ĮVADAS

Odino mitologija¹ traukė XVIII–XIX a. istorikus kaip autentiškes- nis proistorės šaltinis, politinės laisvės idealas, o rašytojus – kaip tautiškumo vaizdinių išteklius. Remiantis Snorri’o Sturlusono (1178–1241) ir Paulo Henri Mallet (1730–1807) tekstais, buvo manoma, kad Odinas į Skandinaviją atkeliavo su skirtingų genčių žmonėmis iš Azijos. Jo kelionė tęsėsi per daugelį žemių, kuriose skirdavo savo sūnus valdovais, todėl jis tapo ne vienos tautos kultūriniu herojumi, galiausiai buvo sudievintas. Odinas vaizduotas kaip galingas lyderis, kuris užimtose žemėse atliko politines ir religines reformas, užkariavo visą Šiaurę ir niekino viską, kas pietietiška ir dekadentiška, jo kariai buvo nežmoniškai drąsūs, besijuokiantys mirties akivaizdoje. Odinas sugebėjo įtikinti žmones savo idėjomis, sujungti skirtingas bendruomenes, turinčias skirtingas tradicijas ir kalbas, pasiūlyti naują aksiologiją, religiją ir įstatymus.

Simonas Daukantas veikale BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845; toliau – Bd) Odiną laiko antruoju, po Zamolksio, įstatymų kūrėju ir baltų² visuomenės modernizatoriumi, o tik trečiuoju – Vaidevutį, ir taip jis įsijungia į tų archeologų ir istorikų gretą, kurie Rytų Pabaltijį laiko skandinavų protėvyne.

S. Daukantas pirmą kartą Odiną trumpai, nenurodydamas šaltinių, mini veikale ISTORYJE ƵEMAYTYSZKA (~1831–1834; toliau – IƵ)³, o Bd Odinui ski- ria gerokai daugiau dėmesio, nors, palyginus Bd odinianos šaltinius su IƵ cituo- tais, matyti, kad pastarajame veikale nenurodytas tik žurnale „Le Catholique“ (1826, t. 1) paskelbtas straipsnis apie pagonių visuomenės modernizatorius, kur, beje, nėra užuominos apie baltiškąjį Odiną. Bd nurodoma, kad informacija apie Odiną dar paimta iš Johanneso Voigto (1786–1863) Geschichte Preußens (1827, t. 1), Ludwigo Albrechto Gebhardi’o (1735–1802) Geschichte von Littauen, Kurland und Liefland (1785). Abu pastaruosius veikalus S. Daukantas IƵ nemažai citavo. Kyla klausimas, kas lėmė S. Daukanto apsisprendimą pakeis- ti IƵ pateiktą sausą užuominą apie Odino Asgardą prie Dauguvos ir Bd aprašyti jį kaip antrąjį kultūrinį herojų.

Straipsnyje iškeliama mintis, kad S. Daukantas susipažino su šaltiniu, kuris įtikino jį dėl Odino baltiškumo. Jo įsitikinimas buvo tvirtas, nes Bd esantį pa- sakojimą apie Odino reformą (Bd, p. 174–175) jis perrašė paskutiniame darbe Pasakojimas apej Wejkałus Lietuwiû tautos senowie⁴.

Mintis, kad S. Daukantas svarbiausio šaltinio apie Odiną, kur jo gyvenvie- tė lokalizuojama prie Dauguvos, dėl kažkokių priežasčių Bd nenurodo, kilo įsi- skaičius į 1845 m. vasario 12 d. laišką Teodorui Narbutui. S. Daukantas laiške priekaištauja, kad šis neįtraukė Odino į kultūrinių herojų gretą⁵, ir kaip autori- tetingą argumentą pateikia du šaltinius: O Odynie najciekawsza jest wiadomość w Jntrodukcyi Maleta do historyi Dunskiej oraz Ƶurnał Francuzki 1822 roku pod tytułym Katolik. Tačiau susipažinus su šiais šaltiniais matyti, kad juose Odinas nelaikomas ir baltų herojumi.

Iškeliame hipotezė, kad S. Daukantas laiške T. Narbutui suklydo paminė- damas P. H. Mallet pavardę. Tokį spėjimą sukėlė greta paliktas kitas istoriko riktas dėl „Le Catholique“ pirmojo numerio leidimo metų – 1822 vietoj 1826 m. Kadangi S. Daukantas istorijos tyrimais užsiimdavo po darbo, dėl nuovargio atsirasdavo klaidų tiek darbuose, tiek laiškuose. Tad šiuo straipsniu, remian- tis šaltiniotyros, tekstologijos, komparatyvistikos prieigomis, norima aptarti S. Daukanto odinianos šaltinius ir į tolesnius jo veikalų tyrimus pasiūlyti įtraukti du papildomus šaltinius.

BD ODINIANOS ŠALTINIAI

Susipažinus su Bd šaltiniais, galima teigti, kad iš jų atsirastų mažai tokių, kuriuose Odinas nebuvo minimas, plačiau aptartas. XVIII–XIX a. vokiečių ir skandinavų istorikų darbuose Odinas pirmiausia yra šaunus karvedys ir visuomenės reformatorius ir tik po to buvo sudievintas. Kadangi S. Daukantas laikytinas pirmuoju lietuvių istoriku, kuris Odiną įtraukia į legendinės istori- jos herojų gretą, svarbiausia nustatyti šaltinį, kuriame Odinas aprašytas ir kaip baltų herojus. Šioje straipsnio dalyje aptarsime Bd nuorodas aprašant Odino figūrą.

Kaip sakyta, S. Daukantas pirmą kartą Odiną trumpai paminėjo IƵ, aprašy- damas Šiaurės rašytojų žinias apie lietuvius ir žemaičius:

Pasakoiema tepat ira, iog buk buwes Ƶmaitiu tautos dide garbingas kunegaiksztis wardu Odins, kursai ne wen důklû niekam nesziles, bet dar dides daugibes tautû pergalejes ir waldes wissù sziauriù, beje, szenden wadinamas Norvegas, Danas, Ƶuviedas; tasai buk minaone sao pergalû padiejes pamatus pa Daugawie saô nauiè buweinè, Asgar wadinama (IƵ, l. 10).

Tačiau IƵ šaltinis nenurodytas. Gretimos nuorodos leistų teigti, kad pagrin- dinis šaltinis rašant minėtą skyrių buvo J. Voigto Geschichte Preußens⁶. Kadangi Bd, kaip matysime, nurodyta, kad informacija apie Asgardą prie Dauguvos paimta iš J. Voigto, manytina, kad ir IƵ ši informacija paimta iš jo Geschichte Preußens.

