Lietuvos gyventojų polinkis kliautis sąmokslo teorijomis

Reliance on Conspiracy Theories Among Lithuanian Population

Esta obra está bajo una Licencia Creative Commons Atribución 4.0 Internacional.

Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste polinkis patikėti sąmokslo teorijomis tampa aktuali ir svarbi Lietuvos nacionaliniam saugumui problema. Nustatyta, kad COVID-19 pandemijos sukelta krizė buvo ypač aktyviai naudojama skleidžiant dezinformaciją ne tik vakcinacijos, bet ir kitomis nacionaliniam saugumui jautriomis temomis¹. Sąmokslo teorijų kuriami pasakojimai neretai išnaudojami ir Lietuvos socialinio bei politinio stabilumo trikdymui. Šios teorijos yra svarbios tuo, kad, kaip parodė Kapitolijaus šturmo Jungtinėse Amerikos Valstijose pavyzdys, būtent dėl jų naratyvinio aspekto, tai yra savybės įvairias melagienas sujungti į vientisą pasakojimą, jos yra pajėgios mobilizuoti ir destruktyviai nuteikti daugybę valstybės piliečių².

Tačiau skirtingai nei melagienos, kurių aukomis hiperrealiame skaitmeniniame pasaulyje anksčiau ar vėliau tampa beveik kiekvienas interneto lankytojas, sąmokslo teorijos, neretai galinčios atrodyti jei ne absurdiškos tai dvejotinos, iš savo sekėjų reikalauja papildomo įsitraukimo. Melagienos čia ne tik tampa naratyvo dalimi, bet ir kuria kitą, paralelinę pasaulėvoką, įjaudrina vaizduotę³. Radikaliais atvejais jos gali kelti pavojų tiek paties asmens, tiek valstybės saugumui. Sąmokslo teorijos dėl savo naratyvaus pobūdžio yra pajėgios efektyviai integruoti įvairias melagienas, jomis naudotis ir jas skleisti. Todėl svarbu tyrinėti ne tik įtikėjimą atskira žinia (melagiena), bet ir šias žinias integruojančių sąmokslo teorijų naratyvų poveikį.

Lietuvoje sąmokslo teorijų populiarumo problema yra beveik netyrinėta. Lietuviškoje mokslinėje literatūroje šios temos aiškinimų esama nedaug, jie yra interpretatyvaus pobūdžio, nepagrįsti statistiniais duomenimis. Todėl straipsnyje aptariama nacionalinio masto apklausa yra pirmasis išsamesnis tokio pobūdžio tyrimas, nagrinėjantis Lietuvos atvejį. Šiuo straipsniu iš dalies pristatomi reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos, kurią 2021 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais atliko apklausų ir rinkos tyrimų bendrovė „Eurotela“, rezultatai. Ja buvo siekiama išsiaiškinti pirminius faktorius, lemiančius respondentų polinkį kliautis sąmokslo teorijomis. Remiantis apklausos rezultatais, straipsnyje bus statistiškai patikrintos Lietuvos akademiniame bei viešajame diskurse aptinkamos sąmokslo teorijų populiarumą aiškinančios idėjos, naudojantis turimais duomenimis, aptartas jų validumas.

Bus siekiama atsakyti į klausimą, kurios lietuviškoje mokslinėje ir publicistinėje literatūroje aptinkamos idėjos, aiškinančios sąmokslo teorijų populiarumą, randa atgarsį pasaulyje atliktų tyrimų kontekste ir apklausos duomenyse, o kurias reikėtų vertinti atsargiau. Toks ribotas atspirties taškas pasirinktas turint tikslą suvaldyti straipsnio apimtį ir nepaskęsti dešimtyse skirtingų veiksnių, kuriuos galima rasti jau gerokai pažengusiame tarptautiniame ir tarpdisciplininiame sąmokslo teorijų tyrimų lauke. Norint išnagrinėti šią problematiką visų pirma bus apžvelgta tarptautinė literatūra, sąmokslo teorijų vartojimo ir sklaidos pažeidžiamumo priežastys. Bus aptartos minėtosios idėjos, aptinkamos lietuviškoje akademinėje ir publicistinėje spaudoje, atrinkti ryškiausi pasikartojantys teiginiai, aptartas jų pagrįstumas tarptautinės mokslinės literatūros kontekste. Tada bus pristatyta apklausos struktūra ir tyrimo metodika. Galiausiai atrinkti veiksniai bus testuojami remiantis turimais apklausos duomenimis, paneigiant ar patvirtinant jų sąsajas su respondentų atvirumu sąmokslo teorijoms, formuluojamos išvados.

Sąmokslo teorijas galima apibūdinti kaip bandymus paaiškinti reikšmingus politinius ir socialinius įvykius bei aplinkybes kaip slapto dviejų ar daugiau įtakingų veikėjų veiksmų plano dalį.. Svarbu, kad minėti veikėjai būtų elito ar kitų įtakingų grupių atstovai – šitaip pabrėžiamas jų sąmokslo keliamas menamas pavojus; taigi atkreiptinas dėmesys, kad būtent numanoma galia yra faktorius, charakterizuojantis tipiškus sąmokslo teorijų personažus⁵.

Sąmokslo teorijų gyvybingumą paprastai užtikrina tai, kad jų cent­re esantis suokalbis visada yra matomas kaip tebevykstantis bei darantis lemiamą įtaką patiriamai realybei, tačiau atskleidžiamas gana paprastai, kad ši galimybė motyvuotų sekėjus; kitaip tariant, tikėjimas sąmokslo teorija yra nuolat vykstantis ir dinamiškas procesas⁶. Kalbant apie vidinę mąstymo logiką, sąmokslo teorijoms būdinga savybė – įsivaizduojamų tendencijų numanymas, kai žmonės linksta įsivaizduoti sąryšius tarp vienas nuo kito nepriklausančių procesų ir traktuoti sutapimus kaip gilesnės prasmės ženklus ir sąmokslo padarinius⁷. Šiam mąstymui taip pat būdingas įsivaizduojamo tikslingumo priskyrimas atskirus įvykius suvokiant kaip ne atsitiktinumus, o nulemtus tikslingų, dažniausiai sąmokslininkų, veiksmų siekiant konkrečių grėsmingų tikslų⁸. Svarbu suprasti ir tai, kad sąmokslo teorijos jų sekėjų yra matomos kaip daugiau nei individualiai grėsmingos – jos suvokiamos kaip susijusios su grėsme bendruomenei ir jos gyvenimo būdui ar net visai žmonijai⁹.

