2021
3944
12012020
24012021
Rima Bakšienė rima.baksiene@lki.lt
Institute of the Lithuanian Language, Lituania
Summary: Straipsnyje analizuojamas Lietuvos vietinių kalbos variantų duomenų bazės, arba Tarmyno, kalbi- nis pagrindas. Kuriant Tarmyno modelį, remtasi Kauno rajono, kaip svarbios bendrinės lietuvių kalbos raidai zonos, kalbiniu variantiškumu. Kauno rajono teritorija iki šiol dialektologų sistemiškai netirta, todėl tyrimas aktualus vertinant bendrinės kalbos ir vietinių variantų sąveiką, jo išvados reikšmingos prognostiniams lietuvių kalbos modeliams. Geolingvistikos metodais atlikta analizė atskleidė Kauno rajono horizontalųjį ir vertikalųjį variantiškumą. Remiantis tradicinių šnektų ypatybėmis ir jų sklaida naujuosiuose tarminiuose dariniuose, iš- skirti keturi kalbiniai arealai. Jų skiriamosiomis ypatybėmis laikytinas ilgųjų balsių trumpinimas nekirčiuotose galūnėse ir junginių le, lė kietinimas. Nustatyta ir vietinių lenkų kalbos šnektų įtaka dabartiniams kalbiniams variantams. Straipsnyje taip pat trumpai pateikiamos tarminių ypatybių eksplikacijos Tarmyne galimybės: garso įrašų transkripcijos ir Tarminių ypatybių vartojimo dažnio anketa.
Keywords: geolingvistika, lietuvių tarmės, vakarų aukštaičiai, Kauno rajonas, tarmių duomenų bazė.
Abstract: The article analyses the linguistic basis of the Tarmynas, the database Lithuanian local language variants. The development of the database model was based on the linguistic variability of the Kaunas district as an important zone for the development of Standard Lithuanian. Until now, the territory of the Kaunas district has not been systematically studied by dialectologists; therefore, the study is relevant in assessing the interaction between Standard language and local variants; the conclusions drawn are significant for prog- nostic models of the Lithuanian language. The analysis performed by the methods of geolinguistics research showed a significant horizontal and vertical variability of the Kaunas district. Based on the characteristics of the traditional dialects and their spread in the new dialectal structures, four linguistic areas of the Kaunas district were distinguished. Their main distinguishing features are the shortening of long vowels in unaccented inflexions and the hardening of the compounds le and lė. The influence of the local Polish dialects on the cur- rent linguistic variants was also identified. The possibilities of the explication of the dialectal phonetic features
Keywords: geolinguistics, Lithuanian dialects, Western Aukštaitian sub-dialect, Kaunas district, dialect database.
Linguistic research
Kauno rajono kalbinis variantiškumas – „Tarmyno“ modelio kūrimo pagrindas
The Linguistic Variability of the Kaunas District: The Basis for the Development of the Tarmynas Model
Rima Bakšienė rima.baksiene@lki.lt
Recepción: 12 Enero 2020
Aprobación: 24 Enero 2021
XXI a. pradžioje lietuvių tarmėtyra transformuojasi iš statiškųjų objektyviųjų metodų į dinamiškųjų multimodaliosios dialektologijos tyrimų paradigmą (plačiau žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, 2014, p. 29–47; Aliūkaitė ir kt., 2017, p. 31–49; Miku- lėnienė, 2020, p. 11–33 ir kt.). Efektyviam naujojo tarmėtyros modelio taikymui reikalinga duomenų bazė, apimanti įvairialypius tarminius duomenis (garso įrašus, transkripcijas, anketas, nuotraukas, skenuotus vaizdus, žemėlapius ir pan.), leidžianti patogiai juos analizuoti bei kurti prognostinius tarmiškumo raidos modelius. Šiuo metu Lietuvių kalbos institute geografinių informacinių sistemų (GIS) platformos ArcGIS (žr. ArcGIS, ArcGIS Online) pagrindu kuriamas Lietuvos vietinių kalbos variantų duomenyno, arba Tarmyno, modelis atitinka visus modernios duomenų bazės kriterijus.
Tradicines lietuvių tarmes ir naujuosius tarminius darinius iš esmės diferencijuo- ja fonetikos ypatybės, todėl pradiniame Tarmyno modelio kūrimo etape pasirinkta sukurti jų rinkimo ir analizės įrankius, suteiksiančius galimybę suvaldyti įvairialypę kalbinę medžiagą ir objektyviai bei statistiškai patikimai ją įvertinti. Numatytos dvi fonetikos ypatybių eksplikacijos galimybės: 1) duomenų bazėje esančių garso įrašų iliustracija transkribuotais tekstais, užrašytais tarptautinės fonetinės abėcėlės (TFA) rašmenimis (žr. IPA 2020); 2) Tarminių ypatybių vartojimo dažnių anketa (TYVDA) surinkti duomenys.
