Įvadinės pastabos

Šio tyrimo objektas – Ródūnios apylinkėms būdingų dviejų pagrindinių kalbų – lie- tuvių ir baltarusių – ilgalaikio tarpusavio ryšio rezultatų ištyrimas. Periferinėms lietuvių kalbos saloms Baltarusijoje ir Lietuvos paribio regionams būdinga ypatybė – vietinių gyventojų daugiakalbystė. Svarbu pabrėžti, kad Lietuvos paribio zonos skiriasi funkciniu ten vartojamų kalbų apkrovimu ir jų pasiskirstymu: buvusiose ir esamose lietuviškose salose Baltarusijoje maždaug nuo XX a. vidurio lietuvių kalba traukėsi iš viešojo var- tojimo ir namų aplinkos, ji sparčiai nyko ir tebenyksta. O Lietuvos pietrytinio paribio regionuose lietuvių kalba atgauna prestižą. Ji pastebimai tampa kasdienio bendravimo priemone ir vis aktyviau vartojama greta rusų ir lenkų kalbų atmainų.

Šiame darbe tiriama 1995 ir 1996 metais vykusių dviejų kompleksinių ekspedicijų metu¹ surinkta kalbinė ir sociolingvistinė medžiaga iš Ródūnios miestelio tipo gyven- vietės ir 17 aplinkinių kaimų. Apklausti 64 įvairaus amžiaus vietiniai gyventojai. Įrašyta 52 valandos nuoseklių tarminių tekstų, trumpų dialogų, tautosakos. Dialektologinė ir sociolingvistinė medžiaga rinkta daugiausia tuose kaimuose, kur lietuvių kalbos tradicija buvo išlaikyta ilgiausiai²: Kivónys (Ківáнцы)³, Šiaura (Шаўр), Pãpiškės (Папшкі), Grkos (Гркі), Kargauda (Каргаўд), Vigónys (Вігáнцы), Mažekos (Мажйкі), Klaišia (Клайш), Kemešos (Кемéйшы), Plikia (Плкі), Magnai (Магны), Pliakalnis (Гарадзшча), Jucinai (Юцны), Sklodónys (Складáнцы), Šaltniai (Шальцні), Taukniai (Таўкні), Žirmnai (Жырмны). Šie kaimai ekspedicijos metu jau nesudarė vientiso kalbinio arealo, kadangi tarp jų buvę daug anksčiau suslavėjusių didesnių gy- venviečių ir kaimų, kuriuose gyvena iš kitų Baltarusijos vietų atsikėlę žmonės. Tačiau funkcionuojančių kalbų požiūriu visas tiriamasis Ródūnios arealas patenka į buvusios etninės Lietuvos teritoriją, kurioje apie pusantro šimto metų truko intensyvūs mažiausiai keturių kalbų kontaktai.

Šiame darbe siekiama detaliai išanalizuoti dviejų pagal amžių netoli tenutolusių, tačiau besiskiriančių pagal kalbėjimą, gyventojų kartų – vyriausiosios (65-85 m.) ir vi-duriniosios (50-65 m.) – lietuvių ir baltarusių kalbų ryškiausius fonetinės interferencijos atvejus. Pasitelkus kalbų kaitos (Myers-Scotton, 2002, p. 11–25) metodiką, siekiama išnagrinėti fonetikos elementų abipusio persismelkimo procesą, išsiaiškinti galimą jo eigą ir prigimtį. Taigi darbe iškeliami du pagrindiniai tikslai: 1) parodyti kaip kalbų kontaktai atsispindi vyriausiosios ir viduriniosios kartų vokalizmo (iš dalies ir akcentu- acijos) bei konsonantizmo lygmenyse; 2) išsiaiškinti šio proceso pasekmes dviejų kartų vartojamuose kalbų variantuose.

1. Dvi kalbos – ta pati artikuliacijos bazė

1.1. Lietuviškos tarties stabilumas

Paskutiniojo XX a. dešimtmečio įrašai rodo, kad seniausieji vietiniai Ródūnios apy- linkių gyventojai, kalbantys lietuviškai, yra gerai išlaikę visas pietų aukštaičių patarmei būdingas ypatybes (plg. Tuomienė, 2019, p. 788–825). Sociolingvistiniu požiūriu tai galima paaiškinti tuo, kad ši karta praeityje aktyviai ir dažnai vartojo gimtąją lietuvių šnektą. Tiek kaimo bendruomenėje, tiek šeimos aplinkoje lietuvių kalba iki XX a. sep- tintojo dešimtmečio buvo pagrindinė kalba. Nors visi kalbėtojai, ypač pokariu, gerai išmoko ir vietinės baltarusių tarmės variantą, vietos gyventojų dar vadinamą poprostu „paprastoji kalba“. Visas Varanãvo rajonas, taigi ir Ródūnios apylinkės, baltarusių dia- lektologų (žr. Крывiцкi, 1977, p. 185–197; 2003, p. 140–144) priskiriamas pietvaka- rių baltarusių kalbos tarmei⁴ (brus. паўднёва-заходні дыялект,), Gadino-Barãnovičių šnektų grupei (brus. гарадзенска-баранавіцкая група гаворак).

Atrodytų, kad tokiomis sąlygomis, kai vyriausioji karta beveik pusę amžiaus pramai- šiui vartoja dvi kalbas, turėjo (į)vykti jų lietuvių šnektos pirmiausia fonetikos niveliaci- ja, išryškėti tam tikrų lietuvių ir baltarusių artikuliacijos bazių suartėjimo požymių (plg. Tuomienė, 2019a., p. 57–79). Tačiau, priešingai nei galima būtų tikėtis, baltarusiškų garsų skverbimosi į lietuvių kalbą atvejai yra labai reti ir neženklūs.