Sąmokslo teorijos traktuotinos kaip universalus reiškinys – jų apraiškų aptinkama visais istoriniais laikotarpiais; maža to – kadangi sąmokslo teorijos yra kasdienių kognityvinių problemų padarinys, neturėtų stebinti ir tai, kad kiekvienas, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, yra linkęs palaikyti kokią nors sąmokslo teoriją, o toks paplitimas tik parodo, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis laikytinas pasaulio interpretavimo forma, o ne patologija¹⁰. Kai kurie tyrėjai polinkį tikėti sąmokslo teorijomis netgi laiko evoliuciškai išsivysčiusiu adaptacijos aplinkoje įrankiu¹¹. Požiūrį, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis nėra atsitiktinis veiksmas, o gilesnių individo poreikių ar charakteristikų padarinys, sustiprina ir tai, kad vienas stabiliausių faktorių, leidžiančių prognozuoti, ar individas patikės sąmokslo teorija, yra jau esantis tikėjimas kitomis sąmokslo teorijomis ar, pavyzdžiui, paranormaliais reiškiniais¹².

Tikėjimas sąmokslo teorijomis itin suaktyvėja krizių ir grėsmių saugumui kontekste, kai atsiranda naujų intuityvių pasaulio aiškinimo būdų poreikis¹³. Tai neturėtų stebinti, nes būtent grėsmės pojūtis paprastai įvardijamas kaip vienas pagrindinių tikėjimą sąmokslo teorijomis stiprinančių faktorių: tokiose situacijose informacijos dažnai trūksta, o poreikis atrasti prasmę yra itin didelis¹⁴. Atkreiptinas dėmesys, kad kuo stipriau kilusi situacija žadina neigiamas emocijas, tuo labiau kaltė už tokią situaciją yra priskiriama pavojingoms ar tiesiog kitokiomis laikomoms grupėms¹⁵. Ypač situacijose, kai patikrintos informacijos trūksta, individai papildo savo interpretacines schemas tuo, kas jiems prieinama, neatsižvelgdami į tai, ar tokia informacija teisinga¹⁶. Kartu aiškumo ir užtikrintumo stoka lemia, kad žmonės į aplinką reaguoja įtariai ir galiausiai renkasi grėsmingiausiai atrodantį variantą¹⁷. Šia prasme sąmokslo teorijas galima laikyti įrankiu, padedančiu individams bent iš dalies atgauti psichologinį komfortą grėsmingose ir neprognozuojamose situacijose¹⁸.

Kitas itin svarbus faktorius, lemiantis tikėjimą sąmokslo teorijomis, yra bejėgiškumo pojūtis: kai žmonės jaučiasi turį menkai įtakos socialiniams ir politiniams procesams, tampa patrauklu manyti, kad taip yra dėl kokio nors slapto suokalbio¹⁹. Atitinkamai kuo mažesnis žmonių pasitenkinimas savo gyvenimu ir kuo silpnesnis pojūtis, kad šį gyvenimą galima pakreipti teigiama linkme, tuo didesnis tampa poreikis ieškoti kaltų, vėlgi dažniausiai įtariant priešiškų jėgų sąmokslą – šitaip taip pat bent iš dalies atsikratoma atsakomybės už savo pačių veiksmus ar apskritai poreikio veikti²⁰.

Tad sąmokslo teorijos padeda atrasti paguodą eksternalizuojant kaltę dėl susidariusios situacijos²¹. Maža to – esama įrodymų, jog tikėjimas sąmokslo teorijomis tokiose situacijose ne tik sumažina neužtikrintumą ir neapibrėžtumą²², bet ir suteikia įsivaizduojamą įgalinimą matant save kaip išskirtinės, ir todėl represuotos, informacijos turėtojus²³. Šitaip įgyjama įsivaizduojama situacijos kontrolė ir padidėja psichologinis komfortas²⁴.

Dar vienas faktorius, siejamas su atvirumu sąmokslo teorijoms, yra pasitikėjimo stoka²⁵. Tokia stoka suprastina itin plačiai ir apima bendrą nepasitikėjimą aplinkiniais, skeptiškumą dominuojančių informacijos šaltinių atžvilgiu, nepasitikėjimą politiniais procesais ir juose dalyvaujančiais asmenimis, bet kokio socialinio, mokslinio, politinio ar kitokio autoriteto atmetimą²⁶. Šiame kontekste nepasitikėjimas žiniasklaida ir kitais tradiciniais informacijos šaltiniais bei informaciniais autoritetais (pavyzdžiui, mokslu, švietimo sistema) užima ypatingą vietą: jei dominuojantis realybės atvaizdas yra suvokiamas kaip klastotė ar šydas, slepiantis tikrąją tiesą, natūralu manyti, kad tokio pasaulėvaizdžio propaguotojai ir palaikytojai yra priešiško sąmokslo dalis ar bent pagalbininkai²⁷. Atitinkamai patikrinta, tačiau sąmokslo teorijos teiginiams prieštaraujanti informacija gali būti tiesiog atmesta kaip to paties sąmokslo dalis, taip padarant sekėjų įsitikinimus subjektyviai nepaneigiamus.

