Geštalto (psicho)terapija, arba plačiausia prasme tiesiog geštaltas, – viena iš humanistinės egzistencinės psichoterapijos krypčių¹⁶. Šios viena populiariausių laikomos terapijos metodai kūrybiškai taikomi ne tik psichoterapijoje, bet ir organizacijų konsultavime, politikoje, švietime, socialiniame darbe ir kt. Teigiama, kad geštaltas, susiejantis Vakarų ir Rytų kultūrų tradicijas, yra vakarietiškas kelias į autentiškesnį ir harmoningesnį gyvenimą¹⁷.

Vokiečių kalbos žodis Gestalt, sunkiai išverčiamas ne tik į lietuvių, bet ir į kitas kalbas, reiškia išbaigtą pavidalą, o geštalto terapijos kontekste – prasmingą formą, suvoktą visumą. Geštalto terapija remiasi holistiniu požiūriu į žmogų: jis laikomas unikaliu, visybišku – jo kūnas, jausmai, protas ir dvasinis patyrimas yra neatsiejami vienas nuo kito. Sudarydama žmonėms galimybes geriau save pažinti ir keistis norima linkme – susitvarkyti su einant gyvenimo keliu neišspręstomis problemomis (užbaigti vadinamuosius geštaltus), prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo kūrimą – geštalto terapija siekia sujungti į vientisą visumą žmogaus fizinius, emocinius, intelektinius ir dvasinius aspektus, kad jis sąmoningai ir kūrybingai gyventų autentišką gyvenimą būdamas harmonijoje su savimi ir aplinka¹⁸.

Itin svarbios šiuolaikinio geštalto, kaip į santykį orientuotos psichoterapijos, terapinio darbo atramos – dialogas, fenomenologija, pokyčių ir lauko teorijos. Egzistencialisto Martino Buberio dialogo principu paremtas terapeuto ir kliento kontaktas – tai toks terapinis dialogas, kuriame du žmonės, abu būdami autentiški, susitinka lygiaverčiame betarpiškame santykyje AŠ–TU ir dalyvauja tiesioginėje patirtyje – čia ir dabar, – yra veikiami vienas kito¹⁹. Toks – dialoginis – santykis jau savaime yra sąmoningumo didinimo priemonė, nes sudaro galimybę patirti sąveiką su kito žmogaus skirtingumu ir kartu suvokti savo savitumą. Dialogas suteikia terapeutams galimybę įgyvendinti Arnoldo Beisserio paradoksalios pokyčių teorijos paradigmą: (pri)pažinti autentišką klientų patirtį, taip sudarant sąlygas jiems patiems suvokti pokyčių poreikį, nes, norint pasikeisti, pirmiausia būtina priimti tai, kas šiuo metu yra. Skatindami klientus įsisąmoninti esamą realybę, terapeutai dalijasi fenomenologiniais pastebėjimais jų nekvestionuodami²⁰. Toks fenomenologinis požiūris paremtas Edmundo Husserlio ir kitų fenomenologų įžvalgomis: kiekvienas žmogus interpretuoja tikrovę unikaliu būdu – nėra vienos, objektyvios, tiesos²¹. Fenomenologija yra geštalto, kaip patirtinės psichoterapijos, atrama²²: geštalto esmė yra padėti žmogui keistis eksperimentiniu būdu. Geštalto eksperimentų (dramatizacijos, fantazijos ir kt.) tikslas – suteikti klientui visuminį patyrimą, apimantį jo kūno pojūčius, jausmus ir mintis, sujungiant šią patirtį su intelektiniu jos įprasminimu, dėl ko įvyksta vidinis, elgesio ir kartu santykio su aplinka pokytis²³. Geštaltui kaip eksperimentinei terapijai itin būdingas kūrybiškumas, siejamas su asmens autentiškumu: kūrybiškumas laikomas neatsiejama žmogaus dalimi, o pati terapija dažnai vertinama kaip priemonė, galinti padėti atblokuoti kiekviename žmoguje glūdinčią kūrybinę energiją²⁴.

Remiantis Kurto Lewino socialiniams mokslams adaptuota lauko teorija, pagal kurią bet kokie reiškiniai suvokiami kaip tarpusavyje susiję lauko elementai, kurie nuolat kinta ir egzistuoja tik santykyje vienas su kitu, terapeutas ir klientas taip pat vertinami kaip bendro lauko elementai. Geštalto praktikoje pripažinti lauko egzistavimą reiškia suvokti terapeuto ir kliento poveikį vienas kitam ir kartu tai, kad klientas yra veikiamas ir pats veikia kitas sistemas – šeimą, draugus, bendradarbius, bendruomenę ir t. t. Lauko teorija pabrėžia ir susitelkimą į šios akimirkos patirtį, reikalauja orientuotis į čia ir dabar vykstantį procesą bei pripažinti nuolatinę kaitą, taip pat ir galimybę keistis atsižvelgiant į lauko sąlygas. Žmonės visada yra lauke ir nuolat sąveikauja su aplinka, ją veikia ir yra jos veikiami²⁵. Apibendrintina, kad geštalto terapijai svarbūs trys lauko aspektai: individualus patirtinis kliento laukas – tiesioginė subjektyvi jo patirtis ir savimonė; kliento ir terapeuto tarpusavio santykių laukas; ir plačiausias laukas, apimantis kliento socialinį, istorinį, kultūrinį ir kt. kontekstą²⁶. Autentiškas santykis (kontaktas) su kitu yra laikomas esmine žmogaus augimo ir kaitos sąlyga²⁷. Taigi geštalto terapijoje vienodai svarbi ne tik intraasmeninė, bet ir tarpasmeninė kliento komunikacija.

