 265r; 2. Зри, rudu rašalu, lap. 280r.

4 grupė – įrašai, pasižymėjimai rašalu ir pieštuku, XVIII–XIX a. greitraščiu: lapuose 30r–v, 32v, 33r–v, 34v, 217r, 297v, 517r, 557r, 562v–563r.

4. Kodekso turinys

I dalis. Rodyklės

Lap. 1r–10v: [Канон хитростей], be pradžios, skyriai 210–399. Po Кanono pabaigos pridėti dar du skyreliai: 400. От чего скоти всякия бывают плодовиты. 401. От чего скоти всяки бывают тукосны.

Lap. 11r: tuščias puslapis.

Lap. 11v–18r: Сии суть главы травам. И камениям по азбучным словам.... Skyriai 1–688:

Lap. 11v–16v: abėcėlinis augalų ir kitų vaistinių medžiagų sąrašas; 20 pokalbių, kuriuose skyriai 1–542;

Lap. 16v–18r: Главы о бисерех по азбучным же словам …; 20 pokalbių, kuriuose skyriai [543]³⁴–688.

Lap. 18v–20r: Зде начинается трeтия часть сия книги. А то есть регист сии речь канон чем обрести те зелия, кои проход творят. И потом иная беседа о тех зелиях, кои естество человеческое оукрепляют. И те суть собою благовонны. Третия же о обретении гум. И иные потому же, чтобы ведать, кои на которую потребу пристоят, чтобы их обрести мощно и кою они в себе силу содержат. Сии суть зелия последующии, кои проход движут.

Lap. 20r–v: Предисловие о оуринах, skyriai 1–19.

Lap. 20v–21r: О жилном кровопущении для ради коея немощи жилную кровь пускаем и с коего места, skyriai 1–24;

Lap. 21v: Главы о чепучинном сиденье, skyriai 1–21.

Lap. 21v: Оуказ о познавании зачатия жены сыном или девицею ходить, skyrius 1.

Lap. 22r–28v: tušti lapai.

II dalis. Vaistinių medžiagų aprašymai

Lap. 29r–514r: vaistažolių ir kitų gydomųjų medžiagų aprašymai; 21 pokalbis, skyriai 1–542.

Lap. 514v: tuščias puslapis.

Lap. 515r–569v: Зде начинается беседа о драгих каменех, сии речь о бисерех. Такоже и о иных многих каменех. Такоже и о металех. Такоже и о арсех. Или о менерех. Сии речь о меде обычной. И о красной, и о рудах, о златых, и о серебряных. И о железных. И о всех протчих таковых. Išliko 20 pokalbių (iš galimų 22), skyriai 543–682 (fragmentas). Pabaiga defektuota.

570r–v: teksto apie urinas fragmentas.

Kodekso turinio lyginamajai analizei buvo sudaryta lentelė (1 priedas), kurioje užfiksuota Vilniaus nuorašo vaistinių medžiagų abėcėlinių rodyklių bei pagrindinio teksto turinio struktūra, objektų nomenklatūra. Norint palyginti pateikiama Gart der Gesundheit (1492) vaistinių medžiagų nomenklatūra.

5. Kodekso proveniencijos ir saugojimo istorija. Pirmo kietviršio vidinės pusės viršutiniame išoriniame kampe priklijuota VVB Rankraščių skyriaus lipdė: Рукописноe Отдѣлєнie Виленской Публичной Библiотеки, No. 313 шкафъ. полка. витрина. 17 (skaitmenys įrašyti ranka, mėlynu rašalu). II lapo viršutiniame vidiniame kampe – apvalus rašalinis ant­spaudas LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJOS BIBLIOTEKA. Po šiuo antspaudu mėlynu rašalu įrašyta raidinė signatūra F.22, kitoje eilutėje violetiniu rašalu – 25.Bx–II. Antspaudas ir pastarasis įrašas pakartoti lapo 570v apačioje.

Kodekso patekimo laiką nustatyti padėjo informacija, išlikusi VVB rankraščių kataloge: lakoniškas įrašas nr. 313 atkartoja informaciją (numerį bei saugojimo spintą) kodekso VVB lipdėje ir liudija kodeksą ten jau buvus³⁵.. Ten pat įrašytos pastabos, kad nuo nr. 311 vardijami kodeksai pateko jau po Dobrianskio katalogo spausdinimo, o štai kodeksas nr. 336 buvo įsigytas 1912 m. Tai leidžia teigti, kad Vilniaus nuorašas į VVB pateko tarp 1882 ir 1912 metų. Deja, šiame kataloge neužfiksuoti šio nuorašo įsigijimo šaltinis ir būdas. Pirmojo pasaulinio karo metais (1915 m.) kodeksas su kitais VVB fondais buvo išgabentas į to meto Rumiancevų muziejaus viešąją biblioteką Maskvoje, vėliau tapusią SSSR V. Lenino valstybine biblioteka. 1946 m. Vilniaus nuorašas buvo parvežtas į Vilnių, į to meto Lietuvos mokslų akademijos biblioteką. Sugrąžintų objektų sąraše jis minimas 250 numeriu³⁶.

Vilniaus nuorašo lyginamoji analizė

1. Teksto makro- ir mikrostruktūra. Kalbėti apie tikslią buvusią kodekso makrostruktūrą sudėtinga, nes trūksta pradžios ir pabaigos. Mikrostruktūrai priskiriamas teksto organizavimas makrostruktūros viduje. Šiandieninės knygos struktūros požiūriu Vilniaus nuorašo kodekse galime tiksliai išskirti dvi dideles makrostruktūros dalis – pagalbinių rodyklių bloką ir pagrindinį tekstą. Lyginant su originaliu spaudiniu, pradžioje trūksta antraštinio lapo, knygos sudarytojo pratarmės, o pabaigoje – skyriaus apie urinas ir baigiamojo kolofono. Tai, kad kodekso pradžiai buvo skirti net 9 lankai (išliko nuo 6-ojo lanko pabaigos), leidžia manyti kodeksą turėjus ir šiuos elementus. Mažas išlikęs fragmentas knygos pabaigoje liudija buvus tekstą apie urinas. Tačiau ar būta kitų tekstų, nurodytų rodyklėse (О жилином кровопущении для ради коея немощи; Главы о чепучинном сиденье) – neaišku.

