Švenčionių vikaras Liudvikas Adomas Jucevičius: dvasininko aplinka ir mokslinė-publicistinė veikla

Liudvikas Adomas Jucevičius, vicar of Švenčionys Parish: the Environment of the Clergyman and his Academic-Publicist Activity

Esta obra está bajo una Licencia Creative Commons Atribución 4.0 Internacional.

XIX a. pirmojoje pusėje, po 1830–1831 m. sukilimo numalšinimo, nepaisant griežtos Rusijos imperijos politikos Lietuvoje, Žemaičių bajorų lituanistinis sąjūdis tęsėsi. Romantizmo idėjoms įsitvirtinant to meto intelektualiosios visuomenės sąmonėje augo dėmesys ne tik literatūrai, bet ir lietuvių mitologijai, tautosakai, papročiams. Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse domėjimasis šiomis temomis irgi buvo suaktyvėjęs. Rinkdamas, skelbdamas ir analizuodamas šio pobūdžio šaltinius, spausdindamas savo literatūrinę kūrybą ir kritiką daug nuveikė lietuvių raštijos veikėjas Liudvikas Adomas Jucevičius (Ludwik Adam Jucewicz, 1813–1846).

Viena svarbiausių datų minėto erudito, savo krašto patrioto biografijoje ir visos lietuvių kultūros istorijoje būtų 1839 m. Nors L. A. Jucevičiaus darbai buvo įvertinti dar jo gyvenimo metu ir nebuvo pamiršti vėlesnėse epochose, vis dėlto vienas šio autoriaus kūrinys – literatūrinis padavimas „Baltijos jūros karalienė“¹, sukurtas tuo metu, kai šis kūrėjas tarnavo Švenčionyse, užima ypatingą vietą, jis tapo vienu iš populiariausių ir dažnai mene bei literatūroje interpretuojamų siužetų lietuvių kultūroje iki šių dienų; jis yra žinomas ir paplito Lenkijoje bei kitose šalyse. 1839 m. pirmą kartą išspausdintas padavimas apie milžiną „Džiugo kalnas“ netapo toks visuotinai populiarus kaip kūrinys apie Jūratės ir Kastyčio meilės istoriją, bet Lietuvos kultūroje jo siužetas irgi gana dažnai panaudojamas netgi šiandieninėje epochoje. Vikaravimo Švenčionių parapijoje metu L. A. Jucevičius rengė iki šiol folkloristikos, etnografijos, istorijos, literatūrologijos bei kitų sričių mokslams aktualius veikalus: Lietuvių liaudies priežodžiai, Lietuvių dainos, Žemaitijos bruožai, ištraukas iš būsimų knygų autorius spausdino ir jos buvo perpublikuojamos to meto periodinėje spaudoje.

Tyrimo tikslas ir uždaviniai. Darbe siekiama atkurti L. A. Jucevičiaus gyvenimo aplinką tarnybos Švenčionių vikaru metu ir analizuoti jo veiklos rezultatus. Šiam tikslui pasiekti reikalinga 1) atskleisti šio kūrėjo mokslinės publicistinės veiklos pradžią studijų Vilniaus Romos katalikų dvasinėje akademijoje metu; 2) tiriant asmenybę svarbu nustatyti, kokią reikšmę L. A. Jucevičiaus darbai Švenčionyse turėjo tolesniam jo, kaip kūrėjo, brendimui.

Tyrimo chronologinių ribų apibrėžtis. L. A. Jucevičiaus kūrybiniame gyvenime galima išskirti tris sąlyginius etapus: Vilniaus, arba studijų (1834–1838), Švenčionių ir Svėdasų, arba kunigystės (vikaravimo) (1838–1843) ir konversijos, arba Lepelio (1843–1846).

Šis tyrimas koncentruojamas daugiausia į 1838–1840 m., kai L. A. Jucevičius tapo Švenčionių vikaru, o jau 1840 m. pradžioje jis buvo perkeltas į Svėdasus². Tačiau tikslios datos, kada jis turėjo palikti Švenčionis ir atvyko į antrąją savo tarnybos vietą, istoriografijoje ir dokumentuose atrasti nepavyko³. Tai apsunkina tyrimą, nes kai kurie L. A. Jucevičiaus darbai buvo pasirodę kaip tik 1838 m. pirmojoje pusėje, 1839–1840 m. sandūroje. Vis dėlto asmens biografijos atkarpos tyrime visos chronologinės ribos gali būti tik sąlygiškos, nes norint suvokti, kokią įtaką turėjo L. A. Jucevičiui Švenčionių laikotarpis, būtina žinoti ir tai, su kokiu įdirbiu į šį Rytų Lietuvos miestelį atvyko minėtas Vilniaus Romos katalikų dvasinės akademijos auklėtinis ir kaip šis įdirbis pasikeitė išvykus vikarauti į Svėdasus. Taigi pirmoji darbo dalis skirta ankstyvajai L. A. Jucevičiaus veiklai, joje atskleidžiami pirmieji kūrėjo žingsniai į kultūros ir mokslo pasaulį.

Istoriografijos apžvalga. Tyrimų apie L. A. Jucevičiaus, kurio gimimo 200 metų sukaktį Lietuvos mokslo bendruomenė minėjo 2013 m., asmenybę ir veiklą netrūksta, pirmieji tokio pobūdžio darbai išspausdinti dar XIX a., jo gyvenimą ir kūrybą tyrinėjo Augustinas Janulaitis⁴, Juozas Švaistas⁵, jo biografiją aprašė ir bibliografiją, tiesa, toli gražu ne visą ir netikslią, sudarė Vaclovas Biržiška⁶. Be abejo, daugiausia tirdama šio šviesuolio gyvenimą nuveikė Meilė Lukšienė⁷. Gana plačiai L. A. Jucevičiaus kūrybinį kelią to meto kultūrinės situacijos kontekste nušvietė Lenkijos mokslininkė Małgorzata Litwinowicz Droździel, tirdama XIX a. pirmosios pusės Lietuvos istorijos mitologizavimo problematiką⁸. XXI a. pradžioje pasirodė keli straipsniai, skirti šiam lietuvių kultūros veikėjui, bet juose daugiausia nagrinėta L. A. Jucevičiaus kūryba, remiantis jau žinomais šaltiniais ir literatūra⁹. Visgi tarnybos Švenčionių parapijoje laikų neakcentavo nei vienas iš minėtų autorių. Siekiant geriau suvokti epochos, kurioje gyveno ir kūrė L. A. Jucevičius, kultūrinį kontekstą, naudotasi daugiausia lenkų autorių darbais apie to meto periodinės spaudos ir literatūros istoriją, visų pirma Juozapo Ignoto Kraševskio biografiją.