Tarmyno modelio, ateityje planuojamo taikyti viso lietuvių kalbos ploto tyri- mams, pagrindu pasirinktas Kauno rajono kalbinis variantiškumas. Šio straipsnio tikslas – geolingvistikos metodais išanalizuoti Kauno rajono vietinių kalbos variantų įvairovę ir ja remiantis pateikti fonetikos ypatybių eksplikaciją Tarmyne. Tiriamąją medžiagą sudarė garso įrašai iš dvylikos Lietuvių kalbos atlaso (LKA, 1977–1991) punktų, priklausančių Kauno rajono savivaldybei (žr. 1 pav.), surinkti 2018–2020 m., tiriant savivaldybės teritorijoje egzistuojančius kalbinius variantus1. Iš viso perklausyta apytiksliai 70 val. garso įrašų, lyginta trijų kartų medžiaga: vy- resniosios (daugiau negu 60 m.), vidurinės (31–59 m.) ir jaunesniosios (iki 30 m.)2.
Nustatant tradicinių šnektų ypatybes, fragmentiškai remtasi ir Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyve saugomais įrašais, užfiksuotais XX a. viduryje ir antrojoje pusėje bei projekto „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“ 2011–2014 m. įrašais3. Kauno rajono teritorija iki šiol dialektologų sistemiškai nebuvo tirta, fragmentinių duomenų galima rasti kapitaliniuose tarmėtyros veikaluose, tarmių chrestomatijose, mokslo šaltiniuose ir kt. Tyrimas aktualizuoja Kauno rajono teritorijos, kaip svarbios bendrinės lietuvių kalbos raidai zonos, reikšmę įvertinant bendrinės kalbos ir vie- tinių variantų sąveiką, jo metu nustatytos tendencijos reikšmingos prognostiniams lietuvių kalbos kaitos modeliams.
XXI a. pradžioje Kauno rajono tarminė padėtis dialektologų išsamiai ištirta 2011–2014 m. vykdant tarminių punktų tinklo optimizaciją. Projekto tikslas buvo geolingvistiškai ištirti visus 735 Lietuvoje ir 15 užsienyje esančius LKA punktus, įvertinti jų tarminį gyvybingumą, surinkti tarminių duomenų. Kauno rajono terito- rija apima dvylika LKA punktų: Čekiškę (LKA469), Vilkiją (LKA495), Vareikonius (LKA470), Muniškius (LKA496), Vandžiogalą (LKA471), Karmėlavą (LKA517), Za- pyškį (LKA515), Kaniūkus (LKA516), Poderiškius (LKA533), Armališkes (LKA534), Garliavą (LKA552), Margininkus (LKA553) (žr. 1 pav.). Įvertinus kalbinę situaciją, infrastruktūrines punktų sąlygas ir kt. veiksnius (plačiau žr. Meiliūnaitė, Mikulė- nienė, 2014, p. 124–128), dauguma Kauno rajono punktų įvertinti kaip gyvybingi, tik du – Vareikonių ir Armališkių – kaip negyvybingi. Vareikonių punktą pasiūlyta perkelti į Babtus, o Armališkių punktas tyrėjų įvardytas tiesiog kaip nykstantis, be galimybės perkelti į kitą vietovę (Meiliūnaitė, 2014, IV žemėl. ir komentaras).
Pagal dabartinę lietuvių tarmių klasifikaciją dauguma Kauno rajono LKA punktų priklauso vakarų aukštaičiams kauniškiams (VAK), tik Vandžiogalos punktas bei dalis Vareikonių punkto apylinkių – vakarų aukštaičiams šiauliškiams (VAS) (žr. 1 pav.). Vakarų aukštaičiai kauniškiai, kaip ir visi aukštaičiai, taria nepakitusius ie, uo – [1ˈduɔnɑ]4 ~ dúona, [1ˈpʲiɛnɑs] ~ penas; kaip vakarų aukštaičiai, taria ą, ę ir an, am, en, em – [2ˈʒɑːsʲi.] ~ žsį, [2ˈtʲɛːsʲɛ] ~ tsia, [2ˈrɐŋˑkɑˑ] ~ rañką, [2ˈkɐmˑpɑs] ~ kapas, [2ˈkʲɛnʲˑʧʲɛ] ~ keñčia, [2ˈtʲɛmʲˑpʲɛ] ~ tepia; patarmės skiriamosios ypa- tybės – diferencijuoja ilguosius ir trumpuosius balsius visose žodžio pozicijose ir neatitraukia kirčio (plačiau žr. Zinkevičius, 1994, p. 29–31; LKTCh, 2004, p. 39–44; VAKKKA, 2005). Vakarų aukštaičių šiauliškių skiriamosiomis ypatybėmis laiko- mas nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas ir kirčio atitraukimas (žr. Zinkevičius,
1994, p. 36–39; LKTCh, 2004, p. 39–44; Kazlauskaitė, 2005, p. 9–27; VAS 2007; Geržotaitė, 2012, p. 156–174).
LKA (1982) duomenimis, kauniškių plotas labai nevientisas, gausiai išraižytas izofonių. Storiausias jų pluoštas eina kaip tik Kauno rajono teritorija (žr. 2 pav.). Todėl tiriamajame plote a priori tikėtinas horizontalusis variantiškumas (dėl termino žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, 2014, p. 38–41), nulemtas tradicinių vietinių šnektų.
Norint sistemiškiau išanalizuoti nevienalytį plotą, jis dalytinas į smulkesnius are- alus. Atsižvelgiant į relevantiškumą kauniškių ir kitų patarmių atžvilgiu, pasirinktos dvi izofonės, kertančios Kauno rajono teritoriją.