Esami sąmokslo teorijų ir jų sekėjų tyrimai yra gerokai prieštaringesni vertinant socialinių ir demografinių charakteristikų įtaką. Vieni autoriai teigia, kad šios charakteristikos neturi esminės įtakos tikėjimui sąmokslo teorijomis²⁸, o kiti sąmokslo teorijas asocijuoja su vienišais mažiau išsilavinusiais vyrais, neturinčiais nuolatinio darbo²⁹. Gerokai daugiau sutarimo esama dėl bendro atskirties poveikio: asmenys, patiriantys marginalizaciją (ar bent suvokiantys save kaip vienu ar kitu aspektu nepripažintus, visuomenės atstumtus ir pan.), besilaikantys įsitikinimų, kuriuos likusi visuomenės dalis yra ėmusi laikyti nekorektiškais ar kitaip netinkamais ir pan., yra labiau linkę į sąmokslo teorijas nepriklausomai nuo kitų faktorių, tokių kaip ekonominė padėtis, išsilavinimas ir pan.³⁰ Kitaip tariant, polinkis tikėti sąmokslo teorijomis atrodo labiau susijęs su savivoka ir subjektyviu savęs pozicionavimu, o ne su objektyviomis iš šalies įvertinamomis charakteristikomis.

Su minėtomis aplinkybėmis artimai susijęs ir politinės atskirties faktorius – politiniai pralaimėtojai (pavyzdžiui, tie, kurių palaikomi politiniai aktoriai pralaimi rinkimus ar yra kitaip atriboti nuo galios pozicijų) yra labiau linkę palaikyti sąmokslo teorijas³¹. Sąmokslo teo­rijos taip pat yra labiau paplitusios tarp kraštutines (tiek kairiąsias, tiek dešiniąsias) politines pažiūras turinčiųjų, kurie jaučia mažai bendrumo su dominuojančiu politiniu konsensusu³².

Tikėjimas sąmokslo teorijomis yra matytinas kaip grupinis fenomenas: jis yra paremtas „mes“ / „jie“, „gera“ / „bloga“ perskyromis, kai grėsmingi „jie“ yra matomi kaip bandantys pakenkti geriems „mums“³³. Grupinis faktorius taip pat itin svarbus perimant įsitikinimus: tiek individams svarbiõs šeiminės, socialinės, politinės ar religinės grupės spaudimas, tiek polinkis pasitikėti tais, kurie suvokiami kaip panašūs, yra svarbios įsitikinimų, įskaitant sąmokslo teorijas, perėmimo sąlygos³⁴.

Įtakos turi ir numanoma galios dinamika tarp grupių: grupėse, kurios save suvokia kaip silpnesnes (nepriklausomai nuo realaus galios balanso), lengviau plinta teorijos apie galingesnėmis laikomų grupių piktavališkumą³⁵. Taigi „savo“ grupei suteikiamas moralinis pranašumas taip dar kartą sustiprinant įsivaizduojamo įgalinimo pojūtį³⁶.

Mokslinių tyrimų sąmokslo teorijų tema Lietuvoje nėra gausu. Dažniausiai šis klausimas iškyla kitų temų, tokių kaip COVID-19 pandemija³⁷, neapykantos politika³⁸, humoras ir kalbos galia³⁹, stereotipai, susiję su žydų tauta Lietuvoje ir Latvijoje⁴⁰ ar smegenų plovimas, kontekste⁴¹. Sąmokslo teorijos dažniausiai nagrinėjamos turinio aspektu⁴², mažiau kreipiamas dėmesys į priežastis ar žmonių polinkį jomis patikėti. Tad šis tyrimas tampa pirmąja studija Lietuvoje, orientuota į faktorių, didinančių tikėjimo sąmokslo teorijomis tikimybę, nustatymą.

Užsienio literatūroje, kaip aptarta ankstesnėje šio straipsnio dalyje, būtent tikėjimą sąmokslo teorijomis skatinantys veiksniai yra dėmesio centre. Tad šis straipsnis susiduria su dvejopu iššūkiu. Viena vertus, dėl tokių tyrimų orientacijos skirtumų problemą tenka aptarti gana plačiai, tad tyrimas tampa labiau panoraminio, apžvalginio pobūdžio. Kita vertus, dėl potencialiai reikšmingų faktorių gausos šiame straipsnyje tenka apsiriboti keliomis hipotezėmis, kurių atspirties taškas – Lietuvos mokslinėje ir publicistinėje literatūroje dominuojantis požiūris į sąmokslo teorijas. Šiam tikslui pasinaudojama ne tik Lietuvos mokslinės literatūros tekstais, bet ir spaudoje aptinkamais Lietuvos mokslininkų pasisakymais bei vertinimais. Jų teiginių validumas patikrinamas tarptautinės literatūros šia tema kontekste ir tuo remiantis formuluojamos straipsnyje naudojamos hipotezės.

Polinkis kliautis sąmokslo teorijomis Lietuvoje neretai vertinamas kritiškai, siejamas su išsilavinimo, kultūros trūkumu. Šeškauskienė, Masiulionytė, Ryvitytė, nagrinėdamos socialiniuose tinkluose plintančią humoro verbaliką, nurodo tam tikras įžeidžias, humoristines retorines konstrukcijas, pašiepiančias žmones, tikinčius sąmokslo teorijomis ir tapatinančias juos su neišsilavinusiais, primityviais personažais⁴³. Aleknonis kaip sąmokslo teorijų formulavimo akstiną nurodo nerimą dėl išorinio kontroliavimo, manipuliavimo, politinių galių piktavalės veikos⁴⁴. Tai atliepia ir užsienio literatūroje minimą nepasitikėjimo valdžia faktorių⁴⁵.