Medžiagos analizė parodė, kad Ródūnios apylinkių lietuvių šnektoje vartojama daug baltarusizmų ir apskritai slavizmų (žr. Tuomienė, 2018, p. 122–126). Tačiau baltarusių tarmėje užfiksuotas vos vienas kitas lituanizmas. Galima daryti prielaidą, kad svetimų žodžių skolinimasis ilgą laiką čia vyko viena kryptimi. O netrumpą šio proceso laiko- tarpį rodo tas faktas, kad šimtai baltarusiškų žodžių, patekusių į lietuvių tarmę, buvo adaptuoti ir pritaikyti lietuviškam tarimui, pvz.:

1. 1. piskas (brus. nясóк) cè venas ‘smėlis čia vienas’; krùglas (brus. крглы) vɛ.dаs ‘apvalus veidas’; sl·bas (brus. слаб) mànọ žm.gus ‘silpnas mano žmogus (vyras)’; škadà (brus. шкóда) a(d)dúo ‘gaila atiduoti’; lã·pẹs narà (brus. нарá) ‘lapės ola’; vsas sùtkas (brus. сткi) praã·i̯ ‘visa para praėjo’; ti·kùs žm.gus (brus. цiхi) ‘ty- lus žmogus’; mæægnis apal·nikas (brus. апалóнік) ‘medinis samtis’; skũ·pas

   (brus скуп) p·nas ‘šykštus ponas’; su·nùs tọk·s l·darыs (brus. лóдар) ‘sūnus toks tin- ginys’; pǽ.rvažuᵒk su‿drap·ku (brus. драпáк) ‘pervažiuok su akėčiomis’ (užrašyta Klaiši, Magnų, Šaltnių kaimuose);

2. 2. bav·tas susiẽdas (brus. багáты сусéд) ‘turtingas kaimynas’; bliskavca (brus., l. блiскавца) kab‿dã·vẹ ‘žaibas kaip trenkė’; i·kà av·la (brus. дзікáя) ‘laukinė (baikš- ti) avelė’; is slùžы. (brus. служць) ‘eisi tarnauti’; br.ŋgus eeùšas (brus. капалш) ‘brangi skrybėlė’; p·klas (brus. пéкла) ne gi.v·nimas ‘pragaras ne gyve- nimas’; ká.m tep šùni. mènčы. (brus. мнчыць) ‘kam taip šunį kankinti’; skabà (brus. скáба) s·pa ‘šonkaulis skauda’; venas r·zas (brus. рáз) ‘vienas kartas’; graž tàvo skrыpká.itẹ (brus. скрпачка) ‘gražus tavo smuikelis’; sv·to ũ·tαrka (brus. гтарка свáтa) ‘piršlio šneka’; dur·sna stú·kọ (brus. сткаць) ‘į duris belsti’ (užrašyta Ró- dūnioje ir Kargauduosè).

Ródūnios apylinkėse dvikalbystės ir daugiakalbystės aplinkoje vyriausiosios kartos gimtosios arba pagrindinės lietuvių kalbos pamatinė artikuliacijos bazė išlieka gana stabili. Vis dėlto minėtomis sąlygomis nuolatos atsiranda galimybė pasiskolinti antro- sios (svetimos) tarmės garsą ir bent iš dalies jį adaptuoti. Šiuo atveju svarbu pastebėti, kad iki šiol tiriamosiose apylinkėse tokiu būdu įgyti garsai reikšmingai nėra paveikti pasiskolinusios kalbos artikuliacijos bazės struktūros ir nėra sukėlę jos persitvarkymo (žr. 1 lentelę). Pagrindinių garsų fondo atžvilgiu skoliniai tampa periferiniais. Šį api- bendrinimą galima iliustruoti vienu atveju – . ir . garsų patekimu į lietuvių šnektą. Palyginkime jų tarimą keliuose skoliniuose tùfæ ‘batelis’, fasõæ ‘pupelė’, γanarl·vas ‘išdidus’, vγanas ‘aptvertas kelias gyvuliams varyti’ su tokių pačių priebalsių ф, г, tarimu atitinkamuose žodžiuose baltarusių tarmėje: туфля, фacoля, γанарлiвы, выган (plg. Чекман, 2017, p. 362–364).

1.2. Lietuviška baltarusių kalbos tartis

Dvikalbystės sąlygomis bent iš pradžių antrosios kalbos fonetinė sistema būna mono- litiškesnė. Taip atsitinka dėl vienos svarbios priežasties: kai kurios slavų kalbai būdingos fonetikos ypatybės kinta dėl to, kad kalbėtojai svetimą kalbą bando perteikti savo gimtosios kalbos fonetinėmis priemonėmis. Yra dar viena svarbi aplinkybė: kuo svetimosios kalbos socialinis vertinimas yra aukštesnis, tuo prestižiškesne laikoma perimamoji kalba, t. y. ji tampa sektinu pavyzdžiu, todėl padidėja jos įtaka. Ir žmonės, ja kalbėdami, stengiasi laiky- tis tos kitos, visuomenėje turinčios aukštesnį statusą, kalbos sistemos.

Socialinių veiksnių poveikis kalbų kontaktams yra didžiulis, todėl nuo jų sąveikos labai priklauso negimtosios kalbos mokėjimo lygis dvikalbėje (ar daugiakalbėje) ben-druomenėje. Kadangi Ródūnios apylinkių kalbinė bendruomenė socialiai nėra labai diferencijuota, tai ir vyresniosios kartos žmonių išmokta baltarusių tarmė, nors dau- geliui nėra gimtoji, tampa gana vientisa, nes vartojama vis plačiau ir dažniau. Tyrimas parodė, kad visi apklausti Ródūnios apylinkių gyventojai panašiomis aplinkybėmis ir iš esmės tokiu pačiu lygiu vartoja vietinę baltarusių tarmę, o vyriausiajai kartai tai yra antroji kalba. O kalbant išmokta kalba, kaip jau minėta, įsijungia kontrolės mechaniz- mas, todėl iš pirmo žvilgsnio ji atrodo vientisa ir taisyklinga. Pašnekovas, kurio pirmoji (ar gimtoji) kalba yra baltarusių, gali visiškai nepastebėti, kad kito kalbėtojo pirmoji (gimtoji) kalba – lietuvių.