Pirmoji reikšminga izofonė – nekirčiuotų galūnių balsių trumpinimo linija (LKA, 1982, žemėl. 32, 38, 47, 48, 49, 56, 57), beveik horizontaliai dalijanti perpus visą kauniškių patarmę. Tai iš Mažosios Lietuvos ateinanti riba, skyrusi baltsermėgius ir striukius, svarbi visam lietuvių kalbos plotui. Žemiau linijos lokalizuojasi pietinės šnektos, nekirčiuotose galūnėse išlaikančios trumpųjų ir ilgųjų balsių opoziciją (pvz.: [1ˈkruːmu] ~ krmu ≠ [1ˈkruːmuˑ] ~ krmų, [1ˈsɑˑʊlʲɛ] ~ sáule ≠ [1ˈsɑˑʊlʲɛˑ] ~ sáulę);o aukščiau linijos esančiose šnektose ši opozicija neutralizuojama, tariami trumpieji balsiai. Iš šiaurės plitusi nekirčiuotų galūnių balsių trumpinimo banga laikoma viena iš svarbiausių ypatybių, lėmusių lietuvių tarmių vokalizmo, akcentuacijos ir net morfologijos sistemų susiformavimą. Izofonė horizontaliai kerta ir Kauno rajoną, atribodama pietinę ir šiaurinę jo dalis (žr. 3 pav.).
Antroji ne mažiau svarbi izofonė – junginių le, lė kietinimo riba (LKA, 1982, žemėl. 15, 18, 28, 30, 34, 72, 85). Linija atskiria rytines šnektas, tariančias šiuos junginius kietai (pvz.: [ˈlɑˑdɑs] ~ lẽdas, [2ˈlɘːkt] ~ lkti), nuo vakarinės dalies, kuriai kietinimas nebūdingas (žr. 3 pav.). Junginių le, lėkietinimas turėjo įtakos daugelio rytinių lietuvių šnektų vokalizmo ir morfologijos raidos procesams.
Izofonės Kauno rajono teritoriją padalija į keturis arealus (žr. 3 pav.): šiaurvakarinį (Čekiškės–Vilkijos6), šiaurrytinį (Babtų–Vandžiogalos), pietrytinį (Piliuonos–Samy- lų) ir pietvakarinį (Garliavos–Ringaudų). Skiriamieji jų požymiai pateikti 1 lentelėje.
Toliau arealų kalbinė situacija aptartina išsamiau, siejant tradicinių šnektų ypatybes ir naujų tarminių darinių formavimąsi.
Plotas priklauso VAK pietvakarinei daliai, Antano Salio tarmių klasifikacijos vakariečiams pietiečiams (žr. Salys, 1992, p. 102), kur tradiciškai nekirčiuotų galūnių balsiai nėra trumpinami, o junginiai le, lė – nekietinami (žr. 3 pav., 1 lent.).
LKA žemėlapiuose fiksuotas arealo nevientisumas, jį kerta kelių izofonių pluoštas (žr. 2 pav.). Tradicines vietines šnektas ryškiausiai charakterizuoja šios ypatybės: balsio a tarimas žodžio pradžioje, pvz.: [ˈɑˑʒɛrɑs] ~ ẽžeras, [2ˈɐɪˑt] ~ eti (LKA, 1982, žemėl. 9, 10); tvirtapradžių dvigarsių il, ir, in, im, ul, ur, un, um pirmųjų dėmenų ilginimas, pvz.: [1ˈpʲiˑrmɑs] ~ prmas, [1ˈkuˑlt] ~ kùlti (LKA, 1982, žemėl. 20); atvirojo balsio æ tarimas prieš priešakinį vokalizmą ir minkštąjį priebalsį, pvz.: [ˈʒʲæˑmʲeˑ] ~ žẽmė, [ˈkʲæˑlʲɛs] ~ kẽlias (LKA, 1982, žemėl.11); priebalsio j pridėjimas prieš balsius i, ė, pvz.: [1ˈjiˑlgɑs] ~ lgas, [1ˈjeːdɑ] ~ da (LKA, 1982, žemėl. 83, 84); veiksmažo- džių tariamosios nuosakos trečiojo asmens formų kirčiavimas su metatonija, pvz.: [gʲiˑ2ˈυʲɛnˑtuˑ] ~ gyvéntų, [sʊ2ˈlɒʊˑktuˑ] ~ suláuktų (LKA, 1982, žemėl. 109).
Garso įrašų analizė atskleidė, kad arealui priklausančiose seniūnijose šiuo metu daugiausia kalbama bendrine kalba. Ją vartojo vidurinės ir jaunesniosios kartos pa- teikėjai. Dauguma iš kalbintų žmonių teigė, kad jų gyvenamųjų vietų kalba nesiskiria nuo Kauno miesto, tarmiškai šiose apylinkėse nekalbama. Duomenys sutampa ir su ankstesniais kalbinės savimonės tyrimais (plg. Geržotaitė, 2019; Kalbų žemėlapis, 2013). Klausantis įrašų, tradicinių šnektų ypatybių beveik neužfiksuota. Kaip ryš- kiausios bendrinės kalbos zonos, areale minėtinos arčiausiai Kauno miesto esančios Ringaudų, Akademijos, Garliavos seniūnijos. Iš esmės tik bendrinės kalbos varto- sena būdinga ir Alšėnų seniūnijai, kuriai ypač būdinga sparti ekonominė plėtra ir akademinis gyvenimas (minėtina akademinė gyvenvietė Mastaičiai, kuriuose įkurta pagrindinė Lietuvos policijos mokyklos mokymo bazė; miestišku „charakteriu“ išsiskiriantys Jonučiai ir kt.).