Venclauskas pabrėžia žiniasklaidos galią skleisti stereotipus ir klišes, kurios įima sąmokslo mitus ir grėsmės vaizdiniją⁴⁶. Martišiaus nuomone, ypatingą poveikį turi informacija apie vargstančius lietuvius ir jų nepasitikėjimą vienų kitais bei valstybės institucijomis⁴⁷. Donskis kaip pagrindinę paskatą ir mąstymo modelį, lemiantį polinkį į sąmokslo teorijas, įvardija deterministinį mąstymą, kuris reiškiasi įvairiomis formomis ir pačių teorijų turinyje⁴⁸. Tačiau dažniau nei lietuviškoje akademinėje literatūroje svarstymų sąmokslo teorijų tema aptinkame žiniasklaidoje publikuojamuose publicistinio pobūdžio tekstuose, diskusijose. Tikėtina, kad dėl savo funkcinės specifikos būtent šie tekstai ir formuluotės pasiekia ir platesnę Lietuvos visuomenės dalį. Tad straipsnio tikslui įvardyti ir patikrinti Lietuvos viešojoje erdvėje tarpstančius polinkį kliautis sąmokslo teorijomis aiškinančius teiginius šios pozicijos tampa net aktualesnės už akademinį diskursą.

Lietuvoje sąmokslo teorijų tematika ypač suaktualėjo COVID-19 pandemijos kontekste. Pažymėtina, kad sąmokslo teorijomis ar idėjomis besivadovaujantys žmonės ne tik trikdė viešąją tvarką, bet ir kurstė nesantaiką šalyje. Ainė Ramonaitė pabrėžia ypatingą nostalgijos komunistinei praeičiai svarbą su COVID-19 susijusių sąmokslo teorijų plitimui⁴⁹. Bene žinomiausiu su tuo susijusiu įvykiu galima laikyti 2021 metų rugpjūčio 11 dieną vykusius protestus prie Seimo, kurie vėliau virto riaušėmis⁵⁰. Šios ir panašios tendencijos pasaulyje paskatino ir sąmokslo teorijų paplitimą aiškinančių tekstų spaudoje radimąsi pastaraisiais metais.

Gintautas Mažeikis⁵¹, kaip ir anksčiau Leonidas Donskis, pabrėžia sąmokslo teorijomis pagrįsto mąstymo polinkį į determinizmą, uždarų, priežastiniais ryšiais susaistytų sistemų paiešką. Jų įžvalgą iš dalies pagrindžia užsienio psichologijos mokslo studijos, nurodančios, kad esama sąlyginio ryšio tarp deterministinio, aiškius atsakymus pateikiančio mąstymo (Need for Psychological Closure) ir polinkio kliautis sąmokslo teorijomis⁵². Tačiau šis ryšys varijuoja priklausomai nuo tematinio konteksto⁵³.

Ginto Karaliaus, Mykolo Katkaus ir Pauliaus Gritėno diskusijoje⁵⁴ kaip turintys įtakos įvardijami socialinė atskirtis, iš to kylantis tarpusavio nepasitikėjimas visuomenėje bei tapatybės konstravimo poreikis remiantis neracionaliais, „alternatyviais“ faktais ir argumentais. Mantas Martišius polinkį kliautis sąmokslo teorijomis sieja su išorinių politinių galių veika, žinių apie vykstančius procesus trūkumu bei religiniu, ezoteriniu mąstymu⁵⁵. Andrius Kaluginas⁵⁶ ir Povilas Aleksandravičius⁵⁷ pritaria Ginto Karaliaus aiškinimui, sąmokslo teorijų patrauklumą grindžiančiam socialinės atskirties faktoriumi. Autoriai kalba apie dėl šios skirties atsirandančias nereikalingumo, bejėgiškumo, kontrolės neturėjimo patirtis.

Socialinė ir visų pirma – ekonominė atskirtis išties figūruoja kaip reikšmingas veiksnys, lemiantis polinkį kliautis sąmokslo teorijomis⁵⁸, tačiau dėl bendro bejėgiškumo jausmo klausimų kyla daugiau. Esama teigiančiųjų, jog sąmokslo naratyvai nėra pakankami kompensuoti bejėgiškumo pojūtį⁵⁹. Ezoterinis mąstymas ir religinis dogmatizmas užsienio mokslinėje literatūroje taip pat yra nurodomi kaip svarbūs veiksniai, lemiantys polinkį kliautis sąmokslo teorijomis⁶⁰. Šių reiškinių ryšys ypač svarbus COVID-19 pandemijos kontekste, kai ezoterinių įsitikinimų turintys asmenys buvo gerokai labiau linkę kliautis sąmokslo teorijomis⁶¹. Galiausiai, išsilavinimas irgi įvardijamas kaip turintis įtakos veiksnys, tačiau tai – sudėtingas reiškinys, susijęs su skirtingais psichologiniais faktoriais⁶².

Aptarus akademinėje ir viešojoje Lietuvos erdvėje vykstančias diskusijas sąmokslo teorijų tema, galima išskirti kelias pagrindines sąmokslo teorijų populiarumą aiškinančias hipotezes, kurias siekiame patikrinti naudodami turimus apklausos duomenis:

1. 1. Varginga socioekonominė padėtis, susijusi su laimėjusiųjų ir pralaimėjusiųjų skirtimi, bejėgiškumu.
2. 2. Išorinių galių veika, deterministinis mąstymas socialinėmis ir politinėmis temomis.
3. 3. Ezoterizmas, religinis mąstymas, dogmatizuotas mąstymas, besiremiantis „alternatyviais faktais“.
4. 4. Išsilavinimo, žinių trūkumas, žmonių „tamsumas“.

Tyrimas remiasi reprezentatyvios apklausos, atliktos 2021 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais, rezultatais. Jos metu tiesioginio interviu būdu buvo apklausti 1 041 nuo 18 metų ir vyresni Lietuvos namų ūkių gyventojai. Tyrime buvo naudojama daugiapakopė tikimybinė atranka, taikant geografinį stratifikavimą pagal administracinę priklausomybę ir gyvenamosios vietos dydį. Minimu laikotarpiu COVID-19 pandemijos ribojimai nebuvo taikomi pasiskiepijusiems ir Galimybių pasą turintiems asmenims. Kadangi visi apklausą vykdę darbuotojai buvo pasiskiepiję ir interviu metu dėvėjo vienkartines kaukes, dezinfekcines priemones, laikėsi saugaus fizinio atstumo, tokios saugumo priemonės atitiko formalius reikalavimus ir tenkino sutikusiųjų dalyvauti apklausoje dalyvių lūkesčius.