Žinant bendrąją interferencijos iš baltarusių kalbos kryptį į Ródūnios apylinkėse var- tojamą lietuvių kalbą, galima iš anksto numatyti įgytos kalbos idiolektų (plg. Weinreich, 1979, p. 1, 64–65; Martinet, 1962, p. 104–108) ir gimtosios kalbos panašumą: negimtoji kalba bus perduota maksimaliai galimomis gimtosios kalbos fonetinėmis priemonėmis. Esant pakankamai intensyviems kontaktams, įgytoji baltarusių tarmė tapo visos kaimo bendruomenės koinė – tiek tų, kuriems ji negimtoji, t. y. tapo sociolingvistiniu ne in- dividualaus lygmens reiškiniu (Siegel, 1985, p. 375–376).

2. Visapusiško viduriniosios kartos baltarusėjimo pradžia

2.1 Vyriausiosios ir viduriniosios kartos lietuviškos tarties skirtumai

Ekspedicijose surinkti duomenys parodė, kad į Ródūnios apylinkių viduriniosios kartos lietuvių šnektą įsiskverbė daugiau baltarusiškų žodžių nei į vyriausiosios kartos. Su tuo susijęs kitas svarbus pastebėjimas – viduriniosios kartos vartojamoje vietinėje baltarusių tarmėje vadinamoje poprostu lituanizmų yra daug mažiau nei baltarusizmų jų vartojamoje lietuvių šnektoje. Pabrėžtina, kad lituanizmų, būdingų, pavyzdžiui, vien tik Ródūnios apylinkių poprostu šnekai, užrašyti nepavyko. Tai, žinoma, nereiškia, kad jų ten visai nėra. Įrašyti tekstai parodė, kad viduriniosios kartos baltarusiškame žodyne apskritai trūksta konkrečius daiktus, naujus gyvenimo reiškinius ar veiksmus įvardijančių žodžių. Specialiai uždavus informantui kryptingą klausimą, kad atsakydamas jis pavartotų tokių reiškinių ar sąvokų pavadinimų, kurie baltarusių kalboje turi specialius terminus, kalbė- tojai dažniausia bandė išsamiau apibūdinti jų ypatybes, tačiau nė nemėgino prisiminti ir pavartoti („pasiskolinti“) bent keleto lietuviškų reiškinių ar sąvokų pavadinimų. Pvz::

1. 1. адзéня i ус трас шюць пад матóр, дáжэ гзiкi рукáмi нятрба прышывáць ‘dra- bužius ir viską dabar siuva varikliu (kalbama apie siuvimo mašinas, brus. швéйныя машны), rankomis net sagų nereikia įsiuvinėti’ (Ródūnia);
2. 2. прышóў трáхтар c прыстáўкай такóй i ус скасў ‘atvažiavo traktorius su to- kiu priedu (prikabinęs šienapjovę, brus. кaслка) ir viską nušienavo’; такя кóлы крцяцца i сéна вéрнуць ‘tokie ratai sukasi ir varto šieną (kalbama apie šienavartę. brus. cенaвaрaшлка)’ (Plikia);
3. 3. з аднóй машны пяраклад у другю, уключáю, пяракруч i ус адзéня сухоя ‘iš vienos mašinos (kalbama apie skalbimo mašiną, brus. сцiрáльная машна) per- kraunu į kitą (mašiną, t. y. džiovyklę, brus. сyшлка), įjungiu (džiovyklės būgną) prasuku ir visi drabužiai sausi’ (Klaišia).

Svarbu pabrėžti, kad ir vyriausiosios kartos Ródūnios apylinkių gyventojų baltarusių tarmės fonetikoje aiškiai girdėti (paprasta ausimi, be specialios techninės garsų analizės) nemažai jų lietuvių šnektai būdingų bruožų. Galima konstatuoti, kad ši karta visiškai visos baltarusiškos garsų sistemos neperėmė, vartoja ją tik iš dalies. Kalbėdami baltarusiškai didžiąja dalimi tebesinaudojo savo lietuviškąja garsų sistema.

Būtina akcentuoti ir kitą gausios medžiagos analizės, ilgalaikių stebėjimų ir papildo- mos apklausos rezultatą – ši poprostu šnekos lituanizacija nėra individualaus lygmens reiškinys, nes slavų kalbai nebūdinga tartis buvo gana aiškiai išgirsta beveik visuose aplankytuose tiriamojo arealo kaimuose. Todėl galima drąsiai teigti, kad ši neslaviška artikuliacija būdinga visiems baltarusiškiems Ródūnios apylinkių kaimų koinė⁵ (plg. Чекман, 2017, p. 365–367).

2.2 Lietuviški baltarusių tarmės vokalizmo ypatumai

Kaip ir daugelio slavų kalbų, baltarusių kalbos kirtis yra dinaminis. Gadino- Barãnovičių baltarusių šnektos šiuo atžvilgiu nėra išimtis, o tokiomis sąlygomis nekir- čiuoti skiemenys redukuojami, todėl visada iki tam tikro laipsnio sutrumpėja. Tačiau viduriniosios kartos Ródūnios apylinkių kaimo gyventojų baltarusių tarmėje nekir- čiuoti skiemenys sutrumpėja labai nežymiai (silpnai), t. y. išlaikoma lietuviška kirčiavi- mo prigimtis ir skambesys, nors funkcinio vaidmens tai nebeatlieka.

Susidaro įspūdis, kad viduriniosios kartos žmonės visą laiką kalba raiškiuoju stiliumi, uoliai ištardami visus balsius. Visiškai akivaizdu, kad nekirčiuoti skiemenys ryškiau ne- trumpinami dėl lietuviškos artikuliacijos įgūdžių. Todėl, pavyzdžiui, vietinės baltarusių tarmės kirčiuoto dvibalsio аў tarimas būtojo laiko veiksmažodžiuose pakinta nedaug, nes pirmasis sandas a tik šiek tiek sutrumpėja ir tik nežymiai labializuojamas: дá ‘daviau’, забрáў ‘paėmiau’, знáў ‘žinojau’, нaкідáў ‘primėčiau’, сказá ‘pasakiau’, спáў ‘miegojau’, парвáў ‘sudraskiau’ ir pan. O vietoj baltarusiško uždaresnio  šiuo atveju labai dažnai tariamas paprastas balsis у: абакрǻу ‘apvogiau’, бывǻу ‘būdavau’, дǻу ‘daviau’, забрǻу ‘paėmiau’, прǻудa ‘tiesa’, папǻу ‘pataikiau’, скaзǻу ‘pasakiau’, спǻу ‘miegojau’.

