Protagonistas šiemet nieko neparašė. Sausra, pusiau

nudžiūvęs slyvmedis, poetas, ne klasikas, bet gyvas.

Geria per mažai vandens, nebegauna laiškų. Už tai ir

negauna, kad. Visko gyvenime matė, daugiau nebenori

būti kritiku. Eis tiesiai prie veidrodžio, ims skustuvą.

Bet ir čia jau būta kažkieno gerokai anksčiau už mus.

Veidrodyje pakabino paveikslą iš knygos. Rėmų vidury

dažų sluoksniai nuskutinėti. Visi. Vaikiška akis iš ten

akimirką šypteli. Poetas daug dirbo šią vasarą. Krosnį

nugriovė pats. Protagonistas tuo metu kažkur dalyvavo.

Grįžo su barzda, o veidrodis jau be rėmų, vasara kažkur

pasiliko neatsakingai išeikvota. Astronominiai ženklai,

vėlyba vakarinė kava, nervai. Savo vietose. Menas

trumpas, įrėmintas, o gyvenimas – visoks. Amžinos tik

struktūros. Paskolinkit valandai protagonistui Greimo

kaukolę. Tą tikrąją, tą vienintelę. Ne Algirdo, ne Juliaus,

o va tą – su kvadratinėmis akiduobėmis. Tada jis, tada

jis tam poetui, tada jis tam vaikui ir tam sau

tam vaikui ir tam poetui

tada jis – tam sau