Geštaltas, kaip kūrybiška eksperimentinė terapija, lanksčiai integruoja specifines technikas, taip pat ir meno terapijas, tarp kurių minima – nors palyginti retai – ir biblioterapija²⁸.

Biblioterapija (gr. biblion – knyga, therapeia – gydymas, slaugymas, priežiūra²⁹) yra tarpdisciplininiams³⁰ informacijos ir komunikacijos mokslams priskirtinos bibliotekininkystės disciplinos lektologijos sudedamosios dalies – skaitymo psichologijos, kurios objektas – skaitymas ir skaitytojas, – sritis³¹. Tačiau ją, kaip tarpdalykinę discipliną, nagrinėja ir kitų socialinių (ir ne tik jų) mokslų atstovai³². Nors taikomuoju aspektu biblioterapijos, kaip plačiai – (psicho)terapijoje, socialinėje sferoje: bibliotekose ir kt. – taikomos tarpdisciplininės praktikos, suvokimas iki šiol įvairuoja³³, apibendrintai ją galima apibūdinti kaip priemonę, kuria siekiama susieti reikiamą asmenį su reikiama knyga tinkamu laiku³⁴, norint padėti atpažinti ir spręsti savo problemas pasitelkiant knygas³⁵ ir skatinti harmoningą asmenybės plėtrą³⁶. XXI a., nusistovėjus biblioterapijos metodų skirstymui pagal taikymo praktikas ir siekiamą poveikį³⁷, skiriamos dvi pagrindinės jos kryptys: pasyvioji, paremta skaitytinų knygų rekomendacijomis, ir aktyvioji, arba sąveikos, biblioterapija. Taikant pastarąją, dar vadinamą poetine terapija, į perskaitytą tekstą toliau gilinamasi sąveikaujant su kitais – (psicho)terapeutu, bibliotekininku, biblioterapijos grupe ar kt.³⁸

Kaip rodo šiuolaikinius biblioterapijos tyrimus analizuojantys veikalai, terapiniame darbe taikomos abi biblioterapijos kryptys³⁹. Sąveikos biblioterapija, paremta kelių psichoterapijos krypčių paradigmų deriniu, laikoma papildomu metodu, galimu integruoti į įvairias psichoterapijos mokyklas⁴⁰. Ji apibrėžiama kaip kliento ir terapeuto sąveika – procesas, kurio metu literatūros kūrinio skaitymas ir jo refleksija pasitelkiami kaip papildoma priemonė užslopintiems kliento jausmams atskleisti ir kartu suvokimui didinti, jo ir terapeuto dialogui skatinti siekiant pokyčio – kliento geresnio emocinio, kognityvinio ir socialinio funkcionavimo⁴¹. Kliento–kūrinio–terapeuto triada rodo dvejopą sąveiką: svarbus asmeninis kliento atsakas į kūrinį, tačiau juo paremtas dialogas su terapeutu taip pat skatina naujas įžvalgas⁴². Taigi sąveikos biblioterapijai svarbi ne tik glaudi kliento ir teksto, bet taip pat ir glaudi kliento bei terapeuto sąveika⁴³: sąveikos biblioterapija traktuojama kaip tam tikras komunikacijos tipas⁴⁴, kur knygos atlieka autentiškos intraasmeninės (vidinių išgyvenimų, jų apmąstymų ir t. t.) ir tarpasmeninės komunikacijos stimuliatorių funkciją.

Sąveikos biblioterapijai daugiausia naudojamos grožinės – prozos ar poezijos – knygos arba jų ištraukos⁴⁵. Remiantis (neurologinių) tyrimų duomenimis, galima teigti, kad grožinė literatūra stipriai stimuliuoja ir (trans)formuoja skaitančiojo intelektinį bei emocinį savęs ir pasaulio patyrimą bei suvokimą⁴⁶. Jai būdinga metaforinė kalba stiprina ryšius tarp vidinės ir išorinės realybės, todėl keičiasi požiūris į problemas ir jų sprendimą – metafora dažnai yra vienintelis būdas sudėtingoms vidinėms būsenoms išreikšti, todėl jau savaime turi gydomosios galios⁴⁷ (pastebėtina, kad autentiškas žmogus kalbėdamas dažnai intuityviai vartoja patirtį lengviau perduoti įgalinančias metaforas⁴⁸).

Grožinė literatūra į terapiją, kaip jos poveikį itin stiprinanti priemonė, turi būti integruojama tinkamai⁴⁹. Biblioterapija turi būti paremta giluminiu teksto skaitymu: skaitoma dėmesingai, įsijaučiant į tos akimirkos patyrimą, dažnai – ne vieną kartą, nes, pakitus skaitančiojo suvokimui, tas pats kūrinys padeda rasti naujų, gilesnių įžvalgų⁵⁰. Žmogus turi norėti skaityti, gilintis į tekstą, o jis turi atspindėti individo patiriamą problemą – tuomet tarp skaitytojo ir knygos vyksta dinamiškas procesas⁵¹. Tinkamai parinktam kūriniui būdingas temos universalumas (leidžia skaitytojui identifikuotis su kūrinio herojaus emociniais išgyvenimais), temos galia (kūrinyje turi būti išreikšta tai, ką biblioterapijos dalyvis jaučia, bet ko nepajėgus įvardyti žodžiais), suprantamumas (konkretaus biblioterapijos dalyvio atžvilgiu), pozityvumas (tekstas turi suteikti vilties, teigti gyvenimo prasmę)⁵². Biblioterapijos praktika rodo, kad kartais pakanka net kelių tinkamai parinktų eilučių ar žodžių, kurie grąžina žmogaus gyvenimui tikslingumą⁵³. Taip pat itin svarbu, kad tinkamai parinktas kūrinys klientui ne tik padeda geriau suprasti save, bet ir jaustis suprastam santykyje su terapeutu⁵⁴.