Gauti rezultatai apžvelgiami pagal anksčiau įvardytas keturias nepriklausomųjų kintamųjų grupes. Kadangi į kai kurias grupes yra įtrauktas daugiau nei vienas kintamasis, straipsnyje pateiktų rezultatų lentelių skaičius viršija tipines ribas. Visgi daroma prielaida, kad tai yra vertinga skaitytojui informacija, leidžianti susidaryti aiškesnį įspūdį apie tyrimo rezultatus ir potencialius ribotumus.

4.1. Socioekonominė atskirtis

Siekiant išsiaiškinti, ar socioekonominė atskirtis yra reikšmingas veiksnys, diferencijuojantis atvirumą sąmokslo teorijoms, buvo pasitelkti du anksčiau aptarti kintamieji – gaunamos pajamos ir gaunamų pajamų pakankamumo suvokimas. Žvelgiant į atvirumo sąmokslo teorijoms vidurkius pagal tris pajamų lygius, matyti, kad tik žemiausioji trečia kategorija šiek tiek išsiskiria iš kitų dviejų, tačiau pirminė Anova analizė nefiksuoja statistiškai reikšmingų skirtumų tarp grupių (1 lentelė). Kadangi Bartletto dispersijos vienodumo (equality of variance) testas rodo, kad testuojamos grupės nėra vienodo pasiskirstymo, gautos prognozuojamos reikšmės palyginamos taikant Bonferonni metodą, kuris, kaip minėta, konservatyviau vertina skirtumus tarp kategorijų nei standartinis lyginimo metodas. Gauti rezultatai nesiskyrė nuo bendro Anova rezultato, taigi buvo patvirtinta, kad nėra statistiškai reikšmingų skirtumų tarp skirtingų pajamų grupių.

1 lentelė.
Anova tarp grupių testas pagal nepriklausomuosius kintamuosius

2 lentelė

Kadangi deklaruojamos pajamos nebūtinai atspindi individualų gaunamų pajamų pakankamumo vertinimą, į analizę įtrauktas subjektyvus respondentų vertinimas. Būtent subjektyvus suvokimas galbūt ir generuoja nepasitenkinimą / nesaugumą ir esamos situacijos paaiškinimų paiešką. Vertinant vidurkius pagal keturias kategorijas, matoma aiškesnė skirtis tarp tų, kurie gyvena pasiturinčiai arba nesunkiai išsiverčia, ir tarp tų, kurie sunkiai arba labai sunkiai verčiasi. Pastarųjų atvirumo sąmokslo teorijų teiginiams vidurkiai yra didesni. Skirtumus patvirtina ir bendras Anova testas, kuris fiksuoja statistiškai reikšmingus skirtumus tarp grupių. Kadangi, kaip ir pajamų lygio kintamojo atveju, Bartletto dispersijos vienodumo (equality of variance) testas yra reikšmingas, taikytas Bonferonni metodas siekiant identifikuoti statistiškai besiskiriančias poras. Kaip rodo 3 lentelėje pateikti duomenys, tokia skirtis matoma tik tarp sunkiai besiverčiančių ir gyvenančių pasiturinčiai grupių. Kitos grupių poros nepasiekė statistiškai reikšmingų verčių.

3 lentelė


*** p<0,001;** p<0,01* p<0,05

Atsižvelgiant į aiškesnį aritmetinį skirtumą tarp pirmų dviejų ir likusiųjų kategorijų, buvo nuspręsta supaprastinti pajamų pakankumo kintamąjį iki dviejų kategorijų – sujungti pasiturinčius ir nesunkiai gyvenančius į vieną kategoriją, o sunkiai ir labai sunkiai gyvenančius – į kitą. Panaudojant T testą, skirtą nevienodoms grupių dispersijoms, buvo gauti statistiškai reikšmingi skirtumai. Gautas rezultatas prašoko aukščiausią statistinio reikšmingumo kartelę (p < 0,001). Taigi galima teigti, kad būtent individualus gaunamų pajamų pakankamumo vertinimas bent iš dalies siejasi su atvirumu sąmokslo teorijoms, kai yra matuojami tik šių dviejų kintamųjų ryšiai.

4.2. Deterministinis mąstymas

Kaip minėta anksčiau, deterministiniam mąstymui pamatuoti naudota preliminari kognityvinio baigtumo poreikio keturių lygių skalė, kur 1 žymi žemiausią poreikio lygį, o 4 – aukščiausią. Pirmajame analizės etape buvo palyginta vidurkių skirtumų dinamika tarp skirtingų kognityvinio baigtumo poreikio lygių ir nustatyta, kad atvirumo sąmokslo teorijų teiginiams vidurkiai nuosekliai kyla su vis didesniu kognityvinio baigtumo poreikiu. Skirtumus fiksuoja ir bendras Anova testas, patvirtindamas statistiškai reikšmingų skirtumų egzistavimą bent tarp vienos poreikio kategorijų poros (žr. 1 lentelę).

Nors šiuo atveju Bartletto testas nebuvo reikšmingas, detalesnė analizė tarp skirtingų porų buvo atlikta taikant konservatyvesnį Bonferroni metodą. 4 lentelėje pateikti duomenys rodo, kad keturios iš šešių įmanomų porų kombinacijų reikšmingai skiriasi viena nuo kitos. Kaip ir ankstesniu atveju, šis veiksnys patikrintas ir transformuojant jį į manekeno kintamąjį, kur aukščiausi du lygiai buvo perkoduoti į reikšmę 1, o du žemesni – į nulį. Statistiškai reikšmingi skirtumai buvo užfiksuoti tiek naudojant T testą, tiek Bonferonni metodą. Taigi šis kintamasis turi aiškias ir pozityvias sąsajas su atvirumu sąmokslo teorijų teiginiams.

