Straipsniai / Articles Politika ir teologija homeriniame Himne Hermiui

Politics and Theology in the Homeric Hymn to Hermes

Benediktas Vachninas benediktas.vachninas@fsf.stud.vu.lt

Vilniaus universitetas, Lituania

Esta obra está bajo una Licencia Creative Commons Atribución 4.0 Internacional.

Himnas Hermiui – ilgiausias archainės graikų poezijos rinkinio Homeriniai himnai tekstas, skirtas dievui šlovinti¹. Tekstas datuojamas tarp VII a. pr. Kr. (Athanassakis 1978, 88) ir V a. pr. Kr. (West 2003, 14; Thomas 2020, 23)². Per paskutinius dešimtmečius išaugęs susidomėjimas homeriniais himnais glaudžiai susijęs su tekstų vidinio rišlumo reabilitavimu³, leidžiančiu iš naujo pažvelgti į Himną Hermiui. Mokslininkai sutaria, kad himnai, giedoti religinių švenčių metu (Τhomas 2020, 34, 35), svarbūs ne tik kaip graikų literatūros raidos tekstai, bendruomeninis muzikinis⁴ paminklas (Commoti 1989, 6), bet ir kaip reikšmingą politinę įtaką tikinčiųjų bendruomenei⁵ daręs šaltinis (Clay 1989, 9–16). Kaip pastebi Jenny Clay, didieji homeriniai himnai „nupasakoja esminį olimpiečių mitologinės istorijos lemiamą etapą“ (Clay 1989, 11), kuriame skleidžiasi dievų veikimo būdai ir funkcijos. Šis etapas neatskiriamas nuo politinės Olimpo santvarkos. Pagrindinis Himno Hermiui ir Hesiodo epo Teogonija skirtumas – vaizduojamų dievų skaičius. Hesiodo epe Teogonija sistemingai vaizduojami ne vieno ar kelių, bet visų dievų funkcionavimas Dzeuso valdomame kosme.

Straipsnyje atskleidžiama, kad Himną Hermiui galima interpretuoti žvelgiant per teo­logijos ir politikos sąsajų prizmę. Kūrinyje minimi nešlovingi Hermio veiksmai (karvių vagystė, Apolono ir Dzeuso pergudravimas) nesiderina su šlovinamuoju himno pobūdžiu, atsirandančiu per santykį su tikinčiuoju. Tai, kas himnu garbinama, išaiškėja interpretuojant Hermio figūros brandą, tiksliau sakant⁶, įvykius, kurie žymi naujagimio patekimą į politinę Olimpo struktūrą. Dar daugiau – atsiribojant nuo šiuolaikinių politinės teologijos tyrimų^7, atskleidžiama, kad Olimpui vadovaujančio Dzeuso tvarka negali būti redukuojama nei į teologinę, nei į politinę sferą. Himne Hermiui Dzeuso tvarką iliustruojantis brolių ginčo sprendimas savyje derina politiką ir teologiją: pavogtos Apolono nuosavybės grąžinimas yra brolių susitaikymo sąlyga, o brolių susitaikymas įgalina politinių dzeusiškos tvarkos aktų pasirodymą ypatingu būdu Apolonui ir Hermiui.

Pirmame straipsnio skyriuje pateikiama Hermio figūros analizė Himne Hermiui, siekiant aptarti šlovinamo objekto daugiabriauniškumą. Antrame skyriuje rekonstruojamas dzeusiškas valdymo modelis Teogonijoje, nustatant Dzeuso atliekamas politines procedūras, kurios leidžia jam įsitvirtinti kaip monarchui. Trečioje dalyje, pasitelkiant Dzeuso tvarkos Teogonijoje perspektyvą, siekiama atsakyti į klausimą, kaip Apolono ir Hermio santykis Himne Hermiui atskleidžia politikos ir teologijos sąsajas.