Nuo pirmųjų⁵⁵ (paklojusių pamatus daugumai tolesnių biblioterapijos teorinių darbų⁵⁶) iki naujų biblioterapiją aprašančių sistemiškai, tačiau vis dar negausių⁵⁷, veikalų⁵⁸ išskiriami iš esmės tokie patys pagrindiniai biblioterapijos poveikio etapai: 1) identifikacija (skaitančiojo tapatinimasis su kūrinio sub­jektais ar objektais, simboliais ir kt.) ir projekcija (skaitančiojo savų emocijų ar ketinimų perkėlimas į kūrinio subjektus ir užslopintų jausmų sužadinimas), 2) katarsis (skaitančiojo užgniaužtų emocijų savaiminis išsilaisvinimas ir giluminis apsivalymas), 3) insaitas (intuityvi įžvalga – staigus skaitančiojo savosios situacijos suvokimas) ir integracija (pasikeitusių nuostatų ir vertybių nulemti elgesio pokyčiai). Kadangi sąveikos biblioterapija yra tęstinis procesas, kurio greitis priklauso nuo kliento ir jo specifinės situacijos, minėti jos poveikio elementai gali pasireikšti nebūtinai per vieną susitikimą.

Sąveikos biblioterapijai būdingas kūrybiškumas. Terapiškai veikia ne tik grožinis tekstas kaip kūrybos rezultatas: be eksperimentinio pobūdžio kūrybiškumo negalima nei individuali, nei tarpasmeninė – per dialogą su terapeutu – kritinė teksto refleksija, atverianti naują požiūrį ir padedanti jį integruoti į kliento gyvenimo suvokimo visumą⁵⁹.

Atsižvelgiant į tai, kad geštalto psichoterapijos teorija yra ne tik viena iš sąveikos biblioterapijos teorinių atramų⁶⁰, tačiau ir pati remiasi keliais kitais kartu ir biblioterapijai pamatiniais šaltiniais⁶¹ – psichoanalize, Moreno psichodrama ir kt.⁶², natūralu, kad jos turi nemažai bendrumų.

Sąveikos biblioterapijai svarbios minėtosios šiuolaikinio geštalto, kaip į santykį orientuotos psichoterapijos, terapinio darbo atramos – dialogas, fenomenologija, pokyčių ir lauko teorijos. Teigiama, kad biblioterapinio proceso dinamika stebėtinai panaši, žiūrint iš psichoanalitinės teorijos ir geštaltinės lauko teorijos perspektyvų⁶³. Ir intraasmeniniu lygmeniu – dėmesingai skaitant kūrinį, ir plėtojant abiem terapijoms pamatinę tarpasmeninę komunikaciją – jo inspiruotą dialogą, laikomasi vienos iš svarbiausių geštalto terapijos sąlygų – buvimo čia ir dabar principo⁶⁴. Naujų patirčių ir įžvalgų suteikiantis kūrinio skaitymas ir biblioterapinis dialogas su terapeutu taip pat paremtas fenomenologiniais kliento duomenimis ir pagarbiu santykiu. Galutinis biblioterapijos, kaip ir geštalto, tikslas taip pat yra kliento pokytis, kurio siekiant pirmiausia turi būti įsisąmoninama tai, kas patiriama šiuo metu⁶⁵ (plg. pokyčių teoriją).

Geštalto terapijai, kaip ir biblioterapijai, taip pat būdingas eksperimentinis pobūdis ir su juo glaudžiai susijęs kūrybiškumas. Tiek dalyvaudamas kūrybiškuose geštaltiniuose eksperimentuose ir apskritai terapijos procese, tiek ir kūrybiškoje eksperimentinio pobūdžio sąveikos biblioterapijoje, žmogus atsiveria savojo gyvenimo kūrybai – kūrybiškai save koreguoja⁶⁶. Geštalto teorija taip pat pabrėžia metaforos – vienos iš svarbių biblioterapijos priemonių – naudojimo svarbą⁶⁷: geštalto terapeutas, gilindamas kliento suvokimą, gali pasitelkti vieną iš geštalto eksperimentų, sudarantį galimybę naudoti terapijoje nelogines formas: kurti metaforas, sudarydamas galimybę saugios rizikos zonoje tyrinėti nepažįstamus kliento savęs paties aspektus⁶⁸.

Minimi panašumai tarp grožinio teksto rašymo, kūrybiško literatūros skaitymo (plg. biblioterapijos procesą) ir to, kas vyksta geštalto terapijoje: visais atvejais įsisąmoninamas autentiškas patyrimas, o tai sudaro sąlygas asmenybės transformacijai – suvokimo ir galiausiai elgesio pokyčiams⁶⁹. Pateikiama eilėraščių, kurie, ekspresyviai susiedami geštaltui svarbius jausmus, mintis ir kūno pojūčius, gali būti kaip tobulai užbaigto geštalto pavyzdžiai⁷⁰. Pabrėžiamas ugdantis ir gydantis grožinės literatūros poveikis: neurotinė komunikacija kai kurių geštalto pradininkų siejama su nekoncentruota energija, o poetiniai tekstai – su problemos sprendimu⁷¹. Darbas su grožiniais tekstais įtrauktas ir į geštaltinės pakraipos žaidimų terapiją⁷².

Geštalto terapija, taikoma ne tik dirbant su psichologinių sunkumų patiriančiais žmonėmis, tačiau ir su siekiančiais asmeninio augimo, ne vien psichoterapijoje, bet ir švietime, socialiniame darbe bei kt., susieja klinikinę ir asmenybės tobulinimo⁷³ biblioterapijos kryptis.