Bd S. Daukantas pasakojimą apie Odiną išplėtojo. Jis minimas dviejose vei- kalo dalyse: „RIEDA SenowęsLëtuwiû“ ir „PREKYBA Senowęs-Lëtuwiû“. Pirmą kartą Odinas plačiau aprašomas dalyje apie lietuvių karybą, kai aptariami pirmieji tautos išminčiai. Odinas pristatomas kaip antrasis įstatymų kūrėjas (Bd, p. 174–175). Nuoroda rodo, kad šis pasakojimas paimtas iš 1826 m. pradėto leisti žurnalo „Le Catholique“. Susipažinus su leidiniu, matyti, kad S. Daukantas informaciją paėmė iš straipsnio „De l’ère primitive des législations sacerdotales“ (Apie pirmykščių laikų žynių įstatymdavystę)⁷. Straipsnis anoniminis, atrodo, paties redaktoriaus Ferdinando Ecksteino (1790–1862)⁸ parengtas.

„Le Catholique“ buvo pagrindinis Prancūzijoje leidinys, kuriame skelbti vokiečių orientalistų tyrimai. Krikščionių religijotyrininkai XVIII–XIX a. Europos mokslininkų susidomėjimą pagonių skandinavų mitologija stengėsi stabdyti⁹. Ypač aštri diskusija apie kitų pasaulinių religijų tyrimus vyko Prancūzijoje¹⁰, kur po revoliucijos vykdytų represijų Bažnyčia išgyveno nelengvą laikmetį. Čia tradicionalistai priešinosi kultūriniams ir visuomeniniams pokyčiams, sakydami, jog tai nesuteiks stabilumo, pabrėžė, kad Katalikų Bažnyčia pajėgi įveikti intelektualinę ir socialinę anarchiją¹¹. Tradicionalistų ir modernistų ginčų kontekste leidinys „Le Catholique“ turi dar didesnį svorį; parodo, kad kai kurie Prancūzijos katalikai sekė mokslo naujienas, jas pritaikė savo požiūriui apginti.“Le Catholique“ buvo skelbiamos religijos, politikos, istorijos, literatūros naujienos. 1826 m. pirmajame numeryje pateiktas aštuoniolikos numerių prospek- tas rodo leidinio tematinį įvairumą, užmojo platumą.

F. Ecksteinas buvo ne tik šio leidinio redaktorius, bet ir pagrindinis ben- dradarbis, orientalistinę medžiagą derinęs su krikščioniškąja. 1826 m. sausio mėn. „Le Catholique“ pirmajame numeryje supažindinama su atradimais tyri- nėjant senovės tekstus¹². Leidinyje rašoma, kad Rytų literatūroje galima rasti biblinių idėjų, nors iškraipytu pavidalu, pavyzdžiui, apie nuopuolį ir Atpirkėjo 55 laukimą ir kt. Kaip būdinga šviečiamajam, plačiajai auditorijai skirtam tekstui, straipsnis „De l’ère primitive des législations sacerdotales“ neparemtas šaltiniais. Minimas Tacitas, o iš naujųjų autorių – vokiečių mokslininkai Augustas Wilhelmas (1767–1845) ir Friedrichas (1772–1829) Schlegeliai, graikų mitolo- gijos specialistas Karlas Otfriedas Mülleris (1797–1840), antikinės istoriografijos žinovas Bartholdas Georgas Niebuhras (1776–1831). Straipsnyje jų darbai necituojami. Kaip rodo straipsnio turinys, tai gana plati vokiečių mokslininkų tyrimų apie ikikrikščioniškųjų civilizacijų teisinį ir religinį visuomenės reguliavimą sintezė, bet čia nerandame jokios užuominos apie baltų Odiną (sic!). T. y. net nepasakoma, kad jis įkūrė naująjį Asgardą prie Dauguvos. Galima tik spėti, kad S. Daukantui įspūdį padarė straipsnio turinys ir stilius. Autorius dviejuose puslapiuose sugebėjo aprašyti svarbiausius Odino nuopelnus, o pabaigoje atkreipti dėmesį į tai, kad karališkosios Saksonijos ir Danijos šeimos, Merovingų dinastija ir langobardų princai įtraukė Odiną į savo genealogiją¹³. Ši autoriaus pastaba galėjo nulemti S. Daukanto argumentą:

Businą to Odino Lëtuwoie newen senowęs rasztaj rodo, bet pates pawardes Odinû nu neatminamû ąmżiû kunegajksztiû, Ƶámlouû [=Ƶámlonû] ĩr lousû źmoniû iki szè dĩjnà Lëtuwo ĩr Ƶámajtiuse tebesantes patwĩrtĩn, kad tó tarpó Odino pawardies niekokioie kitoie tautoie niera rąndamos (Bd, p. 175).

Paminėtina, kad „De l’ère primitive des législations sacerdotales“ perspaus- dino belgų leidinys „Le Conservateur Belge“¹⁴. „Le Catholique“ buvo referuo- jamas ir anglų amžininkų¹⁵, tai rodytų jo populiarumą ir tai, kad S. Daukantas apie straipsnį ir žurnalą galėjo sužinoti iš kitų leidinių.

S. Daukantas, kitus du kartus minėdamas Odiną, nurodo J. Voigto Geschichte Preußens pirmąjį tomą (Bd, p. 214, 219). Odinas J. Voigto veikale daugiausia aprašytas Vaidevučio kontekste, pažymint, kad, trūkstant tikslių žinių, pasitelktina skandinavų mitologija. J. Voigtas pamini, kad Ernstas Hennigas mano, jog Vaidevutis ir Odinas buvo viena ir ta pati asmenybė arba jie buvo susiję¹⁶. Šią mintį jis dar sustiprina¹⁷ Joachimo Lelewelio pastebėjimu, kad Odino pla- ti kelionių geografija susiejo jį su visais kraštais, kurie į šią įtaką pateko, taip pat ir Vaidevutis¹⁸. Ši paplitusi nuomonė, kad Odinas laikytinas daugelio tautų pradininku, matyt, taip pat veikė S. Daukanto apsisprendimą įtraukti jį į baltų herojų panteoną.