Kodekso rodyklių blokas sudarytas iš 6 atskirų dalykinių rodyklių. Jis prasideda vadinamuoju Канон хитростей (temine rodykle): į du stulpelius surašytas 401 sunumeruotas susirgimas ar negalavimas. Juos lydi nuorodos į pagrindinio teksto skyrių ir jo dalį, kur skaitytojas ras informaciją apie gydymo būdą. Tokių nuorodų vienam susirgimui gali būti nuo 1 iki 28. Antroji, abėcėlinė rodyklė, pristatanti pagrindinį tekstą, susideda iš dviejų dalių, skirtų: 1. vaistinėms žolėms, gydomosioms medžiagoms; 2. mineralams. Kiekviena šių struktūrinių dalių turi atskiras rubrikas (lap. 11v ir 16v), yra suskirstyta į pokalbius, kurių kiekvienas atitinka lotynų abėcėlės raidę, nurodomą pokalbį pradedančioje rubrikėlėje. Tad augalams rodyklėje skirta 20 pokalbių su 542 skyriais, o mineralams – išliko 20 pokalbių su 140 išlikusių skyrių (iš 146 galimų pagal spaudinį). Vienas skyrius – tai vienas aprašomas objektas: augalas, mineralas ir pan. Tačiau abi rodyklės dalys turi ištisinę skyrių numeraciją (1–688), kuri pagrindinį tekstą pristato kaip visumą. Trečioji rodyklė (arba trečioji knygos dalis, трeтия часть сия книги) pradedama rubrika, apibūdinančia teminę rodyklės sudėtį (apie medžiagas tam tikriems susirgimams gydyti, sveikatai stiprinti, tepalams gaminti). Kiekviena tema turi atskirą rubrikėlę, po ja abėcėlės tvarka išvardijamos vaistinės medžiagos bei pateikiama nuoroda į teksto skyrių informacijai gauti. Ketvirtoji rodyklė skirta žmogaus šlapimui ir jo atspindimiems sveikatos sutrikimams, penktoji – gydymui kraujo nuleidimu, šeštoji – gydymui prakaitavimu³⁷ (О чепучинном сиденье). Visų trijų rodyklių skirstymas į skyrius liudija, kad tai atskiri tekstai. Rodyklių blokas baigiamas dar vieno teksto – apie apvaisinimą (Оуказ о познавании зачатия) – įvardijimu.

Pagrindinis kodekso tekstas, kaip ir nusakyta antrojoje rodyklėje, sudarytas iš pristatomų vaistinių medžiagų, suskirstytų į pokalbius, atitinkančius abėcėlės raidę. Kiekvienam objektui skirtas atskiras aprašas – pokalbio skyrius su jam skirtu eilės numeriu (kolontitulu). Objekto aprašo teksto mikroschema nesiskiria nuo spaudinio. Ji prasideda nuo informacinio elemento: augalo pavadinimas nurodomas lotynų, graikų, arabų, vokiečių kalbomis, dažnai pateikiamas pavadinimas rusų kalba, kartais – lenkų. Papildomas elementas kodekse – tai vertėjo ar rašovo komentaras apie tai, kad augalas auga ir Rusioje. Šį informacinį elementą lydi iliustracija – objekto atvaizdas. Aprašant mineralus šis informacinis elementas gerokai trumpesnis, be iliustracijų, o skyriaus numeris dažnai įrašytas virš informacinio elemento. Pavadinimas dažniausiai pateikiamas lotynų kalba, kartais – ir kitomis (graikų, arabų, vokiečių, rusų) kalbomis. Toliau nurodomos objekto gydomosios savybės. Jei spaudinyje yra nurodomi ir augalų savybes užfiksavusių senųjų šviesuolių vardai (pvz., Dioskaridas, Plinijus, Avicena ar kuris kitas), tai rankraštyje jie paminimi tik labai retais atvejais, dažniausiai įvardijami bendriniu vardu: gydytojais (врачеве) arba mokytoju (мистр).

Antroji aprašymo dalis – tai augalo aptarimas humoralinės Hipokrato–Galeno medicinos sistemoje. Kiekvienas augalas gali būti karštas arba šaltas, drėgnas arba sausas. Taip pat svarbus šių savybių intensyvumas. Šioje dalyje aptariamos ir botaninės augalo savybės, atskiros, medicinai naudingos augalo dalys. Aprašant mineralus, nurodomos jų spalvos, tvirtumas, taip pat aprašomos jų radimo, išgavimo ar atgabenimo sąlygos. Kartais ir mineralai aptariami Hipokrato–Galeno medicinos sistemoje (pvz., deimantas, lap. 515r).

Trečioji aprašymo dalis yra didžiausia, skirta objektui apibūdinti mediciniškai. Ji sudaryta iš atskirų dalelių, sunumeruotų teksto paraštėje kirilinėmis raidėmis – skaičiais. Galima išskirti tris pagrindines smulkiųjų tekstų temas: kaip paruošti, sutaisyti augalą gydymui, po to aprašoma terapinė paskirtis (t. y. kokius susirgimus gydyti) ir trečioji tema – medicininis poveikis. Tad numeravimą turi kiekvienas atskiras sutaisymas, taikymo sritis ar poveikio aprašymas. Aprašant mineralus, šioje dalyje aptariamos jų savybės, galimybės apdoroti, jungti su kitomis medžiagomis, aptariama jų medicininė paskirtis ir poveikis (tiek terapinis, tiek psichologinis). Kiek ir kokių dalelių sudaro tokį aprašymą, lemia atskiro objekto savybės. Tokiu būdu apraše aptariami trys gydymui reikalingi komponentai – vaisto paruošimas, taikymo būdas ir medicininis poveikis. Visus juos galima rasti pasinaudojus ligų gydymo būdo rodykle (lap. 1r–10v, [Канон хитростей]), kurioje nurodomi skyrių ir dalelių numeriai kiekvienoje dalyje.