Kadangi sudaryta Kognityvinio baigtumo poreikio skalė pasiekia tik priimtiną patikimumo rodiklį (Cronbacho alfa = 0,61), kiekvienas iš šios skalės sudedamųjų klausimų buvo papildomai patikrintas atskirai, nekeičiant originalios klausimyne nustatytos penkių galimų atsakymų Likerto skalės. Nors rezultatai atskirai nedetalizuojami, verta paminėti, kad nė vienas preliminarią Kognityvinio baigtumo poreikio skalę sudarantis kintamasis (teiginys) neturėjo labai nuoseklios diferenciacijos tarp skirtingų atsakymų. Pavyzdžiui, keturios iš dešimties teiginio „Man nepatinka situacijos, kurios yra neaiškios / neapibrėžtos“ atsakymų porų, kaip ir buvo tikėtasi, reikšmingai skyrėsi viena nuo kitos pagal atvirumo konspiracinėms teorijoms lygius. O teiginys „Gerai sudėliotas gyvenimas su nuspėjamu grafiku tinka mano temperamentui“ turėjo dar kiek silpnesnę sąsają su priklausomuoju kintamuoju ir tik trys iš dešimties galimų atsakymų porų reikšmingai skyrėsi tarpusavyje. Taigi, nors Kognityvinio baigtumo poreikis turi statistiškai reikšmingas sąsajas su atvirumu sąmokslo teorijoms, naudojamą preliminarią skalę reikėtų išplėsti iki pilno jos varianto ir dar kartą patikrinti gaunamus rezultatus.

4 lentelė


*** p<0,001** p<0,01* p<0,05

4.3. Religingumas ir požiūris į paranormalius reiškinius

Nors individualus religingumas nebūtinai yra susijęs su institucionalizuotomis apeigomis ir dalyvavimu jose, šioje apklausoje religingumo samprata buvo būtent tokia. Kaip rodo respondentų atsakymai, dauguma respondentų (53 proc.) dalyvauja religinėse apeigose tik per didžiąsias šventes ir ypatingomis progomis. Pridėjus kategoriją „Rečiau“, gavusią 17 proc. atsakymų, galima teigti, kad vidutinis lietuvis nėra aktyviai praktikuojantis tikintysis. Visgi, kaip matoma 1 lentelėje, Anova testas patvirtina, kad dalyvavimo religinėse apei­gose dažnumo skirtumai turi sąryšį su atvirumu sąmokslo teorijų teiginiams. Siekiant detaliau pamatyti šiuos skirtumus, 5 lentelėje pateikiami kiekvienos grupės su sąmokslo teorijomis susijusių teiginių vertinimų vidurkiai ir Bonferroni metodu gauti rezultatai. Žvelgiant į vidurkius, savo vertinimais aiškiau išsiskiria grupė „Niekada“, bet kitur sunku užfiksuoti nuoseklią dinamiką. Bonferroni metodas nepatvirtina, kad yra bent vienas reikšmingas skirtumas tarp grupių vertinant sąmokslo teorijas, nors „Niekada“ ir „Kartą per mėnesį“ kategorijos yra netoli statistiškai reikšmingos ribos. Taigi, žvelgiant plačiau, religingumo sąsajos su priklausomuoju kintamuoju yra traktuotinos kaip sporadiškos.

5 lentelė


*** p<0,001** p<0,01* p<0,05

6 lentelė


*** p<0,001** p<0,01* p<0,05

Visai kitokia situacija matoma analizuojant Požiūrio į paranormalius reiškinius kintamąjį, kuris matuojamas pagal skalę nuo 1 iki 4 (nuo skeptiško iki palankaus požiūrio į paranormalių reiškinių egzistavimą). Žvelgiant į 6 lentelėje pateiktus bendro faktoriaus taškų vidurkius matyti, kaip nuosekliai ir smarkiai kinta atvirumo su sąmokslo teorijomis sietiniems teiginiams vidurkiai. Anova testas fiksuoja labai ryškų skirtumą tarp analizuojamų grupių (žr. 1 lentelę). Savo ruožtu Bonferonni metodas parodo, kad visos skirtingų grupių kombinacijos yra statistiškai reikšmingos. Kol kas tai yra vienintelis nepriklausomasis kintamasis, kuris taip stipriai ir aiškiai siejasi su nepriklausomuoju kintamuoju.

4.4. Išsilavinimas ir žinios

Išsilavinimo kintamasis, kaip ir religingumo, turi dalines sąsajas su atvirumu sąmokslo teorijoms. 7 lentelėje pateikti grupių lyginimo Bonferonni metodu rezultatai rodo, kad penkios poros iš penkiolikos galimų reikšmingai skiriasi tarpusavyje ir tas skirtumas neatitinka pradinių lūkesčių: respondentai, turintys pradinį išsilavinimą, yra linkę skeptiškiau vertinti su sąmokslo teorijomis sietinus teiginius nei respondentai, turintys aukštesnį išsilavinimą. Visgi net ir šiuo konk­rečiu atveju išvados turi būti daromos labai atsargiai, nes apklausoje respondentų, turinčių pradinį išsilavinimą, buvo tik 13, o tai yra per maža imtis platesnio pobūdžio išvadoms daryti. Nors rezultatus galima nuspėti žiūrint į 7 lentelėje pateiktus vidurkius pagal lygį, buvo atliktas papildomas testas – šis kintamasis transformuotas į manekeno kintamąjį aukštąjį išsilavinimą prilyginant 1, o likusias pakopas – 0. T testas, skirtas nevienodoms grupių dispersijoms, dar kartą parodė, kad aukščiausias išsilavinimas statistiškai nesiskiria nuo kitų išsilavinimo pakopų. Todėl galima teigti, kad greičiausiai išsilavinimas tėra tik sporadiškai susijęs su atvirumu sąmokslo teorijoms.