Pirmiausia, kas krinta į akis, skaitant Hermį garbinantį kūrinį, tai negerbtinų veiksmų vaizdavimas: Hermis vagia Apolono karvių bandą, o vėliau, siekdamas savo tikslų, pergudrauja tiek Apoloną, tiek Dzeusą. Taigi, kas naujagimį daro šlovingą, kam teikia garbę tikintysis? Problema galėtų būti susijusi su dievo paveikslą formuojančios prieigos pasirinkimu. Senovės graikų religijos tyrėjo Roberto Parkerio pozicija – atskirti vieną nuo kito veikimo būdo .galios) ir veiklos sferos .veiklos)⁸ kriterijus: veikimo būdas atskleidžia ypatingą dievo raišką ir tam tikroje veiklos sferoje, ir skirtingose veiklų srityse (Parker 2011, 88–98). Kitaip tariant, klausimas „kas yra dievas“ keičiamas formuluote „kokiu būdu yra dievas“. Jeigu dievus diferencijuotume atsižvelgdami tik į jų įtakų sferas, netrukus kiltų painiava: pirma, veiklos zonos, kurias lemia dievo pozicija, gali padengti viena kitą, pavyzdžiui, karo metu mirtingajam suteikti pagalbą pajėgtų tiek Arėjas, tiek Atėnė, tiek Dzeusas; antra, tampa neįmanoma atsakyti į klausimą, kas vienija dievo, veikiančio keliose sferose, veiklą. Kalbant apie Himną Hermiui, Parkerio daroma skirtis yra svarbi, nes analizuoja ne paskirus dievybių veiksmus, bet jų atlikimo būdą – nešlovingi įvykiai himne toliau bus analizuojami tik kaip viena iš naujagimio paveikslą nusakančių dalių. Svarbu atkreipti dėmesį, kad Parkeris nesiūlo atsisakyti išskirti sferas, kuriose veikia dievai, – siekiama įveikti minėtas kliūtis, kviečiama klausti, kuo ypatingi dievų atliekami veiksmai. Šiame skyriuje identifikuosime Hermio galias skirtingose veiklų sferose.

Vos išsiropštęs iš gimtojo lopšio, Hermis pradeda ieškoti Apolono dieviškų karvių (βοῶν ἀμβρότων) ir pakeliui radęs vėžlį iš jo pasigamina lyrą (h.Merc. 23–53)⁹. Dievaitis nusipina sandalus (h.Merc. 80–86), pirmasis įkuria laužą (h.Merc. 110–115) ir susimeist­rauja siringę (h. Merc. 511–512). Visuose šiuose epizoduose Hermis demonstruoja τέχνη gebėjimus, svarbius jo kaip dievų ir žmonių tarpininko (h.Merc. 576) pozicijai .τιμή)¹⁰ įtvirtinti. Žvelgiant iš žmogiškosios perspektyvos, bet koks įrankis ar priemonė yra neatsiejama žemiškojo gyvenimo dalis, pavyzdžiui, laužas leidžia mėsą paversti kepsniu¹¹. Kitaip tariant, kažkas svetima, nepanaudojama individui, naudojantis įrankiu, tampa jam artima. Taigi šia prasme τέχνη panaudojimas funkcionuoja ir kaip ribų įveikimas. Žvelgiant iš priešingos pusės, įrankis įgalina dievo pozicijos įtvirtinimą: Himne Hermiui lyra tampa olimpinių mūzų palydovo Apolono sine qua non savo muzikinėms funkcijoms išpildyti, o įrankių gamyba Hermiui tampa vienu iš veiksnių, lemiančių patekimą į Olimpą. Galiausiai, lyra ar kitas muzikos instrumentas gali būti priemonė, leidžianti sujungti žmonių ir dievų pasaulius, – būtent tai ir įgyvendino dainių giedami homeriniai himnai. Iš visų įvardytų požiūrio taškų τέχνη materializacija atsiskleidžia kaip kurianti perėjimą tarp opozicinių polių, todėl, galima manyti, yra universalus tarpininkavimo įrankis ir simbolis.