Labiau labializuotas oў paprastai tariamas nekirčiuotame skiemenyje: донéй ‘seniau’, прoдзвы ‘teisingas’, вoчны ‘vilko’, вoчхa ‘vilkė’, вшoшы ‘išėjęs’, нiéмцo ‘vo- kiečių’. Tokį tarimą galėjo lemti lietuvių kalbos artikuliacijos įgūdžiai, nes ištariama panašiai kaip tvirtagalis ŏũ lietuviškame žodyje lŏũkas ‘laukas’. Gimtosios lietuvių kalbos artikuliacijos įgūdžiai reikalauja skirti á ir aỹ, tačiau baltarusių kalboje objektyviai toks skyrimas neegzistuoja, tokia opozicija jau nerelevantiška.

Bendraujant su žmonėmis, o vėliau – klausantis įrašų, atrodo, kad kalbėdami balta- rusiškai Kargaud, Klaiši, Pliakalnio, Pliki kaimų gyventojai dvejoja pasirinkdami аў tarimo būdą. Nesunku išgirsti, kad dvibalsio a tarimas (ir skambesys) jų kalboje labai įvairuoja – nuo slaviškojo á iki lietuviškojo ŏũ, nepriklauso nuo fonetinės aplinkos. Ypač tai pastebima žodžių pabaigoje, nes tokioje pozicijoje Ródūnios apylinkių lietuvių šnektoje būtų tariamas tik ŏũ. Pavyzdžiui, palyginus šių garsų tarimą to paties informanto kalboje, matyti, kad jis įvairuoja net tame pačiame sakinyje: вынʼў с кʼяшнʼi два рубʼлʼ i дáў ям, глʼяж ям мáла, тад дǻy ящ двá, дмаў нʼябдзʼя брáцʼ, áлʼя yзʼoũ ‘išėmiau iš kišenės du rublius ir daviau jam, žiūriu, jam mažai, tada daviau dar du, maniau, kad neims, bet paėmė’. Du kartus pavartotame žodyje дáў ‘daviau’ ir vienąkart – уз ‘pa- ėmiau’ visi trys а skambėjo skirtingai – дáў, дǻy ir yзʼoũ.

Pastebėta, kad viduriniosios kartos kalbėtojams toks pagal lietuvių kalbos taisykles fonetinių aplinkybių sąlygotas tarties varijavimas – įprastas dalykas. Taigi vienokios ar kitokios kontaktuojančių kalbų ypatybės stimuliuoja ir net didele dalimi lemia atitinkamą panašių kitos kalbos dalių vartojimą. Čia aiškiai matyti, kad daugelis garsų pakitimų – nereguliarūs, įvykę dažniausiai ne žodžių kamienuose.

2.3 Neslaviški baltarusių tarmės vokalizmo ypatumai

Kitos vietinės baltarusių tarmės vokalizmo ypatybės rodo, kad tai yra tipiška balta- rusių Gadino krašto tarmė. Vadinamasis slaviškasis akavimas ir jakavimas (e tipo balsių suužpakalėjimas ir atitinkamai supriešakėjimas nekirčiuotuose skiemenyse) Ródūnios apylinkių kaimo gyventojų baltarusių tarmėje poprostu yra gana nuoseklus. Tačiau transkribuotuose tekstuose⁶ užfiksuota tokių variantų, kurie rodo, kad esama ir nedide- lių nukrypimų, pvz.: звeзáлi ir звязáлi ‘surišo’, нечавáў ir нaчавáў ‘nakvojau’, стреллi ir стрaллi ‘šaudėm’, зебрáлi ir зaбрáлi ‘paėmė’, замелá ir замялá ‘sušlaviauʼ, прывелá ir прывялá ‘parvedžiauʼ ir pan.

Pastebėta, kad viduriniosios kartos kalboje nenuosekliai redukuojami nekirčiuo- ti balsiai. Pavyzdžiui, nekirčiuoti balsiai o, e (arba artimi jiems garsai) vietoj tikėti- nų a, i atsiranda sporadiškai, tarsi atsitiktinai: подошл ir падашл ‘priėjoʼ, узялá ir узелá ‘paėmėʼ, продáм ir прадáм ‘parduosiuʼ, лецéў ir ляцéў ‘lėkė, skridoʼ, колоўрóт ir калаўрóт ‘kalauratas (verpimo ratelis)ʼ. Tikėtina, kad pateikėjai taip taria šiuos garsus dėl seniau susiformavusių savo artikuliacinių įpročių ar net perėmę juos iš savo tėvų ar senelių, šnekėjusių lietuviškai.