Ryškiau skiriasi vyresniosios kartos pateikėjų kalba. Senieji gyventojai dabartiniu metu tradicinių vietinių šnektų sistemingai jau nevartoja, tačiau jų atspindžių esama. Pirmiausia minėtinas VAK pietinėms šnektoms būdingas ilgųjų balsių įtemptumas, kokybinis ryškumas. Tai reikšmingas bruožas, diferencijuojantis ir naujuosius tarmi- nius darinius. Ypatybės patys pateikėjai nepastebi, todėl jos nevengia, visuotinai var- toja. Vadinamosios tretinės, arba blankiosios, ypatybės ypač reikšmingos dinamiškajai dialektologijai, vertinant ir charakterizuojant tarmių kaitos procesus (žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, 2014, p. 46–47). Be to, vyresniosios kartos pateikėjų tekstuose girdimi palyginti ilgi (visai nesutrumpėję arba pusilgiai) nekirčiuotų galūnių balsiai. Tai irgi tiesiogiai iš pietinių VAK šnektų perimta ypatybė. Tik Ringaudų seniūnijoje, esančioje arčiau galūnių trumpinimo ribos, išgirsta ir visiško balsių trumpėjimo atvejų, pvz.: [ˈmɑnʊ̞] ~ màno, [2ˈυɐɪˑkʊ̞] ~ vako. Vyresnieji pateikėjai dažnai tarė atvirąjį balsį æ įvairiose žodžio pozicijose, pasitaikė ir balsio a vartosenos žodžio pradžioje pavyzdžių ([ɐɪ2ˈlʲeː] ~ eil, [ˈɑˑglʲeˑ] ~ ẽglė), dažniau numesdavo nereikšmingus trumpesniųjų žodžių paskutinius priebalsius ([1ˈdɑː] ~ dár, [dɑˈbɑ] ~ daba), vartojo prielinksnį [2ˈnoː] ~ nuõ ir kt. Kaip tarmiškesnės zonos, areale minėtinos pietinės vietovės – Rokų ir Garliavos apylinkių seniūnijos.
Kalbine padėtimi išsiskiria Ežerėlio ir Linksmakalnio seniūnijos. Jų specifiką lėmė gyvenamųjų vietovių formavimosi ypatumai – abi seniūnijos palyginti jau- nos, jose dominuoja gyventojai, atsikėlę iš įvairių Lietuvos (ir ne tik) vietų7. Nors ir gyvenantys Kauno rajone ilgą laiką (dauguma trūkstant darbo jėgos atvažiavę po Antrojo pasaulinio karo), pateikėjai išlaikę nemažai savo gimtųjų šnektų bruožų. Pavyzdžiui, Ežerėlyje kalbinta moteris, kilusi nuo Kupiškio, nors aktyviai ir nevartoja savo gimtosios kupiškėnų patarmės, vis tiek taria visai kitokios kokybės (atviresnius ir mažiau įtemptus) balsius negu vakarų aukštaičių, vartoja minkštuosius priebalsius žodžio gale, nukritus priešakinės eilės balsiams ([2ˈgʊlʲˑtʲ] ~ guti, [2ˈɐɪˑtʲ] ~ eti) ir kt. Kita Ežerėlio gyventoja, kilusi nuo Jankų (Kazlų Rūdos sav.), beveik idealiai išlai- kiusi savo gimtąją zanavykų šnektą – jos kalba net tarmiškesnė nei dabartinių Jankų apylinkių gyventojų. Tokią situaciją galėjo lemti tai, kad gyvenant daugiatarmėje aplinkoje nebuvo vienos dominuojančios tarmės – prestižinio kalbos varianto, į kurį būtų stengtasi lygiuotis. Vidurinės ir jaunesniosios kartų atstovai taip pat teigė visose kalbinėse situacijose bendraujantys bendrine kalba. Tačiau joje pastebimas ryškesnis tarmiškumas negu kitose seniūnijose, nes iš tėvų paveldėta nemažai gimtosios šnek- tos (o dažnai ir kelių šnektų) ypatybių. Ežerėlio ir Linksmakalnio seniūnijų kalba vertintina kaip netarminė atsikėlusiųjų gyventojų kalba.
Tai pietrytinė Kauno rajono dalis, išsidėsčiusi greta Kauno marių. Dirbtinio vandens telkinio sukūrimas XX a. viduryje paskatino regiono ekonominę ir soci- alinę plėtrą, tačiau turėjo itin skaudžių pasekmių senųjų gyvenviečių likimui, dėl priverstinės migracijos keitėsi ir vietiniai tarminiai variantai bei gyventojų kalbinės savimonės modeliai.