Nuvaręs Apolono karves, Hermis prima facie atlieka keistas procedūras su dieviškais gyvuliais: dvi karves iškepa, o jų mėsą padalija į dvylika gabalų (h.Merc. 105–141). Suskliaudžiant diskusijas dėl Hermio veiksmų statuso¹², analizės kontekste svarbus Clay pastebėjimas – karvių mėsa supjaustoma į dvylika lygių dalių (Clay 1989, 121). Čia skaičius dvylika žymi visus Olimpo dievus (įtraukiant ir Hermį), pabrėžiant jų tarpusavio lygybę. Kad Hermio veiksmai sudaro priešpriešą įprastoms aukojimo procedūroms Antikoje, iš dalies patvirtina ir IV–II a. pr. Kr. rasti aukojimo dievams kalendoriai: skirtingi gyvuliai būdavo aukojami dievams, atsižvelgiant į šių dievų statusą; priklausomai nuo adresato, su auka buvo atliekamos skirtingos procedūros (Osborne 2016, 240–248). Tai leidžia daryti prielaidą, kad minėtame poemos epizode naujai išryškėja naujagimio galia peržengti ritualines ribas. Reikia pridurti, kad Hermio dorojimasis su dviem karvėmis, kitaip negu ankstesniame vėžlio epizode, apima ne vien perėjimą nuo gyvūno gyvybės prie mirties: iš pradžių nemirtingos karvės tampa mirtingomis (Clay 1989, 120). Tam, kad Apolono karvės būtų paskerstos, jaunasis dievas privalo jas perkelti iš nemirtingumo srities į mirtingumo sritį, kitu atveju dieviškos karvės negali būti iškeptos ant laužo. Taigi Hermis dar kartą demonstruoja tarpininkavimo galią, tačiau šį kartą kitoje veikimo sferoje: himno pabaigoje Hermis iš tėvo Dzeuso¹³ įgis pasiuntinio į Hadą (h.Merc. 572), gyvenimo ir mirties tarpininko, poziciją.

Karvių motyvas atskleidžia ir Hermio kaip derybininko įvaizdį. Desakralizuota Apolono dieviškų gyvulių banda įgyja ypatybę, kuri šią bandą įgalina tapti mainų objektu – mirtingos karvės gali daugintis. Už lyrą iš Apolono „išmainytus“ gyvulius (h.Merc. 496–497) naujagimis galės sėkmingai panaudoti ateities mainuose. Neatsitiktinai Dzeuso minties saugotojas Apolonas (h.Merc. 535–538) nuspėja Hermį Olimpe vykdysiant mainų veiklas (θήσειν ἐπαμοίβιμα ἔργα) (h.Merc. 516–517). Hermio derybų galia itin ryški brolių ginče (h.Merc. 254–320). Apolonas į Hermio namus ateina ne teirautis, diskutuoti, kur galėjo dingti jo karvės, bet liepia naujagimiui nedelsiant grąžinti pavogtą turtą¹⁴. Hermio klastingiems pasiteisinimams virtus Apolono pykčio priežastimi (vyresnysis brolis į rankas paima naujagimį, grasindamas jį nutrenkti į Tartarą), dievaitis randa abi puses tenkinantį sprendimą – ginčą leisti spręsti dievų tėvui Dzeusui. Naujagimis gali numanyti sąlygas, kurioms esant įmanomos derybos. Tardamasis su broliu (h.Merc. 401–568), Hermis geba pakreipti situaciją sau palankia kryptimi.

Nors Hermio galios daro jį dievišką, taigi ir šlovintiną, vis dėlto negalima nustatyti šių galių ryšio su niekingais veiksmais neatsižvelgus į struktūrą, siejančią visas dievaičio veiklos sferas ir paverčiančią savo dalimi jo galias. Turėdami tai omenyje, pirmiausia, pažvelkime į himno pasakojimo formą. Poema prasideda pasaulyje, kuriame jau įsigalėjusi Dzeuso tvarka, o (i) Hermio vyresnysis brolis Apolonas yra vienas iš Olimpo dievų, pagal Dzeuso paskirtas τιμαί atliekantis tam tikras pareigas (pavyzdžiui, yra olimpinių mūzų palydovas, pranašas, apodovanotas šlovėmis (κλέα); (ii) dievaitis Hermis dar nepriklauso dievų panteonui – tai reiškia, kad Dzeuso sūnus nėra įsipareigojęs įgyvendinti tam tikrų τιμαί ir neturi κλέα. Situacijos pokytį lemia Dzeuso sprendimas, įveikiantis Hermio ir Apolono ginčą, kurį seka naujos dalykų padėties susiformavimas: (I) Apolonas įsipa­reigoja ginti Hermio (ir Majadės) vardą, įgijęs lyrą gali iki galo atlikti pareigas, kurias lemia mūzų palydovo pozicija; (II) Hermis prisiekia nevogti iš Apolono, integruojasi tarp Olimpo dievų, įgyja žmonių ir dievų, gyvųjų ir mirusiųjų tarpininko, mainų vadovo pozicijas. Galima manyti, kad ketvirto himno esmė – ekvilibriumo (dalykų padėties) pokytis, kuris yra kiekvieno minimalaus užbaigto siužeto ypatybė (Todorov 1969, 75), tačiau, pažvelgus atidžiau, matyti, kad Hermiui skirtoje poemoje, kaip ir kituose didžiuosiuose homeriniuose himnuose, įvyksta ne bet koks, o Olimpo tvarkos pokytis (Clay 1989, 15). Turint omenyje tai, kad himno pabaigoje Hermis įgyja ir τιμαί, ir κλέα, akivaizdu, kad ekvilibriumo pasikeitimas yra palankus Hermiui. Vadinasi, himnu šlovinamas objektas negali būti atskleistas naudojantis vien tik Parkerio įvedama galių ir veikimo sferų perskyra: Hermio galios turi būti svarstomos platesniame – politiniame – horizonte.