J. Voigtas neakcentuoja Odino gyvenimo laikotarpio, pasakydamas, kad jis ankstesniais laikais (frúhſter Ʒeit) įkūrė naujajį Asgardą prie Dauguvos¹⁹. S. Daukantas, pirmtaku remdamasis, rašo: Odĩns pĩrmasis wĩssos sziauręs waldimiers buwęs ĩsz Ƶiamajtiû kĩlĩmo ĩr sawą buwejnę Asgardo pĩlie pa Daugawie tórĩejęs (Bd, p. 214). Šis argumentas S. Daukantui buvo svarbus, bet ne pakankamas, nes ir J. Voigtas pastebi, kad Asgardo pavadinimas iki šių laikų galėjo ir neišlikti²⁰. Tikėtina, kad todėl S. Daukantas, užbaigdamas mintį apie Odiną (Bd, p. 175), iš „Le Catholique“ nusižiūrėjo anksčiau minėtą argumentą apie tai, kad Odinas laikomas ne vienos kilmingos Europos šeimos pradininku.

S. Daukantas šį argumentą pateikia ir todėl, kad jo mama buvo Kotryna Odinaitė²¹. Norėtume pastebėti, kad individualios istorijos mitologizavimas dar buvo gajus per visą XIX a. Pavyzdžiui, pirmojo JAV prezidento Georgo Washingtono (1732–1799) biografijos autoriui Albertui Wellesui, sumaniusiam parodyti, kad valstybė buvo kuriama kilmingos šeimos palikuonių, teko imtis ilgesnių įrodinėjimų, kad galėtų tarti, jog prezidentas buvo 55 kartos Odino palikuonis, nes jų nebesiejo ta pati pavardė²².

J. Voigto istoriją S. Daukantas nurodo rašydamas apie lietuvių prekybos klestėjimą Odinou wałdąnt wĩssą sziaurę (Bd, p. 219). Paskutinį kartą Odinas Bd minimas su apgailestavimu, kad Sziaurie Odinou mĩros (Bd, p. 221) daugiau tokio masto asmenybių neatsirado. Nuoroda pateikta į Ludwigo Albrechto Gebhardi’o (1735–1802) Geschichte von Littauen, Kurland und Liefland²³. Tačiau šis autorius kitose teksto vietose nerašo nei apie Odino migracijos kelią, nei apie pilį prie Dauguvos.

Apibendrinant galima pasakyti, kad S. Daukantas, rašydamas apie Odiną, rėmėsi dviem seniai jam žinomais autoriais J. Voigtu ir L. A. Gebhardi. Iš jų tik J. Voigtas Geschichte Preußens pirmajame tome nurodė, kad Odinas įkūrė Asgardą prie Dauguvos, samprotavo apie jo mokymo įtaką Vaidevučiui. S. Daukantui pirmtako veikalas buvo gerai žinomas, jis daug kartų cituojamas ankstesniame IƵ. Manytume, kad lemiamą įtaką įtraukti Odiną į baltų kultūri- nių herojų gretą greičiausiai padarė straipsnis „De l’ère primitive des législations sacerdotales“. S. Daukantas iš jo perėmė beveik visą informaciją²⁴, pakeisdamas pastebėjimą dėl Odino, kaip daugelio Europos kilmingųjų šeimų pradininko, į tai, kad nuo senų laikų Žemaitijoje šią pavardę turėjo kunigaikščiai, bajorai bei laisvi žmonės ir kad šiandien ji išlikusi.

LAIŠKAS TEODORUI NARBUTUI

Susipažinę su nauju S. Daukanto odinianai šaltiniu „De l’ère primi- tive des législations sacerdotales“, tikėtina, nulėmusiu apsisprendimą įtraukti Odiną į baltų herojų panteoną, galėtume padėti tašką. Tačiau dar kartą akcen tuotina, kad straipsnyje nebuvo jokios užuominos apie Odino gyvenimą rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, neminėtas Asgardas prie Dauguvos ar panašūs dalykai, kurie leistų šį garsų herojų priskirti prie savųjų.

S. Daukantas, jau Bd užbaigęs, 1845 m. laiške T. Narbutui priekaištavo, kad šis Odino neįtraukė į lietuvių herojų panteoną:

Powture rownież drugiego orawodawcę Odina, który Szwedow zawojował i całą Połnoc, w Szencyi w Danij w Norwegij zadnego nazwiska familij któryby się Odinym nazywał niemają, gdy tym czsem pełno niety[ł]ko ksiązat biednej szlachty ale też i prostych ludzi ale zawsze wołnych, co pokazuie że oni są ab origine Litwini. Własnie Odyn jest patriarchą wszystkich ksiąząt Litewskich. Rzecz naturalna ze ludzi pierwiej były zaludnione brzegi stej strony morza Baltyckiego jak z tamtej, te nazwanie wagi- na gentium (Szwecya) jest koncept srednik wiekow mianowicie 15 wieku, wiadomo zdoswiadczenia że gdzie niema chleba tam się i ludzie niemnozą, Co dzis praktykuie to musiało bydz i dawniej, sam wyraz Ƶuwiedaj Litewski /: rybojedy) pokazuię, czym oni dawniej żyli i byli. O Odynie najciekawsza jest wiadomość w Jntrodukcyi Maleta do historyi Dunskiej oraz Ƶurnał Francuzki 1822 roku pod tytułym Katolik²⁵.

Kaip rodo T. Narbuto istorija, jis laikėsi nuomonės, kad Odinas į Skandinaviją atvyko seniausiais laikais²⁶, kai įvyko pirmosios žmonių giminės kelionė nuo Tibeto šiaurės ir šiaurės vakarų kryptimi, bet per Lapiją²⁷, t. y. visai šiauriniu keliu. Jis mano, kad po to, kai Odinas nuo Uralo kalnų pasitraukė link Skandinavijos, toje vietoje susiformavo alanų tauta²⁸. Todėl rašydamas apie alanus²⁹ jis nepa laiko³⁰ Pavelo Juozapo Šafaryko (lenk. Paweł Józef Szafarzyk; ček. Pavel Josef Šafařík, 1795–1861), kuris Odiną kildino iš alanų³¹, kurie gyveno krašte, kur išteka Vakarų Dauguva, Dnepras, Donas ir Volga³². Tačiau kitoje vietoje T. Narbutas rašo, kad yra įrodymų, jog alanai buvo susigiminiavę su gotais, o gotų protėviai kilę iš asų, neabejotinai pačios seniausios prie Dono gyvenusios skitų tautos, kuri galėjo pasitraukti prie Uralo kalnų, ir ten dar Odino laikais, kai jis su broliška tos pačios tautos kolonija iškeliavo į Skaniją, susiformavo alanų tauta³³. Tad T. Narbutas, kaip ir daugelis kitų autorių, mažiau ar daugiau buvo užsiminę apie seniausius gotų ir baltų protėvių kontaktus. Tačiau S. Daukantas pirmasis Odiną laiko baltų herojumi, o T. Narbutas Odiną mini kaip žiaurų karį, kurio vardas tapo pasaulio siaubu ir dangaus rykšte³⁴.