Plotas priskiriamas VAK rytinei daliai. Tai A. Salio klasifikacijos vidurio aukš- taičiai, vadinamasis priedzūkis. Būdingiausioji ypatybė – junginių le, lė kietinimas. Balsių trumpinimas arealui nėra būdingas (žr. 3 pav., 1 lent.). Pagal LKA 1982 duo- menis, šios apylinkės gana vientisos (žr. 2 pav.). Išskyrus junginių le, lė kietinimą, tradicinėms šnektoms būdingos iš esmės tos pačios svarbiausios ypatybės, kaip ir greta esančiam Garliavos–Ringaudų arealui (žr. 1.1 skirsnį).
Ekspedicijų metu panaši kalbinė situacija užfiksuota abiejose lankytose seniūni- jose, patvirtintas ploto vientisumas. Tačiau nustatyta vertikaliojo kalbinio varian- tiškumo (dėl termino žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, 2014, p. 38–41) apraiškų: aiškiai skiriasi vyresniosios kartos ir jaunesniųjų pateikėjų vartojami kalbiniai variantai.
Dauguma vyriausiosios kartos pateikėjų yra išlaikę savo gimtųjų šnektų požymius. Labiausiai pastebimi pietinei VAK daliai būdingi kokybiškai įtempti ilgieji balsiai o, ė. Nekirčiuotose galūnėse beveik sistemingai išlaikoma ilgųjų balsių kiekybė, jie visada ištariami bent pusilgiai, pvz.: [1ˈkɑˑrʲυʲeˑs] ~ kárvės, [pɑˈrʲɪʃoˑ] ~ paršo, [2ˈυɐɪˑkɑˑ] ~ vaką ir kt. Vartojamos ir kitos tradicinės vietinių šnektų fonetikos ypatybės, pvz.: [ˈɑˑkʲɛ2ˈtʲeˑ] ~ eket, [2ˈɐɪˑt] ~ eti, [ˈgʲæˑlɑʒʲiˑs] ~ gẽležys; užfiksuota ir būdingų mor- fologijos bruožų, pavyzdžiui, savitos mažybinės priesagos – sienkė, ravùkai ir kt.
Formuojant Kauno marias, į Samylų–Piliuonos apylinkes gyventojų buvo atkelta iš įvairių vietų. Todėl vyriausiųjų pateikėjų kalboje pasitaiko ir ypatybių, kurios būdingos tolimesniems gyvenamiesiems punktams, dabar atsidūrusiems jau dešinėje Kauno marių pusėje, – Rumšiškėms (LKA536), Kruoniui (LKA554), Darsūniškiui (LKA571) ir kt. Klausant įrašų, retkarčiais pasitaikė išgirsti susiaurėjusių galūnės balsio ę atvejų, pvz.: [ɑtυɑˈʒʲæˑυʲiˑ] ~ atvažiãvę, [ˈbʊυʲiˑ] ~ bùvę; vartojamas minkštasis priebalsis t veiksmažodžio bendratyse, nukritus priešakiniam balsiui i, pvz.: [2ˈɐɪˑtʲ]
~ eti, [υɑ1ˈʒʲuɔtʲ] ~ važiúoti; kartais pasakomas kiek pailgintas balsis a įvardžiuose [ˈmɑˑnoˑ] ~ màno, [ˈtɑˑυoˑ] ~ tàvo, [ˈsɑˑυoˑ] ~ sàvo ir kt.
Jaunesniųjų pateikėjų vartojamas kalbos variantas iš esmės vertintinas kaip ben- drinė kalba, nors neryškus tarminis atspalvis irgi juntamas. Labiausiai pastebimas bruožas yra ilgųjų balsių įtempimas ir kokybė, kartais pasitaiko savitų morfologijos vienetų (pavyzdžiui, kaimo pavadinimas Márginykai su pusilgiu priesagos balsiu).
Atsižvelgiant į dvisluoksnį kalbinio varianto modelį, Piliuonos–Samylų arealo kalba vertinama kaip bendrinė-tarminė.
Plotas priklauso VAK šiaurinei daliai, A. Salio klasifikacijos veliuoniečiams (žr. Salys, 1992, p. 326–327). Dauguma arealo seniūnijų išsidėsčiusios dešiniajame Ne- muno krante, kairiajame – tik Zapyškio ir Kačerginės apylinkės. Ryškiausia ypaty- bė – nekirčiuotų galūnių ilgųjų balsių trumpinimas, o junginiai le, lė čia nekietinami (žr. 3 pav., 1 lent.).
Arealas nevientisas, išraižytas izofonių (žr. 2 pav.). Jam svarbesni šiaurinio lietuvių kalbos ploto bruožai. Čia trumpinami ne tik atvirųjų, bet ir uždarųjų galūnių, prieš- kirtinių skiemenų ilgieji balsiai, pvz.: [1ˈkɑˑrʲυʲɪ̞s] ~ kárvės, [tʊ̞2ˈkʲɔːs] ~ tokiõs (LKA, 1982, žemėl. 29, 36, 41, 45); taip pat vienbalsinami prieškirtiniai kamieno dvibalsiai ie, uo, pvz.: [ʃʲɛˈnʲæˑlʲɪs] ~ šienẽlis, [pʊ̞ˈduˑkɐs] ~ puodùkas (LKA, 1982, žemėl. 64, 66). Čekiškės apylinkėms būdingas kamieno trumpųjų balsių i, u ilginimas, pvz., [ˈmʲiˑʃkɐs] ~ mškas, [brʊ̞ˈlʲuˑkɐs] ~ broliùkas (LKA, 1982, žemėl. 19). Kitos ypatybės tos pačios, kaip ir anksčiau aprašytame Garliavos–Ringaudų areale (žr. 1.1 skirsnį). Ekspedicijų metu patvirtintas arealo horizontalusis kalbinis variantiškumas.