Politinio sluoksnio aktyvumas, turint omenyje Hermio vaizdavimą, toliau verčia klausti, koks Olimpo tvarkos modelis numanomas himne. Negalima pamiršti, kad Hermio, Apolono ir Dzeuso politiniai santykiai kartu yra ir šeiminiai santykiai. Taigi, ar šeimos ir politikos sluoksniai vienas kitą perdengia, ar vis dėlto galime įžvelgti jų autonomiją? Norint atsakyti į iškeltus klausimus ir suprasti heterogenišką Dzeuso tvarką Himne Hermiui, tikslinga pradėti nuo Hesiodo Teogonijos¹⁵ analizės.

Kodėl Dzeusas sėkmingai įtvirtina amžiną pasaulio santvarką, atskleidžia Dzeuso galių pasireiškimo tvarkos sukūrimo mite .succession myth) analizė. Tvarkos sukūrimo mitas įprastai skirstomas į tris etapus: (i) Gajos sūnus ir vyras Uranas nekenčia savo bjaurios išvaizdos vaikų, todėl juos įkalina po žeme, t. y. grąžina Gajai; (ii) Urano sūnus Kronas, skatinamas motinos Gajos, atkeršija tėvui ir, panašiai kaip pirmtakas, žiauriai pasielgia su savo vaikais – juos praryja; (iii) motinos dėka Dzeusas nepatenka į Krono vidurius ir užaugęs priverčia atryti brolius ir seseris; prasideda kova tarp titanų (jiems vadovauja Kronas) ir Dzeuso pusėn stojusių dievų; Dzeusui, priešingai negu ankstesniems vyriškosios giminės atstovams, galutinai išstūmus iš kosmo sosto tėvą Kroną, pavyksta įtvirtinti nekintamas kosmo ribas.

Toliau šiame skyriuje išryškinsime tvarkos sūkurimo mite pasirodančias integracijos formas, būdingas dzeusiškai politikai: sąjungų sudarymą, pozicijų dalijimą, šeimos sluoksnio formavimą.

Akivaizdu, kad Dzeuso kovoje dėl viešpatavimo vienu iš pagrindinių ginklų tampa įvairių sąjungų sudarymas. Konflikto su titanais metu Dzeusas (motinai Gajai patarus) išlaisvina iš žemės gelmių Urano ir Gajos sūnus šimtarankius. Būtybės, pavaišintos nektaru ir ambrozija, ne tik stoja išlaisvintojo pusėn, bet ir pripažįsta jo išmintingumą: „Mes ir patys žinom, kad tu mintimis ir protu esi pranašiausias“ (Hes.Th. 655–656). Tvirtus ryšius Kronidui užtikrina ir pozicijų dalijimas. Nors apie Dzeuso detalų pozicijų skirstymą dievybėms išsamiausiai sužinome iš Homerinių himnų, Teogonijoje atskleidžiama, kad Dzeusas apdovanoja tiek tuos, kurie kovėsi jo pusėje dar iki dzeusiškos tvarkos įvedimo, tiek ir tuos, kurie rodo palankumą Dzeuso režimui. Atskiro aptarimo verti dievybės Stigės ir titanės Hekatės atvejai.