2. Struktūros ir turinio lyginamoji analizė. Lyginant Vilniaus nuorašo vidinę struktūrą su originaliu 1492 m. spaudiniu, galima teigti, kad, nepaisant defektų pradžioje ir pabaigoje, pagrindinė spaudinio struktūra, turinio išsamumas kodekse išlaikomi. Tačiau Vilniaus nuorašas parengtas, pritaikytas tikslinei (užsakovo?) aplinkai ir atliepia kirilinės rankraštinės knygos struktūrą: rodyklės pateiktos kodekso pradžioje, vienoje vietoje, o ne tarp tekstų ar knygos pabaigoje (kaip spaudinyje). Išliko vienos dalies antraštė – rubrika, įrašyta į puošnią atsklandą, visos kitos teksto dalys taip pat pradedamos rubrikomis, inicialinėmis raidėmis; tekstas perrašytas knyginiu pusustaviu, romėniškieji skaičiai pakeisti kirilikos skaičiais, pasitelkti papildomi elementai – kolontitulai lapų atvarto viršuje, žymintys pokalbį bei skyriaus numerį. Kaip jau buvo minėta, lengvesniam informacijos naudojimui pasitelktas pagrindinio teksto skirstymas į pokalbius: vienas pokalbis skirtas vienai lotynų abėcėlės raidei. Tačiau Vilniaus nuoraše suskirstymas į pokalbius rodyklėse ir pagrindiniame tekste nesutampa dėl skirtingo lotyniškųjų raidžių traktavimo (vertimo), ypač jei jos neturi atitikmens kirilikos abėcėlėje (pvz., J, H, Q). Tada aprašus sujungia arba suskaldo. Nuorašo rodyklėse lotyniškoji raidė C dažnai perskaitoma ir rašoma kaip kirilinė K, todėl abėcėlinėje rodyklėje du objektai, prasidedantys lotyniška K raide, neišskirti į atskirą pokalbį, bet buvo prijungti prie L raidės. O pagrindiniame tekste suformuotas dar vienas – dešimtasis pokalbis, skirtas lotyniškai K raidei. Tad rodyklėje vaistažolių aprašymams skirti 20 pokalbių, o pagrindiniame tekste – 21. Panašiai pokalbiai skirstomi ir mineralų dalyje. Nors dėl pažeistų kodekso lapų rodyklėje nėra galimybės tiksliai nustatyti informacijos skirstymo į pokalbius, išlikusi informacija liudija, kad pagrindiniame tekste abėcėlinis skirstymas taip pat detalesnis (rodyklėje – 20 pokalbių, o pagrindiniame tekste galėjo būti net 22, 2 pokalbius skiriant raidėms Y ir Z). Pastebėta, kad pagrindinio teksto pokalbių pristatymuose abėcėlės raidžių įvardijimai formuluojami labai panašiai kaip Šelonino nuoraše³⁸. Objektų aprašymai pateikiami laikantis originalios sekos spaudinyje, t. y. laikomasi lotyniškosios abėcėlės, pvz., nuoraše atskiruose sąrašuose pateikiami pavadinimai, prasidedantys lotynų abėcėlės G ir H raidėmis, nors rusų kalboje jie visi prasideda raide Г.

Vilniaus nuoraše, kaip ir spaudinyje, pastebėta sekos numeravimo klaidų: abėcėlinėje augalų rodyklėje dukart pažymėtas 146 numeris, praleistas 228, pagrindiniame tekste dukart parašytas 183 numeris, praleistas 233, vienam objektui suteikti du – 490 ir 491 numeriai (lap. 469r–v). Kitas atvejis – spaudinyje ir kodekso rodyklėje praleistas 323 skyrius, rodyklėje tai pažymint pa­staba (lap. 15r), o Vilniaus nuoraše šiuo – 323 skyriumi – tampa kitas spaudinio objektas, Маррубияструм или маррубиянигрум. Pastebėtas ir sukeistas kelių objektų eiliškumas: sk. 413 su sk. 414, sk. 680 su sk. 681. Abėcėlinėje rodyklėje pastebėta dar viena klaidų rūšis: skyrių 38–43, 48 vertimai įrašyti 1 pozicija žemiau, nei turėjo būti. Tad rusų kalba vanduo virto actu (38. Аква. По руски оуксус).

LMAVB saugomame kodekse praleisti 6 objektai: Citrum (spaudinyje tai 138 sk.), Iparis (be dalies, tarp 258 ir 259 sk.), Menta (302 sk.), Uuepassule (spaudinyje pateiktas kaip pastaba po 529 sk.), Yssopus (tarp 538 ir 539 sk.), Armenus (559 sk). Tuo pat metu Vilniaus nuoraše yra 3 papildomi augalų aprašymai be skyriaus numerio, kurių nėra 1492 m. spaudinyje, jie neminimi ir kodekso rodyklėje. Tai: Бридена … или чечуиная трава по руски, ростет на Руси множество (lap. 111v–112, dalelių numeravimas pratęsia 73 sk.), Картомус (lap. 159v–160r, po 127 sk.) ir по руски плод или плодовая трава (lap. 321v–322v, po 309 sk.). Šiuos objektų aprašymus lydi pastabos, paaiškinančios jų atsiradimo aplinkybes: „pagrindinėje knygoje“ aprašymas pateikiamas kartu su 73 aprašymu, „įrašyta iš kitų knygų“, „vokiškoje knygoje nėra ir įrašyta vėliau“. Įdomu tai, kad minimas Картомус (lap. 159v–160r, po 127 sk.) yra tikslus Картонос (lap. 171r-v, 139 sk., spaudiny Cartamus) teksto perrašas.

Mokslininkams itin aktualūs ir originalūs lingvistiniai prierašai – objektų įvardijimai rusų kalba. Jų skaičius rodyklėje ir pagrindiniame tekste skiriasi, juolab, kad abu tekstai defektuoti. Abėcėlinėje rodyklėje pavadinimus (ar jų fragmentus) rusų kalba (а по руски) turi 143 augalai, vaistinės medžiagos ir 32 akmenys. Tekstinėje dalyje pavadinimų rusų kalba (а по руски) gerokai daugiau: jie minimi 237 augalų ir 38 akmenų aprašymuose. Galima teigti, kad beveik visi abėcėlinėje rodyklėje nurodyti pavadinimai rusų kalba aptikti ir pagrindiniame tekste. Nepanaudoti tik keli vertimai, esantys rodyklėje: pvz., Алкекенги. По руски издихова (24 sk.), Антеллус. По руски зловия (55 sk.), Гарбаоуриналис. А по руски хмел (251 sk.). Skiriasi kai kurių objektų pavadinimų transkripcijų rašyba (pvz., rodyklėje – 12. Алтея. По руски проскурник или зен ивер; tekste – 12. Альтея ... а по руски зензевер; rodyklėje – 176. Дорхвас, tekste – 177. Доервакс, spaudinyje – Doerwasse ir kt.). O kai kurie vertiniai skiriasi iš esmės: rodyklėje – 15. Анизум по латынски. По руски анис, tekste – 15. Анизум ... по руски текло, изелие; rodyklėje – 27. Антер. По руски смородина, tekste – 27. Антера, по руски сeмя свороборинное; rodyklėje – 668. Салиема. А по руски бисер; tekste – 668. Салиема ... а по руски соль соколья (Sal gemma, 667 sk.).