Susipažinus su T. Narbuto nuorodomis į šaltinius, matyti, kad jis ne kartą citavo J. Voigto Geschichte Preußens, iš kur, kaip sakyta, S. Daukantas Bd pateikė žinias apie Asgardą prie Dauguvos. Tačiau T. Narbutas liko prie savo nuomonės ir apie baltų kontaktus su skandinavais-gotais rašo nuo II a. po Kr.

Kadangi S. Daukantas skaitė ir rėmėsi T. Narbuto istorija, laiške pabrėžė du, jo nuomone, Odino figūrai svarbius šaltinius: O Odynie najciekawsza jest wiado- mość w Jntrodukcyi Maleta do historyi Dunskiej oraz Ƶurnał Francuzki 1822 roku pod tytułym Katolik. Tačiau kyla klausimas, kodėl S. Daukantas mano, kad jo kolega būtent šių šaltinių turėtų būti įtikintas, kad Odinas įtrauktinas ir į lietuvių seniausią istoriją. Leidinio „Le Catholique“ straipsnį aptarėme, pabrėždami, kad ten Odinas nelaikomas ir baltų herojumi. Be to, T. Narbutas nurodyto leidi- nio nebūtų galėjęs surasti, nes jis išleistas ne 1822 m.

Kitas šaltinis – P. H. Mallet veikalas – nebuvo jokia retenybė. Beje, pats S. Daukantas kažkodėl jo nė karto Bd necitavo, kai rašė apie Odiną. Jis Bd P. H. Mallet Les anciens Danois (1790) cituoja kitame kontekste (Bd, p. 246). Kodėl T. Narbutui rekomendavo P. H. Mallet, bet pats juo nesirėmė?

Atkreipkime dėmesį, kad laiške rašoma w Jntrodukcyi Maleta do historyi Dunskiej. Laiškų vertėja ir tomo rengėja Reda Griškaitė tą vietą išvertė Mallet įvade Danijos istorijai ir pateikė nuorodą³⁵ į šio autoriaus knygą Histoire de Dannemarc (1787, t. 1). Susipažinus su knyga matyti, kad prieš pirmąją dalį yra tomo pavadinimas Introduction a l’histoire de Dannemarc³⁶. Tai autoriaus pir- mosios knygos Introduction a l’histoire de Dannemarc, išleistos 1755 m., tekstas. Kaip sakyta, veikalas senas, plačiai žinomas. Be to, atkreipkime dėmesį, kad S. Daukantas laiške akcentuoja įvadą, nuo antraštės jį atskirdamas autoriaus pavarde w Jntrodukcyi Maleta do historyi Dunskiej.

Susipažinus su P. H. Mallet veikalu, matyti, kad autoriui nebuvo svarbu atkurti Odino migraciją. Jis dėmesį sutelkia į Danijos proistorę, jos įkūrėjus skitus-kimbrus ir Odino religijos įtaką kimbrams-danams. P. H. Mallet nuo IV skyriaus aprašo Odiną, kuris senais laikais Šiaurėje valdė, atliko politines ir religines reformas³⁷. Remdamasis antikiniais autoriais, P. H. Mallet aprašo Odiną kaip barbarų, Mitridato (VI Eupatoro) sąjungininkų vadą trečiajame Ponto ir Romos kare. P. H. Mallet rašo, kad Odino tikras vardas Sigas (Sigge), Fridulfo (Fridulphe) sūnus. Sigas, kuris galbūt buvo skitų aukščiausiojo dievo Odino žynys arba aukštas kulto patarnautojas, pasivadino dievo vardu. P. H. Mallet sako, kad daugeliui tautų buvo būdinga, kad žyniai pasivadinda- vo dievo vardu. Jis, Gnėjui Pompėjui persekiojant, migravo į Šiaurės Europą. Odinas valdė asus, kurie gyveno tarp Kaspijos ir Juodosios jūros, mieste As- Gard³⁸. P. H. Mallet pastebi, kad tai Snorri’o Sturlusono (1179–1241) sugalvota, ir abejoja, ar galėjo Odinas iš taip toli atkeliauti į Šiaurę³⁹. Toliau autorius sako, kad Odinas ilgai gyveno Fyno (Fionie) saloje, kur įkūrė miestą Odensę. Iš čia nukariavo visą Daniją, kur paliko karaliauti sūnų Skioldą, po to užkariavo Šiaurę, kur įvedė naujus įstatymus, naują religiją, įkūrė miestą Sigtuną. P. H. Mallet aprašo jo ypatingu būdu atliktą savižudybę (susibadant) bei palaidojimą Sigtunoje, kuri iki šių dienų, kaip pastebi autorius, neišliko⁴⁰. Toliau autorius svarsto, kaip susikūrė Odino mitologija, užfiksuota islandų-skandi navų raštijoje⁴¹, kiek joje išliko skitų aukščiausiojo dievo bruožų ir pan. Tolesni P. H. Mallet Danijos istorijos pirmojo tomo skyriai ir skirti Odino reformoms aptarti, lyginant su vietinėmis (t. y. Šiaurės Europos) ir kitų pasaulio kraštų visuomenės valdymo tvarkomis bei religijomis.