Stigės (ir jos vaikų Galios ir Jėgos) pasirodymas Hesiodo pasakojime yra svarbus dviem požiūriais (Hes.Th. 383–403): pirma, dievybės atžalos yra apgyvendinamos (ir prižiūrimos) Dzeuso namuose, taip jis gali valdyti Galią ir Jėgą – potencialias grėsmes dzeusiškam režimui (Clay 2003, 23); antra, Stigė tampa ne tik Dzeuso pažado kitiems dievams patvirtinimu (jis siūlo pagerbti (τιμᾶν) dievus, kurie stos kautis prieš titanus, ir skirti jiems dovanų (δώρων)), bet ir priesaikos atitikmeniu par excellence Olimpe – Dzeusas Stigei paskiria didžios priesaikos (μεγάλου ὅρκου) poziciją (Hes.Th. 775–806).

Nesunku pastebėti, kad dievų valdovas, palikuonių neturinčiai Hekatei suteikdamas vaikų ugdytojos poziciją, kompensuoja dievybės neišpildytą potenciją, jog nekiltų grėsmė jo valdymui: „Be abejonės, išskirtinai stiprų statusą turinti Hekatė būtų galėjusi prilygti Dzeusui“ (Clay 2003, 23). Jei Dzeusas vestų Hekatę, galimai gimtų už tėvą stipresni vaikai, taigi valdovas atsidurtų pavojuje. Pozicija, lemianti vaikų ugdymą, įgalina Hekatės moteriškų pradų įveiksminimą ir poreikio turėti savų vaikų suvaldymą. Dzeuso santykiai su Stige ir Hekate veikiau yra taisyklės išimtis – Dzeusas su moteriškosios giminės atstovėmis užmezga šeiminius ryšius. Taigi žmonos ir vaikai iš skirtingų santykių galiausiai tampa Olimpo nariais¹⁶. Šiuo požiūriu šeima veikiama Dzeuso politikos ir jai primetama terpė. Dzeuso tvarkos stabilumas priklauso nuo jos santykio su šeima: dievas strateguoja šeimos ryšių (ne)užmezgimą, siekdamas įtvirtinti savo, kosmo monarcho, vietą¹⁷. Kita vertus, turint omenyje Stigės ir Dzeuso santykius, negalima teigti, kad kraujo ryšiu neparemti globėjų ir globojamųjų santykiai praranda ryšį su šeima. Kronidas savo namuose globoja Stigės vaikus, todėl tam tikra prasme atlieka tėvo vaidmenį, siekdamas politinių tikslų. Be abejo, Dzeusas pasižymi ir fizinės jėgos (βίη) ypatybėmis. Tai aiškiausiai matyti iš jo akistatos su jauniausiu Gajos palikuoniu – siaubūnu Tifonu (Hes.Th. 820–868). Įveikęs šį išbandymą, Dzeusas nugali jauniausią Gajos atžalą, todėl gali nubrėžti kosmo santvarkos ribas.

Bendresne prasme integracijos į dzeusišką tvarką procesai vyksta susiklosčius tam tikroms sąlygoms. Tam, kad išryškėtų Dzeuso tvarkos ribos (kartu ir sąlygos), iš naujo prisiminkime tris tėvo ir sūnaus konfrontacijas tvarkos sukūrimo mite. Kosmo kūrimo pirmame etape Uranas pajėgia savo vaikus įkalinti žemės gelmėse (Hes.Th. 154–159), tačiau pirmajam vyriškumą įkūnijančiam dievui įvesti tvarkos nepavyksta – jo paties sūnus Kronas (įkalbėtas Gajos) atkeršija tėvui (Hes.Th. 165–189). Nuvertęs Uraną, Kronas su savo vaikais elgiasi taip pat žiauriai (Hes.Th. 159–181), todėl palikuonių rajūnas neišvengia jauniausiojo sūnaus Dzeuso keršto, kurį įgyvendinti vėlgi padeda Gaja. Taip griūva ir antras bandymas nustatyti kosmo tvarką. Taigi iš pradžių Uranas, o vėliau ir Kronas atlieka dezintegraciją lemiantį veiksmą, kad būtų įtvirtinta pasaulio tvarka. Gaja, aktyviai veikianti už savo sūnų nugarų, destabilizuoja įsteigtą valdymo formą per jos atnaujinimą kita forma. Nusakant hesiodinio pasaulio raidą Clay žodžiais, kosmo kaita gali būti suprantama kaip „viršiausių vyriškosios giminės dievybių bandymas kontroliuoti ir apriboti moterišką kūrimo instinktą, siekiant įsteigti stabilią kosmo santvarką“ (Clay 2003, 18). Šiuo požiūriu Urano figūrai priskiriamas jėgos (βίη) principas, nes jis fizine prievarta įkalina savo vaikus. Krono epitetas – suktas (ἀγκυλομήτης) – žymi sumanumą (μῆτις), kuriame slypi klastinga (ἀγκύλος) intencija. Dzeusui, kitaip negu vaikų rajūnui Kronui (Hes.Th. 159.181), būdingas grynasis sumanumo principas, kurį Kronidas simboliškai įgyja, prarydamas savo žmoną Metidę (Clay 2003, 18)¹⁸. Šis veiksmas žymi abiejų – jėgos ir sumanumo – pradų integraciją, todėl galima manyti, kad dzeusiško kosmo sine qua non tampa βίη ir μῆτις jėgų pora, leidžiančia Dzeusui sumanumo stichiją pažaboti jėga, taigi ir fiksuoti nekintančias kosmo ribas. Kaip Dzeuso tvarkos modelis leidžia persvarstyti Ηimne Hermiui atsirandančias politiškumo ir šeimyniškumo problemas, aptarsime kitame skyriuje.