Pastebėta, kad Charkovo nuoraše pavadinimai rusų kalba įrašyti tarp rodyklių stulpelių kaip prierašai³⁹, o Vilniaus nuoraše jie jau tapę integralia teksto dalimi: minimi atskiru sakiniu rodyklėse, objekto apraše įvardijami informaciniame elemente (rubrikoje) arba tiesiog minimi tekste. Dažnai, jei nežinota, kaip augalą įvardyti rusų kalba, buvo parašoma, kad jis auga Rusioje (pvz., а растет на Руси множественно) ar jį augina kitos tautos (pvz., на Руси фрязове промеж собя сеют, 64 sk.; Серефилиюм... а на руси сеют ту траву немцы, 98 sk. ir kt., žr. 1 priedą). Pastebėta, kad bent 10 augalų turi lenkiškus pavadinimus (pvz., Боуксус … по полски земледеание, 77 sk.; Себе … сивула по полски, 111 sk. ir kt.). Tekstuose polonizmų gali būti ir daugiau. Ar jie liudija mačius ir senuosius spaudinius lenkų kalba, ar tik jų vertimus, šiuo metu atsakyti negalime. Dar du augalai turi nuorodas į Armėniją (Кавлис... римская капуста или арменская капуста, 161 sk.; Сафотум … а растет во арменских странах, 438 sk.).

Vilniaus nuoraše redaguojami, papildomi buvo ne tik objektų pavadinimai, bet ir aprašymų tekstai, keičiantys prasmę, pvz., Apium merck aprašymo dalis:

Ir tokių pavyzdžių, atlikus išsamų tekstologinį tyrimą, matyt, būtų galima rasti ne vieną.

3. Iliustracijų lyginamoji analizė. Tyrėjos T. Isačenko ir A. Ipolitova pastebėjo, kad Vilniaus nuorašo piešiniai sava išraiška gana tolimi Gart der Gesundheit graviūroms, juos atspindi tik bendraisiais bruožais, yra įsivaizduojami ir unikalūs⁴⁰. Tačiau kažin ar juos galima vadinti unikaliais. Jau XX a. pradžioje buvo pastebėti ankstyvųjų spaudinių graviūrų panašumai, pakartojimai ar papildymai⁴¹. Vilniaus nuoraše visi piešiniai atitinka siužetinius spaudinio vaizdus, pvz., vyrišką ir moterišką mandragoras, vandens fontaną, banginį ambros apraše, narcizo atvaizdus, elnią širdies kaulo ir ožį muskuso aprašymuose, o mėta, kaip ir spaudiny, taip pat pavaizduota trimis variantais (lap. 335r). Skiriasi tik jų atlikimo maniera. T. Isačenko žmonių vaizdavimo manierą kodekse priskiria Stroganovų dailės mokyklai⁴². Visi kodekso tyrėjai sutinka, kad dekoratyviųjų kodekso detalių – inicialinių raidžių, atsklandos ir augalų piešinių – stilistika panaši į XVI–XVII a. senosios spaudos ornamentus⁴³, artima „rusų barokui“⁴⁴, kuris XVII a. antrojoje pusėje ėmė plisti caro, patriarcho ir diduomenės dvaruose⁴⁵. Kitas labai svarbus A. Ipolitovos pastebėjimas – tai Uvarovo ir Vilniaus nuorašų iliustracijų panašumas, atskirų detalių pasikartojimas (pvz., šaknis nupiešta tarsi paukštis su išsižiojusiu snapu, 159 sk., lap. 189r; arba šaknis tarsi fantastinė būtybė, 169 sk., lap. 196r)⁴⁶. Įdomu tai, kad, O. Sapožnikovos nuomone, dailininkas, dekoravęs Šelonino nuorašą, galėjo dalyvauti dekoruojant ir Uvarovo nuorašą ar bent priklauso tai pačiai mokyklai⁴⁷. Šios tyrėjos nuomone, dailininkas perėmė Maskvos spaustuvės rūmuose (Московский печатный двор) spaudinių rubrikoms ir inicialams naudotą stilistiką⁴⁸. Tai leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu žinomi bent trys vieno dailininko ar tai pačiai dailės mokyklai priklausantys iliustruoti nuorašai, sudaryti kelių dešimtmečių skirtumu.

Vilniaus nuorašą analizuojant de visu pastebėti keli kodekso dekoravimo skirtumai. Spaudinyje (skirtinguose jo egzemplioriuose) graviūrų išdėstymas tekste įvairuoja, o Vilniaus nuoraše piešiniai įterpti aprašo pradžioje, teksto išorinėje kraštinėje. Vilniaus nuoraše yra papildomų iliustracijų. Pvz., Acetum (acto, 42 sk.) aprašymas kodekse papildytas puodyne su dangčiu (lap. 83v), o spaudinyje šios iliustracijos nėra; Bassilicon, 72 sk., iliustruotas dviem visai skirtingais būdais, kurių vienas atliktas kita ranka (lap. 109r). Kodekse iliustruoti ir papildomai aprašyti objektai, kurių 1492 m. spaudinyje nėra (lap. 111v; lap.159v, 321v). Dar vienu sąmoningu pakeitimu laikytume spaudinyje pavaizduotos vienuolės pakeitimą kodekse vyru (Гранетин торум, 245 sk., kodekse lap. 264v). Kiti smulkūs skirtumai gali būti traktuojami kaip nuorašo sudarytojų (rašovų, dailininkų) klaidos: 1. likęs tuščias langas iliustracijai ten, kur spaudinyje jos nebuvo (pvz., spaudinyje Amidum Amedom, 38 sk., o kodekse – lap. 78v); 2. spaudinyje iliustracija yra, o kodekse ji nenupiešta, tik paliktas tuščias langas (Agrissolium, ⁴⁹ sk., kodekse lap. 92r); 3. iliustracijai nepalikta vieta (Nenufar, 338 sk.; kodekse lap. 341v); 4. Arbor paradissi (48 sk.) spaudinio iliustracija kodekse atsidūrė Auellana Indica aprašyme (47 sk., lap. 90v). Ar šios papildomos iliustracijos, kiti skirtumai yra Floro ir Uvarovo nuorašuose, šiuo metu atsakyti neturime galimybės.

A. Ipolitovos nuomone, iliustracijos Vilniaus nuoraše buvo kopijuojamos nuo Uvarovo nuorašo, nes jis senesnis49. Tačiau šia įžvalga suabejoti verčia išlikusių iliustracijų skaičius Vilniaus nuoraše. Spaudinyje buvo 542 iliustracijos, Uvarovo nuoraše jų yra apie 330 (išbaigti piešiniai tesiekia 216 skyrių), Vilniaus nuoraše – 342 išbaigti piešiniai (iki 369 dalies ir dar 4 piešinių metmenys; dar turėjo būti ir kodekso spragose, pvz., dingusiame 22 lanke). Tad didesnis išlikusių iliustracijų skaičius Vilniaus nuoraše tampa klausimu: nuo ko kopijavo piešinius, kurių Uvarovo nuoraše nėra? Gal buvo dar vienas visiškai iliustruotas nuorašas? Nei į šį, nei į likusius klausimus – ar buvo matomos originalios spaudinio graviūros, ar kopijuojama nuo kito ir kurio nuorašo, – šiandien atsakyti dar negalime.