Tai iš esmės, kaip sakyta, buvo paskelbta P. H. Mallet pirmajame darbe Introduction a l’histoire de Dannemarc⁴² ir po metų išleistame darbe Monumens de la mythologie et de la poesie des Celtes (175643; 2-asis leidimas – 1763; 3-iasis – 1787). Pastarojo sutrumpintą variantą paskelbė Joachimas Lelewelis 1807 m. Edda czyli Księga religii dawnych Skandynawii mięszkańców⁴⁴. 1807 m. leidimas buvo anoniminis, bet papildytame 1828 m. leidime J. Lelewelio autorystė nurodyta. Šią knygą S. Daukantas turėjo savo bibliotekoje⁴⁵. Yra žinoma, kad J. Lelewelis 1806 m. skaitė pranešimus apie Skandinavijos gyventojų skitų kilmę, runų užrašus ir senąjį skandinavų poetą⁴⁶. Kaip ir P. H. Mallet, J. Lelewelis Edų tekstus laikė ikikrikščioniškos religijos šaltiniu. Laikotarpiu tarp dviejų Edos leidimų J. Lelewelis išleido Josepho Chérade’o Montbrono Les Scandinaves vertimą. J. Lelewelio vertimas buvo paskelbtas „Tygodnik Wileński“ 1820 m.⁴⁷ Jis palaikė škotų mokslininko Johno Pinkertono (1758–1826) mintį, kad skitai yra seniausi, tapatino juos su gotais⁴⁸. Ypač svarbi atrodo P. H. Mallet ir J. Lelewelio paliesta skitų moralė, tradicijos, kurias perėmė germanų ir skan- dinavų tautos, ypač apie nepriklausomą moterų padėtį⁴⁹. J. Lelewelis 1807 m. leidinio įvadiniame straipsnyje aptarė skitų migraciją, vykusią keliais etapais⁵⁰. Jis mano, kad Europos šiaurinėje dalyje jie apsigyveno 900–500 m. pr. Kr.⁵¹, o į Skandinaviją Sigas-Odinas⁵² atvyko I a.: To przyyście miało się odbydź pod dowództwem Syga który iest za Odyna wzięły⁵³.

Tikėtina, kad P. H. Mallet Odino figūros interpretacija S. Daukantui buvo žinoma dar studijų laikais. Sunku patikėti, kad 1845 m. laiške T. Narbutui jis norėjo atkreipti dėmesį būtent į P. H. Mallet veikalą, kuriuo pats nesirėmė. Kadangi laiške S. Daukantas suklydo nurodydamas, kad straipsnis „De l’ère pri- mitive des législations sacerdotales“, kuriuo jis rėmėsi, buvo paskelbtas 1822 roku žurnale „Le Catholique“, manytina, kad dėl autoriaus pavardės Maleta taip pat galėjo suklysti. S. Daukantas, kaip sakyta, istorijos tyrinėjimais užsiimi nėjo po darbo, nuovargis darė savo, jo darbuose liko įvairaus pobūdžio klaidų. Čia tiktų paminėti, kad vieno iš didžiausių autoritetų – Johanno Gottfriedo Herderio, kurio idėjų buvo paveiktas, skaitė ne vieną veikalą⁵⁴ – pavardę IƵ klai- dingai parašė I. G. Harders (IƵ, p. 41). Ji nebuvo ištaisyta abu kartus – 1893, 1995 m. – veikalą spausdinant⁵⁵.

Kaip sakyta, laiške P. H. Mallet istorijos pavadinimas parašytas ne Introduction a l’histoire de Dannemarc, o Jntrodukcyi Maleta do historyi Dunskiej.T. y. S. Daukantas akcentuoja įvadą. J. Voigtas nurodo, kad informaciją apie Odino Asgardą prie Dauguvos ėmė iš Peterio Friedricho Suhmo (So iſt Suhm Meinung B. I S. 45–46)⁵⁶. S. Daukantas Bd vieną kartą pateikia nuorodą į šio autoriaus (Suhm B. s. 50)⁵⁷ Geschichte der Dänen, kai aptaria lietuvių žynių instituciją: Wadĩnos kuriejatej it but kuriejo sunus essąntys, kórìj szwentą ugni ąntwejżieię ĩr swietou tejsybę atĩjsę, sako jû dwyleką buwós (Bd, p. 124). Jau ra- šyta, kad ši vienintelė nuoroda į P. F. Suhmo istoriją buvo paimta iš J. Voigto⁵⁸, kuris, rašydamas apie Vaidevučio dvylika žynių, palygina su Odino žynių institucija, apie kurią rašo garsus danų istorikas.

XVIII a. danų kalba parašytas Om Odin og den hedniske Gudelære og Gudetro i Norden (1771) buvo svarbiausias P. F. Suhmo darbas apie Odiną, kuriuo daugelis rėmėsi⁵⁹. Autorius dar labiau išpopuliarėjo, kai vokiečių kalba pasirodė Danijos istorija⁶⁰, kur pratarmėje jis vokiečių leidėjo pavadinamas Šiaurės Polibijumi⁶¹. Ne kartą, kaip sakyta, P. F. Suhmu remiasi J. Voigtas, kartą, matyt, iš jo istorijos, jį nurodo T. Narbutas⁶².

P. F. Suhmas būtent veikalo įvade aptaria Šiaurės kraštų proistorę, daug dė- mesio skirdamas Odinui⁶³. Jis, kaip ir P. H. Mallet, laikosi euhemeriško mitų interpretacijos modelio, pagal kurį dievai buvo istoriniai žmonės⁶⁴. P. F. Suhmas teigia, kad buvo daug žmonių, turinčių vardą Odinas. Jis palaiko tradiciją, kad egzistavo trys Odinai ir iš jų visų gyvenimo ir veiklos buvo suformuota Odino mitologija. Seniausiasis gyveno Asgarde prie Tanais (sen. gr. Τάναϊς; Donas), Meotidės pelkių (dab. Azovo jūros pakrantė) ir niekada nebuvo atvykęs į Šiaurę, o jo religiją atnešė vėlesnieji⁶⁵. Vidurinysis Odinas, anot P. F. Suhmo, buvo pir mojo Odino palikuonis, kuris su spiečiumi (mit dem Schwarm) asų⁶⁶ ir budinų V a. pr. Kr. atkeliavo į Šiaurę, prie Dauguvos įkūrė naująjį Asgardą⁶⁷. Kadangi Odinas atkeliavo iš kraštų, kur buvo graikų kolonijos, jis atnešė žemdirbystės, meno, skulptūros, šventyklų steigimo, poezijos, runų⁶⁸ rašto, karo meno žinių⁶⁹. Naujausias – trečiasis, arba upsališkas, Odinas gimė taip pat prie Meotidės, at- keliavo į Asgardą prie Dauguvos⁷⁰, o iš ten apie 50 m. pr. Kr. iškeliavo į Švediją⁷¹. Šis Odinas, anot istoriko, aptinkamas Šiaurės legendinių sakmių genealogijo- se. Būtent šio Odino regentai valdė Saksoniją ir nukariavo anglus. Jis gyveno Sigtunoje, o Upsaloje įkūrė šventyklą, pagrindinę Odino kulto vietą⁷². Po to savo pergalių proga jis prie Dauguvos pastatė naują Asgardą⁷³, kur jo mokslas klestėjo⁷⁴. Jis įkūrė Reid-Gotlando valstybę nuo Vyslos iki Suomijos įlankos, įro- dymu gali būti, sako P. F. Suhmas, Estijos miestas Odenga, kuriam davė savo vardą⁷⁵. Autorius teigia, kad Odinas mokėjo naudotis kitų kraštų informacija, kaip gudrus ir apsukrus žmogus sugebėdavo įvertinti kiekvieno mąstymą ir pagal kiekvieną adaptuoti savo sumanymus. Odino išmintingi įstatymai lyginami su Likurgo⁷⁶. Odino rašymo meno išradimas leidęs žinias išsaugoti ir perduoti artimųjų ratui. Bet P. F. Suhmas mini, kad raštas nuo žmonių buvo slepiamas, tik nedaugelis jo išrinktųjų jį išmanė. Todėl liaudis rašymo meną laikė magija, o runas – raganų simboliais⁷⁷.