Pirmame skyriuje aptarėme, kad naujagimio Hermio demonstruojamos skirtingos galios suteikia jam teisę tapti visaverčiu Olimpo nariu. Klausimas, kas yra šlovinamasis himno objektas, svarbus tiek Himno Hermiui interpretuotojams, tiek ir jo veikėjams. Kaip matyti, Hermio veiksmai, būtini dieviškumui atskleisti, iš pradžių nėra laikomi šlovingais nei Majadės, nei Apolono¹⁹. Himno šerdį sudarantis konfliktas tarp niekingumo ir dieviškumo įrėminamas Hermio ir Majadės pokalbyje (h.Merc. 155–183). Viena vertus, Majadė jaučia didžiulį rūpestį (μεγάλην μέριμναν) sūnui padarius begėdiškumą žymintį veiksmą (ἀναιδείην) ir gąsdina jį už tai galimai gręsiančiais dalykais, antra vertus, Hermio teisinimasis ir išsisukinėjimas rodo jo siekį tapti visaverčiu panteono nariu, troškimą prilygti broliui Apolonui. Kaip jau buvo minėta, himno pradžioje Hermis dar nėra dievas. Tai patvirtina naujagimio žodžiai apie savo ir motinos nimfos padėtį Olimpe: esantys be privilegijų (ἀδώρητοι) ir be aukų (ἄλιστοι²⁰). Nepaisant to, jau aptartame karvių mėsos dalijimo epizode (naujagimis siekia pabrėžti visų Olimpo dievų lygybę) ir tolesniuose Hermio žodžiuose jaučiamas siekis pakeisti esamą situaciją – patekti į dievų panteoną: „Geriau per visas dienas su nemirtingaisiais šnekėti“ (h.Merc. 170).

Teogonijoje į akis pirmiausia krinta panašumas tarp Apolono ir Hermio bei Urano ir Krono konfliktų: panašiai kaip Uraną iš sosto gudriai nuverčia Kronas, taip ir Hermis sumaniai destabilizuoja Apolono padėtį, nusavindamas šio turtą. Vis dėlto, kitaip negu jų pirmtakai, Apolonas ir Hermis nenugali vienas kito. Tarpininkaujant Dzeusui, brolių susidūrimas baigiasi abiejų galių patenkinimu (βίη ir μῆτις). Toliau aptarsime apoloniškumo ir hermiškumo galias²¹ kaip priešpriešą tarp dviejų dzeusiško kosmo dedamųjų – politikos ir teologijos, βίη ir μῆτις.

Konfliktuojančių pusių susitaikymas himne vyksta per dzeusiškai politikai būdingus integracijos procesus, analogiškus aptartiems antrame skyriuje. Kivirčui persikėlus į Olimpą, Dzeusas, išklausęs Apolono kaltinimus naujagimiui ir Hermio pasiteisinimus vyresniajam broliui, priima sprendimą. Pirma, naujagimis privalo parodyti vietą, kur slepiama karvių banda, antra, broliai turi turėti vieningas sielas (ὁμόφρονα θυμὸν ἔχοντας) – susitaikyti (h.Merc. 391–394)²². Taigi nuosavybės grąžinimą Apolonui galima interpretuoti kaip jam palankų politinės tvarkos atkūrimą, o Hermį tenkinantį susitaikymą – kaip dzeusišką teologiją. Dzeuso sprendimas lemia dvejopus procesus: įgalina Apoloną atgauti savo karves, tačiau užkerta kelią gauti papildomos naudos už patirtą žalą ar atkeršyti vagiui. Antra vertus, Hermis nenubaudžiamas, tačiau jam neleidžiama toliau gudriai apgaudinėti vyresniojo brolio. Ir vienos, ir kitos pusės pretenzijų apribojimas veda prie skirtingų įtraukimo į Dzeuso tvarką formų.