Vis dėlto išsilavinimas ir turimos žinios, ypač apie politinius (galios) procesus, nėra tapatūs dalykai. Todėl buvo nuspręsta patikrinti dar vieną kintamąjį – politines žinias. Pradinis Anova testas nepasiekė reikiamo reikšmingumo lygio, nors ir nebuvo labai toli (žr. 1 lentelę). Atlikus išsamesnę porų analizę Bonferroni metodu, paaiškėjo, kad nė viena pora iš 15 galimų netenkina statistinio reikšmingumo kriterijų. Todėl žinių lygiai taip, kaip jie yra matuojami šioje apklausoje, aiškiai nesisieja su atvirumu sąmokslo teorijoms (bent jau šiame analizės etape).

7 lentelė


*** p<0,001** p<0,01* p<0,05

8 lentelė


*** p<0,001** p<0,01* p<0,05

Atlikus kiekvieno nepriklausomojo kintamojo analizę, buvo žengtas paskutinis žingsnis – jie sudėti į daugianarę regresiją. Buvo siekiama patikrinti, ar nustatyti reikšmingi ir nereikšmingi kintamieji nepasikeičia santykyje su kitais nagrinėtais kintamaisiais. Panaudojus įdėtinę (lizdinę) regresiją (nested regression) ir suskirsčius nepriklausomuosius kintamuosius į keturis anksčiau aptartus tematinius blokus, nustatyta, kad požiūris į pajamas, kognityvinio uždarumo poveikis ir tikėjimas paranormaliais reiškiniais išlaiko statistiškai stiprų ir reikšmingą ryšį su priklausomuoju kintamuoju. Šiuo atžvilgiu ypač išsiskiria tikėjimas paranormaliais reiškiniais, kuris reikšmingiausiai prisideda prie modelio paaiškinamumo (žr. pataisyto R kvadrato reikšmes). Taip pat svarbu pažymėti, kad, skirtingai nei binarėje analizėje, žinios tampa statistiškai reikšmingu kintamuoju, kuris pozityviai siejasi su atvirumu sąmokslo teo­rijoms. Aukštesnis turimų žinių apie politiką lygis koreliuoja su didesniu atvirumu sąmokslo teorijoms, o tai prieštarauja būdingai tendencijai sieti žinias su didesniu atsparumu sąmokslo teorijoms. Visgi šis efektas neatrodo labai stabilus, nes įdėjus papildomą kontrolinį kintamąjį – amžių – žinių reikšmingumas (p reikšmė) labai sumenksta – priartėja prie 95 proc. pasikliautinojo intervalo ribos. Savo ruožtu amžius yra statistiškai reikšmingas kintamasis, tačiau turintis labai ribotą priklausomojo kintamojo paaiškinamumo efektą. Taigi regresija šiek tiek pakoreguoja pradinės analizės rezultatus, atkreipdama dėmesį į aptartus keturis kintamuosius. Kadangi pradiniame analizės etape kai kurie nepriklausomieji kintamieji buvo paversti į kategorinius kintamuosius, o tai suponuoja galimą informacijos praradimą, buvo patikrintas identiškas regresijos modelis su netransformuotais pajamų, deterministinio mąstymo ir tikėjimo paranormaliais reiškiniais kintamaisiais. Nors pats modelio paaiškinamumas šiek tiek padidėjo, visi kintamieji išlaikė tuos pačius (ne)reikšmingumo lygius ir labai panašius koeficientus.

8 lentelė.
Įdėtinės regresijos rezultatai

*** p<0,001** p<0,01* p<0,05

Apklausos rezultatų statistinė analizė parodė, kad iš keturių Lietuvos viešajame diskurse figūruojančių idėjų apie polinkį kliautis sąmokslo teorijomis reikšmingiausia yra sąsaja su tikėjimu antgamtiniais, para­normaliais reiškiniais. Nors atliekant šį pirminį tyrimą nebuvo galimybių panaudoti vieną visą tikėjimo paranormaliais reiškiniais skalę, užfiksuota sąsaja yra tyrimais patvirtinta užsienio autorių⁶⁹. Tikėtina, kad ezoterinio mąstymo priežastys Lietuvoje yra daugialypės, pažymėtinas ir tas faktas, jog iki pat Rusijos karo Ukrainoje aktyviosios fazės pradžios Lietuvoje transliuojamuose rusakalbiuose televizijos kanaluose buvo gausu laidų bei dokumentikos šia tematika. O tradicinio religingumo sąsajų su polinkiu kliautis sąmokslo teorijomis aptikti nepavyko.

Kitas statistinę reikšmę turintis faktorius kalbant apie sąmokslo teorijas Lietuvoje yra deterministinis mąstymas, kuris šiame tyrime buvo suprastas kaip susijęs su kognityvinio baigtumo poreikiu ir atitinkamai atviro pobūdžio, neapibrėžtų situacijų vengimu. Sudėtingi, kompleksiški socialiniai ir politiniai reiškiniai suvokiami lyg sąlygoti sąmoningo plano ir intencijos. Šią sąsają reikėtų dar kartą patikrinti naudojant pilną skalės versiją, bet gauti rezultatai, kaip ir tikėjimo antgamtiniais reiškiniais atveju, puikiai dera su jau turimu mokslinių įžvalgų bagažu ir tik patvirtina kituose kontekstuose užfiksuotą sąsają⁷⁰.