Apibendrintina, kad geštalto, kaip humanistinės egzistencinės krypties psichoterapijos, holistinis požiūris į žmogų, kaip unikalų ir visybišką, artimas ir biblioterapijai. Iš esmės naudojant sąveikos biblioterapiją siekiama tokių pačių tikslų, kaip ir geštalto praktikoje: kūrybiškai eksperimentuojant didinti suvokimą, sudaryti galimybes išspręsti užstrigusias problemas ir keistis, kad žmogus galėtų gyventi autentišką gyvenimą harmoningai sąveikaudamas su aplinka. Taigi sąveikos biblioterapija, kaip papildomas metodas, galimas integruoti į įvairias psichoterapijos mokyklas, paremtas kelių psichoterapijos krypčių, tarp jų ir geštalto, paradigmų deriniu, yra tinkamas taikyti ir geštalto terapijoje.

Per septynerius metus (2015–2021 m.) biblioterapija kaip papildoma priemonė buvo pasitelkta darbui su penktadaliu – t. y. šešiasdešimt (iš turėtų trijų šimtų) – privačios geštalto praktikos klientų. Biblioterapija naudota darbe su klientais nuo 25 (jaunesniems netaikyta) iki 60 metų (vyresnių klientų neturėta). Devynis dešimtadalius jų (54 klientai), kaip ir apskritai šios praktikos atveju, sudarė moterys.

Biblioterapinių tekstų parinkimo kriterijai. Šešiasdešimčiai klientų buvo pateikta skaityti per dvidešimt trumpų emociškai talpių pozityvių grožinių kūrinių (esė, eilėraščių ir pan.) arba siužetinio konteksto nereikalaujančių prozos ištraukų iš geštalto psichoterapeutės savo nuožiūra specialiai atrinktų ir per ilgą laiką konsultaciniame kabinete sukauptų knygų, atspindinčių universalias temas: santykį su savimi ir kitais – tėvais, sutuoktiniais, draugais, vaikais, – gyvenimo prasmės, žemiškojo laikinumo ir pan. klausimus (plg. biblioterapijos paradigmos analizės poskyryje nurodytus teksto parinkimo kriterijus). Tekstai buvo parenkami atsižvelgiant į numanomą problemą, siekiant, kad klientas patirtų, suvoktų, kokių savo poreikių negali patenkinti, kur ir dėl ko yra „užstrigęs“ – kokie geštaltai vis dar neužbaigti; kad, priėmęs tai, kas yra, galėtų keistis norima kryptimi (tekstų pavyzdžius su jų parinkimo motyvacija ir poveikiu žr. toliau).

Biblioterapijos kaip papildomos priemonės taikymo prielaidos, procesas ir poveikis. Biblioterapija dažniausiai taikyta ilgalaikėje terapijoje, apimančioje 50 ir daugiau 55 minutes trunkančių susitikimų, klientams, siekiantiems giluminio pokyčio – asmenybės transformacijos.

Prieš pasiūlant teksto skaitymą kaip papildomą eksperimentinę geštalto priemonę, visada būdavo atsiklausiama kliento. Atsisakiusiųjų nėra buvę. Tačiau pavieniais atvejais, kai klientas atsisakydavo toliau dirbti su kartą perskaitytu tekstu, biblioterapija būdavo nutraukiama, o pasireiškęs pasipriešinimas tyrinėjamas įprastais geštalto sesijai metodais.

Biblioterapija kaip papildomas metodas būdavo pasitelkiama: 1) siekiant padėti: a) atsiverti užsisklendusiems, apatiškiems, depresiškiems, intravertiškos prigimties, nemokantiems ar nenorintiems į(si)vardyti, ką jaučia, klientams arba b) sustabdyti skęstančius žodžiuose, racionalizuojančius ir tokiu būdu nuo savo jausmų bei pojūčių taip pat bėgančius klientus; 2) siekiant patikrinti hipotezę. Apibendrinus nurodytus atvejus galima teigti, kad biblioterapija buvo pasitelkta susidūrus su vadinamaisiais nusijautrinusiais – jausmų, pojūčių ir kartu tam tikrų poreikių nesuvokiančiais arba nenorinčiais jų pripažinti ar nepajėgiančiais jų įvardyti – klientais. Paprastai – tais atvejais, kai kitais geštaltui įprastais eksperimentais ar neeksperimentinėmis intervencijomis minėtų tikslų pasiekti (ilgokai) nepavykdavo.

Pavyzdžiui, 50 metų klientei, kurios ilgalaikė užklausa – savęs pažinimas ir tobulėjimas, apytiksliai per dvidešimtą sesiją iš Maritos Fosumm knygos „Įsivaizduok“ buvo parinkta ištrauka, kurioje kalbama apie mamą, darant prielaidą, kad klientė užlaiko su motina susijusius jausmus:

„Jaunasis vyriškis nusišypsojo ir paklausė, kuo galėtų padėti. Paaiškinau jam savo tikslą, jis tuoj įsijautė į mano dilemą: „Negali būti bet kokios gėlės, nes dovanoti bet kokias gėles tam, kas jas myli, reikštų pasityčioti, įžeisti žmogų, tada jau verčiau jokių, kad ji mažiau kentėtų. Sakai, miršta, vargšas saulės spindulėlis.“