Apolono iniciatyva broliai sudaro sąjungas. Iš pradžių, sužavėtas Hermio jėgos ir muzikinių gabumų, dievas įsipareigoja broliui ir jo motinai užtikrinti šlovę (κλέος) tarp kitų dievų (h.Merc. 458–459). Vėliau, nerimaudamas dėl savo turto, Apolonas reikalauja, kad Hermis duotų priesaiką nepavogti lyros ir lenkto lanko .h.Merc. 514–517). Galima teigti, kad naujagimis su dievu sudaro sąjungą, duodamas abejotino statuso priesaiką. Apolonas siūlo rinktis tarp dviejų įžado davimo būdų: arba galvą palenkti, arba prisiekti galingu Stigės vandeniu. Pirmasis būdas, kurį ir renkasi Hermis, kaip jau minėta, akivaizdžiai silpnesnis negu antrasis. Tai, Judith Fletcher teigimu, suteikia galimybę interpretuoti, kad Hermis iki galo neįsipareigoja Apolonui (Fletcher 2008, 40–42). Taigi galima susidaryti įspūdį, jog net ir sąjungos vyksta Hermiui palankiu būdu. Vis dėlto, jei atsižvelgtume, kad priesaikos sąlygas nustato pats Apolonas, abiejuose epizoduose galėtume įžvelgti aktyvų Apolono vaidmenį. Apolonui būtų galima priskirti santykius su Hermiu įtvirtinančią galią.

Tarp Hermio ir Apolono vyksta ir mainų procedūros. ­­­­­­Dievas iš naujagimio gauna ne tik lyrą – Hermis priima spindintį botagą ir karvių bandą, auksinę trišakę lazdą, tikėtino pranašavimo dovaną²³ (h.Merc. 497–498, 529–530, 550–568). Svarbu, kad mainų objektai tam tikra dalimi atitinka kiekvieno adresato prigimtį. Lyra Apolonui tampa įrankiu olimpinių mūzų palydovo pozicijai įgyvendinti. Auksinė lazda dievams yra ištikimybės .πιστός) ir garbės .τίμιος) simbolis, ji tampa nenaudėliškų Hermio poelgių atsvara. Kaip matyti, Hermis, siejant jį su Apolonu, pasirodo kaip medijuojanti galia, t. y. veikimo būdas, vienijantis tarpininkavimo, ribų įveikimo, derybų vedimo gebėjimus. Ne mažiau svarbu, kad, Apolonui pradėjus skambinti brolio dovanota lyra, nutinka kitas politiką peržengiantis įvykis: „Hermis pamilo (ἐφίλησε) Apoloną visam laikui“ (h.Merc. 507–508). Panašūs jausmai apima ir vyresnįjį brolį, jau prisiekus Hermiui: „Šitaip Majadės sūnų pamilo (ἐφίλησεν) valdovas Apolonas taip, kaip tik įmanoma pamilti“ (h.Merc. 574–575).