Reikia pripažinti, kad archyvinė medžiaga tyrimuose apie šią asmenybę panaudota neišsamiai. Po Meilės Lukšienės darbų ta kryptimi ne itin pasistūmėta. Tenka konstatuoti, kad nėra sudaryta plati šio kūrėjo bibliografija, nors šiandien galimybės registruoti ir tirti mažiau žinomus L. A. Jucevičiaus kūrinius yra nepalyginamai didesnės nei praėjusiose epochose. Iš dalies bandoma šias spragas užpildyti pateikiamame darbe, o išsamiai šio veikėjo bibliografija aptariama ir knygų sudarymo principai atskleisti naujame straipsnyje¹⁰.

Šaltiniai. Darbo šaltiniai – originalūs – t. y. lenkų kalba spausdinti L. A. Jucevičiui studijuojant, vikaraujant Švenčionyse leidiniai ir straipsniai to meto spaudoje, jų vertimai, pasirodę Lietuvoje ir Lenkijoje (ne tik Rusijos imperijai, bet ir Austrijai bei Prūsijai priklausiusiose srityse, kur ėjo periodinė spauda lenkų kalba), taip pat Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge. Panaudoti ir publikuoti L. A. Jucevičiaus laiškai Juozapui Ignotui Kraševskiui, Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA) esantys Vilniaus vyskupijos konsistorijos (F 604) ir kurijos (F 694) fondų, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­liotekos rankraščių skyriaus Vilniaus kapitulos fondo (F 43) dokumentai, kuriuose pateikiamos tam tikros detalės iš L. A. Jucevičiaus, kaip kunigo, klieriko, gyvenimo.

Tyrimo metodai. Taikant analizės metodą siekta kuo daugiau atskleisti L. A. Jucevičiaus darbų sklaidos detalių ir specifikos, jo straipsniai lyginti su perpublikuotais. Sintezės metodu stengiamasi pamatyti ne tik kūrėjo aplinkos ir nuveiktų Švenčionyse darbų rezultatų visumą, bet ir epochos kontekstą.

Žemaitijoje (Pakėvio kaime, dabartiniame Kelmės rajone) gimęs ir užaugęs bajorų kilmės jaunuolis, Kražių gimnazijos absolventas, iš pradžių studijavo mediciną, bet vėliau pasirinko dvasines studijas. Savo dėmesį Lietuvos praeities tyrimams L. A. Jucevičius parodė jau būdamas gimnazistu. 1830 m. būsimasis Lietuvos kultūros veikėjas, gimnazijos antros (priešpaskutinės) klasės mokinys iš Kražiuose stovinčio husarų eskadrono kareivio Vasilijaus Rusanovo sužinojo apie senos monetos radimą. Vėliau su draugu pakrapštęs žemę toje vietoje jis atrado lobį – puodą, kuriame buvo 178 vienetai prūsiškų ir ispaniškų monetų, o mokyklos vadovybei informavus apie radinius Vilniaus universitetą, šis lobis buvo pasidalintas per pusę – pusė atiteko kareiviui, pusė – gimnazijos numizmatikos kabinetui¹¹.

L. A. Jucevičiaus paauglystė ir branda praėjo Nikolajaus I epochoje, kuri dėl savo griežtos ir reakcinės politikos vertinama kaip vienas iš tamsiausių laikotarpių Rusijos imperijos istorijoje¹². L. A. Jucevičius pergyveno 1830–1831 m. sukilimą ir vykusias represijas prieš jo dalyvius bei prijaučiančiuosius, Vilniaus universiteto, kurio studentu jis buvo, uždarymą, tačiau jau XIX a. ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje imperinės valdžios politika ėmė kiek švelnėti. Tiesa, tai nebuvo radikalus valdžios ir visuomenės santykių pasikeitimas, gal greičiau laikinas imperinės administracijos atsitraukimas. Valdžia ir toliau kūrė stipresnės buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių integracijos į Rusijos imperiją planus, buvo keičiami nepatikimi valdininkai, valstybinėse įstaigose pamažu diegiama rusų kalba, panaikintas Trečiojo Lietuvos Statuto galiojimas, tuo metu visuomenėje ir toliau buvo puoselėtos mintys apie nepriklausomos bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės atkūrimą. Valdžios santykiai su Romos katalikų bažnyčia irgi kito. 1832 m. buvo įsteigta Vilniaus Romos katalikų dvasinė akademija, kuri pradėjo veikti 1834 m., represijos prieš sukilime dalyvavusius dvasininkus pamažu nuslopo, imperatorius ir jo aplinka dar turėjo vilčių išugdyti naują – valdžiai ištikimą – dvasininkų kartą¹³. Kita vertus, buvo naikinami vienuolynai, graikų katalikai (unitai) 1839 m. buvo sujungti su ortodoksais, į bažnytinę kanceliariją taip pat buvo įvedama rusų kalba.

Kaip jau minėta, per keletą metų nuo sukilimo pralaimėjimo politinė situacija keitėsi ir galėjo susidaryti įspūdis, kad valdžios politika nebebuvo tokia griežta, bet Simono Konarskio byla ir bausmė 1839 m. pradžioje, represijos prieš jo šalininkus, nepaisant netgi gana deklaratyviai išreikšto vietinės visuomenės palankumo nubaustiesiems, parodė, kad su bet kokiais bandymais kovoti prieš imperinį valdymą bus griežtai susidorojama. O praėjus keleriems metams po šių įvykių iš Vilniaus iškeltos ir abi aukštosios mokyklos: Vilniaus Romos katalikų dvasinė akademija ir Medicinos chirurgijos akademija.