Arčiau Kauno miesto esančiose, labiau urbanizuotose, didesnę gyventojų migraciją patyrusiose seniūnijose dominuoja bendrinės kalbos variantas, jame senųjų vietinių šnektų tarminių požymių iš esmės jau nebelikę. Šiam plotui priskirtinos Kačerginės, Kulautuvos, Raudondvario ir Vilkijos seniūnijos.
Kitokia padėtis užfiksuota Zapyškio, Čekiškės, Vilkijos apylinkių, Batniavos seniūnijose. Jos yra kaimiškesnės, mažiau urbanizuotos, išlaikiusios daugiau sėslių gyventojų. Vyresniosios kartos pateikėjų kalba čia vertintina kaip tradicinio tarminio varianto tąsa. Joje beveik sistemingai vartojama dauguma aukščiau išvardytų ypaty- bių, ryškiausiai juntamas nekirčiuotų balsių trumpinimas įvairiose žodžio pozicijo- se, pvz.: [ˈdʲɪdʲɛlʲɪ̞] ~ ddelė, [ˈʋʲɪsʊ̞] ~ vso, [tʲɪ̞ˈʋʲæˑlʲʊ̞] ~ tėvẽlio, [ˈʒʲæˑmʲɪ̞s] ~ žẽmės ir kt. Senosios vietinės šnektos tarminės fonetikos sluoksnis gana aiškiai girdimas ir vidurinės kartos pateikėjų kalboje, todėl šių seniūnijų kalba įvertinta kaip tarminė.
Arealo kalbinį kraštovaizdį papildo ir daugiakalbiškumo aspektas. Vilkijos apy- linkių seniūnijai priklausančiuose Krūvandų ir Daugeliškio kaimuose iki XX a. pirmosios pusės buvo kalbama lenkiškai. Kalbinti žmonės šias vietoves įvardijo kaip buvusias gausiai gyvenamas ir itin lenkiškas. Tai rodo ir Krūvandų kapinių įrašai paminklinėse lentose. Pastaruoju metu kaimuose gyvena vos po kelis gyventojus, tačiau tarp jų dar nemažai esama ir dvikalbių. Kaip tik šiose apylinkėse prasideda Kauno–Jonavos ruožas, kuriame tradiciškai vartotas vietinis lenkų kalbos variantas (plačiau žr. Rutkovska, 2014, p. 217–225; 2016, p. 2–4; Mikulėnienė 2016; 2018,p. 11–25; vietinių kalbų žemėlapį žr. Lenkutarmes.lt).
Tai didžiausia ir kalbiniu atžvilgiu sudėtingiausia Kauno rajono dalis. Užliedžių, Domeikavos, Karmėlavos ir Neveronių seniūnijos dar patenka į VAK patarmę, o Babtų seniūnijos rytinė pusė, Vandžiogalos seniūnija ir Lapių seniūnijos šiaurinė pusė jau priklauso VAS teritorijai.
Arealas ne kartą analizuotas atliekant Lietuvos daugiakalbystės tyrimus. Tai yra minėtasis vidurio Lietuvos Kauno–Jonavos ruožas, kuriame tradiciškai vartotas vietinės lenkų kalbos variantas (plačiau žr. Karaś, 2002; Rutkovska, 2014; 2016; Mikulėnienė, 2016; 2018; žemėlapius žr. Lenkutarmes.lt).
Tradicinėms lietuvių šnektoms būdingos abidvi Kauno rajoną diferencijuojančios ypatybės: nekirčiuotų galūnių ir kamieno skiemenų ilgieji balsiai čia visiškai sutrum- pinami, o junginiai le, lė – kietinami (žr. 3 pav., 1 lent.). Kitos ypatybės labai panašios kaip gretimame Čekiškės–Vilkijos areale (žr. 1.3 skirsnį.). Tradicinės šnektos labai skiriasi nuo pietinės Kauno rajono pusės balsių įtempimu ir kokybe – šiauliškių plote ir paribyje su jais esančiose kauniškių apylinkėse tariami daug atviresni ir mažesnio įtempimo balsiai. Tai bruožas, sukuriantis panašesnę į rytų aukštaičių kalbėseną.
Ekspedicijose surinkta medžiaga atskleidė pakitusią kalbinę situaciją. Ryškių VAS ypatybių beveik neužfiksuota, išskyrus minėtą balsių trumpinimą ir kitokią, negu pietinėje rajono dalyje, balsių kokybę. Kiek ryškiau tarminis vietinio kalbos varianto atspalvis pastebimas Neveronių ir Babtų apylinkėse (plg. Geržotaitė, 2017, p. 1290–1299).