Įtampa tarp konkuruojančių dievų išryškėja ne vien per procesus, atnaujinančius šių dievų politines pozicijas Dzeuso tvarkoje. Turint omenyje tvarkos sukūrimo mitą, galima pastebėti, kad Uranas, o vėliau ir Kronas, jėga suspenduodami savo vaikų veikimo galimybes, tiesiogiai priešinasi Gajai – jėgai, padėjusiai tapti valdovais. Kai įširdęs Apolonas grasina Hermiui padaryti galą, akivaizdu, įvyksta analogiškas epizodas, t. y. dievas vos neatlieka dezintegracijos veiksmo. Kitaip tariant, Apolonas pastato save į tėvo poziciją. Kaip pastebi Sarah Harrell, Apolonas negali Hermio nubausti dėl to, kad nėra jo tėvas (Harrell 1992, 328). Taigi Himnas Hermiui patvirtina dar vieną Dzeuso tvarkos principų – giminystės ryšių tinklą, formuojantį dievų santykius. Itin svarbi tampa Majadės ir Hermio dialogo dalis, kai naujagimis išreiškia norą prilygti jau įsitvirtinusiam Olimpe broliui: „Kovoje dėl pozicijos (ἀμφὶ τιμῆς) pasieksiu (ἐπιβήσομαι) tiek pat aukų (ὁσίης²⁴), kiek Apolonas“ (h.Merc. 172–173). Pagal Dzeuso tvarką pozicija nurodo į tam tikro dievo įtakos zoną, kai auka dievui užtikrina žmogaus sėkmę konkrečioje sferoje, paprasčiau tariant, hosiē priklauso nuo timai (Clay 1989, 130). Tačiau matome ir atvirkštinį santykį – nors Hermis dar neturi jokios pozicijos, jau siekia aukos²⁵. Tai ne tik negalioja Olimpo tvarkos dėsniams, bet ir implikuoja kitą – šeimos – logiką, kuri politikos plotmėje išryškina Hermio pavydo kontūrus.

Himne Hermiui politika ir teologija patenka į du analizės lygmenis: (1) identifikuojant ir (2) nusakant himno vaizdavimo objektą. Žvelgdami politiškai, iš pradžių klausiame, kas įgalina Hermį patekti į Olimpą, nors teologinė perspektyva siekia atsakyti į klausimą, kas Hermį daro šlovingą, nepaisant niekingų jo poelgių. Ir vienas, ir kitas analizės pradžios taškai veda prie to paties objekto – Hermio dieviškumo demonstravimo. Norėdami suvokti, kas Hermio paveikslą daro vientisą, vienija skirtingas galias, atsiduriame antrame analizės lygmenyje. Brolių ginčo sprendimas kuria įtampą tarp politikos ir teologijos, Apolono ir Hermio pozicijos Olimpe.

Galima teigti, kad politikos plotmė reiškiasi per Hermio niekingus poelgius, jų atitaisymą ir lemia teologijos atoveiksmį – brolių susitaikymą. Apolono ir Hermio pamilimas (pripažinimas) vienas kito žymi Olimpo tvarkos pokytį ir jos užbaigimą, βίη ir μῆτις jėgų bendradarbiavimą. Kitaip negu Himne Hermiui, šios jėgos Teogonijoje pasireiškia kaip Dzeuso figūroje vykstanti sintezė.

Antra vertus, brolių sutarimas himne atskleidžiamas per politines Dzeuso tvarkos procedūras, leidžiančias patenkinti tiek vieną, tiek kitą ginčo pusę, naudojant tam tikrus politinius įrankius (sąjungų sudarymas ir mainai). Vadinasi, Hermis, išreiškiantis μῆτις veikimo būdą, integruojamas į Olimpą iš dalies savo prigimčiai būdingu būdu: pirma, naujagimis demonstruoja galias, kuriomis naudosis atlikdamas Dzeuso paskirtas pozicijas (τιμή); antra, Hermio veikimo būdas iš dalies sutampa su Dzeuso tvarkos sąlygomis. Šia prasme Hermis yra ir savarankiškas veikėjas, randantis savo kelią į Olimpą, ir subordinuotas Dzeusui, t. y. naujagimis veikia pagal Dzeuso tvarkos sąlygas.

Galiausiai, šeimos sferos autonomiškumo klausimas nurodo į šio tyrimo pasirinktos perspektyvos ribotumą. Apolono grasinimo Hermiui epizode šeima pasirodo kaip politikos karkasas, kitaip tariant, kaip Apolonas de facto negali būti Hermio tėvas, baudžiantis sūnų, taip ir vyresnysis brolis, paklūstantis Dzeusui Olimpo narys, negali nuteisti jaunesniojo brolio, kitos tai pačiai tvarkai priklausančios dalies. Naujagimio pokalbio su motina metu šeimos santykiai funkcionuoja pagal kitokią logiką negu politiniai, nors politinė sritis šeimai nustato funkcionavimo galimybes. Visa tai leidžia tvirtinti, kad politika ir teologija neapima visų Dzeuso tvarkos modelio sluoksnių, tačiau tampa būtina tolesnių jo tyrimų dalimi.