Vienas – sociologas, kitas – semiotikas, abu susitikome pusiaukelėje. O galbūt abu užsikrėtėme, nes vienas ir kitas esame šiek tiek hibridiški: vienas – „semiosociologas“, kitas – „sociosemiotikas“. Ir drauge abu šiek tiek marginalai – kiekvienas savo srityje. Štai kas mums, be abejo, suteikia teisę į šiokią tokią laisvę.

Antai susidūrę su savo tyrimo objektais, esam laisvi neužsidaryti „neutraliame“ aprašinėjime. Tarp tyrėjo darbinio gyvenimo („laboratorijos“) ir tiesiog gyvenimo (visuomenėje) nebrėžiam neperžengiamos ribos. Veikiau priešingai, tai sociologija, kritikuojanti savo objektą, tai semiotika, įsipainiojusi į savąjį objektą: ir vienu, ir kitu atveju požiūris į dominuojančias prasmės praktikas anaiptol nėra „nesuinteresuotas“. Negana to, kontrapasiūlymai, mus įtraukiantys į šitokį galiausiai politinį darbą, siekia transformuoti ne tik prasmės santykius, bet per juos ir socialinius santykius bei gyvenimo formas. Tokį pasirinkimą padiktavo visai ne kokie nors profesinei praktikai išoriniai argumentai ir juolab ne kokie nors asmeniniai polinkiai. Galbūt tai iliuzija, bet mums atrodo, kad jis kyla iš pačios teorijos, iš jos vidinių rišlumo principų. Šiuo atžvilgiu jis yra semiotiškai būtinas – bent jau „sociosemiotikoje“.

Sociosemiotikos etiketė, tiesą sakant, slepia du skirtingus dalykus. Pirmiausia, nuo seno – vieną bendrosios semiotikos, kaip ją suvokė Greimas, atšaką: tokią, kaip rodo pats pavadinimas, kuri orientuojasi į reikšminių objektų socialinį matmenį; šitaip suprantama semiotika plėtojosi nuo 8 dešimtmečio tyrinėdama tokias įvairias sritis, kad šiandien ji aprėpia daugumą kasdienybės praktikų.. Vėliau, ambicingiau, ta pati etiketė nuo 10 dešimtmečio vis dažniau pradėjo žymėti vieną iš bendrųjų teorijų, kuria grindžiama reikšminių faktų visumos analizė, kitaip sakant, vieną iš dabartinės bendrosios semiotikos variantų. Ši prieiga nuo kitų pagrindinių pogreiminės semiotikos krypčių – subjektinės ir tensyvinės semiotikos^[1] – skiriasi tam tikru teoriniu pasirinkimu, semiotiniu atžvilgiu originaliu, o platesniame socialinių mokslų kontekste veikiau banaliu: tai būtino, konstituojančio ryšio tarp prasmės ir sąveikos idėja. Iš šio pasirinkimo reikia ne tik padaryti visas atitinkamas teorines išvadas, bet ir prisiimti visas praktines pasekmes. Kaip tik iš to ir atsirado visi šie apmąstymai, kuriems buvo suteikta „manifesto“ forma.

Tokiu sumanymu pirmiausia buvo siekiama parūpinti priemones, leidžiančias kiek galima išsamiau apžvelgti tūkstančius būdų, kuriais konstruojame prasmę sąveikaudami tiek su kitu asmeniu, tiek su kitais gretutiniais elementais. Tuo tikslu veikale Rizikingos sąveikos³ buvo pasiūlytas modelis, sudarytas iš keturių prasmės režimų, sudarančių konceptualinę vienovę. Jis leidžia, viena vertus, susaistyti jautrumą su intencionalumu, estezę su kognityvumu, „jusliškumą“ su „protiniu suvokiamumu“ – visus šiuos vienas kitą papildančius ir susipynusius (o ne vienas kitą pašalinančius) prasmės pagavos arba konstravimo matmenis, kuriais atitinkamai grindžiamos „derinimosi“ dinamikos ir „manipuliacijos“ strategijos. Kita vertus, tas modelis leidžia artikuliuoti du principus, tiesiogiai išaugusius iš priešpriešos tarp tolydumo ir skaidytumo: reguliarumo principą, sąlygojantį bet kokį veikimo „programavimą“, ir jam priešingą atsitiktinumo principą, grindžiantį „atsitikimą“ arba (galimą) „susitaikymą“, susidūrus su neišvengiamybe.