Daugumos pateikėjų kalba vertintina kaip netarminė, užfiksuotas didelis jos vari- antiškumas. Domeikavos seniūnijoje netarminės kalbos pagrindas ypač fragmentuo- tas, juntamas iš įvairių Lietuvos vietų atsikėlusių (kartais ir sugrįžusių po tremties) gyventojų šnektų substratas. Pavyzdžiui, iš pietų aukštaičių ploto (Alytaus apylinkių) atvažiavusių pateikėjų, gyvenančių Domeikavoje daugiau negu 30 metų, išsilavinu- sių, dirbančių kultūrinį darbą, kalboje vis tiek aiškiai girdimas balsių o, ė atvirumas ([ɑt1ˈrɔːdɔː] ~ atródo, [ˈnʲe̞ːrɑ] ~ nėrà), priebalsių kietinimas tam tikrose pozicijose ([1ˈʒuːrɒʊ] ~ žiūriù, [nʊυɑ1ˈʒuɔjʊ] ~ nuvažiúoju), dzūkiškai tęsiamos intonacijos ir kt. Kitas pavyzdys – jaunosios kartos (apie 30 metų) seniūnijos darbuotoja, kurios abu tėvai kilę iš Pilviškių, taria daug įtemptesnius, uždarus balsius ė, o, suvalkiečiams būdingas ryškesnes priegaides ir kt. Lapių apylinkėse vartojamas netarminės kalbos variantas vienalytiškesnis – jame beveik nejuntama išlaikytų tradicinių šnektų bruožų. Kalbos atžvilgiu išskirtinė yra Vandžiogalos seniūnija. Čia iki šiol aktyvios kita- kalbės bendruomenės (rusų sentikių Ibėnų kaime, lenkų – pačioje Vandžiogaloje), kalbinė situacija vertintina kaip trikalbė – skirtingose situacijose vartojamos lietuvių, lenkų, rusų kalbos. Surinktų duomenų (ypač kapinių paminklų įrašų) analizė parodė, jog vietinė lenkų kalba buvo vartota dar platesniame areale, negu nurodoma lenkų tarmiu, kauno regione.
Anksčiau aptartas tyrimas atskleidė, kad Kauno rajono kalbiniam kraštovaizdžiui būdingi įvairūs daugiasluoksniškumo aspektai: areale fiksuojami kelių tradicinių šnektų požymiai, tradicinių tarpusavio ir naujųjų tarminių darinių sąveika, sociokul- tūrinių (pvz., urbanizacijos, ekonominės ir kultūrinės plėtros) veiksnių įtaka kalbinių variantų raidai, daugiakalbystės apraiškos ir kt. Šie procesai aktualūs daugeliui lietuvių šnektų, todėl Kauno rajono kalbinės įvairovės pagrindu sukurti Tarmyno įrankiai ir sprendimai bus aktualūs viso lietuvių kalbos ploto tyrimams.
Vienas iš kalbinio variantiškumo eksplikacijos Tarmyne būdų – garso įrašų iliustra- cija išsamia fonetine transkripcija (TFA) užrašytais tekstų fragmentais. Kauno rajono kalbinių variantų garsyno pagrindu sukurtas transkripcijų pateikimo modelis, kuriuo naudojantis bus iliustruojami visi duomenų bazėje esantys garso įrašai.
Siekiant objektyviai atskleisti kalbinę Kauno rajono įvairovę, pirmuoju transkrip- cijų rengimo etapu nustatyti garsiniai tarminiai atitikmenys, vartojami konkrečiame LKA punkte. Išanalizavus įvairių laikotarpių tarminius įrašus ir apibendrinus šnektų tyrimus, kiekvienam Kauno rajono LKA punktui sukurti išsamūs tarminių garsų rinkiniai (žr. 2 lent.).
Rinkiniuose sudėti visi balsių ir priebalsių tarminiai atitikmenys, taip pat prozo- diniai vienetai, galintys pasitaikyti iliustruojamame punkte. Pirmiausia pateikiami dažniausi ir / ar tradicinei šnektai būdingiausi garsai, toliau – retesni ir naujesni, komentuojamos jų vartosenos ypatybės (atsiradę dėl kontaktų su kitakalbiais gy- ventojais ir pan.).
Iš pirmo žvilgsnio Kauno rajono tarminė situacija gali pasirodyti palyginti nesudėtin- ga, tačiau atskirų pozicijų garsų įvairovė ganėtinai didelė (žr. 4 pav). Konkretaus punkto garsų susisteminimas leidžia tyrėjui tiksliau užrašyti transkribuojamą tekstą, išvengti subjektyvaus žymėjimo. Tokias schemas numatyta parengti visiems LKA punktams.
Susisteminti tarminių atitikmenų rinkiniai labai pravartūs ne tik transkribuojant įrašų fragmentus, bet ir pildant Tarmyno anketas, klausimynus. Vienas iš svarbiausių įrankių, sukurtų Kauno rajono variantiškumo pagrindu, – Tarminių ypatybių vartoji- mo dažnių anketa .TYVDA). Tai ArcGIS platformos apklausų programėle Survey123 sukurtas universalus, sistemiškas ypatybių rinkimo ir analizės klausimynas8.