4. Kodekso perrašymo vieta, laikas. Deja, nei knygos pabaigos su galimu kolofonu apie perrašymo aplinkybes, nei kitų provienencinių įrašų neišliko. Neturime ir tikslių duomenų apie kodeksą rašiusius, jį iliustravusius ar įrišusius asmenis. Kodekso perrašymo laiką ir vietą šiuo metu datuojame remdamiesi nustatytais vandenženkliais: kodekso blokui panaudotas popierius su Amsterdamo, Juokdario galvos vandenženkliais, nuo XVII a. itin dažnai naudotas Maskvos valstybėje⁵⁰. Kodekse likusios geografinės nuorodos taip pat nuolat mini Rusią, kartą – Maskvą (растет зде на Москве, lap. 229r). O dar du paminėjimai – а растет на Коломне множествено (lap. 210v), по рязански (lap. 498r) tampa netiesiogine užuomina ir į rašovų gimtąsias vietas. Šiuos argumentus sutvirtina ir kodekso kalba, inicialinių raidžių rašyba, dekoravimo stilius. Aptardama pastaruosius požymius, T. Isačenko daro prielaidą, kad Vilniaus nuorašas gimė Maskvos patriarcho arba Maskvos spaustuvės rūmų aplinkoje⁵¹. Tačiau ar tik čia kodeksas galėjo būti perrašytas?

Kaligrafiškas knyginis raštas, augalų vaizdavimo meninis lygis, knygos bloko puošyba leidžia teigti, kad knyga buvo sukurta profesionalioje aplinkoje – skriptoriume. Pasak T. Isačenko, gausios fonetinio pobūdžio klaidos tekste liudija, kad rašovui tekstas galėjo būti diktuojamas⁵². Paliktos tuščios vietos piešiniams, persidengiančios jų ir rašto detalės (pvz., lap. 186v), neįrašytos inicialinės raidės liudija dailininką dirbus atskirai, iliustracijas piešiant ir inicialines raides raudonu rašalu įrašant jau perrašytame tekste.

Dar viena galimybė rasti perrašymo vietą – nustatyti nuorašo protografą. T. Isačenko monografijoje minima, kokius šaltinius galėjo naudoti Sveikatos sodo nuorašų rengėjai. Pvz., jau Charkovo nuoraše liko pastabos apie lotynišką Sveikatos sodo egzempliorių⁵³. Rengiant Floro nuorašą, jau buvo žinomi Spičinskio⁵⁴ ir Sirenijaus⁵⁵ enciklopedinių veikalų vertimai į rusų kalbą⁵⁶. Vilniaus nuorašo tekstuose esančios vertėjo / rašovo užuominos taip pat netiesiogiai atskleidžia kūrinio vertimui / sudarymui naudotus šaltinius, pvz., minima: во второй своей книзе (lap. 74v); в главной книзе то писана (lap. 111v); вписано после из иных книг (lap. 159v); в первой книзе (lap. 228r); в книзе своей собирателной (lap. 232v); в сей немецкой книзе (lap. 321v); Протеприлла ... Сие травы в сей книзе нeсть назнаменена сия трава из иной книги. А лекарство потому ненаписано что в старой той книге (lap. 404v–405v). Tačiau Gart der Gesundheit (1492 m.) egzemplioriuose šis augalas yra aprašytas (414 sk.), o mums tai tampa užuomina, kad buvo perrašoma nuo kito, defektuoto egzemplioriaus. Dar viena rašovo pastaba – Апиос ... и то ретька дикая по руски толкуется, но то есть не правда, понеже о тои ретке написано будет, в тои беседе где рцы начнутся (lap. 98r) – leidžia manyti, kad jis pastebėjo buvusias klaidas Vilniaus nuorašo šaltinyje. Tad galima manyti, kad kodekso rašovas galėjo matyti bent kelis šaltinius. Šiuos prierašus sulyginus su Charkovo, Floro, Uvarovo nuorašais būtų galima daugiau pasakyti apie naudotų šaltinių skaičių, pastabų prieskyrą vertėjui ar rašovui.

Kodikologinė ir tekstologinė analizė išryškino vidinius Vilniaus nuorašo kodekso skirtumus ir panašumus. Skirtumai – dvigubas skirtingas, nesutampantis lankų žymėjimas; pagrindinio teksto lankų numeravimas (pirmas objektas aprašomas jau 6 lanke⁵⁷); 7 tušti lapai tarp rodyklių bei pagrindinio teksto; skirtinga popieriaus kokybė ir rašalo sudėtis; neatitikimai abėcėlinės rodyklės bei pagrindinio teksto struktūroje, objektų nomenklatūros rašyboje (abėcėlinė rodyklė yra artimesnė Uvarovo nuorašui, o pagrindinis tekstas – Charkovo / Floro nuorašui); objektų įvardijimų rusų kalba gausa teksto aprašuose – skatino žvelgti į Vilniaus nuorašą kaip dviejų atskirų, skirtingų objektų – rodyklių bloko ir pagrindinio teksto – fizinį sujungimą. Kiti požymiai – tas pats popierius rodyklėje ir pagrindinio teksto pradžioje, sutampanti rašysena, inicialinių raidžių puošyba rodyklėse ir pagrindiniame tekste, vienodi pigmentai dekoro spalvoms, nenutrūkstantis teksto nuoseklumas, nors kita popieriaus, rašalo kokybė – teikė argumentus įžvalgai, kad Vilniaus nuorašas buvo sudarytas vienoje vietoje. Kodeksą tuo pat metu keli rašovai galėjo perrašinėti atskiromis dalimis nuo skirtingų redakcijų nuorašų (taip galėjo atsirasti ir nenuoseklus pagrindinio teksto lankų žymėjimas), kurių vienas turėjo būti gausiau nei Uvarovo nuorašas iliustruotas. Perrašius, visi lankai sujungti į visumą, kuri dekoruota, papuošti bloko išorės kraštai. Tokiu būdu svarbūs tampa ir kiti, formalūs, visų nagrinėtų nuorašų požymiai: tiek Floro, tiek Uvarovo nuorašų kodeksai yra 10 formato, Uvarovo ir Vilniaus nuorašams naudota bent viena tapati popieriaus rūšis (Amsterdamas su AP), Šelonino ir Uvarovo nuorašai turi vienodą pratarmę⁵⁸. Visi nagrinėti nuorašai taiko vienodą informacijos pateikimo struktūrą: tekstai skirstomi į pokalbius, turi ištisinę skyrių numeraciją⁵⁹. Visa tai leidžia manyti, kad kodeksai galėjo būti rengiami vienoje vietoje, nors ir skirtingu metu.