Jis pavadino mano mamą spindulėliu. Man pasirodė nepaprastai gražu. Jis paėmė rožę ir laikė ją rankoje labai atsargiai <...>. Pasakė, kad ji – vienintelis dalykas, dėl kurio galėtų guldyti galvą; ji niekuo nepurkšta ir net galėtų būti valgoma, nuraškęs vieną žiedlapį įsidėjo į burną. Sakė, kad skonis ankstyvo pavasario, kartokas, bet tik šiek tiek, na, šiais laikais viskas turi būti saldu. „Tai štai, ką man siūlote“, – pasakiau. Jis pagavo mano žodį ir paprašė iškišti liežuvį. Niekada nemaniau, kad galėčiau iškišti liežuvį svetimam vyrui, net ir pažįstamam negalėčiau. Tartum laimindamas ir atleisdamas jis ant liežuvio padėjo vainiklapį, man degė burna, nors išties nedegė, tiesiog buvo taip stipru, tokia patirtis, miglotas paguodos jausmas.“

Hipotezė buvo paremta per pirmuosius susitikimus surinktais duomenimis: klientės mama senyvo amžiaus, po patirtos operacijos – sunkios būklės, jai reikalinga nuolatinė dukros priežiūra. Tačiau klientė tik pasidalijo pačiu faktu, bet daugiau niekada mamos temos nelietė, nors buvo akivaizdu, kad ji itin smarkiai veikia klientės gyvenimą.

Hipotezė pasitvirtino. Perskaičiusi pateiktą tekstą klientė įsiklausė į kūno pojūčius. Po antrojo – giluminio – skaitymo ir dialoginės refleksijos išjautė anksčiau išstumtus liūdesio, graudulio jausmus, padidėjo sudėtingos mamos situacijos ir savo reakcijos į ją suvokimas. Po trečiojo skaitymo ir potyrių aptarimo su terapeute įvyko pokytis – radosi ryžtas nenusijautrinant, būnant autentiškame santykyje su savimi ir beišeinančia mama, pozityviai išnaudoti abiem likusį laiką. Klientės transformaciją dar pagilino namuose atlikta rašytinė savirefleksija ir jos aptarimas per kitą geštalto sesiją (tokia daugmaž pastovi biblioterapijos, kaip papildomos priemonės, taikymo geštalto sesijose struktūra ilgainiui nusistovėjo eksperimentuojant). Minėtus biblioterapijos taikymo proceso – trigubos dialoginės teksto refleksijos⁷⁵ ir rašytinės refleksijos tarp sesijų ir jos aptarimo – etapus (išsamiau žr. modelio realizacijos apraše) ir jos poveikį gerai perteikia klientės atsiliepimas:

„Pirmą kartą <...> skaitant per pojūčius įsijungė mano kūnas: vaizdas, skonis, kitokie patyrimai...

Antrą kartą skaitydama tą patį tekstą pajutau neaiškų jausmą, graudulį. Labiausiai paveikė žodžiai: „Sakai, miršta, vargšas saulės spindulėlis...“ Pradėjau galvoti apie savo mamą, apėmė liūdesys. Pasižymėjau savo užrašuose – liūdesys, neigimas, pasiruošimas. Mano galvoje sukosi mintys apie neišvengiamai artėjantį laiką, kai reikės atsisveikinti. Darėsi graudu. Mąsčiau apie savo santykį su mama, turbūt kitaip dabar pažiūrėjau į jį... kitu žvilgsniu. Rodės, kad per teksto refleksiją vis labiau suprantu ir pažįstu save. Buvo nuoširdžių ašarų ir garsiai išsakytų jausmų.

[Po trečiojo teksto skaitymo] Kai įgarsinau savo graudulį dėl neišvengiamai artėjančio išsiskyrimo, supratau, kad to laiko dar turiu ir reikia jį branginti. Tarsi paguoda širdžiai skambėjo teksto žodžiai: „spindulėlis“, „atsargiai“, „laimindamas“.

Teksto terapinis poveikis akivaizdus. Emociškai stipriai paveikė mane meistriškai parinkta ištrauka. Egzistencinės mintys dar sukosi galvoje kelias dienas, buvau daug jautresnė savo mamai. Džiaugiuosi atradus biblioterapijos gydomąją galią. Anksčiau negalėjau įsivaizduoti, kad rašytinis žodis terapijoje gali būti toks stiprus, tiek išjudinti ir iškelti.“ (Čia ir toliau cituojamos rašytinės klientų refleksijos.)

Galima apibendrinti, kad triguba dialoginė refleksija apimdavo tris sąveikos su kūriniu ir – per terapinį dialogą – terapeutu etapus: 1) susipažinimą su tekstu; 2) įsigilinimą į tekstą ir rezonanso su asmenine patirtimi paiešką (identifikacija ir projekcija); 3) jausmų paleidimą ir pakitusį suvokimą (katarsis ir insaitas) ir kartais transformacijos (integracija) pradžią – pakitus kliento suvokimui, tas pats kūrinys padėdavo rasti naujų, gilesnių įžvalgų. Transformacijos procesas toliau vykdavo namuose apmąstant ir (ar) raštu reflektuojant patirtį ir tuo dalijantis per tolesnę geštalto sesiją (plg. biblioterapijos paradigmos analizės poskyryje minėtus biblioterapijos poveikio etapus). Pavyzdžiui, 35 metų klientė per (biblio)terapinį procesą suvokė besielgusi vaikiškai – „nenorėjusi matyti blogų dalykų, spręsti problemų“ – ir tiesiog „per dieną suaugusi“ – patyrusi didžiulį pokytį:

„Terapinė sesija atvėrė man akis, kad nenoriu matyti blogų dalykų, nenoriu spręsti problemų, gyvenu lyg su rožiniais akiniais. Pro juos matau pasaulį, kuriame vien šventė ir drugeliai. Dalinuosi šiomis mintimis ir koktu darosi nuo tokio vaikiškumo. Man trisdešimt penkeri metai. Gyvenu kažkokiame burbule, kur nėra tikrų jausmų, tikrų šypsenų. Teksto [žr. toliau] žodžiai tokie paprasti, bet mane užkabino, kad juos taria vaikas, o aš nesu vaikas. Šiandien apsižvalgiau aplink, taip, gyvenu prabangiame rajone, todėl nematau skurdo ir vargo. Nebežinojau, ko griebtis, nuvažiavau į šunų prieglaudą. O, dievai, štai koks yra gyvenimas. Paskambinau tėčiui ir paklausiau, kaip einasi jo gydymas nuo vėžio. Verkiau klausdama ir klausydama. Atrodo, per dieną suaugau.“ (35 m. moteris)

Buvo pasiūlyta perskaityti ištrauką iš knygos „Kairiarankė moteris“⁷⁷ – vaiko monologą: „Kaip aš įsivaizduoju gražesnį gyvenimą? Aš norėčiau, kad nebūtų nei šalta, nei karšta. Kad visada pūstų drungnas vėjas, o kartais kiltų audra, ir tada reikėtų pritūpti. Automobiliai išnyktų. Viskas jau būtų žinoma ir nieko nereikėtų mokytis. Žmonės gyventų salose. Gatvėse stovėtų mašinos atviromis durimis, ir pavargęs galėtum atsisėsti į vidų. Apskritai niekad nebūtum pavargęs. Mašinos niekam nepriklausytų. Vakarais nereikėtų gultis į lovą. Užmigtum ten, kur tuo metu būtum. Niekad nelytų. Iš visų draugų su tavim būtų keturi, o žmonės, kurių nepažįsti, išnyktų. Viskas, ko nepažįsti, išnyktų.“

Transformuojantį biblioterapijos poveikį savo (rašytinėse) refleksijose paminėjo devyni dešimtadaliai klientų. Tačiau pažymėtina, kad tas pats tekstas skirtingus klientus veikia nevienodai. Pavyzdžiui, šiuo atveju paskatino klientės brandą, o kitu – padėjo įsisąmoninti, kad jaučiasi vieniša (žr. poskyrio Biblioterapijos taikymo geštalto terapijoje modelio realizacijos procesas iliustracinį pavyzdį). Anksčiau pristatytame atvejyje tekstas klientei padėjo atskleisti užlaikytus šiltus jausmus mamai, o kitame – pirmiausia su mama susijusį užslėptą pyktį ir tik jį paleidus pajusti anksčiau nepatirtą dėkingumą (žr. poskyrio Biblioterapijos taikymo geštalto terapijoje modelio realizacijos procesas iliustracinį pavyzdį).

Tyrimas atskleidė biblioterapijos kaip papildomos priemonės taikymo aplinkybes, procesą ir efektyvumą. Kokybiniu aspektu išnagrinėjus šešiasdešimt biblioterapijos taikymo geštalto praktikoje atvejų apibendrintina, kad pasitelkus emociškai paveikų kūrinį kaip mediatorių – tarpininką tarp kliento ir terapeuto – dažniausiai pasisekdavo įveikti neįsisąmonintus kliento pasipriešinimus jo paties siekiamam pokyčiui, per dialogą su terapeute išryškinti užblokuotą ir todėl terapijos procesą stabdančią klientui išties svarbią temą ir patirti asmenybės transformaciją. Tai rodo, kad tinkamai pa(si)rinkti grožiniai tekstai gali atlikti autentiškos intraasmeninės – vidinių išgyvenimų, jų apmąstymų ar pan. – ir ją pastiprinančios tarpasmeninės komunikacijos stimuliatorių funkciją. Tai ypač aktualu geštaltui, nes šioje terapijoje vienodai svarbi ne tik intraasmeninė, bet ir tarpasmeninė kliento komunikacija. Ir intraasmeniniu lygmeniu – dėmesingai skaitant kūrinį, ir plėtojant tarpasmeninę komunikaciją – jo inspiruotą dialogą, visais nagrinėtais atvejais buvo laikomasi vienos iš svarbiausių geštalto terapijos sąlygų – buvimo čia ir dabar principo.

Empirinio tyrimo rezultatai, derinant su geštalto ir biblioterapijos paradig­mų sinteze paremtu abiejų terapijų suderinamo pagrindimu, sudarė prielaidas parengti apibendrinamąjį biblioterapijos taikymo geštalto praktikoje modelį ir jo realizavimo aprašą. Jame aiškumo sumetimais taip pat pateikiama biblioterapinių tekstų bei darbo su jais poveikį iliustruojančių klientų atsiliepimų pavyzdžių ir nuosekli biblioterapijos taikymo proceso seka, kuri šiame poskyryje trumpai pristatyta vengiant pasikartojimo.

Modelis parengtas remiantis tipiškiausiais ir kartu rezultatyviausiais biblioterapijos integracijos į geštalto sesijas atvejais.

Remiantis sąveikos biblioterapijos taikymo geštalto praktikoje atvejų analizės bei geštalto ir biblioterapijos paradigmų sintezės rezultatų deriniu, sąveikos biblioterapijos, kaip papildomos priemonės, kuriai būdingas eksperimentinis pobūdis, pasitelkimą pirmoje darbo su tekstu sesijoje galima interpretuoti kaip vieną iš pagrindinių geštalto terapijos metodų – eksperimentą, vykdomą laikantis geštalto eksperimento atlikimo ir sąveikos biblioterapijos metodinių rekomendacijų derinio. Siekiant atskirti nuo kitų geštalto eksperimentų tipų, jį informatyviausia vadinti biblioterapiniu eksperimentu. Jis organizuojamas susidarius atitinkamoms lauko sąlygoms – susidūrus su nusijautrinusiais klientais, kuriems atsiskleisti nepadeda įprastos geštalto intervencijos.