Šiuo trumpu P. F. Suhmo 64 puslapių įvado referavimu siekėme pasakyti, kad iš esmės P. F. Suhmas viduriniojo ir trečiojo Odino figūras sieja su baltais. Kadangi S. Daukantas, Bd minėdamas Odiną, nenurodo P. F. Suhmo veikalo, spėtume, kad su juo susipažino veikalą užbaigęs, kuomet nebebuvo galimybės papildyti. S. Daukanto darbo su šaltiniais tyrimas rodo, kad jam buvo būdinga svarbų šaltinį, pirma pacituotą iš „antrų rankų“, susirasti ir vėliau jau cituoti iš jo. Kaip sakyta, istorijoje Pasakojimas apej Wejkałus Lietuwiû tautos senowie S. Daukantas paliko Bd perteiktą informaciją apie Odiną, bet akcentavo, kad Šiaurės rašytojai sako, kad II a. pr. Kr. Lietuvos pasvietyje buvo didis kariautojas ir įstatytojas⁷⁸. Kaip tik P. F. Suhmas atitinka Šiaurės rašytojo epitetą ne tik kaip danas, bet ir kaip istorikas, kuris mokėjo skandinavų kalbų, savo veikaluose vartojo senuosius pirminius Šiaurės kraštų šaltinius, todėl parašė įsimintinus veikalus (Monumentum aere perennius)⁷⁹. Kadangi S. Daukantas paskutiniame savo veikale P. H. Mallet Danijos istoriją cituoja, bet, kaip ir Bd, ne Odiną aptardamas, manytume, kad baltiškojo Odino idėją jis sustiprino susipažinęs su P. F. Suhmo įvadu į Danijos istoriją. Greičiausiai jis skaitė bibliotekos ar kito asmens egzempliorių jau tada, kai Bd užbaigė, ir tai dar labiau sustiprino jo įsitikinimą, kad Odinas gali būti laikomas lietuvių herojumi. Kol kas S. Daukanto rankraš- tiniame palikime neaptikta išrašų iš danų istoriko veikalo, kurie šią hipotezę patvirtintų. Tačiau manytume, kad 1850 m. jis ėmęsis rašyti naują Lietuvos is- torijos versiją, P. F. Suhmo veikalo po ranka neturėjo, todėl apie Odiną paliko Bd atspausdintą informaciją. Ją palydi akcentu, kad Šiaurės rašytojai sako, kad Odinas gyveno Lietuvių pasvietyje. Paskutiniame darbe S. Daukantas nė karto nenurodo P. F. Suhmo veikalo. Gali būti, kad tarp gausybės vadinamųjų Šiaurės istorikų P. F. Suhmo pavardė „pasimetė“, S. Daukantas nebeatsiminė, kuris autorius net du Odinus buvo su baltais susiejęs, pabrėždamas, kad trečiojo Odino mokslas prie Dauguvos klestėjo.

Pabaigoje galima būtų pastebėti, kad P. F. Suhmo plačiai aptarta dviejų Odinų veikla rytinėje Baltijos jūros pakrantėje ragina grįžti prie odinianos ir šiuo baltiškuoju aspektu. Probėgšmiais susipažinus su Odino ir Vaidevučio reformomis, matyti daug panašumų. Manytume, kad tarpdisciplininis Odino figūros tyrimas S. Daukanto įsitikinimą galutinai leistų patvirtinti arba atmesti.

Išvados

Romantizmo apreiškimo, vaizduotės bei kūrėjo-pranašo koncep- cija leido S. Daukantui asmeninę istoriją sutapatinti su Lietuvos. Būdamas iš motinos Kotrynos Odinaitės pusės Odinų palikuonimi, jis Odiną įtraukė į lietu- vių proistorę ir įsirašė save ne tik į nacionalinės istorijos pradininkų gretą, bet ir į gausios odinianos. Siekdamas asmeninę mitologiją susieti su Odino, jis rado argumentų ir šaltinių, kurie Odino migraciją vedė per dabartines baltų žemes.

Remdamasis straipsniu „De l’ère primitive des législations sacerdotales“, paskelbtu 1826 m. žurnale „Le Catholique“, S. Daukantas detalizavo Odino atliktas politines ir religines reformas. O netiesiogiai remdamasis Peter Friedrich von Suhm’s Geschichte der Dänen (1803) iš Johanneso Voigto Geschichte Preußens nurodo, kad Odinas Asgarde prie Dauguvos pastatė pilį.

Tikėtina, kad, užbaigęs Bd, S. Daukantas perskaitė P. F. Suhmo Geschichte der Dänen, ir šio veikalo įvade pateikta Odino figūrų istorija sustiprino jo argumentus dėl baltiškojo Odino.

Referencias

1. [Anonimas]. De l’ère primitive des législations sacerdotales. Le Conservateur Belge, recueil ecclesiastique et littéraire, contenant le mémorial catholique, l’ami de la religion et du roi et le catholique, 1826, t. 14. Liége: de l’imprimerie de Ve. Duvivier et fils, rue Vinave-D’Ile, No. 603, p. 157–180. [žiūrėta 2022 m. balandžio 6 d.]. Prieiga per internetą: <https://books. google.lt/books?id=Zb1_ZIXrYqQC&hl=lt&source=gbs_similarbooks>.

2. BONČKUTĖ, Roma. Simono Daukanto BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845) šaltiniai. Archivum Lithuanicum, 2020, t. 22, p. 217–248. DOI: https://doi. org/10.33918/26692449-22005.