Ródūnios apylinkių gyventojų vietinėje baltarusių tarmėje užfiksuotas vadinamasis dalinis akavimas, t. y. nedidelis supriešakėjimas, kai vietoj tikėtino nekirčiuoto o tarimo kaip a ar į jį panašaus garso (plačiau žr. Чекман, 2017, p. 364–372) atviruosiuose skie- menyse su ilgaisiais (įtemptaisiais) balsiais yra išsaugomas o, pvz.: сядзьмго ‘septintąʼ, маладóго ‘jaunoʼ, зялного, ‘žalioʼ, мло ‘muilasʼ. Kitas atitinkamas veidrodinis jų tarties bruožas yra siauri, įtempti balsiai ȯ, ė. Šie garsai tariami įvairiai, rečiau – kaip lietuviški diftongoidai ᵘó, i̯é, pvz., гнᵘȯй ‘mėšlasʼ, свᵘóй ‘savasʼ, с i̯éла ‘sėdoʼ, калi̯éна ‘kelisʼ; dažniau – kaip uždari monoftongai, pvz.: нʼȯс ‘nešėʼ, вʼȯс ‘nešė, вʼȯл ‘vedėʼ, дaнʼȯс ‘atnešėʼ. Kokybiškai, o ne kiekybiškai skirtingi įtemptieji, t. y. ilgieji, balsiai slavų tarmėms apskritai nebūdingi. Neretai jie ištariami nepreciziškai, neišraiškingai, blankiai. Dažnai panašiai galima apibūdinti ir diftongoidų ᵘо, іе tarimą, pvz.: в(i)éнiк ‘šluotaʼ, в(i)éк ‘amžiusʼ, г(u)óдны ‘tinkamas’, кар(u)ова ‘karvė’, л(i)éтам ‘vasarą’, м(i)éрa ‘saikasʼ, н(u)óч ‘naktisʼ, н(i)éхта ‘kažkas’, р(u)óдны ‘artimasʼ, св(i)éтaм ‘(su) šviesaʼ, зв(i)ер ‘žvėris’.

Ilgieji įtemptieji (nes kirčiuoti) balsiai i, ы atvirosiose galūnėse paprastai tariami kaip diftongoidai i̯é, : бяр (бяр) ‘imkʼ, туд (туд) ‘tenʼ, кас i̯é (кас) ‘šienaukʼ, нясi̯é (няс) ‘neškʼ ir pan.

2.4 Lietuviški baltarusių tarmės konsonantizmo ypatumai

Ryškiausias, net išskirtinis aprašomosios baltarusių tarmės konsonantizmo bruožas yra tam tikra nelabai išreikšta dantinių priebalsių ц', дз', с', з' palatalizacija: бáц'ка ‘tėvasʼ, вaз'м ‘paimkʼ, дз'ярнó ‘velėnaʼ, дз'éнь ‘dienaʼ, дз'iк ‘laukinisʼ, с'нo ‘šienasʼ, с'тo ‘sietasʼ, с'лa ‘jėgaʼ, з'iмá ‘žiemaʼ, з'ярнó ‘grūdaiʼ. Palatalizuojama ne taip stipriai kaip daugelyje kitų baltarusių tarmių, kuriose šie garsai tariami itin palatalizuoti ц'', дз'', с'', з'' - juos tariant neretai girdimas net tam tikras šveplumas, pvz.: гадз''на ‘valandaʼ, с''éткa ‘tinklasʼ, с''iв ‘pilkasʼ, вaз''м ‘paimkʼ, дз''eнь ‘dienaʼ, з''вéр ‘žvėrisʼ ir kt. (plg. dvikalbių informantų tarties ypatybes Ramaškoni šnektoje: Tuomienė, 2008, p. 49– 50, 83, 226 t. t., 2018, p. 70–73). Tiriamosiose Ródūnios apylinkėse savo artikuliacijos ypatybėmis ц', дз', с', з' nesiskiria nuo lietuvių palatalizuotųjų , , ,  tarimo: rba ‘dirba’, delọ ‘didelio’, ·šыm ‘dešimt’, m·ọ ‘medžio’, cprei ‘stipriai’ (plg. Чекман, 2017, p. 372–374; Tuomienė, 2018, p. 64–65). Reikėtų pabrėžti, kad šie garsai yra labai stabilūs tiriamų apylinkių kaimo gyventojų kalboje – tiek arealui būdingoje pietų aukštaičių dzūkų šnektoje, tiek vietinėje baltarusių tarmėje poprostu.

Pučiamieji priebalsiai c, ш, з, ж vidurinіоsіоs kartos rodūniškių kalboje irgi neskamba taip, kaip daugumoje baltarusių tarmių. Nors jie tariami kietai, tačiau jų veliarizacijos laipsnis nėra labai reikšmingas, todėl laukiamas vidurinės eilės balsis ы po jų skamba su i-atspalviu, nes yra aukštesnio pakilimo, kaip garsas, vidurinis tarp i ir ы, t. y. ⁱы, pvz.: cⁱыр ‘sūrisʼ, жⁱыр ‘taukaiʼ, жⁱыў ‘gyvenoʼ, шⁱлa ‘siuvauʼ, вⁱшoшⁱы ‘išėjusiʼ, вⁱрaшшⁱы ‘išaugusiʼ. Simetriškai po pučiamųjų priebalsių labiau priešakinis ištariamas ir э, t. y. ᵉ, pvz.: яшчᵉ ‘darʼ; ужᵉ ‘jauʼ, вапшчᵉ ‘apskritaiʼ, пячᵉ ‘kepaʼ (plg. Чекман, 2017, p. 367). Svarbu atkreipti dėmesį, kad, be jau aptartų atvejų, šnekant baltarusiškai tariami dar keli lietuviški ar panašūs į lietuviškus garsai, pvz., lietuviškų g, k atitikmenys г, к vietoj tikėtinų baltarusiškų γ, х, pvz.: гóсьць ‘svečiasʼ, гдзé ‘kurʼ, квóйка ‘pušisʼ, нягóдны ‘netinkamasʼ, пагнáлi ‘nuvarėʼ, падкóдзіць ‘tinkaʼ, разгавóр ‘pokalbisʼ, уквáтна ‘noriaiʼ. Taigi Ródūnios apylinkių gyventojų viduriniosios kartos baltarusių tarmės fonetika turi veikiau aiškių lietuviškų nei baltarusiškų ypatybių, nes kai kurie laukiami balta- rusių tarmės garsai vis dar reprezentuojami atitinkamais lietuviškaisiais garsais arba jų suslavintomis modifikacijomis. Net galima teigti, kad lietuviškos artikuliacijos ar jos suslavintos modifikacijos tebėra nuosekliai laikomasi visose įmanomose pozicijose (plg. Чекман, 2017, p. 368–373).