Valdžios ir posukiliminės Lietuvos bei Lenkijos žemių gyventojų santykių dinamiką galima pajusti skaitant „Tygodnik Petersburski“ – lojalistinę poziciją užėmusį savaitraštį, ėjusį imperijos sostinėje. Tai buvo bene vienintelis visuomenės opiniją formavęs laikraštis, tuo metu ėjęs Rusijos imperijos teritorijoje lenkų kalba¹⁴. Šio leidinio, pradėjusio eiti 1830 m., redakcija griežtai smerkė sukilimą, jį vadino nusikaltimu, piktadarybe (lenk. zbrodnia)15, o po jo pralaimėjimo, Nikolajui I paskelbus amnestiją ir leidus daugumai buvusių sukilėlių grįžti į Lenkiją, redakcija šį įvykį vertino kaip lenkų ir rusų susitaikymo aktą. Už lojalumą sukilimo metu leidinys gavo iš imperatoriaus „Oficialaus Lenkijos Karalystės laikraščio“ titulą, kas suteikė ne tik aukštesnį statusą, bet ir tam tikras finansines valdžios dotacijas, leidinys pradėjo eiti 2 kartus per savaitę¹⁶. Pirmaisiais metais po sukilimo numalšinimo leidinyje buvo tikrai gausu informacijos apie bausmes ir konfiskacijas dėl dalyvavimo maištinguose sukilimo įvykiuose, skelbiamos represuojamų asmenų pavardės¹⁷, pabrėžiamas monarcho gailestingumas ir atlaidumas savo dalyvavimą sukilime pasmerkusiems, atgailaujantiems¹⁸, dosnumas išlikusiems ištikimiems priesaikai imperatoriui, neprisidėjusiems prie sąmyšių¹⁹, o jau link maždaug 1837 m. tokios temos nuėjo į antrąjį planą, ėmė daugėti su politika nesusijusios informacijos.

XIX a. 4 ir 5 dešimtmečių sandūroje aktyviu „Tygodnik Petersburski“ autoriumi tapo Juozapas Ignotas Kraševskis. Pirmasis jo tekstas pasirodė 1835 m.²⁰, vėliau jis publikavo savaitraštyje daugelį straipsnių įvairiomis temomis. Nors ir už įtarimus dėl dalyvavimo sukilime praleidęs kelis mėnesius kalėjime, vėliau šis literatas, istorikas, etnografas, publicistas, kaip ir jo aplinka, dėl sunkių sąlygų ir represijų, visuomenės padėties ėmė linkti į susitaikymo (lenk. ugodowość) poziciją²¹. Tuo metu J. I. Kraševskio ir L. A. Jucevičiaus kontaktai buvo artimi²², savo korespondencijoje Švenčionių, o vėliau Svėdasų vikaras reiškė susižavėjimą literato kūryba, pripažino jos įtaką savo darbams²³. XIX a. ketvirtojo dešimt­mečio antrojoje pusėje prasidėjo ir L. A. Jucevičiaus aktyvus bendradarbiavimas su minėtu savaitraščiu.

Kaip jau buvo rašyta, L. A. Jucevičiaus aktyvus bendradarbiavimas minėtame savaitraštyje prasidėjo 1836 m., nors pirmoji žinutė jame apie kūrėjo darbus pasirodė dar 1834 m. ir buvo gana kritiška. Savo straipsnyje, išspausdintame 2001 m., Saulius Pivoras svarstė, kodėl L. A. Jucevičius bandė supirkti ir sunaikinti visą savo pirmosios knygelės Pisma Ludwika Adama Jucewicza (liet. Liudviko Adomo Jucevičiaus raštai) tiražą²⁴, pacitavo patį autorių, kuris viename iš savo veikalų teigė, kad šis žingsnis buvo nulemtas nepalankios recenzijos „Tygodnik Petersburski“ leidinyje. Straipsnio autorius prisipažino, kad nebuvo radęs tokios recenzijos²⁵, tačiau peržiūrėjus savaitraščio 1834 m. numerius paaiškėjo, kad toks tekstas tikrai egzistavo. Skyrelyje „Naujos lenkiškos knygos“ buvo gana griežtas kelių eilučių ilgio šio kūrinio įvertinimas: teigta, kad autoriaus poetų kūrinių pasirinkimas nusipelno pagyrimo. Aleksandro Puškino poema „Poltava“, Vasilijaus Žukovskio baladė „Vadimas“ „gali turėti teisę į pilietybę visose literatūrose (t. y. būti (egzistuoti) įvairių šalių literatūroje)“ (lenk. mogą mięć prawo obywatelstwa we wszystkich literaturach), tačiau anoniminis kritikas (greičiausiai žurnalo redaktorius, Vilniaus universiteto auklėtinis, buvęs filaretas Juozapas Emanuelis Pšeclavskis (Józef Emanuel Przecławski)) klausė, ką daryti, kai vertėjas nemokėjo rusų kalbos, užmiršo netgi tai, kad yra ortografija. Kritikos žodžių sulaukė ir po vertimų ėjusi antroji Liudviko Adomo Jucevičiaus raštų dalis „Sakiniai ir mintys“ (lenk. „Zdania i myśli“). Recenzentas pasišaipė iš surinktų aforizmų, visų pirma iš paties pirmojo, kuris skelbė, kad „[y]ra dvi galvos paskirtys: pirma, kad ji būtų proto būstinė, antra, kad nešiotų kepurę ar gražią skrybėlę“. „Mūsų nuomone, – teigė recenzentas, – yra ir trečioji paskirtis – gimdyti tokius sakinius.“ Galiausiai teksto autoriaus reziumuota, kad yra ir dar keletas naujienų, bet apie jas bus parašyta tada, kai, anot recenzento, „atsigausime po gėdos, kurią suteikė mums ši maža knyga“²⁶. Tad recenzija tikrai buvo triuškinanti.

1836 m. išėjo ir nedidelė L. A. Jucevičiaus knygelė Lietuvos istorija vaikams, kurioje buvo pateiktas trumpas šalies praeities vaizdas, paskelbta didžiųjų kunigaikščių (mitologinių ir tikrai egzistavusių) valdymo metų chronologinė lentelė²⁷. „Wizerunki i Roztrząsania Naukowe“ – viename iš svarbiausių žurnalų, ėjusių Vilniuje, – pasirodė taip pat itin griežta recenzija, kurios autorius nerado jokių knygos privalumų, pavadino leidinį banalybių bei seniai užmirštų kliedesių rinkiniu ir pasiūlė tokius kūrinius iškart deginti dar rankraštinius²⁸.

Būdamas studentu L. A. Jucevičius paskelbė straipsnių lietuvių tautosakos, mitologijos tematika. Sankt Peterburge ėjusių leidinių „Tygodnik Petersburski“, „Сынъ Отечества“ puslapiuose 1836 m. pasirodė keletas L. A. Jucevičiaus straipsnių lenkų kalba bei jų vertimai į rusų kalbą (pvz., apie deivių akmenis, gegutę lietuvių mitologijoje)²⁹.