Išskirtini trys pagrindiniai biblioterapinio eksperimento komponentai: 1) klientas, 2) geštalto psichoterapeutas (konsultantas, praktikas), 3) grožinės literatūros kūrinys ar jo ištrauka. Šie trys komponentai terapijos procese sąveikauja tarpusavyje, kaip parodyta 1 paveiksle⁷⁸:

1 PAV.
Geštalto sesijoje atliekamo biblio­terapinio eksperimento komponentai ir jų sąveika

Grožinis tekstas šiuo atveju yra tarsi mediumas, sujungiantis kliento ir terapeuto pasaulius – fenomenologinius laukus. Autentiškas čia ir dabar patiriamas sąlytis su skaitomu kūriniu, paskui per kūrybiškai plėtojamą dialoginę jo refleksiją – su tekstą skaičiusiu terapeutu (ne tik kaip įprastinis geštalto sesijai, bet ir kaip specifinis – per kūrinį kaip papildomą priemonę: žr. viršutinę klientą ir terapeutą jungiančią rodyklę), paprastai leidžia klientui greičiau priartėti prie užslopintų jausmų ir pojūčių, susivokti esamoje gyvenimo situacijoje, įsisąmoninti nepatenkintus poreikius ir keistis norima linkme. Taigi biblioterapinis eksperimentas, paremtas grožinėmis knygomis kaip autentiškos intraasmeninės ir tarpasmeninės komunikacijos stimuliatorėmis, sujungia visas minėtas geštaltui ir sąveikos biblioterapijai kaip papildomam metodui svarbias terapinio darbo atramas – dialogą, fenomenologiją, pokyčių bei lauko teoriją – ir kūrybišką eksperimentinį jų įgyvendinimo principą.

Kaip parodyta 2 paveiksle, trijų pakopų biblioterapinis eksperimentas paprastai užima beveik visą pirmą geštalto sesiją, kurioje pagal susidariusias lauko sąlygas klientui pasiūlomas skaityti tam tikras tekstas. Biblioterapinio eksperimento pagrindas – trigubos refleksijos metodas, paremtas pakartotiniu teksto skaitymu ir pakartotiniu dialoginiu aptarimu su terapeutu.

2 PAV.
Sąveikos biblioterapijos taikymo geštalto terapijoje modelis

Apibendrinant sesiją, per kurią organizuotas biblioterapinis eksperimentas, klientas paskatinamas teksto ir pokalbio apie jį sukeltus įspūdžius patyrinėti ir užsirašyti: kaip kad geštalte įprasta, užduotis tarp sesijų vadinama namų darbų eksperimentu, šiuo atveju – biblioterapiniu namų darbų eksperimentu.

Apibendrintina, kad biblioterapiniai eksperimentai, kurie, kaip ir kiti, geštalto sesijos metu organizuojami atsiradus poreikiui ir susidarius tinkamoms lauko sąlygoms, yra sąveikos biblioterapijos taikymo geštalto terapijoje modelio pagrindas.

Kaip matyti iš modelio, per antrąją geštalto sesiją, jeigu klientas jaučia poreikį toliau gilintis į kūrinio sukeltas patirtis, atliekama ne tokia struktūruota gilinamoji biblioterapinė refleksija, paprastai paremta neeksperimentinėmis geštalto intervencijomis – klausimais, pastebėjimais, pasiūlymais ir kt., būdingais ir sąveikos biblioterapijai kaip metodui.

Pagal anksčiau aprašytas tinkamas lauko sąlygas nusprendus organizuoti biblioterapinį eksperimentą, remiantis geštalto principais atsiklausiama kliento sutikimo.

(1) Pirmoje sesijoje pradedamas taikyti trigubos refleksijos metodas.

1 skaitymas ir 1 dialoginė refleksija: susipažinimas su tekstu. Klientui pirmąkart duodamas skaityti parinktas tekstas. Baigus pasiūloma pasidalinti įspūdžiais, nieko negilinant, kiek klientas pats išsako. Pavyzdžiui:

„Pirmą kartą, kai perskaičiau ištrauką iš Maritos Fosumm knygos „Įsivaizduok“⁷⁹, nieko nesupratau, tiesiog susigraudinau.“ (Šis ir du kitus etapus iliustruojantys tolesni rašytiniai atsiliepimai yra tos pačios 42 m. moters.)

Paprastai paminima, ar tekstas paveikė, ar ne („čia apie mane“; „neužkabino“). Tačiau prie teksto dauguma klientų iš pradžių prisiliečia paviršutiniškai. Nors pasitaiko, kad kūrinys įtraukia iš karto, tuomet kiti du skaitymai dar labiau padidina poveikį.