Apibendrinant procesus, vykstančius visapusiškai baltarusėjant viduriniajai Ródū- nios apylinkių gyventojų kartai, galima suformuluoti dvi esmines išvadas. Visų pirma, akivaizdu, kad lietuviški garsai, įterpiami į baltarusių fonetiką, yra vieni būdingiausių lietuvių kalbai; antra, pasiskolintieji garsai yra „iškraipomi“ minimaliai, bet jų buvimas netrukdo baltarusiams suvokti Ródūnios apylinkių kaimo gyventojų baltarusių tarmę kaip taisyklingą ir pakankamai vientisą ir baltarusišką. Šias prielaidas patvirtina ir tas faktas, kad absoliučios daugumos viduriniosios, faktiškai kalbančios jau vien tik baltarusiškai, kartos atstovų kalboje išsaugomos visos keturios skyriuje aprašytas fonetikos ypatybės. Matyt, šiuo atveju drąsiai galima fiksuoti vieną iš galimų substrato reiškinio atsiradimo būdų. Laikui bėgant, kai Ródūnios apylinkių gyventojai pamirš lietuvių šnektą, bent jau kai kurie šiai šnektai būdingi bruožai iškils baltarusių tarmės fonetikos substrate,kuriame taip pat bus ir leksinių lituanizmų.

3. Viduriniosios kartos lietuvių kalbos slavėjimas

3.1 Fonologinė lietuviškos priegaidžių sistemos griūtis

Jei vyriausiajai gyventojų kartai lietuvių kalba yra ar dar neseniai buvusi pagrindinė, tai viduriniajai (bent jau tiriamajame areale) lietuvių kalba paprastai yra antroji kalba, nors maždaug iki 10-ies metų su tėvais ir kaimynais jie yra kalbėję lietuviškai. Ši gyventojų karta jau lankė baltarusiškas ar rusiškas mokyklas, kėlėsi dirbti ir gyventi į miestelius ir miestus, o kaimuose kūrėsi daugiau žmonių, atvykusių iš svetur. Daugėjo mišrių santuokų. Tarpusavyje vidurinioji karta lietuviškai nebendrauja ir savo vaikų išmokyti jau nesistengia, nes visame Varanãvo rajone veikia mokyklos rusų kalba, o baltarusių ir lenkų kalbos dėstomos kaip dalykas. Vėliau jauni žmonės išvyksta studijuoti ir dirbti į didesnius miestus. Viduriniosios kartos atstovai prie lietuvių kalbos dažniausiai pereidavo tik bendraudami su savo tėvais, seneliais, taip pat su vyresniosios kartos kaimynais, o tarpusavyje lietuviškai jie jau nekalbėdavo.

Jei viduriniosios kartos žmonių baltarusių kalba yra iš esmės panaši į vyriausiosios kartos vartojamą baltarusių kalbą, tai viduriniosios kartos lietuvių šnekta išgyveno esminių pokyčių. Imta pastebimai trumpiau tarti nekirčiuotus balsius, kai kurie atstovai balta- rusiškai ištaria itin minkštus с'', з'', ц'', дз'' ir kt. Tačiau pirmiausia atkreiptinas dėmesys į jų lietuvių kalbos ilgųjų ir trumpųjų balsių sistemas. Ši karta kirčiuotus trumpuosius balsius paprastai linksta pailginti, todėl jie skamba įtempčiau, kaip pusilgiai, t. y. kaip įprasti kirčiuoti balsiai baltarusių tarmėje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kartais, bet ne visada girdimai būdinga lietuviška tokių garsų staigiau krintanti intonacija, pvz.: rú per vsu. ká.imu.; surыŋká.u vi.sás skarás; næsuprαntú, ku. tú sakα.; buvá.u ju. sutki.s; užvé.rk durs, bo šálta; vis á biedn; αr tú rakin sávo namús; turú cig v vištás; sópa ab raŋkás. Vis dėlto tenka konstatuoti, kad fonologinė priegaidžių opozicija neišsaugo- ma, nes kirtis yra dinaminis. Kirčiuotų ilgųjų balsių šios kartos atstovai jau nebeištaria, juos fonetiškai realizuoja kaip trumpuosius, pusilgius ar net ilguosius, nesuteikdami tam fonologinio priegaidžių krūvio, todėl transkribuojant gali būti žymimas tik kirčio ženklas⁷, pvz.: aprũ·kis kã·minas; nætol bùvọ p·nu dvã·ras; j.škasẹ glu šú.ni; e.s sunùs ská.i má.lku; pavi.d·jọ má.n vis; vã·gis jišlùpo lá.ŋgu; išak·jo žã·mi.; dar·s nåũ.ju tv·ru. Kaip priegaidžių niveliacijos patvirtinimas gali būti pateiktas faktas, kad nei tvirta- pradžių, nei tvirtagalių mišriųjų dvigarsių i, u + R dauguma viduriniosios kartos atstovų neskiria, jų kalboje negirdėti fonologinės opozicijos išraiškos. Visais atvejais jie taria stipriai pabrėžtus tvirtapradžius derinius – .l, .m, .n, .r, ú.l, ú.m, ú.n, ú.r ir pan., pvz.: kú.rmis ir tú.rtas; žv.rblis ir k.rvis; kab.n ir r.ŋk; k.mba ir r.mtas; gú. ir kú.; v.kẹ ir s.kẹ ir pan. Priegaides dvibalsiuose áu – aũ, ái – a jie savo kalboje skiria labai gerai, tačiau ne akcentologiniu, o fonetiniu pagrindu, t. y. skiriasi ne priegaidės, o nekirčiuotieji dvibalsių sandai, nes ištariami skirtingi garsai. Vyriausiosios kartos kalboje, kaip jau minėta anksčiau, tvirtagaliai aũ ir a dažnai skamba atitinkamai kaip óu (ó), έi (έi̯), pvz.: buvέi, daróu, óul, lέikas, lóukas, vέikas, rέikæ, žvέiras. Vidurinioji karta šiuos garsus taip pat suvokė kaip u (ó), έi (έi̯) derinius, pvz.: έina, kvέi̯las, kóulas, lóukas, klousέi, skέito, važavóu, žvέigždẹ. Dėl to opozicijos áu – aũ, ái – a irgi pradėjo fonetiškai skirtis pirmojo nario garsu kaip áu (á) – óu (ó), ái (ái̯) – έi (έi̯): i̯ánas, sále, ižáugo – lóuks, langv, pirmu, gós, šóutuvas, næžinó, toóu, gæróu, næšóu; voškái̯e, su mergái̯em, žvái̯gžge ir žverέi, pedέi, gέila, dantέi, akuotέi. Labai tikėtina, kad vidurinioji karta šių dvibalsių tarimą perėmė, nu(si)kopijavo ir vyriausiosios kartos (iš savo tėvų, senelių girdėtos lietuvių šnektos). Tačiau jiems, priešingai nei vyriausiesiems, minėtas skirtumas tėra fonetinis, o ne fonologinis.