Tad kuriame Masvos skriptoriume galėjo būti perrašytas Vilniaus nuorašas? XVII a. antrojoje pusėje buvo bent kelios vietos, kuriose buvo kaupiamos skirtingų leidimų įvairiakalbės knygos, jų vertimai ir nuorašai, buvo verčiamos ir rengiamos naujos knygos. Pvz., minima, kad carui naują 5 dalių Sveikatos sodo egzempliorių (kurio penktoji dalis buvusi Sirenijaus į lenkų kalbą išversta Dioskarido vaistažolių knyga⁶⁰) 1678 m. perrašė Rūmų tarnybos padjakis Vasilijus Ivanovičius⁶¹. Tačiau stambūs skriptoriumai buvo bent trys. Pirmiausia minėtina Maskvos patriarcho aplinka ir jo globojami Maskvos spaustuvės rūmai, įsteigti caro liepimu ir rengę bei spausdinę ne tik bažnytinius leidinius. Antroji vieta – tai Pasiuntinių tarnyba, kurioje knygų rengimo baruose darbavosi kūrinių autoriai, rinkinių sudarytojai, rašovai, dailininkai, rašovai auksu, ikonų tapytojai ir gausi vertėjų komanda. Joje XVII–XVIII a. sandūroje dirbo ir buvusių Abiejų Tautų Respublikos piliečių, pvz., Stepanas Čižinskis, vilnietis Stachijus Gadzialovskis⁶². Trečia vieta – tai Vaistinių tarnyba (Аптекарский приказ)⁶³. Atnaujinta ir sustiprinta institucija ne tik rūpinosi caro sveikata, bet nuo 1654 m. rengė gydytojus, rinko vaistažoles ir gamino vaistus. Joje, kaip ir Pasiuntinių tarnyboje, dirbo gausus kolektyvas: vaistažolininkai, gydytojai, ikonų tapytojai, vertėjai, kitų profesijų atstovai⁶⁴. Nuo 1670 m. tarnyba aktyviai rūpinosi ir medicinai skirtomis knygomis⁶⁵: jas rinko, rengė naujus nuorašus (pvz., žinomi net devyni vaistų gamybai skirtos knygos Pharmacopoeia vertimo iš lotynų į rusų kalbą nuorašai, atlikti XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje⁶⁶). Juolab, kad ir Šelonino nuorašas buvo gerai žinomas Vaistinių tarnyboje⁶⁷, XVII–XVIII a. sandūroje buvo papuolęs gydytojui Aleksejui, dirbusiam Maskvoje (лекарской палаты⁶⁸). Tai leidžia manyti, kad Vilniaus nuorašas taip pat galėjo būti parengtas Vaistinių tarnyboje.

Išvados

Sudarytas Sveikatos sodo Vilniaus nuorašo kodikologinis aprašas, de visu atlikta kodekso sandaros ir pirminė lyginamoji tekstų analizė atskleidžia Vilniaus nuorašo ypatumus bei leidžia kelti hipotezę, kuriame skriptoriume jis galėjo būti sukurtas.

Pirmąja ypatybe laikome tai, kad LMAVB Rankraščių skyriuje saugomas, XVII–XVIII a. sandūroje Maskvoje sukurtas, didelės apimties (10, 570 lap.) kodeksas nėra vienalytis objektas. Kodeksas sudarytas iš dviejų skirtingų redakcijų knygos dalių, kurių viena – abėcėlinė rodyklė – yra artimesnė Uvarovo nuorašui, o pagrindinis tekstas – Charkovo / Floro nuorašui. Kas ir kada šias dvi dalis sujungė į vieną kodeksą, šiuo metu atsakyti negalime, tačiau panaudotas tos pačios rūšies popierius, panašios rašalo ir pigmentų charakteristikos leidžia manyti, kad abi dalys buvo perrašytos tame pat skriptoriume.

Antrąja ypatybe laikytume kruopštų nuorašo parengimą. Kodeksas rengtas kaip pavyzdinė senoji rankraštinė knyga: perrašytas knyginiu pusustaviu, gausiai iliustruotas vaistinių medžiagų vaizdais, dekoruotas puošnia rubrika ir inicialinėmis raidėmis. Puošybai naudoti spalvoti pigmentai, taip pat būta auksavimo. Kodekso bloko kraštai buvo dažyti ir puošti ornamentiniais įspaudais. Tai leidžia svarstyti apie aukštą kodekso užsakovo socialinį statusą.

Trečiąja ypatybe, nepaisant esamų defektų, laikytume Vilniaus nuorašo išskirtinį teksto išsamumą. Jį sudaro išsamiausias rodyklių blokas, surenkantis į visumą ir susistemintai pateikiantis ankstesniuose nuorašuose esančias rodykles, skirtas tiek objektų aprašymams, tiek ligų gydymo būdams. Pagrindinis tekstas buvo papildytas naujais objektais, praturtintas naujais vaizdais, jame net 237 augalų, 38 mineralų pavadinimai rusų kalba, bent 10 įvardijimų lenkų kalba. Ankstesniuose nuorašuose buvę vertėjo, rašovo prierašai panaudoti ir tapo integralia Vilniaus nuorašo tekstų dalimi.

Sutampantys formalūs požymiai, teksto organizavimo schemos ir pagalbiniai tekstai, perimti vaistinių medžiagų pavadinimai rusų kalba, ta pati iliustracijų stilistika skatino ieškoti vietos, kur visus straipsnyje minimus – Floro, Uvarovo, Šelonino – nuorašus, taip pat kitus senuosius spaudinius ar jų vertimus Vilniaus nuorašo kūrėjai galėjo matyti. Manytina, kad tokia vieta, kurioje knygos ir jų nuorašai apie vaistažoles bei kitas gydomąsias medžiagas, vaistų gamybą buvo kaupiami, rengiami, kuri turėjo savus vertėjus ir dailininkus, kur visus minimus nuorašus galėjo pamatyti ir panaudoti sudarant Vilniaus nuorašą, buvo Vaistinių tarnyba.

Šiuo metu vis dar neatsakyti liko keli klausimai. Vienas jų – apie kodekso iliustracijų kūrėjus, piešinių santykį su Simono Ušakovo (1626–1686) vadovautos dailės mokyklos Ginklų rūmuose (Оружейная палата) darbais. Antrasis klausimas – kaip kodeksas pateko į Vilniaus viešąją biblioteką. Kodekso kelionės į Vilnių istorija padėtų atskleisti Vilniaus nuorašo funkcionavimo istoriją.