Po metų – 1837 m. – jis jau publikavo dviejų lietuviškų dainų vertimus Vilniuje pradėjusiame eiti žurnale „Biruta“, redaguotame Jono Krečkovskio (Jan Krzeczkowski)³⁰. Tada L. A. Jucevičius išleido dar vieną knygą, kurioje pateikti ištraukų iš tuometinių lenkų poetų kūrinių vertimai į lietuvių kalbą, o leidinio įvade buvo pristatyta lietuvių literatūros istorija³¹. 1837 m. „Tygodnik Petersburski“ pasirodė ir L. A. Jucevičiaus lietuvių liaudies dainų vertimai³² bei straipsnis apie milžinų kalnus ir kapus Lietuvoje³³. Ši publikacija taip pat buvo išversta į rusų kalbą ir paskelbta „Сынъ Отечества“ žurnale³⁴.

1838 m. L. A. Jucevičius publikavo straipsnį apie lietuvių liaudies priežodžius Pranciškaus Dobkevičiaus (Franciszek Dobkiewicz) redaguotame leidinyje „Pisma rozmaite“ (liet. „Įvairūs raštai“), ėjusiame Vilniuje³⁵, kuris buvo parengtas ir cenzūros pasirašytas 1837 m. lapkričio 22 d.³⁶ Tuo metu L. A. Jucevičius dar tik studijavo, tad priskirti šį tekstą prie pasirodžiusių vikaravimo Švenčionių bažnyčioje laikotarpiu negalima.

1838 m. pradžioje (greičiausiai L. A. Jucevičius dar nebuvo Švenčionių vikaras) Vilniuje naujai pradėjusiame eiti leidinyje „Bojan“, kurį redagavo Adomas Mikalojus Penkevičius (Adam Mikołaj Pieńkiewicz), L. A. Jucevičius išspausdino kelias dainas³⁷ ir atsiminimus apie Palangą³⁸.

Nagrinėjant ankstyvąją L. A. Jucevičiaus biografiją galima paminėti Vilniaus vyskupo Adomo Stanislovo Krasinskio (Adam Stanisław Krasiński) nuomonę, esą jis Dvasinėje akademijoje daugiau dėmesio skyrė pasaulietinei literatūrai nei paskaitoms³⁹, bet vargu, ar verta abejoti Vytauto Jogėlos teiginiu, kad jaunasis kūrėjas šioje mokslo institucijoje buvo pats aktyviausias klierikas, darbavęsis pasaulietiniams reikalams, rinkęs istorijos, mitologijos duomenis⁴⁰. Dar būdamas akademijos auklėtiniu L. A. Jucevičius pateko į kiek nemalonią istoriją dėl savo pamokslo, sakyto 1837 m., kuriame pasisakė prieš vilniečių dėmesį pramogoms ir taip sukėlė generalgubernatoriaus nusistebėjimą⁴¹.

Reikia pripažinti, kad pirmosios nesėkmės nesumažino jaunojo klieriko entuziazmo dirbti ir kurti savo krašto labui, plėtoti ir publikuoti lituanistinius tyrimus.

Jau parašęs nemažai darbų mokslo ir literatūros temomis, akademijos absolventas gavo kunigo šventinimus ir 1838 m. paskirtas į Švenčionis. Tai buvo nemaža parapija, dekanato centras. Kai kurios šio dekanato bažnyčios bei filijos buvo gana turtingos, kitos didelių kapitalų neturėjo, ką liudijo 1840 m. Švenčionių dekano bei klebono Mikalojaus Kozlovskio raportas apie dekanato bažnytines fundacines sumas, fundatorius, žemės valdas ir valstiečius. Jame minėta, kad Švenčionių dekanatui priklausė Daugėliškių, Adutiškio, Kliukščionių, Kaltinėnų, Kamajų, Karkažiškės, Lentupio, Mielagėnų, Palūšės, Strūnaičio, Sorokpolio (Pavoverės), Švenčionių, Tverečiaus parapijos, kuriose buvo atskiros filijos ir koplyčios⁴². Švenčionių parapinė bažnyčia buvo viena turtingiausių, ji turėjo 40 valakų žemės, 103 valstiečius, 18 dūmų, o Švenčionių altarija – atitinkamai 36,5 valako žemės, 145 valstiečius, 34 dūmus. Dokumente buvo paminėta, kad šios bažnyčios lėšos skiriamos klebonui ir vikarams išlaikyti^43.

Jaunasis vikaras atsidūrė veiklaus ir daug parapijai nuveikusio klebono M. Kozlovskio šešėlyje. Tiesa, lėšų pragyventi L. A. Jucevičius turėjo. Išlaikymas (lenk. pensja) per metus, kurį gaudavo vikaras iš klebono, buvo 60 sidabro rublių, ką liudijo minėto klebono 1839 m. sudarytas Švenčionių dekanato pasaulietinės [t. y. diecezinės] dvasininkijos formuliarinis sąrašas⁴⁴; o tai nebuvo menka suma. Devynioliktojo šimtmečio antrojoje pusėje žemesniųjų dvasininkų išlaikymas tapo žymiai kuklesnis⁴⁵. L. A. Jucevičius pasitarnavo ir parapijai, išversdamas iš lotynų kalbos XVI a. Žygimanto Senojo Švenčionių bažnyčios privilegijos konfirmaciją^46.

Galbūt negalima visiškai sutikti su Juozo Švaisto teigimu, kad akademiją pabaigusį L. A. Jucevičių „kilojo į prasčiausias vietas“⁴⁷, nes Švenčionys vargu ar buvo skurdi parapija, juolab nenutolusi nuo vyskupijos centro. Bet tenka pripažinti, kad teisūs buvo tyrėjai, konstatavę, kad L. A. Jucevičius, kaip dvasininkas, nepasižymėjo. „Kunigystėje nerado laimės, kurios taip ieškojo“, – dar 1910 m. rašė A. Janulaitis⁴⁸. Anot M. Lukšienės, „poetui, romantikui, literatui – buvo tvanku kunigų atmosferoje“⁴⁹. Lenkų mokslininkė M. Litwinowicz-Droździel teigė, kad L. A. Jucevičiui tapus vikaru, nepaisant iliuzijų, į jo gyvenimą neatėjo stabilumas ir tvarka. Jo santykiai su bažnytine vyresnybe bei kiti veiksniai rodė, kad dvasininko tarnystė nebuvo jam gilios palaimos šaltinis⁵⁰. Nėra pagrindo iš esmės kvestionuoti šiuos tvirtinimus, tačiau reikia pripažinti, kad kol nerasta svarbios archyvinės medžiagos apie L. A. Jucevičiaus veiklą Švenčionių, o vėliau ir Svėdasų parapijose, kai kurie klausimai lieka neaiškūs. Tikėtina, kad naujų šaltinių atradimas atskleistų daugiau detalių apie lietuvių raštijos veikėjo aplinką jo vikaravimo metu ir galbūt pavyktų priartėti prie atsakymo į klausimą, kuris moksle tebėra aktualus: kodėl L. A. Jucevičius nepasiekė sėkmingos bažnytinės karjeros?