3.2 Aptrupėjusi viduriniosios kartos lietuvių kalba: baltarusių kalbos inspiruotas unikalus konsonantizmo pokytis

Konsonantizmo sistemoje irgi yra įvykęs ar dar tebevyksta kitimas, nebūdingas toms lietuvių tarmėms, kurios neturi kontaktų su slavų kalbomis. Visoms lietuvių tarmėms būdingus dantinius t̑, d̑ viduriniosios kartos atstovai dažnai keičia palatalizuotais gomuri- niais , : ·vas ‘tėvаs’, i ‘ti (tenai)’, eee ‘dėdiеnė’, núeẹ ‘nuvedė’, pastã·ẹ ‘раstatė’, su·jọ ‘sudėjо’, ·ẹ ‘dėdė’, sи‿bi ‘su bitè’, avẹ ‘avytė’, mažẹ ‘mažytė’ (plg. ìgelis, girg· vyresniosios kartos kalboje; plg. Судник, 1975, p. 175, 184; Zinkevičius, 1966, p. 140–141; Vidugiris, 1989, p. 204; Leskauskaitė, Mikulėnienė, 1998, p. 95–102). Šiuos du (pa)kitimus – kirčiavimo ir konsonantizmo sistemose – įtikinamai inter-pretuoja profesorius Valerijus Čekmonas (2017, p. 373–375). Jo nuomone, rastis tokio pobūdžio fonetiniams pakitimams būta objektyvių priežasčių: tvirtagaliai aũ, a viduri niosios kartos kalboje (beje, ši fonetinė ypatybė fiksuojamas ir keletoje kitų rytų ir pietų aukštaičių šnektų) tikrai skamba panašiai kaip ŏũ, ε, nes siekiant opozicijos kokybiškai redukuojama nekirčiuotoji dvibalsio dalis, o sprogstamųjų priebalsių t̑, d̑ tarimo vieta laipsniškai gali pasislinkti ir iš dantinių jie gali laipsniškai tapti gomuriniais, todėl gali įgyti ryškesnį ar ne tokį ryškų ,  atspalvį.

Būtų galima daryti prielaidą, kad jau ir vyriausiosios kartos kalboje egzistavo polinkis į artikuliacinį perėjimą t̑, d̑ , . O viduriniosios kartos atstovų kalboje ši tendencija dar ilgai nebūtų realizuota, jei ne stiprus išorinis postūmis – šios kartos atstovų akivaizdus artikuliacinės bazės pasikeitimas.

Todėl objektyviai vertinant, nei ŏũ, ε óи, έi, nei t̑, d̑ ,  perėjimai nėra savaimi- niai pokyčiai. Jie atsirado todėl, kad lietuvių kalbą viduriniosios kartos atstovai pradėjo realizuoti baltarusiškos artikuliacinės bazės priemonėmis. Baltarusių fonetikos įtaka šiuo atveju pasireiškė ne skolinantis garsus, o netiesioginiu poveikiu, todėl jei nebūtume išsiaiškinę sąlygų, kuriomis vyko aprašytieji pokyčiai, tikriausiai ir toliau ieškotume jų vidinių lietuvių kalbos priežasčių, kurių apkritai nėra.

Ródūnios apylinkių viduriniosios kartos lietuvių šnekta, kitaip nei vyriausiosios kar- tos baltarusių tarmė, nėra bendra kaimo koinė. Objektyvių sąlygų jos atsiradimui nėra, nes vidutinio amžiaus kaimų gyventojai tarpusavyje lietuviškai bendrauja itin retai, o Kivoni, Šiaur, Grkų, Papškių, Vigoni, Mažekių, Jucinų, Tauknių ir Žirmnų kaimuose – jau iš viso nebendrauja.