3. DANILENKA, Siarhiej Ivanavich. Asgard: Geographical Location and Ethnic Attribution. In Мистецтвознавство. Соцiальнi комуникацiï. Медiапедагогiка, 2019, t. VII, колективна монографiя. Киiв: Київський національний університет культури і мистецтв, Факультет Кiно i телебачення, p. 130–184. ІSBN 978-966-602-180-2. ІSBN 978-966-602-275-5.

4. DAUKANTAS, Simonas. Darbay senuju Lituwiu yr Ƶemaycziu, 1822, 885 p. Rankraštis. Vil- niaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 1 – D 104.

5. DAUKANTAS, Simonas. Istorija žemaitićka. T. 1. Parengė Birutė Vanagienė, įžangos straipsnį parašė Vytautas Merkys. Vilnius: Vaga, 1995. ISBN 5-415-00352-3.

6. DAUKANTAS, Simonas. ISTORYJE ƵEMAY TYSZKA. [Ryga], [1831–1834], 553 lap. Rankraš- tis. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas, f. 1 – SD 2.

7. [DAUKANTAS, Simonas]. Te tytuły ksiąg w tym Rejestrze spisanych znajdujące bez krzyżyków są darowane Panom Dowkontom Mitkajckim Pana Andrzeja Dowkonta synom w roku 1852 gim przezemnie Szymona Dowkonta, [1852?], 66 lap. Rankraštis. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas, f. 1 – SD-33.

8. DAUKANTAS, Simonas. Lietuvos istorija nů seniausių gadynių iki Gediminui D. L. K. Paraszyta 1850 m. Simano Daukanto buvusiojo Vilniaus Universiteto Philozophijos Magistro. Kninga 1, Plymoth, Pa., Kasztu ir Spaustuvėje Jůzo Paukszczio, 1893.

9. DAUKANTAS, Simonas. Pasakojimas apej Wejkałus Lietuwiû tautos senowie, kurɨ trumpaj ap- raszia Simonas Daukąntas Rasztinikas Pilozopios Magistras metuose 1850. 362 p. Rankraštis. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 1, b. F 171.

10. DAUKANTAS, Simonas. Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje, kurį trumpai aprašė Jonas Einoras metuose 1850. Iš DAUKANTAS, Simonas. Raćtai. T. 2. Tekstą paruošė Birutė Vanagienė, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Vytautas Merkys. Vilnius: Vaga, 1976, p. 5–706.

11. DAUKANTAS, Simonas. Raćtai. T. 1. Tekstą paruošė Birutė Vanagienė, sudarė, įvadą ir paaiš- kinimus parašė Vytautas Merkys. Vilnius: Vaga, 1976.

12. [ECKSTEIN, Ferdinand]. De la poésie des Lithuaniens. Le Catholique, ouvrage périodique dans lequel on traite de l’universalité des connaissances humaines sous le point de vue de l’unité de doctrine, publié sous la direction de M. le baron d’Eckstein, t. I. Paris, A. Sautelet et Cie, Libraires, Place de la Bourse, 1826, p. 431–449.

13. [ECKSTEIN, Ferdinand]. De l’ère primitive des législations sacerdotales. Le Catholique, ouv- rage périodique dans lequel on traite de l’universalité des connaissances humaines sous le point de vue de l’unité de doctrine, publié sous la direction de M. le baron d’Eckstein, tome I. Paris, A. Sautelet et Cie, Libraires, Place de la Bourse, 1826, p. 450–487.

14. GEBHARDI, Ludewig Albrecht. Geſchichte von Liefland, Eſthland, Kurland und Semgallen. In Geschichte von Littauen, Kurland und Liefland, von Auguſt Ludewig Schlzeri und Ludewig Albrecht Gebhardi, Halle, bey Johann Jacob Gebauer, 1785, p. 301–528.

15. GRÄTER, Friedrich David. Vorvericht. In Peter Friedrich von Suhm’s Geschichte der Dänen. Aus Liebe zu dem Studium derselben, aus Ehrfurcht für ihren Verfasser ins Teutsche übertra- gen von Fiedr. Dav. Gräter, Erster Band, Erste Abteilung. Geschichte der Nordischen Fabelzeit vom grauesten Alterthum an bis zu Ende des achten Jahrhunderts. Leipzig, bey Heinrich Gräff, 1803, p. I–XXXXII.

16. GRIŠKAITĖ, Reda (sud.). Simono Daukanto raćtai. Laićkai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas, pratarmė, įvadas, laiškų parengimas, vertimas, Teodoro Narbuto laiškų vertimas Reda Griškaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. ISBN 5-420-01357-6.

17. [KARTTUNEN, Klaus]. ECKSTEIN, Ferdinand d’. Persons of Indian Studies by Prof. Dr. Klaus Karttunen. [žiūrėta 2022 m. kovo 18 d.]. Prieiga per internetą: <https://whowaswho-in- dology.info/1717/eckstein-ferdinand-d/>.

18. KEIGHTLEY, Thomas. Review: Vorlesungen über Theorie u. Geschichte der bildenten Künste. Foreign Quarterly Review, 1828, t. 2, Nr. 2724, p. 724–726. The Reception of Classical German Literature in England, 1760–1860. A Documentary History from Contemporary Perio- dicals. 1977, Vol. 6. Ed. by John Boening. New York and London: Garland Publishing, 1977. DOI: https://doi.org/10.4324/9781003011019. ISBN 9781003011019 (ebk).

19. KRAKOW, Annette. Joachim Lelewel’s Edda of 1807. Folia Scandinavica Posnaniensia, 2017, t. 22, Poznań, p. 30–47. DOI:10.1515/fsp-2017-0003.

20. L ANGEBECK, Jacobus. SCRIPTORES RERUM DANICARUM MEDII AEVI, PARTIM HACTENUS INEDITI, PARTIM EMENDATIUS EDITI, QVOS COLLEGIT, ADORNA- VIT, ET PUBLICI JURIS FECIT JACOBUS LANGEBEK, SACR. REG. MAJ. A CON- SILIIS STATUS ET TABULARII SANCTIORIS PRAEFECTUS. TOMUS I. HAFNIAE: TYPIS VIDUAE ANDR. HARTV GODICHE PER FRIDER. CHRIST. GODICHE, 1772. [žiūrėta 2022 m. balandžio 4 d.]. Prieiga per internetą: <https://books.google.lt/books?id=AJd JAAAAcAAJ&printsec=frontcover&hl=lt&source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q &f=false>.