1838–1839 m. L. A. Jucevičiaus mokslinė-publicistinė veikla buvo išties aktyvi. Tautosakinėmis, mitologinėmis, etnografinėmis temomis leidiniui „Tygodnik Petersburski“ L. A. Jucevičius parašė visą seriją straipsnių, kurie tapo būsimų knygų Žemaitijos bruožai (1840), Lietuvių liaudies priežodžiai (1840), Žemaičių žemės prisiminimai (1842), Lietuvių dainos (1844) bei Lietuva, jos senovės paminklai, buitis ir papročiai (1846) pagrindu, įėjo į šiuos leidinius.

Tais metais, rugpjūtį, tuo metu, kai L. A. Jucevičius greičiausiai jau vikaravo Švenčionyse, iš pradžių „Tygodnik Petersburski“⁵¹, o vėliau ir „Tygodnik Literacki“, kuris ėjo Poznanėje, pasirodė jo darbai apie lietuvių liaudies dainas⁵², o spalį Krokuvoje ėjusiame leidinyje „Zbieracz Literacki“ perspausdintas L. A. Jucevičiaus straipsnis apie kai kuriuos lietuviškus priežodžius⁵³.

1839 m. „Tygodnik Petersburski“ jis paskelbė straipsnį „Žemaitijos bruožai“, kuriame pasakojo apie tai, kad Nevėžio upė skyrė Žemaitiją nuo Lietuvos, apibūdino krašto įvaizdį, šiuos savo svarstymus pavadindamas fiziognomika⁵⁴, skelbė padavimus apie Džiugo kalną, Uburtį bei velnią⁵⁵, rašė apie lietuvių liaudies žaidimus ir pasilinksminimus Žemaičiuose⁵⁶ ir lietuvių papročius, kurių Lietuvoje laikomasi tam tikromis metų dienomis⁵⁷. Tais metais jis „Tygodnik Petersburski“ išspausdino straipsnį (papildytą 1838 m. analogišku pavadinimu išspausdinto darbo versiją) „Kai kurie lietuvių liaudies priežodžiai“, pažymėjęs, kad rašąs iš Švenčionių⁵⁸. Švenčionis, kaip straipsnio rašymo vietą, autorius akcentavo ir keliuose kituose jau minėtuose tekstuose šiame leidinyje⁵⁹.

Beje, šie darbai buvo netrukus perspausdinami įvairiuose to meto leidiniuose. Varšuvos leidinio „Gazeta Codzienna“ redakcija tais pačiais metais perspausdino padavimus apie Džiugo kalną, gudrų Uburtį ir velnią⁶⁰, perpublikavo straipsnius apie lietuvių papročius⁶¹, tame pačiame laikraštyje buvo perspausdinti ir tekstai apie lietuvių liaudies žaidimus ir pasilinksminimus Žemaičiuose⁶². Remiantis „Tygodnik Petersburski“ publikacijomis 1839 m. žurnale „Сынъ Отечества“ buvo išspausdintas ir L. A. Jucevičiaus darbais paremtas straipsnis „Lietuvių papročiai, žaidimai, patarlės ir padavimai“, išverstas į rusų kalbą⁶³.

Tačiau didžiausia savo apimtimi L. A. Jucevičiaus publikacija 1839 m. buvo Varšuvoje ėjusiame žurnale „Muzeum Domowe“ išspausdintas straipsnis „Žemaitijos bruožai“⁶⁴, kuris vėliau išėjo kaip atskira knyga.

1839 m. data svarbi ir tuo, kad tais metais „Žemaitijos bruožuose“, publikuotuose „Muzeum Domowe“, pasirodė L. A. Jucevičiaus išversta iš lietuvių į lenkų kalbą Silvestro Valiūno baladė „Birutė“⁶⁵.

Akcentuodamas L. A. Jucevičiaus veiklos svarbą ir reikšmę lietuvių mokslininkas Libertas Klimka konstatavo, jog „jis pirmasis papasakojo visuomenei legendą apie Jūratę ir Kastytį“⁶⁶. Šiame straipsnyje nesinori plačiau nagrinėti minėto kūrinio, apie jį jau rašyta mokslinėje ir mokslo populiarinimui skirtoje periodikoje⁶⁷, rengiamas atskiras tyrimas. Visgi reikėtų pabrėžti, kad pati pirmoji „Baltijos jūros karalienės“ publikacija buvo „Tygodnik Petersburski“ 1839 m. su dedikacija Telšių apskrities bajorų vadovo (maršalkos) Leopoldo Gurskio našlei Elenai Gurskienei (Helena Rozalia Freiend Gurska) ir lietuviška jūrų nimfų daina⁶⁸, tais pačiais metais su tam tikrais pakeitimais padavimas perspausdintas Varšuvoje išėjusiame periodiniame leidinyje „Muzeum Domowe“, kur jis buvo įtrauktas į straipsnį „Žemaitijos bruožai“⁶⁹.

L. A. Jucevičius informaciją apie kūrinį „Baltijos jūros karalienė“, jo veikėjus siekė populiarinti, įtraukti į savo epochos mokslinę apyvartą ir tuo metu Varšuvoje bei Vilniuje ėjusiai Encyklopedya powszechna: zbiór wiadomości najpotrzebniejszych dla wszystkich stanów (lenk. Visuotinė enciklopedija: reikalingiausių visiems luomams žinių rinkinys) parašė straipsnį apie Kastytį ir jo meilės Jūratei istoriją⁷⁰. Šis darbas buvo išspausdintas 1839 m.⁷¹, tiesa, nežinia, kada tekstas buvo nusiųstas.

Šio kūrinio vertimas į rusų kalbą „Царица Балтiйскаго моря (Литовское преданiе)“, kurio autorius – Vasilijus Liubičius-Romanovičius, pasirodė minėtame 1839 m. žurnalo„Сынъ Отечества“ straipsnyje apie lietuviškus papročius, žaidimus, patarles ir priežodžius⁷².