Tačiau įvedus šias perskyras modelio logika verčia žengti dar vieną žingsnį – užimti tam tikrą poziciją šių keturių dedamųjų atžvilgiu, užuot jas laikius paprastais tipologiniais visiškai lygiaverčiais variantais. Tad mums pasidaro svarbu suteikti pirmenybę konkrečiai prasminei praktikai – tai, kuri susijusi su derinimosi režimu ir jį grindžiančia „sąjungio“ tarp jusliškų interaktantų logika⁴ Pirmiausia ji sudaro priešpriešą programavimo režimui, kuris, linkdamas į amžiną to paties kartojimą, iš principo atmeta bet kokią prasmės kūrimo dinamiką. Po to tai sudaro priešpriešą savotiškam semiotikos atsistatydinimui, kurį suponuoja susitaikymas su transcendentinės instancijos nuosprendžiu; tikintysis ar fatalistas gali stengtis veikiau jai paklusti nei bandyti pats prisiimti savojo likimo naštą. Galiausiai tai sudaro priešpriešą manipuliacijos režimui, dėl kurio reikalingos didžiausios išlygos. Kadangi standartinė naratyvinė gramatika ištisai pripažino vien tik šį režimą (kaip tik dėl to ji jo išvis nelaikė vienu iš keleto „režimų“), negalima jo laikyti nei vieninteliu įmanomu, nei visuotinu, nei „geriausiu“ iš visų.

Priešingai,. manipuliacijos režimas dėl jo presuponuojamos sutartinės ir statinės prasmės sampratos⁵, dėl jo naudojamos idealistinės subjekto koncepcijos bei utilitaristinės vertės filosofijos⁶ ir atitinkamai dėl jo diegiamo esmiškai pragmatinio gyvenimo stiliaus, išreiškia savotišką pasaulio viziją – tokią, kurią perduoda ideologija, vyraujanti mūsų postmodernistinėje visuomenėje, savo principais nepajudinamai „demokratinėje“, o faktiškai kasdien vis labiau merkantilinėje. Mes sąmoningai stojame prieš tokį nepadorų ir, mūsų supratimu, šokiruojantį aljansą⁷ tarp šios ideologijos ir semiotinės teorijos – tiek klasikinės jos versijos, tiek daugelio dabartinių jos tęsinių. Tiksliau sakant, mes kritikuojame bendrąjį jų pamatą, – tokią buvimo sampratą, kuri, stengiantis užvaldyti ir pasisavinti pasaulį, siekia bet kurios reikšmės vertę apriboti jos ekonomine verte, o pačią kito vertę – jo panaudojimo verte. Ir kartu giname kaip tik priešingus dalykus: ekologinę prasmės praktiką, paklūstančią abipusiam lygiaverčių savo ir kito santykių išsipildymui, nesvarbu, ar toji kitybė – tai mūsų alter ego kitybė, ar bet kurio kito mūsų aplinkos komponento, mūsų „bios“⁸ kitoniškumas.

Konkrečiau kalbant, technokratiniam režimui, kuris, naudodamasis biurokratiniu reguliavimu (arba, kaip dabar dažniau sakoma, „vadybiniu pilotavimu“) ir apgaulingu saugumu, programuoja bereikšmiškumą (tai didelė socialinė problema) ir stengiasi pašalinti bet kokį pasirinkimą, netgi patį subjektų, pajėgių nuspręsti savo likimą, buvimą⁹; taip pat fatalistiniam režimui, kai subjektai perleidžia sprendimą transcendentinei instancijai (atsitiktinumui, kokio nors Gelbėtojo figūrai arba kokios nors aukštesnės galios savivalei¹⁰); pagaliau demokratiniam režimui, kuris, žinoma, skelbia kognityviai kompetentingų valingų subjektų lygybę, bet, nepaisant to, perduoda reikalų tvarkymą savo interesus užsitikrinančių sprendėjų klasei, kuri manipuliuoja vykdytojų minia „dėl jos pačios gerovės“¹¹, – tad visiems šiems trims režimams sociosemiotinė perspektyva priešpriešina tokį sąveikos režimą, kai veiksmas – darymas arba nedarymas, vieno ar kito dalyko darymas – nebepriklauso, tiesą sakant, nuo kieno nors sprendimo apie pasaulįobjektą, į kurį žvelgiama iš atstumo, bet yra sąlygojamas juslinio derinimosi tarp išgyvenamų situacijų dinamikos ir tų, kurie jas išgyvena¹².