21. L ASSEN, Annette. Odin’s Ways. A Guide to the Pagan God in Medieval Literature, translated by Helen F. Leslie-Jacobsen and Margaret Cormack [Odin på kristent pergament: En teksthis- torisk studies] first published in English. New York: by Routledge, 2021. Skaitmeninė versija 2021 m. gruodžio 14 d. DOI: 10.4324/9781003187981. ISBN: 978-1-003-18798-1 (ebk).

22. [LELEWEL, Joachim]. Edda czyli Księga religii dawnych Skandynawii mięszkańców. W Wilnie, Nakładem i drukiem Józefa Zawadskiego Akademii zwyczaynego drukarza, 1807.

23. LELEWEL, Joachim. Matthaeus vom Wappen Cholewa. In Vincent Kadłubek, ein historisch- kritischer Beytrag zur Slavischen Literatur, aus dem Polnischen des Grafen Joseph Maximilian Ossolinski, von Samuel Gottlieb Linde […]. Warschau: N. Glücksberg, 1822, p. 416–592. [žiūrėta 2022 m. balandžio 15 d.]. Prieiga per internetą: <https://archive.org/details/vincentka- dubeke00lindgoog/page/320/mode/1up>.

24. MALLET, Paul Henri. Histoire de Dannemarc. T. 1. Geneve: Barde, Manget, 1778. [žiūrėta 2022 m. kovo 15 d.]. Prieigą per internetą: <https://books.google.lt/books?id=x7BBAAAAcAA J&printsec=frontcover&hl=lt&source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q&f=false>.

25. MALLET, Paul Henri. Introduction a l’histoire de Dannemarc, ou l’on traite de la religion, des loix, des moeurs & des uſages des anciens Danois, par Mr. Mallet, Profeſſeur Royal de Belles- Lettres Françoiſes, Membre de l’Académie des Sciences et Belles-Lettres de Lyon. A Copen- hague: De l’imprimerie des Héritiers de Berling, par L. H. Lillie, MDCCLV [1755]. [žiūrėta 2022 m. kovo 15 d.]. Prieiga per internetą: <https://archive.org/details/gri_33125011171929/ page/n19/mode/2up>.

26. MALLET, Paul Henri. Monumens de la mythologie et de la poesie des Celtes et particuliere- ment des anciens Scandinaves: pour ſervir de supplement et de preuves a l’Introduction a l’istoire de Dannemarc, par Mr. Mallet, Profeſſeur Royal de Belles-Lettres Françoiſes, de l’Academie Royale d’Upſal, & de celle de Lyon, A Copenhague: Chez Claude Philibert, de l’Imprimerie de Ludolphe-Henri Lillie, 1756. [žiūrėta 2022 m. kovo 15 d.]. Prieiga per internetą: <https:// archive.org/details/gri_33125011171986/page/n7/mode/2up>.

27. McCALL A, Arthur. The Mennaisian “Catholic Science of Religion“: Epistemology and His- tory in Early Nineteenth-Century French Study. Method and Theory in the Study of Religion, 2009, vol. 21, no. 3, p. 285–309. DOI:10.1163/157006809X460338.

28. MEILUS, Elmantas. Apie Daukantų giminę. Simonas Daukantas. Lietuvių istorijos atgimimo studijos, 1993, kn. 5. Vilnius: Viltis, p. 8–49. ISSN 1392-0391.

29. NARBUTAS, Teodoras. Lietuvos tautos istorija. T. 1. Redaktorių kolegija: A. Tyla, E. Alek- sandravičius, R. Griškaitė, Z. Kiaupa, V. Vėlius, V. Visockas. Vilnius: Mintis, 1992. ISBN 5-417-00586-X.

30. NARBUTAS, Teodoras. Lietuvos tautos istorija. T. 2. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vil- nius: Mintis, 1995. ISBN 5-417-00711-0.

31. STRYJKOWSKI, Maciej. Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi Macieja Stryj- kowskiego: Wydanie nowe, będące dokładnem powtórzeniem wydania pierwotnego króle- wieckiego z roku 1582, wiadomośćią o życiu i pismach Stryjkowskiego przez Daniłowicza, pomnożone przedrukiem dzieł pomniejszych Stryjkowskiego według pierwotnych wydań. T. 1. Warszawa: nakład Gustawa Leona Glücksberga, księgarza, 1846.

32. SUHM von, Peter Friedrich. Geschichte der Dänen. Aus Liebe zu dem Studium derselben, aus Ehrfurcht für ihren Verfasser ins Teutsche übertragen von Fiedr. Dav. Gräter, Erster Band, Ers- te Abteilung. Geschichte der Nordischen Fabelzeit vom grauesten Alterthum an bis zu Ende des achten Jahrhunderts. Leipzig, bey Heinrich Gräff, 1803. [žiūrėta 2022 m. kovo–balandžio mėn.]. Prieiga per internetą: <https://books.google.lt/books?id=PdZAAAAAcAAJ&printsec=fr ontcover&hl=lt&source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q&f=false>.

33. VOIGT, Johannes. Geſchichte Preuſſens, von den lteſten Ʒeiten bis ʒum Untergange der Herrſchaft des deutſchen Ordens, von Johannes Voigt. Erſter Band. Die Ʒeit des Heident- hums. Knigsberg: im Verlage der Gebrder Borntrger, 1827. [žiūrėta 2022 m. vasario–gegu- žės mėn.]. Prieiga per internetą: <https://books.google.lt/books?id=N9ItAAAAYAAJ&printsec =frontcover&hl=de&source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q&f=false>.

34. WELLES, Albert. The Pedigree and History of the Washington Family: derived from Odin, the Founder of Scandinavia, B.C. 70, Involving a Period of Eighteen Centuries, and Including Fifty-Five Generations, down to General George Washington, First President of the United States. New-York: Society Library, 1879.

35. ШАФАРИК, Павел Йозеф. Славянские древности. T. 1, кн. 2, Часть Историческая. Изд. 2-е исправл. Перевод с чешского О. Бодянского. Москва: В Университетской типогра- фии, 1847. [žiūrėta 2022 m. gegužės 9 d.]. Prieiga per internetą <https://archive.org/details/ shafarik2/page/n145/mode/2up>.

36. ТАРАСОВ, Илья Михайлович. Возвращаясь к теме древних миграций галиндов. Истори- ческий формат, 2020, t. 2, p. 95–125. B-5780-2018. ISSN 2411-9415.

Notes