Beje, L. A. Jucevičiaus darbais, tiesa, ankstesniaisiais, susidomėta ir Vokietijoje. Štutgarte ir Tiubingene ėjusiame dienraštyje „Das Ausland“ (liet. „Užsienis“) 1839 m. spalio mėnesį buvo išspausdintas Jucevičiaus straipsnio apie lietuvių deivių akmenis, publikuoto 1836 m., vertimas⁷³.

Vikaraudamas Švenčionyse L. A. Jucevičius 1839 m. sausio 18 d. parašė įvadą 1840 m. pasirodysiančiai knygai Žemaitijos bruožai⁷⁴, o tų pačių metų balandžio 25 d. pabaigė įvadą taip pat 1840 m. pasirodysiančiai knygai Lietuvių liaudies priežodžiai⁷⁵. Jau 1838 m. pavasarį „Tygodnik Petersburski“ straipsnyje apie literatūrines naujienas iš Vilniaus buvo pažymėta, kad L. A. Jucevičius turi parengtą spaudai knygos Pieśni ludu litewskiego .Lietuvių liaudies dainos) pirmąjį tomą, kuriame bus ir originalių (t. y. lietuvių kalba publikuotų) dainų⁷⁶. Nežinia, kiek užsitęsę leidybiniai darbai, bet apie šį rengiamą veikalą informacija randama 1839 m. Vargu, ar galima būtų suabejoti, kad tais metais parengta knyga apie lietuvių dainas būtų pasirodžiusi, bet cenzūra įvertino šį darbą kaip „smerktinos dvasios“ dėl Adomo Mickevičiaus bei kitų cenzūros draudžiamų autorių minėjimo ir Lietuvos praeities aukštinimo⁷⁷, todėl minėtas leidinys pasirodė tik po 5 metų.

Švenčionių vikaras ne tik nagrinėjo tautosakines, mitologines temas, bet ir dalyvavo literatūrologinėje diskusijoje. Jau minėtas atsiminimų autorius A. S. Krasinskis rašė, kad L. A. Jucevičius ir Antanas Mošynskis užstojo Hipolito Skimborovičiaus užsipultą Judelį Klačko⁷⁸. Lenkiškai rašiusį žydų tautybės poetą pristatęs, jo kūrybą apžvelgęs L. A. Jucevičius „Tygodnk Petersburski“ publikuotame straipsnyje po tekstu paminėjo, kad rašęs iš Švenčionių⁷⁹. Šis tekstas gana greitai buvo perspausdintas Varšuvos „Gazeta Codzienna“, Lvovo „Rozmaitości“ ir Lešno (šiandieninėje Didžiosios Lenkijos vaivadijoje) „Przyjaciel Ludu“ leidiniuose^80.

Egzistuoja ir dvi publikacijos 1839 m. „Tygodnik Petersburski“, kurios kai kurių bibliografų priskiriamos Liudvikui Adomui Jucevičiui, bet pasirašytos N. N., taip, kaip vėliau jis pasirašė savo padavimą apie Jūratės ir Kastyčio meilę. Pirmasis tekstas „Avininkai ir naujos rūšies merinosai. Laiškas iš Peterburgo į Kijevą nuo Kijevo gubernijos gyventojo draugui ir patikėtiniui“, kuriame humoro, netgi grotesko, forma autorius aprašė Peterburge klestinčius ne visuomet sąžiningus iš Lenkijos kilusius advokatus⁸¹. Kitas N. N. slapyvardžiu pasirašytas straipsnis skirtas Juozapo Ignoto Kraševskio poezijos dvasiai aprašyti, kuriame šio autoriaus asmenybė buvo išaukštinama pasitelkiant religinius, biblinius siužetus, jis lyginamas su pranašais⁸². Pirmojo teksto stilius bei aktualijos mažai primena L. A. Jucevičiaus kūrybą, vargu, ar Švenčionių vikaras turėjo kokių nors teisinių interesų Rusijos imperijos sostinėje, kyla abejonių, ar jis būtų prisistatęs Kijevo gubernijos gyventoju. Antrojo teksto tematika, stilius, kiti motyvai, pvz., didžiulė pagarba J. I. Kraševskiui, religinių klausimų minėjimas, atvirkščiai, gana panašūs į L. A. Jucevičiaus plunksnos darbą, bet jokių neatremiamų įrodymų, kad šių tekstų autorius buvo Švenčionių vikaras, nėra.

Dar 1840 m. sausio 23 d. pradžioje cenzūra pasirašė L. A. Jucevičiaus iš prancūzų kalbos verstą knygą Obrazy Jeruzalem i świętych okolic: wyjątek z „Listów o Wschodzie” .Jeruzalės ir šventų apylinkių paveikslai: ištrauka iš „Laiškų apie Rytus“), kurios autorius buvo prancūzų istorikas ir publicistas Žozefas Francua Mišo (Joseph François Michaud)⁸³, tad greičiausiai veikalo išleidimu L. A. Jucevičius rūpinosi dar vikaraudamas Švenčionyse, nors nėra aišku, kada leidinys pasirodė. Prie Rusijos imperijos liaudies švietimo ministerijos žurnalo priedo buvusiame bibliografiniame sąraše ši knyga užfiksuota prie 1840 m. kovo mėnesį išspausdintų leidinių⁸⁴. Tuo metu L. A. Jucevičius jau buvo perkeltas į Svėdasus.

Beje, tarnybos Švenčionyse metu pasirodė ir L. A. Jucevičiaus darbų iš lituanistikos srities vertinimų. „Tygodnik Petersburski“ 1839 m. Teofilis Bukaras (Teofil Bukar) aprašė jo darbus apie lietuvių papročius, vertino juos palankiai, papildė informacija apie Juodosios Rusios (šiandieninės Baltarusijos istorinės srities, apimančios Nesvyžiaus, Naugarduko, Svisločės, Valkavisko, Slonimo apylinkių) liaudies papročius⁸⁵.

Taigi, vikaraudamas Švenčionyse L. A. Jucevičius vien tik per 1839 m. parašė 8 originalius straipsnius periodiniuose leidiniuose ir vieną enciklopedijoje, parengė tris knygas. Galima palyginti: 1834–1838 m. jis parašė 3 knygas ir 9 straipsnius. Po Švenčionių laikotarpio jis vis mažiau publikavo straipsnių, daugiau atsidėjo knygų publikavimui, sumažėjo, o vėliau ir išvis pasibaigė jo bendradarbiavimas su „Tygodnik Petersburski“ savaitraščiu.