2 skaitymas ir 2 dialoginė refleksija: įsigilinimas į tekstą ir rezonanso su asmenine patirtimi paieška (identifikacija ir projekcija). Prašoma antrąkart – atidžiau – perskaityti tekstą. Tuomet siūloma pasidalinti, kas palietė, sujaudino, kas įstrigo, buvo emociškai stipriausia. Paprastai antrasis aptarimas per metaforas ar pan. veda prie prisiminimų, asociacijų ir pan. Pavyzdžiui:

„Kai perskaičiau [Fosumm] tekstą antrą kartą, įsiminė citata: „Negali būti bet kokios gėlės, nes dovanoti bet kokias gėles tam, kas myli gėles, reikštų pasityčioti, įžeisti žmogų.“ Vienintelis iškilęs vaizdinys po šių žodžių – mama. Jos namų aplinka pilna žydinčių gėlių. O aš niekada nevertinau jos meilės gėlėms. Nepriėmiau mamos tokios, kokia ji yra.“

3 skaitymas ir 3 dialoginė refleksija: jausmų paleidimas ir pakitęs suvokimas (katarsis ir insaitas) bei kartais transformacijos (integracijos) pradžia. Pasiūloma darkart, neskubant, įsiskaityti tekstą, atkreipti dėmesį į svarbius žodžius, galbūt juos pabraukti, užsirašyti kilusias įžvalgas ir pan. (nors tai kai kurie klientai daro ir per antrąjį skaitymą). Tuomet klausiama, ką suvokė, prisiminė, gal iškilo nauja, galbūt visiškai su tekstu nesusijusi tema (intraasmeninis komunikacijos lygmuo). Geštaltinis ir kartu biblioterapinis dialogas (tarpasmeninis komunikacijos lygmuo) toliau plėtojamas užduodant atviruosius klausimus dominantis, tyrinėjant, aiškinantis. Trečioji refleksija paprastai susijusi su esamos problemos fenomenologiniu išjautimu ir jos įsisąmoninimu, taip pat ir kliento vidinių pokyčių pradžia. Pavyzdžiui:

„Po trečio [Fosumm teksto ištraukos] skaitymo įstrigo citata apie rožę: „Jis paėmė rožę ir laikė ją rankoje labai atsargiai.“ Man ROŽĖ = MAMA. Apėmė toks didžiulis liūdesys, kad mačiau tik tai, ką mama darė ne taip, ir visai pamiršau, kiek ji vis tiktai daug man davė. Ši teksto ištrauka pažadino manyje dėkingumą. Biblioterapija man yra galingas įrankis pajausti, išlaisvinti, priimti savo jausmus ir suprasti save. Po užsiėmimo labai greitai buvo mamos jubiliejus. Aš taip pasidžiaugiau sveikinimu – tokių nuoširdžių, jautrių eilučių niekada gyvenime nebuvau jai rašiusi.“

Trečioji refleksija gali būti interpretuojama kaip geštaltinio biblioterapijos eksperimento užbaigimas asimiliuojant tai, kas per jį vyko. Tačiau biblioterapija kaip procesas yra pratęsiama užduodant jau minėtą biblioterapinį namų darbų eksperimentą – iki kito susitikimo prašoma aprašyti viską, kas kyla klientui, mąstant apie tekstą ir viską, kas su juo vienaip ar kitaip siejasi, ką jis iškelia, prie ko veda ir t. t. Nors biblioterapinis eksperimentas, kaip ir kiti geštalto eksperimentai, yra struktūruojamas, vis dėlto jam, kaip ir kitiems, bei biblioterapijai kaip metodui taip pat svarbus ir teorinėje dalyje aptartas kūrybiškumas – dirbama atsižvelgiant į čia ir dabar vykstančius autentiškus, iš anksto negalimus numatyti, procesus.

(2) Antroje su biblioterapija susijusioje sesijoje pasiteiraujama apie pirmo susitikimo pabaigoje pateiktą užduotį. Remiantis kliento (perskaitytu ar perpasakotu rašytiniu) pasidalijimu, pagal susidariusias lauko sąlygas dirbama toliau – atliekama gilinamoji biblioterapinė refleksija. Dirbama dialogo principu, vedama prie naujos patirties asimiliacijos ir integracijos į ilgalaikį asmenybės pokytį. Darbo pobūdis ir trukmė priklauso nuo to, kokia informacija pasidalija klientas. Dažniausiai ji(s) įvardija savo jausmus, pojūčius, įžvalgas, atradimus, kartais – įvykusius pokyčius. Jeigu iš viso nenori kalbėti apie namų užduotį, tai tampa (bent daline) sesijos tema: nuo ko bandoma pabėgti, ko norima išvengti ir pan. Nelygu situacija, gilinamoji dialoginė biblioterapinė refleksija gali trukti visą antrą sesiją arba užsibaigti sesijos pradžioje išsisėmus temai – užbaigus geštaltą. Kartais biblioterapinis eksperimentas padeda išgryninti, atveria klientui naują, svarbią temą. Pavyzdžiui:

„Niekada nebūčiau sustojusi ties tokiu tekstu „Kairiarankė moteris“80. Visada maniau, kad esu racionalus žmogus, daug pasiekusi. Kodėl nerandu laimės, pati nežinau, visko turiu, ko neturiu – galiu pasiekti. Esu įdomi, bet draugais pasigirti negaliu, jų tiesiog nėra. Skaitytoje ištraukoje radau man skirtus žodžius, kurie sakė, kad nenoriu žmonių, noriu, kad nepažįstami išnyktų. Tai apie mane. Aš jų neprisileidžiu, nes manau, kad jie neįdomūs ir mane gaišina. Keista suvokti, kad mano bėda yra vienatvė, neigiau tai ilgai, apsimečiau, kad esu labai užimta. Tikrai apsimečiau. Vienatvė darbe, vienatvė namie. Liūdna. Reikia kažką su tuo daryti, jau tai žinau, nes radau savo problemai pavadinimą. Vienatvė.“ (30 m. moteris)

Prie klientui per tekstą atsivėrusių svarbių temų gali būti dirbama ir toliau, t. y. ilgiau negu dvi sesijas, tačiau tai yra biblioterapijos taikymo padarinys, bet ne biblioterapija, nes pats kūrinys jau nebefigūruoja (nors pasitaiko, kad prie per tekstą gautų įžvalgų, raktinių žodžių, citatų bei pan. fragmentiškai grįžtama ir tolesnėse sesijose).