Kauno rajono šnektoms pritaikytas pradinis klausimyno modelis, ištestavus ir patobulinus pagal kokrečių LKA punktų ypatybes, vėliau buvo išplėstas ir dabar anketos turinys apima visas lietuvių kalbos patarmes. Vėlesniuose duomenų analizės ir vizualizacijos etapuose bus galima matyti ypatybių paplitimo, vartojimo dažnio ir kaitos tendencijas. Klausimyną sudaro penkios dalys: Vokalizmo ypatybės. kirčiuoti balsiai. Vokalizmo ypatybės. nekirčiuoti balsiai. Vokalizmo ypatybės. dvigarsiai. Konsonantizmo ypatybės ir Prozodijos ypatybės.
Kiekvieną TYVDA dalį sudaro klausimai, iliustruojantys tarmių ir patarmių skiriamąsias ir kitas svarbesnes, atskiroms patarmėms būdingas, ypatybes. Klau- simai išdėstyti sistemiškai, einant nuo didesnės diferencinės vertės (skiriančių didesnius tarminius vienetus) prie mažesnės. Pavyzdžiui, TYVDA kirčiuotų balsių dalyje pradžioje pateikiami klausimai, apimantys tarmių (aukštaičių ir žemaičių) ir patarmių / patarmių grupių (vakarų, pietų ir rytų aukštaičių) skiriamąsias ypatybes (kirčiuoti kamieno ie, uo; kirčiuoti ą, ę), pabaigoje – tik panevėžiškių ir širvintiškių patarmes skirtumus (balsių a, e ir i, u redukciją galūnėse). Prie klausimo pateikiama po vieną TFA rašmenimis transkribuotą bendrinės kalbos pavyzdį, iliustruojantį anketuojamą ypatybę (žr. 5 pav.).
Išskleidus klausimą, jame atskirose eilutėse randami fonetiniai atitikmenys, vartojami lietuvių patarmėse. Pildant anketą, pažymimi visi tiriamojoje vietovėje užfiksuoti tarminiai garsai. Remiantis esminiais lietuvių tarmėtyros veikalais (Zin- kevičius 1966; LKT, 1970; LKA, 1982; LKTCh, 2004 ir kt.), stengtasi sudėti visus galimus tradicinių patarmių garsus, tačiau klausimo pabaigoje tyrėjui yra galimybė ir įrašyti kitą, nepatekusį į sąrašą, fonetinį vienetą. Viena iš svarbiausių klausimyno funkcijų – galimybė fiksuoti ne tik tarminių ypatybių paplitimą, bet ir vartojimo dažnį, naudojant modifikuotą Likerto skalę (Jamieson, 2005; Croasmun, Ostrom, 2011) (žr. 5 pav.). Ateityje Tarmyno įrankiais bus galima atlikti įvairiapjūvę geoer- dvinę kalbinių duomenų analizę.
Kauno rajono vietinių kalbinių variantų analizė atskleidė ryškų horizontalųjį ir vertikalųjį kalbinio ploto susiskaidymą. Analizuotoje teritorijoje skirtini keturi kal- biniai arealai, charakterizuojami tradicinių šnektų tąsa, kelių tarminių ir / ar kalbinių variantų koegzistavimu, sociokultūrinių-ekonominių procesų įtaka.
Kauno rajono kalbinio variantiškumo pamatu laikytinos tradicinės vakarų aukš- taičių kauniškių ir šiauliškių šnektos, jų ypatybių apraiškų užfiksuota daugelyje tirtų vietinių bendruomenių. Tarmiškiausios ir geriausiai išlaikiusios senajį kalbinį klodą vietovės lokalizuojasi vakarinėje rajono dalyje, tokiomis laikytinos Čekiškės, Zapyškio, Vilkijos apylinkių seniūnijos. Labiau urbanizuotose bendruomenėse vartojamas kalbinis variantas įvertintas kaip bendrinė ar netarminė kalba, tai arčiau Kauno miesto esančios seniūnijos.
Daugelyje tirtų vietovių greta vienas kito vartojami keli tarminiai variantai. Jų koegzistavimas dažniausiai nulemtas XX a. antrosios pusės migracijos procesų, kai dėl socioekonominės plėtros į Kauno rajoną aktyviai kėlėsi ar buvo atkelti įvairių regionų gyventojai. Šiaurrytinė Kauno rajono dalis ne tik keliatarmė, čia kalbiniai variantai charakterizuojami ir daugiakalbystės procesų išdavomis. Iki šiol areale aktyvios lenkų ir rusų sentikių bendruomenės.
Daugiasluoksnis Kauno rajono kalbinis variantiškumas reprezentuoja daugelyje lietuvių patarmių vykstančius procesus (senųjų šnektų tąsą, jų kaitą, kelių kalbinių sistemų konvergenciją, konkurenciją ir pan.), todėl jo pagrindu sukurtas Lietuvos vietinių kalbos variantų duomenų bazės, arba Tarmyno, modelis apima viso lietuvių kalbos ploto kalbinį turinį, jo įrankiai funkcionalūs tiriant bet kurio pasirinkto arealo kalbinį variantiškumą.
Projektą „Lietuvos vietinių kalbos variantų duomenyno modelio sukūrimas“ (2020–2021, vadovė dr. Agnė Čepaitienė) remia Valstybinė lietuvių kalbos komisi- ja iš Valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programos lėšų. Straipsnyje aptariamas tyrimas taip pat atliktas šio projekto lėšomis