L. A. Jucevičiaus literatūrologinių, tautosakinių, mitologinių, etnografinių ir kitų sričių tekstų mokslinis lygis ir vertė toli gražu nevienodi, lygiai taip pat kritiškai galima vertinti ir leidinių, kur jis spausdino savo medžiagą, redakcijų politinę kryptį. Vis dėlto šių tekstų reikšmė tiriant lietuvių tautosaką gana didelė, jis daug nuveikė ir kaip publicistas, literatas, kelionių aprašymų autorius. Minėti darbai prisidėjo prie lituanistikos plėtros. Svarbu akcentuoti ir tai, kad L. A. Jucevičiaus straipsniuose buvo nemažai intarpų lietuvių kalba, kas buvo gana retas reiškinys to meto Rusijos imperijoje ėjusioje lenkiškoje bei rusiškoje periodinėje spaudoje. Anot Monikos Jurkowskos, L. A. Jucevičius lietuvių kalbos mokėjimą išnaudojo, kad lenkų kalba perduotų lietuvių tautos dvasią⁸⁶. Aišku, sunku būtų vertinti, ar jis turėjo tokį sąmoningą tikslą ir kaip jis suvokė tokį reiškinį kaip tautos dvasia.

Iš Švenčionių jis parašė 2 laiškus Juozapui Ignotui Kraševskiui, juose pasakojo apie lietuvių folkloro rinkimą, kultūrinių žurnalų leidybos planus⁸⁷. 1839 m. balandžio 19 d. laiške jis minėjo apie J. I. Kraševskio poemos „Vitolio rauda“ platinimą, kurio siekė imtis, pasakojo, kad yra parengęs keliasdešimt lietuvių liaudies dainų vertimų, yra jau baigiąs rengti Lietuvių liaudies priežodžius⁸⁸. Antrajame jau rudenį, 1839 m. rugsėjo 20 d., rašytame laiške jis pasakojo apie žurnalo „Vaidila“ (lenk. „Wojdelote“), kuris vėliau išėjo „Linksminės“ (lenk. „Linksmine“) pavadinimu, sudarymą: „Medžiaga jau beveik visa surinkta, bestinga tiktai tik pačios svarbiausios almanacho pažibos Didžiai Maloningo pono raštų.“ Jis žadėjo, kad tuomet, kai išeis „Vitolio rauda“ kaip knyga, pagalvos apie visos poemos vertimą į lietuvių kalbą⁸⁹.

Taigi trumpo vikaravimo Švenčionyse metu L. A. Jucevičius įtemptai dirbo mokslo srityje. Bet ar buvo jis patenkintas gyvenimu ir džiaugėsi tarnyba šioje parapijoje, galų gale nesuabejojo savo pašaukimu kunigystei? Tai – sudėtingas klausimas, į kurį atsakymas gali būti tik hipotetinis. Anot M. Jurkowskos, savo darbuose L. A. Jucevičius labai aiškiai atskyrė Žemaitiją ir Aukštaitiją, nors ir vertino abi jas kaip „tikrąją (t. y. etninę) Lietuvą“, atskirdamas ją nuo slavų teritorijos, vis dėlto jis buvo Žemaitijos patriotas, save laikęs „tikruoju lietuviu žemaičiu“⁹⁰. Tai minėjo ir vėlesnius šio autoriaus darbus tyrusi Zita Medišauskienė. Mokslininkė pastebėjo, kad nors L. A. Jucevičius į „tikrosios Lietuvos“ sampratą įtraukė ne tik tuometinių Vilniaus, Gardino ir Augustavo gubernijų teritorijas, apgyvendintas lietuvių, bet ir Prūsijos Lietuvą, vis dėlto „tikrąją Lietuvą“ tiesiog pavadindavo „Lietuva“, kai ji būdavo priešinama Žemaitijai⁹¹. Taigi, ar būdamas žemaičiu, bet gyvendamas Švenčionyse jis nesijautė atskirtas nuo savo krašto?

Jokio didesnio nusivylimo ar skundų dėl esamos padėties pateiktuose laiškuose nepastebėta. To negalima pasakyti apie jo korespondenciją J. I. Kraševskiui ir Giedraičių giminės atstovams iš Svėdasų, kurioje buvo jaučiamas L. A. Jucevičiaus nusivylimas kūrybai bei mokslinei veiklai nepalankia aplinka 1840–1842 m.⁹² Savo laiške, rašytame iš Svėdasų, kunigaikščiui, greičiausiai Žemaičių vyskupijos dvasininkui Adolfui Giedraičiui, 1840 m. spalio 25 d. pasakodamas apie savo darbus L. A. Jucevičius gana liūdnai minėjo, kad jam kančia rašyti apie tokį artimą širdžiai, bet tolimą erdve dalyką ir sausą duoną su vandeniu jis geriau vartotų Žemaitijoje, o ne kažkur kitur. Laiške L. A. Jucevičius klausė, ar nėra kokio užkampio Žemaitijoje, kokios nors beneficijos, kur jis galėtų gauti tarnybą⁹³.

Artėjant prie išvadų, belieka pasvarstyti, kodėl tie keleri metai Švenčionyse buvo tokie vaisingi ir kodėl tuomet L. A. Jucevičiaus veikla tapo tokia aktyvi. Matyt, susidėjo keletas veiksnių. Viena vertus, baigęs akademiją jaunasis vikaras buvo kupinas entuziazmo, turėjo nemažai idėjų ir buvo surinkęs gausią medžiagą, teliko ją apdoroti. Jo kūriniai tapo kur kas brandesni nei ankstesni. Pirmąsias nesėkmes keitė jo kūrinių populiarumas ir palankūs atsiliepimai. Visgi Švenčionių laikotarpis buvo tik pradžia – didžiausią to meto skaitančios visuomenės susidomėjimą sukėlė L. A. Jucevičiaus knygos, pasirodžiusios 1840–1846 m.