Ar tai būtų tarptautiniai santykiai, ar aplinkosaugos, saugumo, švietimo politika, ar kitos „krizės“ apimtos teritorijos, mes kasdien susiduriame su pražūtingais padariniais ir su daugiau ar mažiau dramatiškomis pasekmėmis, nulemtomis individualių ar grupinių sprendimų, kuriuose masiškai taikomi manipuliacinio, programuojančio (ar jų abiejų derinio) požiūrio į kitą principai, kuriuos kartais supurto „nenumatyti“ nelaimingi atsitikimai. Anaiptol neketiname pateikti derinimosi režimo kaip stebuklingo vaisto, kuriuo būtų galima lengvai visur naudotis. Pačiai mūsų mąstymo tradicijai, taip pat ir semiotinei, pati derinimosi dvasia iš tiesų yra svetima. Iš tų civilizacijų ir gyvenimo būdų, kurių galingas variklis buvo šis režimas, tiesą sakant, šiandien mus pasiekė tik liekanos, kurių net patys pavadinimai atrodo egzotiški, archajiški – kaip antai dzenas, aikido, malandragemas, metidė, hezyšasmas¹³ – o jų perkėlimas į dabartinį kontekstą virsta tuščiu gestikuliavimu, dažnai su mistiniu atspalviu¹⁴. Tad mūsų projektas, atsidūręs tarp kieto dekartiškos dvasios pasipriešinimo ir rizikos tapti minkštąja „new age“ atšaka, aišku, atrodo kiek utopiškas. Juo labiau kad ieškomo sąveikos tipo forma pačia savo prigimtimi negali būti kaip nors primetama iš išorės, ji reikalauja tokio sąveikaujančių aktantų prielankumo ir atvirumo, kuris gali kilti tik iš jų pačių per patirtį.

Ir vis dėlto pasirodo, kad nesame vieni. Priešingai, griežta sąveikos logikos apibrėžtis, kurią siūlo šis režimas, sutelkia ir semiotiniais terminais konceptualizuoja veikimo principus bei siekius, grindžiančius daugelį tyrimų, kurie šiandien ieško alternatyvių atsakymų į didžiąsias mūsų dienų problemas. Nuo François Jullieno ar Augustino Berque’o iki Edgaro Morin’o arba Alaino Badiou (šioje plotmėje nekreipiant dėmesio į akivaizdžius jų skirtumus) – sąrašas dalyvaujančių šiame plačiame pamatiniame sąjūdyje būtų ilgas, net ir apsiribojant Prancūzija (ir neįtraukiant „ekologistų“).

Mūsų supratimu, semiotika turėtų prisidėti prie konceptualaus šio judėjimo sutelkimo, užuot skelbusi savo politinį neutralumą, kai daugelis jos atstovų savo profesinėmis praktikomis talkina komercinei sistemai. Šia prasme „užsiimti semiotika“ bet kuriuo atveju reiškia dalyvauti politikoje vienos ar kitos stovyklos pusėje. Darbuotis siekiant prasmės ekologijos konsolidavimo – toks būtų mūsų pasirinkimas.

Ar su šia „ekologijos“ (versus „ekonomija“) etikete, ar su kuria kita (tarkim, kitu atžvilgiu tiktų ir „egzistencinė“ semiotika¹⁵), Greimo semiotika, iš naujo perkurta ir šia kryptimi perorientuota, užuot likusi akademine disciplina, kokia ji tapo maniakiškai užsidariusi (vadinamojoje Paryžiaus) „Mokykloje“, galėtų ne tik rasti vietą socialinių mokslų sambūryje¹⁶, bet ir anapus akademinio rato būti girdima viešojoje erdvėje kaip tam tikras kritinis mąstymas, propaguojantis įvairias bendruomenines orientacijas.

Toks pasirinkimas užsiimti pasaulio rūpesčiams atsidavusia semiotika, padarytas nuo pat pradžių, vos tik ėmė formuotis sociosemiotinis „stilius“, žinoma, gali būti laikomas ekstrasemiotiniu politiniu ar etiniu pasirinkimu. Bet iš tikrųjų grynai semiotinė refleksija, mūsų manymu, negali neatvesti prie prasmės etikos. Tačiau tuo pat metu, kadangi čia aptariamas politinis angažavimasis išplaukia iš apgalvoto pasirinkimo tarp sąveikos formų, kurių egzistencinė ir politinė reikšmė skiriasi priklausomai nuo jas grindžiančių prasmės režimų, manytume, kad mūsų pozicija nepažeidžia grynai semiotinio koherentiškumo. Taigi, kol iš anksto nesuradome „vienintelės“ gyvenimo prasmės Apreiškimo kuriame nors tekste, ją sukonstruoti turime mes, semiotikai –profesionalūs semiotikai ar ketinantys jais būti, ar tokie, kurie yra semiotikai patys to nežinodami. Tiesą sakant, tai įmanoma tik praktikuojamose sąveikose, kuriose ieškoma abipusio santykio, atsižvelgiant į kito potencijas ir šitaip kuriama prasmė, ar tai reikštųsi dvasinių kūrinių pavidalu, ar veiksmais, leidžiančiais sukurti darną su kitu asmeniu ir su pasauliu.

Notes

Información adicional

Iš prancūzų k. vertė KĘSTUTIS NASTOPKA: Vertimą tikrino Nijolė Keršytė Versta iš: Actes Sémiotiques, 2017, Nr. 120 (http://epublications.unilim.fr/revues/as/5816)