Tačiau svarbiausias mums liko kultūrinius ryšius atspindintis klausimas. Gausūs papildomi polonizmai nuoraše rodo, kad kodekso kūrimo darbuose turėjo dalyvauti ir asmuo, mokantis ne tik vokiečių, lotynų, bet ir lenkų kalbas. Šiuo metu dar negalime palyginti polonizmų skirtinguose nuorašuose, nieko nežinome ir apie iš ATR kilusių vertėjų dalyvavimą sudarant šiuos enciklopedinius veikalus. Tai padėtų atskleisti Vaistinių tarnybos archyvo dokumentų informacija apie tuo metu ten dirbusius vertėjus ir jų atliktus darbus.

Taigi, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas Sveikatos sodas – Rusijos rašto paminklas, Gart der Gesundheit (1492) vertimo nuorašas, sukurtas XVII–XVIII a. Maskvoje. Išsiskiriantis teksto išsamumu, vaistinių augalų pavadinimų rusų kalba, polonizmų gausa, įdomia medicinine informacija, puikiai iliustruotas rankraštinis kodeksas dar laukia tolesnių tyrimų.

Šaltiniai

1. 1. CUBA, Johannes von. Gart der Gesundheit [Low German] Gaerde der Suntheit. Lübeck: Stephanus Arndes, 1492. 342 p. Prūsijos kultūros fondo Berlyno valstybinė biblioteka (Staatsbiblio­thek zu Berlin), 4° Inc 1483. [žiūrėta 2021 m. balandžio 20 d.]. Prieiga per internetą: http://resolver.staatsbibliothek-berlin.de/SBB00015F7700000000.
2. 2. CUBA, Johannes von. Gart der Gesundheit [Low German] Gaerde der Suntheit. Lübeck: Stephanus Arndes, 1492. [324] lap. Jeilio universiteto Istorinė Medicinos mokyklos biblioteka (Yale University, Historical Library of the Medical School), Incunabula G–109 (Goff). [žiūrėta 2021 m. balandžio 20 d.]. Prieiga per internetą: https://archive.org/details/3847326.
3. 3. Katalog rukopisyam, khranyashchimsya v Rukopisnom otdelenii Vilenskoi publichnoi biblioteki, [iki 1912 m.], t. 2, 246 lap., Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, F22–123.
4. 4. LTSR MA centrinė biblioteka. Rankraščių skyrius. Rankraščių priėmimo aktai. 1946-01-04–1948-01-12, 48 lap. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, F75–347.
5. 5. Litsevoi travnik ili Vodoshnik, 1620, 355 lap. Biblioteka Rossiiskoi akademii nauk (BAN), 17.4.12
6. 6. Pervyi Moskovskii litsevoi spisok (Spisok Flora), 1616. Rossiiskii gosudarstvennyi arkhiv drevnikh aktov (RGADA), f. 188, nr. 649.
7. 7. Travnik: [Rukopis’ iz biblioteki Ivana Groznogo]. 1534, 582 lap. Tsentral’noiaya nauchnaya biblioteka Khar’kovskogo natsional’nogo universiteta imeni V.N. Karazina, CNB: 121-p 159/c. [žiūrėta 2021 m. vasario 21 d.]. Prieiga per internetą: http://escriptorium.univer.kharkov.ua/handle/1237075002/1975.
8. 8. Travnik, XVII a., 746 lap. Gosudarstvennyi Istoricheskii muzei (GIM,), Uvar. 387–1. [žiūrėta 2021 m. vasario 21 d.]. Prieiga per internetą: https://catalog.shm.ru/entity/OBJECT/157496?query=%D1%82%D1%80%D0%B0%D0%B2%D0%BD%D0%B8%D0%BA&fund=21&index=15

Literatūra

9. BELOBROVA, Olga. Gadzalovskii (Gadzyalovskii) Stakhii. Slovar’ knizhnikov i knizhnosti Drevnei Rusi, Sankt-Peterburg, 1992, vyp. 3: XVII vek, ch. 1, p. 191.

10. BOBROVA, M.; ZHURAVLEVA, I. Travniki XVI i XVIII vv. v fonde Tsentral’noi nauchnoi biblioteki Khar’kovskogo natsional’nogo universiteta imeni V. N. Karazina. 2011 [žiūrėta 2021 m. birželio 16 d.]. Prieiga per internetą: http://dspace.univer.kharkov.ua/bitstream/123456789/9921/2/Travniki_CNB.pdf;.

11. BULANIN, Dmitrii. Bulev (Byulov) Nikolai. Slovar’ knizhnikov i knizhnosti Drevnei Rusi. Leningrad, 1988, vyp. 2: 2-ya polovina XIV–XVI v., ch. 1. [žiūrėta 2021 m. birželio 8 d.]. Prieiga per internetą: http://lib.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=3712.

12. CHEREPNIN, Lev. Russkaya paleografiya. Moskva, 1956, 616 p.

13. DADYKIN, Anton. Bumaga v russkikh kirillicheskikh knigakh XVII v. In VI Shkola-seminar povysheniya kvalifikatsii sotrudnikov, nachinayushchikh rabotu s kirillicheskimi rukopisnymi i pechatnymi kni zhnymi pamyatnikami XV–XVII vv. Metodicheskie rekomendatsii. Sost. A. V. Dadykin. Rostov, 2006. [žiūrėta 2021 m. birželio 16 d.]. Prieiga per internetą: http://opentextnn.ru/old/history/paleography/index.html@id=2933.

14. DIANOVA, Tat’yana. Filigrani XVII–XVIII vv. „Golova shuta“. In Trudy Gosudarstvennogo Istoricheskogo muzeya. Vypusk 9. [žiūrėta 2021 m. birželio 8 d.]. Prieiga per internetą: http://www.opentextnn.ru/history/paleography/index.html@id=3092.

15. GLONING, Thomas. Textorganisation und Wortgebrauch im mittelniederdeutschen Gaerde der suntheit (1492). Jahrbuch für Germanistische Sprachgeschichte, 2015, vol. 6, no. 1, p. 60–87. DOI: https://doi.org/10.1515/jbgsg-2015-0007.

16. GRIFFIN, Clare. The Production and Consumption of Medical Knowledge in Seventeenth-Century Russia: The Apothecary Chancery. Disertacija. London: University College London, 2012. 235 p. [žiūrėta 2021 m. birželio 10 d.]. Prieiga per internetą: http://discovery.ucl.ac.uk/1388075/15/1388075.pdf.

17. IPPOLITOVA, Aleksandra. K istorii russkoi botanicheskoi illyustratsii: “uchenye” i “narodnye” travniki XVI–XVIII vekov. Vivlioѳika: E-Journal of Eighteenth-Century Russian Studies, 2018, vol. 6, p. 13–45.

18. ISACHENKO, Tat’yana. Yavlyaetsya li Khar’kovskii spisok Travnika 1534 g. avtografom perevoda Nikolaya Byulova? Drevnyaya Rus’: Voprosy medievistiki. 2009, nr. 2 (36), p. 97–109. [žiūrėta 2021 m. vasario 10 d.]. Prieiga per internetą: http://www.drevnyaya.ru/vyp/2009_2/part10.pdf.