Tačiau svarbu ir bendra lenkakalbės spaudos Rusijos imperijoje padėtis. Vargu, ar buvo visiškai neteisi stalinizmo epochos pabaigoje apie literatūrinę spaudą lenkų kalba rašiusi lenkų mokslininkė Maria Straszewska, konstatuodama, kad posukiliminio laikotarpio Varšuvos literatūros (o kartu ir visos to meto Rusijos imperijos teritorijoje ėjusios literatūrinės spaudos) silpnumas, turinio skurdumas ir epigonizmas buvo nulemtas ne tik represijų, cenzūros ir emigracijos, bet ir naujų idėjinių ir politinių koncepcijų stokos⁹⁴. L. A. Jucevičiaus darbai buvo iš esmės gana brandūs, palyginti su vyraujančiomis tendencijomis. Beje, Prūsijos ir Austrijos valdomose teritorijose ėjusios lenkiškos spaudos leidiniuose irgi buvo aktuali turinio kokybės ir įvairovės problema, tad L. A. Jucevičiaus straipsniai turėjo gerą terpę būti paklausūs. Kita vertus, kaip jau ir minėta, Švenčionių vikaro tekstuose nebuvo aštrių politinių klausimų, be to, tokios tematikos darbai buvo priimtini panslavizmo (nors lietuviai nebuvo slavai, bet darbai apie juos taip pat buvo naudojami panslavizmo idėjoms skleisti⁹⁵) idėjas propagavusiai „Tygodnik Petersburski“ redakcijai, kuri tuo laiku savo leidinyje taip pat daugiau dėmesio ėmė skirti mokslo, ūkio, literatūros naujienoms, o ne politikai.

Nors bendradarbiavimas periodinėje spaudoje atnešė jaunajam vikarui pirmąjį pripažinimą ir padarė jį žinomą, vis dėlto tyrime negalima perdėm koncentruotis vien į L. A. Jucevičiaus tekstus, publikuotus laikraščiuose ar vienkartiniuose rinkiniuose. Vertas dėmesio faktas, kad per trumpą laikotarpį Švenčionių vikaras parengė tris knygas, o dauguma jose pateiktos informacijos nebuvo prieš tai spausdinama kažkur kitur. Tai liudijo ne tik didelį autoriaus užsidegimą ir darbštumą, bet ir tai, kad knygos buvo laukiamos intelektualiosios Lietuvos visuomenės. Klaidinga būtų teigti, kad L. A. Jucevičius buvo vienišas lituanistikos tyrimo vagoje, XIX a. ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje savo darbus publikavo Mykolas Balinskis, dailininkas ir dailės istorikas Karolis Račynskis (Karol Raczyński), Jonas Čečiotas, Teodoras Narbutas. Anot Mieczysławo Jackiewicziaus, lietuviška tematika šiuose darbuose buvo egzemplifikuota (t. y. pristatyta pateikus pavyzdžių), daugiausia prie jos populiarinimo prisidėjo J. I. Kraševskis⁹⁶, tad formavosi Lietuvos istorijos ir kultūros mėgėjų ir tyrinėtojų ratas.

Grįžtant prie Švenčionių periodo kūrėjo gyvenimo kyla keli klausimai. Nėra žinoma, ar tuo metu L. A. Jucevičius tiesiog turėjo daugiau laiko, ar klebonas M. Kozlovskis toleravo vikaro veiklą, ar egzistavo koks nors finansinis paskatinimas už straipsnius, ar beužsimezganti draugystė su J. I. Kraševskiu buvo kažkas daugiau nei tik draugiška korespondencija. Tai mokslinės problemos, kurių sprendimas galbūt paaiškės ateityje.

1. 1. Nors informacijos apie ankstyvąjį Liudviko Adomo Jucevičiaus biografijos etapą stinga, žinoma, kad dar būdamas gimnazistu jis domėjosi Lietuvos praeitimi. Jo kelias į kūrybos ir lituanistikos tyrimų pasaulį prasidėjo Nikolajaus I valdymo epochoje, sudėtingu posukiliminiu laikotarpiu. L. A. Jucevičius išvengė siautusių represijų, joms aprimus ėmė publikuoti savo darbus. Nuo 1836 m., dar būdamas Vilniaus Romos katalikų dvasinės akademijos auklėtiniu, jis ėmė spausdintis „Tygodnik Petersburski“ savaitraštyje. Nepaisant lojalistinės šio leidinio redakcijos krypties, „Tygodnik Petersburski“ formavo to meto visuomenės opiniją, spausdintis jame daugeliui jaunų autorių iš buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar Lenkijos žemių reiškė galimybes pasirodyti viešai. Išleidęs kelias knygas, parašęs ne vieną straipsnį dvasinės akademijos absolventas 1838 m. buvo paskirtas Švenčionių vikaru.
2. 2. Švenčionys buvo didelė parapija, dekanato centras. L. A. Jucevičius čia gaudavo 60 rublių per metus išlaikymą; jis pasitarnavo parapijai, išversdamas iš lotynų kalbos 1514 m. Žygimanto Senojo Švenčionių bažnyčios privilegijos konfirmaciją. Nėra daug žinių apie L. A. Jucevičiaus kaip dvasininko veiklą, bet šie metai buvo išties vaisingi jo, kaip kūrėjo, biografijoje.
3. 3. Nors L. A. Jucevičiaus veiklą tyrę mokslininkai neakcentavo vikaravimo Švenčionyse laikotarpio, kaip ypatingo jo kūrybos etapo, vis dėlto jo darbai lituanistikos temomis per šiuos metus ypač suaktyvėjo. „Tygodnik Petersburski“ ir kituose leidiniuose buvo išspausdinta nemažai straipsnių (8 straipsniai spaudoje ir 1 enciklopedijoje), parengtos 3 knygos, tuo metu dienos šviesą išvydo literatūriniai padavimai „Baltijos jūros karalienė“, „Džiugo kalnas“, kurie populiarūs ir šiandien. L. A. Jucevičiaus darbai buvo gana gausiai perpublikuojami ir plito ne tik Rusijos, bet ir Prūsijos, Austrijos valdomose teritorijose ėjusioje lenkakalbėje spaudoje, buvo verčiami į rusų, vokiečių kalbas. Kokios galėjo būti tokio populiarumo priežastys? Visų pirma, L. A. Jucevičiaus kūriniai tapo brandesni. Romantizmo epochoje darbai etnografijos, folkloristikos, mitologijos temomis buvo labai paklausūs. Talentingų autorių, temų ir idėjų stokojusioje to meto lenkakalbėje spaudoje L. A. Jucevičiaus publikacijos greit išpopuliarėjo. Tuo metu L. A. Jucevičius užmezgė ryšius su Juozapu Ignotu Kraševskiu, juos siejo ne tik kūrybos ir mokslo interesai, bet ir draugystė. L. A. Jucevičius puoselėjo naujus kūrybos planus, jo laiškuose 1839 m. J. I. Kraševskiui nebuvo liūdesio ar nusivylimo gaidų, bet jos iškart pasireiškė 1840 m. pradžioje korespondencijoje iš Svėdasų, kur L. A. Jucevičius buvo perkeltas po tarnybos Švenčionyse.