Socioekonominė atskirtis buvo matuojama remiantis nuomonę apie gaunamas pajamas tiriančiais klausimais. Tyrimo metu paaiškėjo, jog esama ryšio tarp to, kaip žmogus vertina savo finansinį statusą, ir polinkio kliautis sąmokslo teorijomis: kuo labiau neigiamai vertinamos įplaukos, tuo labiau pritariama sąmokslo teorijų teiginiams. Prie panašių išvadų prieina ir kai kurie užsienio tyrėjai, kalbantys apie nepasitenkinimo savo socioekonomine situacija reikšmę, bejėgiškumą, socialinės apatijos pojūtį, kuris yra tiesiogiai susijęs su sąmokslo teorijų populiarumu⁷¹. Čia svarbu pažymėti, kad žmonių polinkis kliautis sąmokslo teorijomis neturi statistinio ryšio su objektyviu finansinių įplaukų kiekiu. Todėl derėtų kalbėti apie grynai fenomenologinį savo socioekonominio statuso suvokimo lygmenį ir jo sąsajas su sąmokslo teorijomis. Nepasitenkinimas savo situacija galbūt tampa ankstinu ieškoti tų sunkumų priežasčių išorėje ir kaltinti pasaulio galinguosius.

Galiausiai, tyrimo metu nebuvo rasta tvirtesnio ryšio tarp menko žmogaus išsilavinimo ir polinkio kliautis sąmokslo teorijomis. Priešingai – apklausoje dalyvavę respondentai, kurių išsilavinimas tik pradinis, buvo skeptiškesni sąmokslo teorijų atžvilgiu. Tiesa, tokių respondentų buvo per mažai, kad būtų galima daryti kokius nors apibendrinimus. O pasitelkus įdėtinę (lizdinę) regresiją buvo išsiaiškinta, kad paradoksaliai žmonės, labiau besidomintys politika, yra ir labiau linkę į sąmokslo teorijomis pagrįstą mąstymą. Nors šią išvadą reikėtų vertinti labai atsargiai, nes šis kintamasis yra jautrus kitų papildomų kontrolinių kintamųjų (pavyzdžiui, amžiaus kintamojo) įtraukimui. Ši situacija siejasi su tarptautinėje literatūroje išryškėjusia kontroversija išsilavinimo klausimu. Vis dėlto kad ir koks būtų realus žinių ir atvirumo sąmokslo teorijoms santykis, apklausos duomenys paremia tarptautinėje literatūroje aptinkamą požiūrį, kad sąmokslo teorijų populiarumui daugiau įtakos turi žmonių socioeko­nominės atskirties, marginalizuoto statuso prisiskyrimas nei išsilavinimas⁷².

Šiame straipsnyje buvo tiriamas Lietuvos žmonių polinkis kliautis sąmokslo teorijomis. Tyrimas rėmėsi reprezentatyvia nacionaline apklausa, atlikta 2021 m. rugsėjo–spalio mėnesiais. Turint omenyje Rusijos informacinį karą prieš Vakarus, sąmokslo teorijos tampa itin svarbi ir aktuali problema, o šis tyrimas yra vienas iš pirmųjų, plačiau analizuojančių šią problematiką.

Tarptautiniame kontekste tyrimų sąmokslo teorijų tematika yra gausu. Šis reiškinys įvairiais rakursais (politiniu, psichologiniu, ant­ropologiniu komunikacijų, socialiniu ir kt.) yra analizuojamas jau seniai, daug dėmesio skiriama sąmokslo teorijų priežastingumo dedamųjų ir populiarumą lemiančių faktorių identifikavimui. Vis dėlto Lietuvos tema tyrinėta faktiškai nebuvo. Šiame straipsnyje visų literatūroje aptariamų veiksnių patikrinti nėra įmanoma. Dėl šios priežasties jis buvo „įrėmintas“ lietuviškoje mokslinėje ir publicistinėje spaudoje aptinkamais labiausiai paplitusiais sąmokslo teorijų populiarumo aiškinimais. Buvo išskirtos keturios kintamųjų grupės: 1) socioekonominė atskirtis, 2) deterministinis mąstymas, 3) religingumas ir tikėjimas paranormaliais reiškiniais bei 4) išsilavinimas ir žinios.

Tyrimas parodė, kad iš keturių Lietuvos viešajame diskurse dominuojančių idėjų apie sąmokslo teorijų populiarumo priežastis statistiškai labiausiai pagrįsta yra sąsaja su tikėjimu paranormaliais reiškiniais. O tradicinis religingumas įtakos polinkiui kliautis sąmokslo teorijomis neturi. Antras svarbus veiksnys, lemiantis polinkį kliautis sąmokslo teorijomis, yra deterministinis mąstymas, siekis ieškoti aiškių, vienareikšmių, „uždarų“ kognityvinių sprendinių sudėtingai ir komplikuotai politinei realybei. Taip pat statistiškai reikšminga yra žmonių nuomonė apie savo finansinę būklę. Svarbu paminėti, kad būtent subjektyvų savo finansinės situacijos vertinimą, o ne objektyvius pajamų skaičius reikėtų sieti su atvirumu su sąmokslo teorijomis susijusiems teiginiams. Su atvirumu konspiracinėms teorijoms taip pat siejasi amžius – lemia šiek tiek aukštesnį vyresnių respondentų atvirumo lygį. Išsilavinimo ir žinių klausimas lieka labiau kontroversiškas, o įtaka, net kai ji statistiškai užfiksuojama, neatitinka pradinių lūkesčių.

Taigi galima teigti, kad kai kuriuos lietuviškame viešajame diskurse dominuojančius sąmokslo teorijų populiarumo paaiškinimus patvirtina apklausos duomenyse, o kai kurie kelia abejonių. Todėl lieka daug erdvės plėsti tyrimus šioje srityje ir atrasti bei įvertinti kitus šiame straipsnyje neaptartus veiksnius. Gana nedidelis bendras modelio paaiškinamumas tik patvirtina šią nuostatą. Taip pat, kaip matome iš šio tyrimo, tie patys bendri veiksniai (tokie kaip pajamos) gali turėti gana skirtingas kintamųjų išraiškas, kurių rezultatai labai skirtingi, šitaip dar kartą pabrėždami tolesnių tyrimų poreikį.