19. ISACHENKO, Tat’yana. Perevodnaya moskovskaya knizhnost’: Mitropolichii i patriarshii skriptorii XV–XVII vv. Rossiiskaya gosudarstvennaya biblioteka. Moskva: Pashkov dom, 2009. 334 p., [8] iliustr. lap.: iliustr., faks.

20. ISACHENKO, Tat’yana. Rukopisi mitropolich’ego skriptoriya v bibliotekakh Rossii i Litvy (k istorii unikal’noi Vil’nyusskoi rukopisi tsarskogo travnika). Knygotyra, 2010, t. 54, p. 186–198.

21. Katalog knig iz sobraniia Aptekarskogo prikaza. Sost. E. A. Savel’eva. St. Petersburg: Al’faret, 2006, p. 19–25.

22. KHUDIN, Kirill. Dokumenty Aptekarskogo prikaza (1629–1672 gg.) kak istoricheskii istochnik. Disertacija. Federal’noe gosudarstvennoe byudzhetnoe uchrezhdenie nauki Institut vseobshchei istorii Rossiiskoi akademii nauk. Moskva, 2021, 208 p. [žiūrėta 2021 m. liepos 7 d.]. Prieiga per internetą: https://igh.ru/system/dissertations/dissertation_pdfs/000/000/039/original/5ea675ae2d3360e948e599716479b7aa279a0423.pdf?1614584656.

23. Kirillicheskie rukopisnye knigi, khranyashchiesya v Vil’nyuse: katalog. Sostavitel’ Nadezhda Morozova. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008. XXXV, 243 p.

24. KLEBS, Arnold C. Incunabula lists. I. Herbals: Continued. The Papers of the Bibliographical Society of America, 1918, vol. 12, no. 1/2, p. 41–53. [žiūrėta 2021 m. liepos 12 d.]. Prieiga per internetą: www.jstor.org/stable/24295674.

25. KOBYAK, Natal’ja; MOROZOVA, Nadezhda; TURILOV, Anatolii. Kirillicheskie rukopisnye knigi XV–XIX vv. v sobraniyakh fondov BAN Litvy. Krakowsko–Wileńskie studia slawistyczne. Kraków, 1997, t. 2, p. 41–112.

26. KOROLOFF, Rachel. Travniki, travniki, and travniki: herbals, herbalists and herbaria in seventeenth century and eighteenth-century Russia. Вивлioѳика: E-Journal of Eighteenth-Century Russian Studies, 2018, vol. 6, p. 58–76. DOI: https://doi.org/10.21900/j.vivliofika.v6.543

27. MARCHUKOVA, Svetlana. Aptekarskii prikaz. In Meditsina v zerkale istorii. [elektroninis išteklius]. [žiūrėta 2021 m. liepos mėn.]. Prieiga per internetą: http://bibliotekar.ru/421/63.htm.

28. NIKOLAEV, Sergei. Pol’sko-russkie literaturnye svyazi 16–18 v.v.: bibliograficheskie materialy. Sankt-Peterburg: Nestor-Istoriya, 2008. 248 p.

29. Opisanie rukopisei Vilenskoi publichnoi biblioteki, tserkovno-slavyanskikh i russkikh. Sostavil Flavian Dobryanskii. Vil’na, 1882. 533 p.

30. SAPOZHNIKOVA, Olga. „Lechebnik Stroganovskikh lekarstv“ i litsevoi Travnik Sergiya Shelonina. In Istorik i istochnik: Sbornik statei k yubileyu Sergeya Nikolaevicha Kistereva. Sankt Peterburg: Iskusstvo Rossii, 2018, p. 439–485.

31. SAPOZHNIKOVA, Olga. Litsevoi Travnik Sergiya Shelonina: spisok s perevoda russkogo vracha XVI v. Vestnik Al’yans-Arkheo, 2016, nr. 15, p. 11–40.

32. SAPOZHNIKOVA, Olga. Stol’nik, lekar’, pochtmeister, stryapchii i podporuchik – vladel’tsy Travnika Stroganovykh-Shelonina. Peterburgskaya bibliotechnaya shkola, 2017, nr. 2 (58), p. 45–58.

33. SAPOZHNIKOVA, Olga; MAKAROV, A. Litsevoi Travnik Stroganovykh–Shelonina i rod Saltykovykh. Natsional’noe kul’turnoe nasledie Rossii: Regional’nyi aspekt. Materialy V Vserossiiskoi nauchno-prakticheskoi konferentsii 29 marta 2017 g., Samara. Pod red. S. V. Solov’evoi. Samara, 2017, p. 30–48.

34. SPICZYŃSKI, Hieronim. O ziołach tutecznych i zamorskich i o mocy ich, a k temu księgi lekarskie. Cracoviae: Cracouiae: apud viduam Floriani Vnglerij, 1542, [12] k., k. 1-2, 5-145 [i.e. 246]: il., herb; 4°. Su dedikacija Stanislovui Goštautui. [žiūrėta 2021 m. vasario 21 d.]. Prieiga per internetą: https://polona.pl/item/o-ziolach-tutecznych-y-zamorskich-y-o-moczy-ich-a-ktemu-kxiegi-lekarskie,NDczOTUzNA/2/#info:metadata.

35. TEMČINAS, Sergejus. Kakoi pol’skii pechatnyi Koran perevel v moskovskom Posol’skom prikaze S.F. Chizhinskii v 1683 godu: K retseptsii proizvedenii Ioannikiya Galyatovskogo. In Tatarskie dziedzistwo kulturowe. Historia. Literatura. Sztuka. Torun: Adam Marszałek, 2018, p. 68–76.

36. USHINSKENE, Viktorija. Narodnaja anatomicheskaja terminologija v russkom jazyke = Anatominė liaudies terminija rusų kalboje: slovoobrazovatel’naja i semanticheskaja rekonstrukcija naimenovanij brjushnyh organov. Vil’njus: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, 159, [1] p.

37. Zielnik Herbarzem z ięzyka Łacinskiego zowią To iest Opisanie własne imion, kształtu, przyrodzenia, skutkow, y mocy Zioł wszelakich Drzew Krzewin y korzenia ich, Kwiatu, Owocow, Sokow Miasg, Zywic y korzenia do potraw zaprawowania Takze Trunkow, Syropow, Wodek Lekiwarzow, Konfektow [...] pilnie zebrane a porządnie zapisane przez D. Simona Syrenniusa. Cracoviae: w Drukarni Bazylego Skalskiego. [22], 1540 [i.e. 1544], [12] s.: il.; 2°.

Notes