Išvados

1. 1. Baltarusijoje, Ródūnios apylinkėse vartojamų dviejų skirtingų kalbų – lietuvių ir baltarusių – fonetinės interferencijos tyrimas parodė, kad abi kalbos tiesiogiai viena nuo kitos priklauso – jas vartoja (arba vartojo) tie patys žmonės. Lietuvių šnektai netenkant funkcijų, daug žmonių, kalbėjusių lietuviškai, perėjo vien prie baltarusių tarmės. Kalbų kaita tose pačiose vietovėse per dviejų ar trijų kartų gyvenimą lėmė itin glaudžius tų kalbų tarpusavio ryšius, atsispindinčius ypač fonetikoje.
2. 2. Tyrimas parodė, kad vyriausioji Ródūnios apylinkių gyventojų karta gerai išsaugojusi pietų aukštaičių patarmei būdingas ypatybes. Vertinant sociolingvistiniu požiūriu, esminių fonetikos ypatybių išlaikymas rodo, kad ši karta gimtąją lietuvių šnektą praeityje vartojo aktyviai ir dažnai. Todėl dvikalbystės ir daugiakalbystės aplinkoje jų gimtosios kalbos pamatinė kalbinė bazė išlikusi stabili. Net ir pasiskolinti garsai reikšmingai nepaveikė lietuvių kalbos artikuliacijos bazės struktūros, nesukėlė jos persitvarkymo.
3. 3. Vyriausiosios kartos vartojamos baltarusių tarmės fonetikoje užfiksuota nemažai jų lietuvių šnektai būdingų bruožų: įvairuoja a tarimas – nuo grynojo á iki ŏũ (pri- klauso nuo fonetinės aplinkos); ilgieji įtemptieji (kirčiuoti) balsiai i, ы atvirosiose galūnėse paprastai tariami kaip i̯é, ; nenuosekliai redukuojami nekirčiuoti balsiai ir kt. Taigi baltarusių fonetikoje išlaikyti lietuviški garsai – būdingiausi lietuvių kalbos garsai, o pasiskolinti jie „iškraipomi“ minimaliai.
4. 4. Tiriamojo arealo viduriniajai kartai lietuvių kalba tapusi jų antrąja kalba, todėl joje užfiksuota nemažai esminių pokyčių. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į lietuvių kalbos ilgųjų ir trumpųjų balsių sistemas. Kirčiuotus trumpuosius balsius paprastai pailgina, todėl jie skamba įtempčiau, kaip pusilgiai, t. y. kaip įprasti kirčiuoti balsiai baltaru- sių tarmėje, nes tvirtos priegaidžių opozicijos nebėra. Nekirčiuotų ilgųjų balsių šios kartos atstovai neištaria. Taip pat neskiria nei tvirtapradžių, nei tvirtagalių mišriųjų i, u + R tipo dvigarsių – visais atvejais taria stipriai pabrėžtus tvirtapradžius derinius ú.r, ú.l, .l, .m. Dvibalsius ái – aũ, ái – a savo kalboje skiria ne akcentologiniu, o fonetiniu pagrindu, todėl tvirtagalius šiuos garsus suvokia kaip u (ó), έi (έi̯) deri- nius. Konsonantizmo sistemoje irgi yra įvykę kitimų: dantiniai t̑, d̑ kartais keičiami palatalizuotais gomuriniais , .
5. 5. Visi užfiksuoti perėjimai nėra savaiminiai pokyčiai. Jie atsirado todėl, kad lietuvių kalbą viduriniosios kartos atstovai pradėjo realizuoti baltarusiškos artikuliacinės bazės priemonėmis. Ródūnios arealo viduriniosios kartos lietuvių šnekta, kitaip nei vyriausiosios kartos baltarusių tarmė, jau nebėra bendra kaimo koinė. Objektyvių sąlygų jos atsiradimui ir nėra, nes vidutinio amžiaus vietos gyventojai lietuviškai jau nekalba

Literatūra

Astreika, V., 2007. Kalbinių kontaktų įtaka Baltarusijos kalbinio landšafto zonų formavimuisi.Liaudies kultūra, 3 (114), p. 45–53. Prieiga: http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Vertimai/Astreika_LK_2007_3_verte_Razauskas.pdf [Žiūr. 2021 02 21].

Kerswill, P., 2002. Koineization and accommodation. In: J. K. Chambers, P. Trudgill & N. Schilling- Estes (Eds.). In: The handbook of language variation and change. Oxford: Blackwell, pp. 669–702. Prieiga: https://citeseerx.ist.psu.edu/viewdoc/download?doi=10.1.1.694.65&rep=rep1&type=p df [Žiūr. 2021 01 24].

Leskauskaitė, A., Mikulėnienė, D., 1998. Dėl priebalsių t›, d› ir k›, g› mišimo pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmėse. Baltistica, 33 (1), p. 95.102. Prieiga: http://www.baltistica.lt/index. php/baltistica/article/view/526 [Žiūr. 2021 01 24].

Martinet, A., 1962. A Functional View of Language. Oxford: Oxford University Press.

Myers-Scotton, C., 2002. Contact linguistics. Bilingual Encounters and Grammatical Outcomes. Oxford: Oxford University Press. Prieiga: https://www.sil.org/system/files/ reapdata/86/67/99/86679938856670064922661997095020327134/SILEBR_2006_006.pdf [Žiūr. 2021 01 21].

Siegel, J., 1985. Koines and koineization. Language in Society, 14 (3), pp. 357–378. Prieiga: http:// udel.edu/~pcole/fieldmethods2010/siegel.Koines%20and%20koineization.pdf [Žiūr. 2021 02 16].

Tuomienė, N., 2008. Ramaškonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Tuomienė, N., 2018. Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis. Acta Linguistica Lithuanica, 78, p. 113–134. Prieiga: http://journals.lki.lt/actalinguisticalithuanica/article/view/822/913 [Žiūr. 2021 01 21].

Tuomienė, N., 2019. Ramaškonių lietuvių sala Baltarusijoje – pereinamoji kalbų zona. In: Valerijus Čekmonas. kalbų kontaktai ir sociolingvistika. Sud. L. Kalėdienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, p. 788–825.

Tuomienė, N., 2019a. Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai. Acta Linguistica Lithuanica, LXXX, p. 57–79. Prieiga: http://journals.lki.lt/actalinguisticalithuanica/article/view/108/97 [Žiūr. 2021 01 16]. https://doi.org/10.35321/all80-04.

Weinreich, U., 1979. Languages in contact: findings and problems. The Hague: Mouton. Vidugiris, A., 1989. Šnektos apžvalga. In: Dubičiai. Vilnius: „Mintis“, p. 204.

Zinkevičius, Z., 1966. Lietuvių dialektologija. Vilnius: „Mintis“.

Крывіцкі, А. А., 1977. Традыцыйны сельскi моўны ландшафт Беларyсi. Akademija nauka i umjetnosti Bosne i Hercegovine, XXXIV. Sarajevo, pp. 185–197.

Крывіцкі, А. А., 2003. Дыялекталогiя беларyскай мовы. Мiнск.

Cудник, Т. М., 1975. Диалекты литовско-славянского пограничья. (Очерки фонологических систем). Москва: «Наука».

Чекман, В. Н., 2017. Деревня Озерки – язык и люди. К проблеме литовско– белорусско– польской языковой интерференции. In: Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika. Sud.L. Kalėdienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, p. 351–387.

Notes